Nuo batų taisyklos iki snaiperio konkurso: įkvepianti kurčio LKL krepšininko istorija

Gustavas Klikna
BasketNews žurnalistas
2022-03-13 14:30
Nuotr.: D. Lukšta, A. Četkauskas, DELFI | BasketNews iliustracija
Nuotr. D. Lukšta, A. Četkauskas, DELFI | BasketNews iliustracija

Kiekvienais metais krepšinio treniruotes įvairiuose Lietuvos miestuose, miesteliuose ar kaimeliuose pradeda lankyti gausybė berniukų ir mergaičių. Mūsų šalyje krepšinis be jokių išimčių yra sportas numeris vienas, todėl dėl milžiniškos konkurencijos tik vienetai prasimuša į profesionalų lygį, o daugeliui oranžinio kamuolio svajonė taip ir lieka svajone. Tačiau šis atvejis parodo, kad su begaliniu noru ir darbu įmanoma viskas.

Istorijos herojus – Robertas Puzinas, kuris, būdamas kurčias, sugebėjo prasimušti į Lietuvos krepšinio lygą (LKL) bei du sezonus (2001-2003 m.) praleido Panevėžio „Preventos-Malsenos“ klube. Jis – vienintelis toks. Daugiau tokių atvejų, kuomet klausos negalią turintis žmogus rungtyniavo pajėgiausiame Lietuvos krepšinio divizione, nebuvo. Bet apie viską nuo pradžių.

Robertas gimė ir augo mažame, nė 700 gyventojų neturinčiame Miežiškių miestelyje, įsikūrusiame 13 km nuo Panevėžio. Berniukas savo labai ankstyvoje vaikystėje turėjo klausą, tačiau ją prarado būdamas 1 metų ir 6 mėnesių, kuomet susirgo ausų uždegimu.

Robertas Puzinas

Robertas  Puzinas
Komanda: ROMEOGYM
Pozicija: PF, C
Amžius: 44
Ūgis: 189 cm
Svoris: 98 kg
Gimimo vieta: Panevėžys, Lietuva

Robertas savo negalią pastebėjo augdamas, kuomet suprato, kad su kaimelio vaikais negali bendrauti taip, kaip visi kiti. Tačiau berniukas atrado tai, kas tapo jo aistra ir dėmesio atitraukimu nuo negalios visam gyvenimui – krepšinį.

„Visa mano šeima mėgo žiūrėti krepšinį, mane tas patraukė. Paėmęs kamuolį pajutau kažkokią šilumą ir nuo to viskas prasidėjo. Po kaimo darbų į rankas imdavau kamuolį ir su juo susigyvenau. Ir taip kiekvieną dieną. Dėl to nesijaučiau kitokiu, paprasčiausiai pamilau kamuolį ir su juo susidraugavau. Pradžioje žaisdavau su brolio draugais, vėliau buvau vienas, o mokykloje žaisdavau su draugais ir tapau ištikimu krepšininku“, – tinklalapiui BasketNews pasakojo Puzinas.

Būdamas aštuonerių, 1985-aisiais Robertas išvyko mokytis į Telšių kurčiųjų internatinę mokyklą, o 1988-aisiais pasuko į sostinę, kur ir atsiėmė baigimo atestatą.

Vilniuje taikliarankį 189 cm ūgio kairiarankį gynėją pastebėjo kurčiųjų rinktinės vyr. treneris Algimantas Šatas ir taip 17-metis Puzinas išvažiavo į pirmąją savo olimpiadą. Išvažiavo kaip jaunas debiutantas, o grįžo kaip paralimpinis vicečempionas – lietuviai Danijoje iškovojo sidabrą.

Nuotr. Augustas Četkauskas

Nors krepšinis visuomet buvo šalia ir kamuolys bumbsėjo septynias dienas per savaitę, Puzinas iš pradžių didelių vilčių į galimybę žaisti profesionaliai nedėjo.

Pasak jo, nebuvo nė minties, kad kažkas gali susidomėti kurčiu jaunuoliu ir pasiūlyti jam prasimušti į profesionalų lygį. Supratęs realijas, Robertas įstojo į Vilniaus amatų mokyklą, o ją baigęs 1999-aisiais išvyko į Panevėžį bei įsidarbino batsiuviu.

