Praėjo jau dveji metai, po to, kai Lietuvos krepšinyje startavo naujasis projektas, kuris yra vadinamas Lietuvos fanų komanda.
Mezon-NKL čempionate startavęs Šakių „Vytis“ debiutiniame sezone buvo eliminuotas ketvirtfinalio etape, tačiau šįmet, nepaisant banguoto sezono, Virginijaus Sirvydžio treniruojama komanda sugebėjo iškovoti bronzos medalius.
„Vyčio“ projektas Lietuvoje analogų neturi dėl to, kad išsamų komandos gyvenimą gali stebėti visi norintys, kadangi apie ekipą kiekvieną savaitę kuriamos specialios laidos su visais klubo užkulisiais ar klubo personalo emocijomis.
Žinių radijo rengiamoje laidoje „Trys milijonai trenerių“ įspūdžiais dalijosi projekto sumanytojas ir buvęs krepšininkas Rolandas Skaisgirys.
– Ar pasiteisino šio antrus metus vykdyto projekto vizija?
– Projektas gimė gal 2005-2006 metais, jis turėjo į gyvenimą išeiti 2006 metais, vėliau buvo bandymas 2010 metais. Atsakymas paprastas – mes įgyvendinome 20-25 proc. to, ką buvome sumąstę. Nesakyčiau, kad tai labai teigiamas dalykas, bet daug ko išmokome. Projektas kardinaliai keisis kitą sezoną. Ne siekiu, o šou ir interaktyvumo prasme. Projektas daug ko nepasiekė ir būtent dėl to jis tobulės.
– Ar žiūrovų dėmesys yra pakankamas?
– „Vyčio“ laidos rodomos per LKL pertraukos, tai žiūrimumas kartais lenkia net LKL rungtynes, jis padidėja. Ten yra rodoma ir rezultatai, ir užkulisiai. Net ir žaisdamas krepšinį visada sakydavau, kad pergalės yra numeris vienas sporte, bet neatsiejama to dalis yra ir šou. Žmonės nori turėti gyvenimo būdą, todėl ir buvo galvojama, kaip sudominti daugiau žmonių būtent gyvenimo būdu.
Krypčių yra daug, bet tai ne visada gali įgyvendinti pagal technines sąlygas ar kitus aspektus. Mane stabdo psichologinis momentas, kai tu gali pasakyti visą teisybę, bet tai nutyli. Tai nėra vien sporte – taip yra ir politikoje ar gyvenime. Viso to trūko, bet tai skleisime kitą sezoną. Žiūrimumo prasme, mes esame labai patenkinti, kiek tai įmanoma. Po pirmųjų metų buvo atliktas tyrimas ir mes esame tarp krepšinio brandų gerame pirmame penkete, po, aišku, „Žalgirio“, „Lietuvos ryto“, „Neptūno“, bet savo žinomumą projektas pasiekė. Dabar reikia gerinti turinį, kokybę, įvesti žmones į valdymą.
– Besiderant su žaidėjais, jie tikriausiai taip pat atkreipia dėmesį į tą viešumą. Kaip reaguoja krepšininkai?
– Nėra paprasta, nes visi galvoja, kad tuoj pradės kalbėti, kas vyksta po jo lova, nors taip nėra. Kita vertus, taip turėtų būti. Pagal visus viešųjų ryšių standartus, žmogus parduoda įvaizdį, ne savo darbą. Darbas matomas tik atėjus rezultatams. Mano manymu, tai turėtų būti prie širdies, norint save brangiau parduoti, susikurti didesnę vertę.
Antrais metais visi pradėjo suprasti, kad tai nieko blogo, buvo lengviau. Galiausiai krepšinio bendruomenė priprato, nors pirmaisiais metais visi įtarinėjo, buvo labai daug klausimų, kaip taip galima Lietuvos religiją nuversti ir rodyti visus užkulisius. Šiuo metu viskas atrodo jau pakenčiamai gerai.
– Šį sezoną komandoje turėjote ir amerikietį Sheltoną Jacksoną. Panašu, kad legionieriams yra malonu prieš kameras, tiesa?
– Dėl to, kad jie jau augę ant to, jie suvokia, kas yra sportas. Jie žino, kad tai yra neatsiejama sporto dalis. Aš pats dirbu aibę darbų, tai esmė yra tokia, kad nebūtų „Žalgirio“ ar Lietuvos rinktinės, jei nebūtų vaikų lygos, RKL ar NKL pirmenybių. Kiekvienas naujas postūmis ir nauja mintis piramidę tveria. Ir LKL yra kalbėjusi, kad reikia pasiimti kai kuriuos dalykus iš mūsų, įvesti, ir su manimi yra kalbėję. Tikriausiai, kad sporto ateitis yra save susieti su šou verslu.
