Dvi pergalės per 14 oficialių rungtynių, trys iš eilės nepatekimai į Europos moterų krepšinio čempionatą. Tokia yra Lietuvos moterų rinktinės plika statistika per pastaruosius penkerius metus.
Šie sausi skaičiai slepia ne vieną gilesnę problemą. Stipraus vietinio klubo nebuvimas. Stiprios lygos trūkumas. Stiprių asmenybių deficitas.
Tinklalapio „BasketNews.lt“ kalbinti Lietuvos moterų krepšinį puikiai pažįstantys žmonės vieną po kito gali vardinti tai, kas prisidėjo prie tokių rezultatų, kurie dar ką tik buvo neįsivaizduojami.
„Metai po metų einame vis žemyn, krentame vis gilyn į duobę, vis sunkiau, – sakė rinktinės kapitonė Gintarė Petronytė. – Man ir kitoms senbuvėms, kurios buvome prie visai kitos sistemos, dabar yra daug sunkiau. Galbūt jaunos žaidėjos, kurios ateina, nežino, kaip buvo.
Dabar ant viso Lietuvos moterų krepšinio yra didelė juoda dėmė ir niekas nežino, kaip galėtų ar turėtų būti. Problemų labai daug, bet negalima besti į vieną dalyką, kurį pataisius viskas susitvarkytų. Yra visuma. Faktas, kad einame tik blogyn.“
31 metų Petronytė moterų rinktinėje debiutavo dar 2006 metais. Tais metais buvo trečias ir paskutinis atvejis, kai lietuvės žaidė pasaulio čempionate.
Ir žaidė ne bet kaip. 2006 metų pasaulio pirmenybėse mūsiškės užėmė šeštąją vietą, taip pakartodamos 1998-ųjų pasiekimą.
Tas laikotarpis susijęs ir su garsiausia Lietuvos moterų klubinio krepšinio pergale. Vilniaus „Lietuvos telekomas“ 2005 metais iškovojo moterų Eurolygos bronzos medalius, o po metų užėmė ketvirtąją vietą.
Visgi netrukus moterų klubinis krepšinis ėmė byrėti, o kartu su juo žemyn riedėjo ir rinktinės rezultatai.
2010 metais tuomet jau Vilniaus TEO besivadinusi komanda paliko Vilnių, kai pasitraukė pagrindinis rėmėjas, ir persikėlė į Kauną, kur kovas Eurolygoje tęsė „VIČI-Aisčių“ vardu. Visgi po dvejų metų buvo išformuota ir ši komanda.
Nuo tada jokia Lietuvos moterų ekipa nebežaidė Eurolygoje, o pastaruosius kelis metus niekas nebežaidžia absoliučiai jokiame Europos turnyre.
„Kai augau, aš turėjau į ką lygiuotis, – prisiminė Petronytė. – Kai buvau 13-14 metų, sėdėjau ant laiptų „Lietuvos ryto“ arenoje, nes nebuvo vietų, ir žiūrėjau, kaip „Lietuvos telekomas“ išeina į moterų Eurolygos finalo ketvertą. Mačiau didžiausias WNBA žvaigždes, eidavau prašyti jų autografo. Aš mačiau, kuo noriu būti, mačiau, kiek man dar reikia.
Gal jaunimo komandose būdavau lyderė, mesdavau po 20 taškų, bet kai po kelerių metų mane, 15 metų mergaitę, pakvietė į „Lietuvos telekomo“ treniruotę, ir aš gavau tris stogus, negalėjau net perduoti kamuolio, supratau, kad „O dieve, kiek man dar daug reikia“. Jeigu negauni šito, skraidai ant sparnų, kaip viskas lengva, o tada svarbiausiose kovose gauni šoką. Tai yra labai blogai.“
Tą šoką, dar vieną, lietuvės gavo praėjusį savaitgalį Stambule, kai 55:67 nusileido turkėms ir 61:96 – serbėms.
Taip mūsiškės per ketverias atrankos etapo rungtynes neiškovojo nė vienos pergalės ir nepateko į Europos čempionatą. Kaip ir 2019 m., kaip ir 2017 m.