Dienomis taisydamas žmonių batus, vakarais Robertas apsiaudavo savuosius, žengdavo ant Panevėžio sporto rūmų parketo ir tritaškiais į neviltį varydavo Panevėžio miesto lygos komandas. 

Robertui vieną po kito smaigstant tritaškius vietinėse pirmenybėse, į jį pradėjo krypti vis daugiau žvilgsnių. Jaunuoliu susidomėjo ir tuo metu praktiškai sporto rūmuose gyvenęs legendinis treneris – Gintaras Leonavičius, kuris treniravo Panevėžio klubą LKL pirmenybėse.

Robertas puikiai prisimena, kaip per vieną dieną jis iš batsiuvio tapo profesionaliu krepšininku.

„Tuo metu dirbau individualioje įmonėje, taisančioje batus. Vadovas Julius Barisevičius pranešė, kad jam skambino vadybininkas iš Panevėžio „Preventos-Malsenos“. Jis pasakė, kad gavau kvietimą prisijungti prie komandos. Netrukus pasikalbėjau su treneriu ir jau kitą dieną buvau treniruotėje.

Labai džiaugiausi, kad patekau į LKL ir mano svajonė išsipildė. Įtakos galbūt turėjo ir tai, kad 2001 metais Romoje įmečiau monetą į Trevio fontaną“, – įvykius lyg šiandien prisimena Puzinas.

Puzino atsiradimą Panevėžio ekipoje papasakojo ir Leonavičius.

„Pastebėjau Robertą miesto lygoje. Jis turėjo gerą rankelę ir man buvo nė motais jo negalia. Aišku, jis komandoje atsirado tikrai ne iš gero gyvenimo. Prieš tą sezoną keitėsi komandos rėmėjai ir mes netekome pinigų. Daug atnešdavęs „Kalnapilis“ išėjo ir vietoje jo atėjo „Preventa-Malsena“. Turėjome labai mažą biudžetą ir mano tikslas buvo suburti tokią komandą, kuri nedaug kainuotų. Todėl miesto pirmenybėse žibantį taikliarankį Robertą Puziną aš paėmiau į komandą“, – dėstė treneris.

Nuotr. Fotodiena.lt/R.Dačkus

Ir taip svajonė tapo realybe. 2001-aisiais Robertas buvo LKL klubo žaidėjas, tačiau svarbu paminėti, jog laisvu nuo krepšinio metu vis tiek liko dirbti batsiuviu.

Džiaugsmą dėl išsipildžiusios svajonės keitė nežinomybė. Reiktų nepamiršti, kad Robertas yra kurčias ir beveik nė vienas komandos žaidėjas nemokėjo gestų kalbos bei nebuvo susidūręs su tokiu atveju.

Puzinas negalėjo atsikratyti minčių: „Kaip reikės bendrauti? Ar aš pritapsiu? Kaip į mane žiūrės komanda? Ar galiu žaisti LKL?“ Ir tokios mintys nebuvo nepagrįstos. Tuo metu Panevėžio klubo spalvas gynęs Erikas Kučiauskas atskleidė, jog žaidėjai, sužinoję, kad su jais kartu rungtyniaus kurčiasis, kraipė galvas.

„Prisipažinsiu, pirma reakcija buvo keistoka. Iš pradžių nevertinome Roberto kaip lygiaverčio žaidėjo. Labiau žaisdavome tarpusavyje, o Robertas buvo kažkur nuošalyje. Tačiau kai vėliau pamatėme, ką jis sugeba ir kokio lygio snaiperis yra, viskas pasikeitė.

Kai susipažinome su juo kaip žmogumi ir kaip krepšininku, vis drąsindavome jį imtis iniciatyvos, rūbinėje pajuokaudavome. Robertas po pusmečio jau buvo neatsiejama mūsų komandos dalis. Iš pradžių galvojome, kad atėjo, pasitreniruos kelis kartus ir viskas. Tikrai daugelis iš mūsų nesitikėjo, kad jis žais, bet Robertas įrodė, kad gali ir tada mes jau į jį kitaip žiūrėjome“, – pasakojo Kučiauskas.