– Treneriai spaudos konferencijose dažnai pabrėžia, kad kas atsitinka rūbinėje, ten ir pasilieka. Kaip jie reaguoja, kuomet žino, kad kai kurie ne itin malonūs jų pasisakymai atsidurs eteryje?
– Be abejo tiesa. Juo labiau, kad su Virginijumi Sirvydžiu aš esu ir žaidęs ne vienerius metus, ir šiaip mes draugai, tai tos kalbos visada buvo. Visaip bandai laviruoti, pažadi, kad iškirpsi, nors neiškerpi. Po to atsiprašai, nors taip neturėtų būti. Turi būti aiškiai suvokiama, kad tai yra neatsiejama dalis. Treneris be savo žinių turi turėti charizmą. Arba jis bus tik treneris iš masės kitų. Kaip save vesti, kaip uždegti žaidėjus, tai yra iškalbos menas ir yra vienas veiksnių, kuris gali duoti daugiau supratimo.
– Šį sezoną užėmėte trečiąją vietą. Ar ja esate patenkinti?
– Tikrai ne. Aš esu liberalas ir man gerai, kas tik ką bedarytų, tačiau, kai liečia asmeniškai mane ir sportą, aš visada noriu laimėti, nesvarbu ką. Be abejo, norėjau pirmosios vietos. Bet per tokį sezoną su nuopoliais viskas buvo gerai. Bet negali vertinti tik atskirų dalykų, mano vertinimas atsisuka į ekonomiką.
Per šiuos metus mes pasiekėme svarbiausią – stengėmės atsisakyti paramos. Kiekvienas rėmėjas už reklamą turi skirti lėšas. Šis sezonas parodė, kad įgyvendinome 80-90 proc. reklamos, o ne paramos. Daugelis klubų sporte ar kultūros sritys remiasi į paramą. Reklamos kaina tokiu būdu gali būti kosminė, nors iš tikrųjų ji kainuoja daug mažesnius pinigus. Čia pasiekėme, kad mūsų rėmėjai atitinkamai gavo reklamą pagal rinkos kainą. Tai – geras pasiekimas.
Per šią prizmę aš matuoju, kad galime didinti biudžeta, įsigyti kitus žaidėjus ar net galvoti apie kitas lygas. Galime sukurti visai kitą lauką. Tai yra pasiekimas, o vietos sporte visada būna. Gali būti ir penktas, ir pirmas, bet yra kaip yra. Kitas dalykas – Šakiuose yra apie 5 tūkst. gyventojų, o kai 10-12 proc. miesto žmonių palaiko komandą ir lankosi rungtynėse, taip pat yra didelis pasiekimas.
Taip pat perėmimas komandos vardo, kuris jiems asocijuojasi su jais pačiais. Nors gaunu daug neigiamų dalykų, nes ten mano buvę klasiokai ir panašiai, daug žmonių man gali pasakyti daug dalykų – ar tai, kad paėmiau ne tą žaidėją, darau nesąmones… Be abejo, su jais turiu kalbėtis ir diskutuoti. Aš netgi esu pralaimėjęs lažybas – turiu nuplauti traktorių Šakių centre.
– O kas įvyko?
– Lažinomės dėl vieno žaidėjo nupirkimo, kad tai bus teisingas sprendimas, nors man aiškino, kad tai nesąmonė ir aš pralaimėjau. Laukiu šiltesnių orų (juokiasi).
– Kaip į jūsų projektą reaguoja konkurentai?
– Aš tik dabar pradėjau suprasti, kas yra krepšinis. Kai baigiau žaisti, man atrodė, kad viską žinojau, supratau ir buvau netgi gudresnis už bet kurį. Ir po to kelis metus atsiribojau – pamiršau žaidėjus, o mano bendraklubiai paseno. Taigi man reikėjo dvejų metų, kad atgaminčiau naujoves, įsiminti pavardes, jaunimą. Aš negaliu diskutuoti dėl konkurentų požiūrio, nes vienu ar kitu aspektu jie buvo teisūs. Mes turime galimybes daryti reportažus, kažkaip paveržti žaidėjus, elgtis nesportiškai, bet tuo nesinaudojame. Kad darytum, turi suvokti aplinką. Aš dvejus metus pasimokiau, aš žinau žaidėjus, rinką, trenerius ir su aplinkos patarimais jau galiu kažką nuspręsti ir pats. Iki šiol aš tik stebėjau ir pasakydavau tik savo nuomonę. Labai sunku sakyti, ką mąsto Klaipėda ar Raseiniai. Galų gale jie irgi į akis nepasako, visada yra tam tikra apsimestinė diplomatija.
– Galbūt įmanoma „Vytį“ ateityje išvysti ir LKL pirmenybėse?
– Aš tuo esu net įsitikinęs. Yra daug kalbų ir iniciacyvos. Tai yra normalus dalykas, kad taip įvyks.