Prieš tai per 11 Europos čempionatų mūsiškės tik kartą nežaidė jo finaliniame etape. Dar 2013 metais Lietuvos moterys turėjo 15-ąjį reitingą pasaulyje. Dabar jis – 32-asis, ir dvidešimtas Europoje.
Priežasčių yra ne viena. „BasketNews.lt podkaste“ kalbinti Petronytė, Mantas Šernius ir legendinių „Lietuvos telekomo“ komandų architektas Arvydas Tamašauskas išskiria kelias pagrindines bėdas.
Viena – jau minėtas stipraus vietinio klubo trūkumas.
Kita – mergaičių nenoras lankyti krepšinio būrelius.
„Federacijoje diskutuojame, kad didžiausi gelbėtojai yra treneriai, – sakė Šernius. – Jeigu yra geras treneris, kuris suburia krepšininkes, bus ir rezultatas. Reikia skatinti jaunų merginų atėjimą į krepšinį, bet tai nėra lengva. Treneriai sporto mokyklose nelengvai suburia merginas, nes supratimas, kad gal geriau eiti į šokius ar mokytis, o ne žaisti kontaktinį sportą.“
Šernius ir LKF vadovai kartoja, jog svarbu yra visuomenėje gajus požiūris, kad mergaitės krepšininkės, esą, nebus gražios, dėl to tėvai jų neleidžia į treniruotes.
Petronytė sutinka, kad grožio kultas egzistuoja, tačiau mergaičių masiškumo treniruotėse trūkumui mato svaresnę priežastį.
„Kai buvo tuometinis Vilniaus „Lietuvos telekomas“, visas miestas buvo pilnas plakatų, ištisai fotosesijos, renginiai, mes buvome labai matoma komanda, – prisiminė Petronytė. – Susidomėjimas buvo didžiulis, per svarbiausias rungtynes – pilnos salės. Kai taip yra, mergaitės galvoja, kad jos nori būti krepšininkės, galbūt tėvai irgi mato pavyzdį, mato kad krepšinis yra aukštame lygyje.
O dabar, kai matau Lietuvos lygos lygį, kai žinai, kad atlyginimai tokie, kad net negalėtumei išgyventi, tai kokia motyvacija, kas savo noru gali pradėti sportuoti? Labai sunku atvesti mergaites.“
Dar viena problema – pasikeitusi atrankos varžybų sistema. Dėl atrankos langų treniruočių stovyklos prieš oficialias rungtynes sutrumpėjo nuo mėnesio iki kelių dienų.
„Šita sistema mums yra be galo neparanki, nes super žvaigždžių niekada neturėjome, mūsų stiprybė yra ruoštis visą vasarą ar visą mėnesį ir tada čempionate rodyti savo komandinį krepšinį. Dabar nėra paranku žaisti pasitreniravus 2-3 dienas“, – pasakojo Petronytė.
Kritikos strėlės skrieja ir į rinktinės trenerį Šernių, kuris darbą moterų rinktinėje derina su atsakomybės būnant Prienų „CBet“ vyriausiuoju treneriu.
Ar tai netrukdo jam geriau suprasti moterų krepšinio?
„Nemanau, kad būčiau geresnis treneris, jei dirbčiau Lietuvos moterų krepšinio lygoje, – atsakė Šernius. – Prienai mane kaip trenerį greičiau stumia į priekį, LKL yra aukštesnė terpė tobulėti treneriui nei moterų lyga. Tai natūralu. Aišku, kaip kam gal tai nėra lengva stebėti, bet manau, kad po LKL darausi geresnis treneris.“
Atranka į 2019 metų čempionatą lietuvėms buvo fatališkai nesėkminga – vengrėms ir rusėms ketverios rungtynės buvo pralaimėtos bendru 9 taškų skirtumu.
Šių metų atrankoje teko ir neeilinės varžovės – turkės pasaulyje turi septintą, o serbės – aštuntą reitingą.