„O, žaidėjams tai buvo tikra staigmena. Iš pradžių kai kas nelabai suprato, bet tai buvo mano sprendimas, – teigė Leonavičius. – Aš žinojau, kad jis gali įmesti ir iki šiol tai daro puikiai, žaisdamas Regionų krepšinio lygoje. Taigi, rinkausi Robertą dėl jo snaiperiškų gebėjimų. Jeigu kampe gali pastatyti snaiperį, kuriam besiveržiantis ir dvigubą gynybą pritraukiantis žaidėjas gali atmesti kamuolį, o jis beveik visada įmes, tai čia liuksinis dalykas.“

„Iš pradžių jie keistai žiūrėjo į mane, bet vėliau šiltai priėmė“, – pridūrė Puzinas.

Kučiauskas išskyrė pagrindinę savybę, kuri leido Puzinui prasimušti į LKL.

„Yra metikai ir yra snaiperiai. Aš Robertą laikiau snaiperiu. Jis turėjo puikų metimą ir paliktas laisvas žudydavo varžovus. Be problemų galėdavo įmesti 8 iš 10 tritaškių. Per rungtynes iš pradžių niekas nežinojo, kas jis toks per žmogus, leisdavo Robertui mesti, bet labai greitai viskas pasikeitė. Kelios rungtynės ir jau Robertą prižiūrėjo labai akylai“, – teigė Kučiauskas.

Nuotr. Irmantas Gėlūnas - Scanpix

Treneris Leonavičius atskleidė, jog iš pradžių didelių vilčių į Robertą nedėjo ir jo vieta komandoje nebuvo garantuota. Specialistas nusprendė išbandyti Puziną draugiškame turnyre, kuriame jis kaip reikiant nustebino.

„Jam daug ko trūko: gynybos, fiziškumo, bet kas liečia jo taiklią ranką, tai šito negalėjai atimti. Taigi, surinkome komandą su nedideliais pinigais, nedideliais kontraktais. Aišku, mes jautėme, kad mūsų laukia autsaiderių vaidmuo, bet jaunimas sezono pradžioje mane stebino.

Stebino ir Robertas. Prieš sezoną rengėme draugišką turnyrą ir jo metu Puzinas žibėjo. Vienose rungtynėse su savo taiklia ranka susmeigė 5 tritaškius, pelnydamas 15 taškų. Kitose rungtynėse įmetė kokius tris tritaškius, pridėdamas kelis metimus iš vidutinio nuotolio. Tas draugiškas turnyras davė viltį, kad gavome neblogą pagalbininką“, – teigė 65-erių strategas.

Pasilikus Robertą komandoje ir artėjant LKL pirmenybėms, reikėjo išspręsti rebusą, kaip su negalinčiu girdėti ir kalbėti krepšininku reikės komunikuoti? Kaip treneriui perduoti nurodymus, išaiškinti derinius, kaip žaidėjams signalizuoti, jog po pikenrolo reikia keistis, paprašyti kamuolio?

Pasak Leonavičiaus ir Kučiausko, visa komanda mobilizavosi, norėdama įtraukti Robertą į žaidimą. Mobilizavosi ir pats Puzinas.

„Iš pradžių buvo neįprasta, bet tikrai negaliu pasakyti, kad didžiulis iššūkis, – pasakojo ilgametis Panevėžio ekipos treneris. – Robertas buvo labai nuovokus vaikis: puikiai skaitydavo tiek iš lūpų, tiek suprasdavo, ką braižau. Kartais į pagalbą pasitelkdavau savo auklėtinį Nerijų Anskiną, kurio tėvelis taip pat buvo kurčias, ir jis mums pavertėjaudavo. Dėl jo negalios nekilo jokių problemų, visi vienas kitam padėjome.“

„Jeigu gindavomės, užtekdavo paliesti jo ranką ir jis suprasdavo, kad po užtvaros reikia keistis, – detalizavo Kučiauskas. – Tokių niuansų jis pats reikalaudavo, kad galėtų lengviau suprasti, ko iš jo yra norima. Būdavo, kad ne tik liesdavome ranką, bet ir stipriai patrepsėdavome per grindis, nes Robertas puikiai jausdavo vibraciją.

Jeigu Robertas stovėdavo toje aikštelės pusėje, kur yra suoliukas, treneris Leonavičius, norėdamas perduoti žinutę, sutrepsėdavo. Man vėliau paaiškino, kad ne tik Robertas, bet ir visi kurtieji itin gerai jaučia virpesius. Kai jis tą vibraciją pajausdavo, iškart suprasdavo, kad treneris arba mes kažko iš jo norime. Tada jis atsisukdavo ir gaudavo nurodymus gestais arba skaitydavo iš lūpų.“

„Didžiausias pagalbininkas buvo komandos narys Nerijus Anskinas, nes jis vienas mokėjo gestų kalbą, daug su manimi bendravo ir vertėjavo, – pasakojo Robertas. – Kartais be jo pagalbos su komanda ir treneriu bendravau gestikuliavimu ir susirašinėjimu ant popieriaus. Nebuvo didelės problemos su komunikacija.“

Nuotr. Augustas Četkauskas

2002-aisiais išsipildė dar viena Puzino svajonė. „Preventa-Malsena“ delegavo gynėją į LKL snaiperio konkursą. Ir taip Robertas Kauno sporto halėje varžėsi su tokiais elitiniais lygos metikais kaip Arvydas Macijauskas, Audrius Mineikis, Arvydas Čepulis, Simas Jasaitis ir Donatas Slanina.

Pirmą kartą atsidūręs tokioje aplinkoje, kuomet 5,5 tūkst. žiūrovų akys yra nukreiptos į tave, Robertas pripažino, jog labai jaudinosi ir perdegė, serijoje surinkdamas 13 taškų. Tačiau tą šlovės minutę jis su nostalgija prisimena iki šiol.

„Tai buvo mano svajonė. Visuomet grožėjausi Reggie Milleriu ir tuo, kaip jis meta tritaškius, todėl seniai svajojau sudalyvauti tokiame konkurse. Visgi kai kausto jaudulys, tada nepavyksta įmesti. Įtaką darė žiūrovai, kurių buvo labai daug ir iš vibracijos jaučiau, kad jie garsiai šaukė, jaudulys apėmė. Po serijos pamačiau, kad žiūrovai man plojo, krepšininkai tapšnojo per petį. Viena įsimintiniausių gyvenimo akimirkų“, – pasakojo Puzinas.

Dažniausiai negalia trukdo žmogui gyventi. Ne išimtis ir Roberto atvejis. Jis negalėjo girdėti to, ką kalba kiti, negalėjo savo minčių paversti žodžiais. Kurtieji sudaro apie 5 procentus pasaulio populiacijos, o Lietuvoje jų yra kiek daugiau nei 8 tūkstančiai. Tai reiškia, jog su daugeliu žmonių kurtiesiems bendravimas tampa sudėtingu procesu. Mažai žmonių moka gestų kalbą, o susirašinėjimas ant lapelio nėra lengva komunikacija.

Tačiau buvęs komandos draugas Kučiauskas į Puzino situaciją pažvelgė kitu kampu ir prisiminė, kad dėl savo negalios Robertas turėjo pranašumą prieš kitus lemiamomis rungtynių akimirkomis. Legendinis Vilniaus „Sakalų“ žaidėjas taip pat pripažino, jog Roberto noras ir drąsa jį įkvėpė bei paskatino keisti požiūrį į gyvenimą.

„Buvo ir rungtynės, kuomet jis įmetė lemiamą tritaškį su sirena ir mes laimėjome. Atsimenu, kaip visi jį apsikabinome ir šventėme viduryje aikštės. Norėčiau įsivaizduoti, kaip iš jo patirties viskas atrodė, kuomet tu įmeti lemiamą metimą sausakimšuose Panevėžio sporto rūmuose, visi rėkia iš džiaugsmo, o tu girdi spengiančią tylą. Manau, kad tokie momentai Robertui yra neįkainojami, bet ir mums jie suteikė daug teigiamos energijos.