Ir visgi visi pamąstymai apie rinktinės problemas grįžta į vieną pagrindinį tašką – stipraus vietinio klubo nebuvimą.
„Reikia sugrįžti į tuos laikus ir pažiūrėti, kiek buvo investuojama į „Telekomo“ klubą, – prisiminė siūlė Šernius. – Tuo metu tai buvo trečias-ketvirtas biudžetas Lietuvoje tarp krepšinio klubų. „Žalgiris“, „Rytas“, o po to – „Telekomas“ ar „Šiauliai“. Kai atsiras toks klubas, į jį norės patekti visos jaunos krepšininkės. Kai girdėsime kiekvieną dieną tinklalapiuose apie tai, tas populiarumas ir sugrįš.
Dabar jokia Lietuvos komanda nežaidžia Europoje, o mes norime patekti į Europos čempionatą. Kai neturi šito lygio pojūčio, negali varžytis su Europos čempionato žaidėjomis, nėra lengva.“
Ką daryti, kad moterys turėtų stiprų klubą? „Lietuvos telekome“ ir „VIČI Aistėse“ direktoriumi dirbęs Tamašauskas turi savo atsakymą.
„Pirmiausia reikia rasti grupę žmonių, verslininkų, kuriems tai būtų įdomu. Visi pavyzdžiai Europoje – Čekijoje, Vengrijoje, kur moterų krepšinis yra be galo populiarus, dažnai lenkia vyrų, metai iš metų laikosi ant verslų, žmonių, kurie neabejingi moterų krepšiniui. Jie žaidžia moterų Eurolygoje, turi rezultatą, renka po 3-4 tūkstančius žiūrovų salėse, – sakė Tamašauskas. – Jeigu yra verslas, lengviau ir savivaldybei prisidėti. Tie modeliai, kurie yra dabar, be privataus verslo prisidėjimo ar federacijos paramos, neturi didelės perspektyvos. Tie pinigai, kiek savivaldybės gali skirti, nebus tokie, kurių reikės norint rungtyniauti Eurolygoje.“
Ar nėra taip, kad Lietuvoje stipriai išaugęs Kauno „Žalgiris“ ar LKL suryja didelę galį rėmėjų pinigų? Tamašauskas purto galvą.
„Pinigų visą laiką yra daugiau. Tas pats LKL yra geras pavyzdys – atėjus vadovauti verslo žmogui, jis pasikeitė kardinaliai, – sakė Tamašauskas. – Manyčiau, kad jeigu moterų krepšinyje atsirastų žmogus ar žmonės, kurie yra šalia verslo, kurie žino, kaip tai daryti, kurie turi galimybę pritraukti savo aplinkos žmones, kurie galėtų šiek tiek investuoti į moterų krepšinį, netrukus turėtume gerus rezultatus.“
Išsamus pokalbis apie moterų krepšinio problemas – „BasketNews.lt“ podkaste.
Tinklalaidės temos:
- pokalbis su Gintare Petronyte (3:23);
- kas dabar labiausiai kiša koją rinktinei (13:15);
- jaunos žaidėjos neturi iš ko mokytis (22:48);
- pokalbis su Mantu Šerniumi (35:52);
- kaip situacijos gelbėjimą mato LKF (48:45);
- ar galima derinti darbą vyrų ir moterų krepšinyje? (54:42);
- pokalbis su Arvydu Tamašausku (1:03:16);
- apie gerus kitų šalių pavyzdžius ir pinigus moterų krepšinyje (1:12:08).
Tinklalaidės audio įrašai pasiekiami „Podbean“, „Spotify“, „iTunes“ (taip pat ir iOS programėlėje „Podcasts“). Kiekvienos laidos įrašą galėsite atsisiųsti ir į savo kompiuterį ar telefoną, kad jų galėtumėte klausyti sau patogiu laiku ir vietoje.
Tapti mūsų rėmėjais galite Patreon.com platformoje.
Audio įrašas:
Paremkite BasketNews ir mes atsidėkosime dar geresniu turiniu.