Kai pamatai tokius žmones, kaip Robertas, supranti, kad kartais, būdamas sveikas, tu nevertini dalykų, kuriuos turi. Ir mes dažnai jų nevertiname. Aš garantuoju, kad Robertas su savo negalia yra kur kas pozityvesnis už nemažą dalį sveikų žmonių ir tai užkrečia. Užkrečia tas noras ir bebaimiškumas parodyti, kad „žiūrėkite, aš galiu ir aš padarysiu“.

Atsimenu situacijas, kuomet mes Robertą statydavome mesti svarbias baudas, nes žinojome, kad jis negirdi švilpimo ir dėl to jam tai buvo patys geriausi momentai. Tokiais atvejais negirdėjimas buvo jo pranašumas, nes jam atrodė, jog mestų baudas tuščioje salėje. Jis sakydavo: „Man visiškai vienodai, ar metu baudas vienas, ar prieš minią, nes nieko negirdžiu“, – pasakojo buvęs bendražygis.

Nuotr. Augustas Četkauskas

Puzino LKL karjera nebuvo ilga. Gynėjas pajėgiausiame Lietuvos krepšinio divizione praleido vos du sezonus ir Panevėžio klube buvo epizodinis žaidėjas. 2002-2003 m. pirmenybėse Robertas per 8 minutes fiksavo 1,9 taško statistiką ir iš viso LKL sužaidė 18 rungtynių.

2003-ųjų vasarą pagerėjus Panevėžio ekipos finansinei situacijai, Puzinas trečiajam sezonui nebesugrįžo, o kitos LKL komandos susidomėjimo neparodė. Nuo to laiko Robertas daugiau niekada nebežengė ant LKL parketo.

Kodėl Robertui nepavyko įsitvirtinti aukščiausiame lygoje?

„Tikėjau tuo, kad jei būčiau girdėjęs, būčiau žaidęs LKL ilgus metus“, – teigė Puzinas.

„Jeigu jis būtų girdėjęs ir galėjęs kalbėti, galėjo daug metų žaisti LKL, – pritarė Kučiauskas. – Robertas turėjo gerą metimą, buvo fiziškai tvirtas, uoliai dirbo ir dėjosi į galvą viską, ką jam perduodavai. Kai vardini, atrodo, kad turėjo būti rimtas LKL krepšininkas, tačiau labai apmaudu, kad negalėjo girdėti ir kalbėti. 

Būdavo sunku, jeigu treneris Leonavičius norėdavo iš jo kažko išreikalauti, o Robertas ne visada suprasdavo. Visgi rungtynių įkarštyje per minutės pertraukėlę nėra laiko lėtai aiškinti ar braižyti ant lentos, ką reikia žaisti.

Dėl to kartais kentėdavo Roberto žaidimo laikas, nes ne visuomet suprasdavome vienas kitą. Visgi aš manau, kad jis prie mūsų prisitaikė labai gerai, bet mums, žaidėjams, pritrūko įdirbio norint jį suprasti.

Aš iki to momento tokio atvejo, kuomet kurčias krepšininkas rungtyniauja kartu su profesionalais, nebuvau matęs. Aš manau, kad Robertui buvo labai sunku žaisti su profesionalais, kai negalėjo girdėti kas vyksta aikštelėje, bet jis niekada nenuleido rankų.“

„Po tų dviejų sezonų Roberto nepasilikome, – kalbėjo Leonavičius. – Buvo geresnių žaidėjų, pats Robertas labai džiaugėsi patekęs į tokį lygį ir kai jo paslaugų nebereikėjo, jis labai adekvačiai viską suprato. „Ne, tai ne. Vadinasi neatitinku lygio“. Kalbant apie niuansus dėl Roberto negalios, jų praktiškai nebuvo. Visi vienas kitą supratome ir buvome susidirbę.“

Visgi Robertas dėl nesusiklosčiusios karjeros LKL kartėlio nejaučia ir didžiuojasi savo pasiekimu.

„Įrodžiau, kad gali ir kurtieji dalyvauti girdinčiųjų pasaulyje. Manau, kad tai yra puikus pavyzdys neįgaliesiems, jog viskas yra įmanoma, tiesiog reikia labai norėti“, – sakė buvęs krepšininkas.

17 metų įvairius LKL klubus treniravęs Leonavičius matė ir šilto, ir šalto, tačiau pripažįsta, jog patirtis su Puzinu pakeitė jo požiūrį į krepšinį.

„Išmokau to, kad jeigu žmogus talentingas krepšinyje, nesvarbu, ar jis turi kažkokią negalią ar ne, jis taip pat gali žaisti. Jeigu žaidžiama europiniame lygyje, galbūt ir yra kažkokių niuansų. Nuo mažens negirdint, gyvenimo kelias tikrai yra sunkesnis ir tokiems žmonėms visuomenėje nėra lengva rasti savo vietą, bet kalbant apie krepšinį ir konkrečiai LKL, manau, jog jeigu esi labai geras, nesvarbu, ko tu neturi, žaisti gali visi.

Robertas buvo darbštuolis ir pas jį akys visada spindėdavo, norėdavo viską suprasti. Jis yra pavyzdys to, kad didžiulis noras nugali viską ir Robertas turėtų būti motyvacija tiek jaunimui, tiek neįgaliems žmonėms, tiek sveikiems, kurie kiekvieną dieną ieško pasiteisinimų. Jis niekada neieškojo“, – kalbėjo treneris.

Pokalbio su tinklalapiu BasketNews pabaigoje Leonavičius prisiminė ir itin emocingą momentą.

„Kai Robertas įmetė svarbų metimą, visi Panevėžio sporto rūmai pakilo ant kojų ir rėkė iš džiaugsmo. Puzinas, aišku, to negirdėjo. Tuo metu akys užkliuvo už jo kurčiųjų draugų, kurie gestais ekspresyviai rodo Robertui: „Pasižiūrėk, kas vyksta tribūnose, visi dėl tavęs kraustosi iš proto.“ Jis atsisuko į tribūnas ir visi jam plojo, pamačiau, kaip jo akys pasikeitė. Tokio palaikymo jis, ko gero, gyvenime nebuvo jautęs“, – dėstė strategas.

Nors ir Puzino profesionalo karjera nesusiklostė, tačiau savo meilės jis neapleido. Vėliau Robertas persikėlė į Regionų krepšinio lygą (RKL) ir ne vienerius metus buvo vienas rezultatyviausių pirmenybių krepšininkų.

Gynėjas taip pat 22-ejus metus atidavė Lietuvos kurčiųjų rinktinei ir per tą laiką tapo neįgaliųjų sporto legenda. Roberto pasiekimai – fenomenalūs: olimpinis vicečempionas, bronzos medalio laimėtojas, dukart olimpinis čempionas, triskart pasaulio čempionas, kartą – Europos čempionas, pasaulio čempionato MVP.

Nuotr. Augustas Četkauskas

„Atstovavau Lietuvai daug metų ir tuo labai džiaugiuosi, nes esu lietuvis ir žaisti su trispalve ant krūtinės yra neapsakomas jausmas“, – pasakojo snaiperis.

Iš rinktinės kaip žaidėjas Robertas pasitraukė 2019-aisiais, būdamas 42-ejų, tačiau iki šiol žaidžia RKL, kurčiųjų „Vėjo“ komandoje, ir Panevėžio miesto lygoje, o neseniai sulaukė ypatingo kvietimo.

„Neseniai gavau pasiūlymą tapti Lietuvos kurčiųjų vyrų rinktinės trenerio asistentu ir jį priėmiau. Ruošiame kurčiuosius olimpinėms žaidynėms Brazilijoje, kurios vyks gegužės pradžioje“, – džiaugėsi Puzinas.

Prabėgus 21-eriems metams nuo šios įvykių virtinės, kuomet treneris Leonavičius patikėjo žmonių batus privačioje įmonėje tvarkiusiu jaunuoliu, specialistas dabar treniruoja vaikus Panevėžio sporto mokykloje.

Kartos keičiasi, tačiau Puzinas vis dar lieja tritaškius. Dabar jau Leonavičiaus auklėtinių akivaizdoje.

„Iki šiol mes susitinkame. Paklausiu, kaip jam sekasi, jis man nusišypso, nykščiu parodo, kad viskas gerai ir labai smagu matyti, jog Robertas gyvena visavertį gyvenimą, turi šeimą. Dabar su juo vėl žaidžia mano septyniolikmečiai auklėtiniai. Tiesa, treniruoju ne aš, bet kartais paklausiu, kaip jiems sekasi bendrauti su Robertu. Jie atsako, kad mažai, bet sakė, jog rankelė vis dar vietoje“, – šypsodamasis pokalbį užbaigė Leonavičius.



Komentarai:

Anonimous
LABAI GERAS, ikvepiantis interviu. aciu! 🤗
2022-03-14
+34
Atsakyti
Komandos draugas
Mirtinas snaiperis dar dabar, neesu dar laimėjęs ant metimų. Tik ne čia esmė. Esmė, kad nerealus žmogus, pozityvumo ir linksmumo pavyzdys, turintis puikų humoro jausmą ir esantis geros širdies.
2022-03-13
+17
Atsakyti
Anonimas
straipsnio autoriui reiktų pataisyti klaidą, ne paralimpinis čempionas, o kurčiųjų žaidynių čempionas. Pasaulyje yra 3 skirtingos kategorijos: olimpinės žaidynės, paralimpinės žaidynės ir kurčiųjų žaidynės. Kurtieji nedalyvauja paralimpinėse, kuriose dalyvauja tik su fizine negalia turinčiais žmonėmis, o kurtieji visi fiziškai sveiki, bet tiesiog arba neprigirdi, arba visai negirdi.
2022-03-13
+10
Atsakyti
Anonimas
Zupanas 2013 ar 2015 metų Europos čempionate žaisdamas prieš LT rinktinę grupės etape vos nesugadino reikalus mesdamas tritaškį prieš LT, kuris galėjo uždaryti rungtynes :) kalbant apie Puziną, tai jis tikras legenda, būdamas 43-44 metų vis dar nesustoja žaisti ir matosi, kad krepšinis jam visas gyvenimas.
2022-03-13
+5
Atsakyti
Alius
zupanas lose eurolygoje ir uz slovenu rinktine kurcias va cia tai pasiekimas!
2022-03-13
+10
Atsakyti
Basketbolas
Truputis nostalgijos, bet atsimenu, kad buvo straipsnis apie ji Krepsinis zurnale. Mldc, dar buvo laikai kai i neigalius ziuredavo kreivai.
2022-03-13
+14
Atsakyti
TDaY
Dabartinaim LKL dar ne taip turbut pajudetu. manau tikrai talentingesnis zaidejas buvo negu hrantas vasiliauskas, pacesas jr
2022-03-13
Atsakyti
Tokiais prastais laikais tokios istorijos yra didelis šviesulys ir įpučia nemažai optimizmo,jog viskas įmanoma.Ir dar vienas įrodymas,kad krepšinis gali padaryti pilnaverčiu žmogumi visus,kurie tik nori eiti žaidėjo keliu.Europoje žinomiausias kurtysis buvo slovėnas Miha Zupanas,o mes taip pat turėjome ir turime štai tokį neeilinį žmogų,didžiausia pagarba jam.
2022-03-13
+9
Atsakyti
Miha Zupan
who is he?
2022-03-13
-11
Atsakyti
Algirdas
🙁Nepamirskite, buvo dar 2 kurtieji krepsininkai, kurie zaide auksciausioje lygoje iki 1990 metu kas prilygsta dabar LKL.
2022-03-13
+1
Atsakyti
Maga patriots vs lefty traitors
kodel tik 2002-2003 statustika paminejote? 2001-2002 neminčjot. Dar idomu buvo suzinot ar nebqnde LKAL/NKL isitvirtinti
2022-03-13
Atsakyti
Benas
Liuks straipsnis ir linkėjimai Robertui nuo komandos draugu!! :)
2022-03-13
+14
Atsakyti

Komentuoti

Vardas:      
  Prenumeruoti   Iš viso komentarų: 12

„BasketNews.lt“ pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, nesusiję su tema, pasirašyti kito asmens vardu, pažeidžia įstatymus, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams.