Broliai Lavrinovičiai – Lietuvos krepšinio legendos. Europoje nebuvo dvynių, kurie turėtų tokias įspūdingas karjeras. Puokštė medalių su šalies rinktine, pajėgiausi Eurolygos klubai, milijoniniai kontraktai ir net 24 metus trukusi karjera.
Tačiau ne vienas užmiršta ar nežino, kokį kelią Kšištofui ir Darjušui teko nueiti iki tol, kol jie tapo visų mylimais tautos patriotais, nuolat džiuginančiais lietuvius skambiomis pergalėmis su rinktine. Ne iš karto visi brolius pamilo dėl jų humoro jausmo, ne iš karto jie tapo čempionais, ir ne iš karto išgirdus brolių balsą žmonės aplink juos imdavo šypsotis.
Viskas galėjo pasisukti visai į kitą pusę ir dabar apie brolius, kaip krepšinio legendas, apskritai nekalbėtume, jeigu ne begalinis noras kabintis į gyvenimą, ryžtas atsitiesti ir kovojimas už šviesesnį rytojų.
Kšištof Lavrinovič
Pozicija: | PF, C |
Amžius: | 43 |
Ūgis: | 210 cm |
Svoris: | 107 kg |
Gimimo vieta: | Vilnius, Lietuva |
Tačiau apie viską – nuo pat pradžių. Įsitaisykite patogiai ir pasinerkite į brolių Lavrinovičių karjeros istoriją.
Sunki vėlyva pradžia
Brolių pradžia profesionaliame krepšinyje buvo sudėtinga. Dažniausiai akademinius krepšinio pagrindus berniukai ima krimsti nuo 7-8 metų, tačiau trylikamečiai Darjušas ir Kšištofas smarkiai vėlavo į traukinį ir turėjo vytis.
„Atsimenu, kai su broliu septynerių nuėjome į pirmąją treniruotę. Nepamenu sporto mokyklos pavadinimo, bet tai netruko ilgai. Užteko to, kad vienas iš mūsų gavo su kamuoliu į nosį, apsiverkė ir išėjome, – pasakojo Kšištofas. – Vėliau išbandėme daug sporto šakų: karate, lengvoji atletika, truputį lankėme baseiną. Buvome kurį laiką nutolę nuo krepšinio, bet vieną dieną su broliu grįžome iš lauko ir mama sako: „Žiūrėkite, radau skelbimą, kad Šarūno Marčiulionio akademija renka trylikamečių berniukų grupę krepšinio treniruotėms. Ar norėtumėte?“
Mes buvome labai aukšti, liekni, bet atitikome reikalavimus. Atėjome į salę, dar nebuvome su savimi pasiėmę sportinės aprangos, galvojome, kad tiesiog pasikalbėsime. Tačiau mūsų pirmasis treneris Vytautas Poteliūnas mus pamatęs pasakė: „Ooo, greitai į aikštelę!“ O mes neturėjome krepšinio sportbačių, nebuvome pasiruošę. Bandėme kažką daryti, visi juokėsi. Nemokėjome nieko – nė dvižingsnio. Visi ten buvo trylikamečiai, o tokio amžiaus vaikai jau neblogai žaidžia. Mes tuo metu buvome išvis žali. Visi juokėsi. Smagu, kad buvome dviese, nepalūžome, vienas kitą palaikėme ir po truputį pradėjome tobulėti.“
Vaikų patyčios ir prasti rezultatai krepšinio aikštelėje nekėlė broliams meilės šiam sportui. Berniukai buvo pasiruošę viską mesti, tačiau čia jaunuosius Lavrinovičius prie oranžinio kamuolio išlaikė griežta tėvo Jano ir pirmojo trenerio Poteliūno ranka.
„Mums nieko neišėjo, visi iš mūsų juokėsi, į treniruotes ėjome nenoriai ir galiausiai pradėjome praleidinėti, – dėstė Kšištofas. – Tačiau vieną kartą treneris paskambino tėvui ir paklausė, kodėl mes neiname į treniruotes, pasiteiravo, galbūt sergame. Mes tuo metu jau nelankėme dvi savaites. Tėvas atsakė: „Negali būti, va kaip tik dabar išėjo į treniruotę, sportuoja.“ Treneris sako: „Ne, jų jau dvi savaites nemačiau.“ Grįžome iš „treniruotės“ ir tėtis paklausė, kaip mus sekasi. Mes sakome: „Viskas labai gerai, tritaškius pataikome, esame vieni lyderių, tikri kašiorai.“
Netrukus supratome, kad tėvas viską žinojo, gavome daug pylos ir namų areštą. Į treniruotes tėtis eiti nevertė, bet patys kažkaip jautėmės kalti, todėl per sukąstus dantis eidavome ir kažkaip persilaužėme. Po metų vaizdelis buvo daug geresnis. Kokį stogelį išrašydavome, tritaškį įmesdavome, iš po krepšio įmesdavome ir pamažu pamilome šią sporto šaką. Bet pirmaisiais metais nebuvo jokios meilės krepšiniui, nes nekomfortiškai jautėmės. Tačiau viską sutvarkė Poteliūnas, kuriam labai rūpėjome.“
Tinklalapio BasketNews kalbintas treneris Poteliūnas taip pat pripažino, jog iš pradžių broliams buvo labai sunku ir pasidalino istorija, kaip jaunais Lavrinovičiais nepatikėjo ir pats Šarūnas Marčiulionis.
„Iš pradžių labai padėti komandai jie dar negalėjo, bet buvo aukšti, koordinuoti ir matėsi, jog reikia juos treniruoti ir laikyti šalia, nes gali gautis geras variantas. Pamenu, jog kažkada Marčiulionis juos pasiėmė šiek tiek patreniruoti ir pasakė: „Nieko iš jų nebus, labai silpni vaikinukai.“ Aš atsakiau: „Taip, silpni, bet kai ateis laikas, jie sustiprės.“ Aš visada jais tikėjau ir džiaugiuosi, kad nepaleidau, nes jie patys vienu metu irgi netikėjo, kad gali tapti krepšininkais. Net nežinau, kas tikėjo“, – pasakojo Poteliūnas.
Šansas LKL – avansu
Trenerio Pateliūno tikėjimas pasiteisino. Kas dieną sunkiai besitreniruodami broliai sparčiai tobulėjo ir galiausiai persilaužė. Lavrinovičiai žaidė visur, kur tik įmanoma, o 1995-aisiais, būdami šešiolikos, gremžė įvairių Vilniaus mikrorajonų krepšinio aikštelių asfaltą.
Ten įvyko ir pažintis su žmogumi, kuris lydėjo abu brolius visą savo karjerą – Rimantu Kaukėnu. Ši Lietuvos krepšinio legenda su vienu ar kitu Lavrinovičiumi klubiniame krepšinyje praleido visą dešimtmetį ir rinktinėje su jais iškovojo ne vieną skambią pergalę. Pirmą kartą savo būsimus draugus Rimas pamatė Justiniškių mikrorajone 1995-aisiais.
„Pirmą kartą žaidžiau prieš brolius 3x3 turnyre Justiniškių mikrorajone. Tai buvo labai labai seniai. Aš pirmą kartą juos pamačiau, man jie buvo didžiulis siurprizas. Mano klasiokai, komandos draugai sakė: „Va, žiūrėk, šitie broliai visus 3x3 turnyrus laimi.“ Mes buvome nusiteikę juos nukalti, kas šiaip ne taip pavyko. Atsimenu, kokie jie ilgi buvo. Man buvo didžiulis siurprizas. Atsimenu, kad jie tarpusavyje labai daug ir juokingai ginčijosi, bet kai baigėsi kova, visus glėbesčiavo. Na, žodžiu kaip visada broliai daro (juokiasi). Dalina laimę, meilę.
Iš karto matėsi potencialas. Jie viską turėjo, išskyrus raumenis, svorį, jėgą. Bet matėsi, kad jie puikiai gali pataikyti tritaškius, žaisti nugara, ganėtinai lengvai valdė kamuolį. Nuo pat pradžių matėsi, kad jiems krepšinis labai daug ką reiškė, nes kova vyko labai arši (juokiasi). Atsimenu, kaip savo draugams pasakiau: „Šitie eis toli.“ Ir nuėjo“, – prisiminimais su BasketNews dalinosi Kaukėnas.
Progresą matė ir Poteliūnas, kuris buvo trumpam atsitraukęs nuo brolių treniravimo, tačiau palaikė ryšį su savo auklėtiniais. Specialistui 1994-aisiais buvo patikėtas Vilniaus „Savy“ vairas. Poteliūnas jau pirmą sezoną su sostinės ekipa laimėjo Lietuvos krepšinio A lygą (dabar NKL – Red. Past.) ir iškovojo teisę žaisti LKL.
Komandai tik patekus į LKL, Poteliūnas pasikvietė brolius treniruotis su komanda, kuri persikėlė rungtyniauti į Alytų, tačiau plušėjo sostinėje. Dvejus metus kantriai laukęs strategas galiausiai ryžosi lemtingam žingsniui – įtikinti klubo vadovą Vytautą Sadauską, jog septyniolikmečiams vaikinams laikas debiutuoti LKL. Reikėjo įtikinti ne tik savininką. Liesais vaikinais vis dar mažai kas tikėjo.
„1997-aisiais broliai jau baiginėjo Marčiulionio mokyklą ir aš atėjau pasikalbėti su tuometine direktore Marčiulionyte, jog man duotų brolius, kad jie galėtų žaisti LKL. Jaučiau, kad jie yra perspektyvūs. Jie toli gražu netempė to lygio ir jaunių komandose nelabai žaidė, jiems daug trūko. Bet Marčiulionytė sutiko ir mes juos pasiėmėme. Kai komanda treniravosi ir gyveno Vilniuje, mes juos dar prieš tai pasiimdavome tiesiog pasitreniruoti, bet vėliau atėjo laikas keltis į Alytų.
Aišku, teko įtikinti savininką Sadauską ir tėvus, kad jie gali valgyti duoną iš krepšinio bei išleistų juos žaisti į Alytų. Jie dar buvo labai jauni ir nebuvo aišku, kas iš jų gausis, bet aš jais tikėjau ir mačiau potencialo“, – pasakojo Poteliūnas.
„Labai vertiname šitą, nes tikrai nebuvome pasiruošę žaidimui tokiame lygyje, – prisiminimais dalinosi Darjušas. – Vytautas tikėjo mumis, skiepijo mums pasitikėjimą savimi, kad iš mūsų gali būti neblogi krepšininkai. Nedaugelis tikėjo mumis, bet mes labai mylėjome krepšinį ir žiauriai sunkiai dirbome. Atsimenu, kuomet gavome savo pirmąjį atlyginimą, buvo nerealu. 17-os metų užsiimti mylimu sportu ir dar gauti už tai pinigus – fantastika. Gavome 600 litų, kas tuo metu buvo labai nemaži pinigai.“
Lietuvos krepšinio lygoje broliai debiutavo 1997-ųjų rugsėjo 18-ąją, kuomet jau į „Alitą“ persivadinęs Alytaus klubas žaidė prieš Klaipėdos „Neptūno“ ekipą. Kšištofas gavo 2 minutes, Darjušas – 3. Nė vienam pasižymėti nepavyko, tačiau sunkiai dirbę Lavrinovičiai įgavo dar vieno svarbaus žmogaus – Vlado Garasto pasitikėjimą.
Legendinis strategas po apmaudaus pralaimėjimo 1996-ųjų LKL finale Kauno „Žalgiriui“, kuomet jo treniruojamas Kauno „Atletas“, serijoje pirmaudamas 2-0, sugebėjo pralaimėti 2-3, gavo kvietimą iš Alytaus klubo, o Poteliūnas pasitraukė į asistento poziciją.
„Iš manęs komandą perėmęs Garastas pamatė juose potencialą. Jis pasižiūrėjo į brolius ir pasakė: „Žinai, iš jų gali išeiti geri krepšininkai.“ Taip ir atsitiko“ Tiek aš, tiek jis neklydome. Pradėjus treniruotis su vyrais jie pradėjo rodyti kažkokį rezultatą“, – pasakojo Poteliūnas.
„Mums Garastas buvo Dievo dovana, kad mes turėjome galimybę su juo padirbėti, – teigė Kšištofas. – Vladas tuo metu jau nebuvo kantriausias žmogus, bet visada, kaip pavyzdį, mums statydavo Arvydą Sabonį. Vladas sakydavo: „Nu kaip jūs negalite padaryti. Arvydui parodai vieną kartą ir jis padaro.“ Ta jo kritika visuomet motyvuodavo mus. Jeigu jis mus lygindavo su Arvydu, rodydavo pavyzdžius, tai mums labai daug davė.“
Garastas su broliais pradirbo vos pusmetį. Tuo metu 65-erių strategas prieš 1998-uosius metus paliko trenerio kėdę, tačiau liko plušėti prie komandos komplektacijos. Vairą vėl perėmė Poteliūnas, kuris žinojo brolius geriau nei bet kas kitas.
Pirmajame savo sezone LKL minutes avansu gavę broliai tobulėjo skirtingai. Darjušas tapo tvirtu rotacijos žaidėju bei per 19 minučių fiksavo 7,9 taško ir 4,6 atkovoto kamuolio statistiką. Tuo metu Kšištofas buvo brolio dubleris – 9 minutės, 3,6 taško ir 1,6 atkovoto kamuolio.
„Visuomet į priekį geriau eidavo Darjušas, – sakė Poteliūnas. – Kšištofas truputėlį atsilikdavo, o Darjušas buvo šiek tiek plastiškesnis. Kai juos treniravau, dažniau išleisdavau Darjušą. Aišku, ant keitimo visuomet būdavo Kšištofas. Prabanga, kai gali vieną keisti kitu. Bet mano akimis, Darjušas buvo šiek tiek geresnis.“
Pasak trenerio Poteliūno, per vasarą broliai sutvirtėjo ir savo antrajam – 1998-1999 m. sezonui buvo pasiruošę dar geriau, tačiau jo pradžioje nutiko tai, kas pakeitė Lavrinovičių gyvenimą amžiams.
Lemtinga klaida
1998-ųjų spalio mėnuo. „Alita“ kartu su broliais ruošiasi Radivojaus Koračo taurės rungtynėms. Išvykai į Sankt Peterburgą, kur alytiškiai turėjo žaisti prieš „Spartak“ komandą. Treniruotė vyksta įprastai, tačiau netikėtai įsiveržia policijos pareigūnai, kurie prisistato su orderiu ir išsiveda Kšištofą su Darjušu.
„Įėjo pareigūnai ir sako: „Mums reikės dviejų žaidėjų.“ „Nejuokaukite, mūsų rytoj kelionė laukia“, – atsakiau. Bet jie parodė orderį ir išsivedė brolius. Buvome šoke. Vėliau ėjome į komisariatą bei prašėme, jog nors vieną brolį duotų vežtis į Sankt Peterburgą. Mums atidavė Darjušą“, – pasakojo Poteliūnas.
Kaip vėliau paaiškėjo, 1998 metų spalio 18 dieną miške Šalčininkų rajone Lavrinovičiai kartu su pusbroliu išprievartavo merginą. Teismo nuosprendis karjerą tik pradėjusiems broliams buvo negailestingas – po penkerius metus Pravieniškių sustiprinto rėžimo pataisos darbų kolonijoje.
„Man buvo šokas. Aš labai tai išgyvenau ir dar galvojau, kad viskas pasibaigs gerai. Bet taip neatsitiko ir man asmeniškai sviro rankos. Komanda irgi apgriuvo, prasidėjo pralaimėjimai, pasitraukiau iš komandos. Buvo žiauriai sunku“, – prisiminė Poteliūnas.
Kšištofas už grotų sėdo iš karto, o „Alita“ už perspektyvesnį Darjušą sumokėjo užstatą ir, kol byla buvo nagrinėjama, brolis liko laisvėje bei žaidė.
Darjušo sezonas buvo solidus (10,2 taško, 7,1 atkovoto kamuolio), tačiau 2000-ųjų kovą teismui atmestus paskutinį skundą, balandį brolis prisijungė prieš Kšištofo. Kylanti karjera buvo pažabota kolonijos sienomis.
„Be abejo, kad sukrėtė, bet tai irgi yra gyvenimo patirtis, – tuometinius išgyvenimus prisiminė Kšištofas. – Žemiau jau kristi nebuvo galima ir mes nuo to atsispyrėme. Norėjome įrodyti visiems ir svarbiausia sau, kad mes nesame blogi žmonės ir nesame tokie, kokiais mus pateikia. Per tai išsiugdėme žiauriai stiprų charakterį ir išėję į laisvę turėjome daug noro pasiekti kažką.
Buvo psichologiškai sunku, nes nuvylėme tėvus, patys save. Esame geri žmonės, ne kažkokie išgamos. Mus padoriai auklėjo ir turime įskiepytas teisingas gyvenimo vertybes. Kai tai nutiko, buvo daug nusivylimo savimi ir tas laikotarpis buvo labai sunkus. Būdami ten sugebėjome adaptuotis ir iš viso laiko, praleisto kalėjime, išpešti gerus dalykus.“
„Aišku, kad tai sukrėtė, atsirado motyvacija įrodyti, jog mes ne tokie, kaip mus pateikė, – pridėjo Darjušas. – Šitas dalykas mus tikrai motyvavo. Visa giminė mus palaikė, žinojo, kas tokie mes esame. Jautėme jų palaikymą, pasitikėjimą. Tuo metu didžiausias noras buvo pateikti save tokiais, kokie esame iš tikrųjų, nieko nevaidinant.“
Kolonija – apgaulinga įstaiga. Ji skirta prevencijai nuo tolimesnių nusikaltimų ir pasitaisymui, jog žmogus suprastų savo padarytas klaidas, išėjęs vertintų buvimą laisvėje ir nusižengimų nekartotų, tačiau dažnai nusikaltimą padaręs asmuo už grotų susideda su dar prastesnės reputacijos žmonėmis nei jis pats bei į laisvę grįžta su dar blogesniais ketinimais.
Visgi broliai sugebėjo išlikti gerame kelyje. Kalėdami jie itin daug laiko skyrė sportui, tvirtino savo liaunus kūnus treniruoklių salėje ir laisvu laiku žaisdavo krepšinį. Nors Lavrinovičiai įvykdė nusikaltimą, Lietuvos krepšinio federacija suprato, jog šie vaikinai yra talentingi ir reikia jiems padėti.
„Reikia atiduoti duoklę Garastui ir federacijai, kad to viso reikalo neužleido, o patys broliai nenuėjo blogu keliu – dirbo, sutvirtėjo, – pasakojo Poteliūnas. – Daug kas netikėjo, kad broliai gali po to sugrįžti į krepšinio aikštelę. Bet viskas įvyko atvirkščiai.“
„Toje vietoje stengiausi jiems padėti, kur reikėjo, buvo suteikta nebloga pagalba, inventorius, kad broliai galėtų sportuoti ir neatitolti nuo krepšinio, – prisiminimais dalinosi Garastas. – Svarbiausia, kad jie atsitiesė ir liko puikiais žmonėmis, tapo legendiniais krepšininkais. Kai žmonės patenka į tokias įstaigas, būna visko. Daug žmonių būdami ten nueina visai į kitą pusę.“
Svajonių sugrįžimas
Pavyzdingą elgesį įkalinimo įstaigoje demonstravę broliai sulaukė malonės. Panaudojus amnestijos įstatymą, Lavrinovičiams buvo sutrumpinta bausmė. Pirmasis į laisvę 2001-ųjų lapkritį sugrįžo Kšištofas. Brolio jau laukė „Alitos“ klubas ir karjera buvo pratęsta. 22-ejų aūkštaūgis sužaidė proveržio sezoną – 12,6 taško, 8,7 atkovoto kamuolio ir 15,4 naudingumo balo, o Kšištofo vedami alytiškiai pirmą kartą klubo istorijoje iškovojo LKL bronzą.
LKL lygį išaugęs brolis sulaukė Valdemaro Chomičiaus pasiūlymo vykti į Rusiją bei 2002-ųjų rudenį apsivilko Permės „Ural Great“ marškinėlius. Po solidaus sezono Permėje brolis sulaukė pasiūlymo, kuris dar prieš mažiau nei dvejus metus atrodė nerealus – jam paskambino Lietuvos rinktinės treneris Antanas Sireika.
Iš pradžių į stovyklą, vėliau į galutinį dvyliktuką, o galiausiai – į Europos krepšinio olimpą. Kšištofas su Lietuvos rinktine triumfavo 2003-ųjų Senojo žemyno pirmenybėse Stokholme. Įspūdingas sugrįžimas.
Po 19 metų Sireika atskleidė, jog dar prieš čempionatą Darjušą su Kšištofu norėjo matyti „Žalgiryje“, tačiau pastarasis turėjo kontraktą su Permės ekipa. Legendinis strategas prasitarė, jog 2003-aisiais rinktinėje norėjo matyti abu brolius.
„Jeigu žmogų kvieti į „Žalgirį“, tai jis maždaug yra rinktinės lygio. Jie tuo metu išgyveno kilimą. Būčiau į rinktinę pakvietęs abu, bet Darjušas buvo traumuotas ir negalėjo žaisti. Kalbant apie juos, matėsi, kad neeiliniai žmonės atėjo į krepšinį. Didelio ūgio, greiti, pataikantys iš toli.
Su kolegomis kalbėjome, jog dabar centrai nebėra žaidžiantys nugara, sunkiasvoriai, jie gali įmesti iš toli, žaisti veidu į krepšį. Tokie žmonės dabar madingi ir reikalingi, nes krepšinis tampa vis universalesnis. Mes kalbame apie dabartį, o broliai tokie buvo prieš 20 metų. Jie buvo labai šiuolaikiški, pataikantys iš toli, universalūs. Kaip gali nekreipti dėmesio? Man visuomet patiko žmonės, kurie gali pataikyti iš bet kur, o čia dar ir dideli. Negalėjau neatkreipti dėmesio“, – teigė Europos čempionas.
Tuo metu visuomenė į brolius žiūrėjo kreivai, o dar daugiau antakių, pasak Sireikos, pakėlė Kšištofo patekimas į rinktinę.
„Norėjau duoti šansą užsikabinti. Atsimenu, kuomet kalbėjome su Donu Nelsonu ir jis pasakė: „Žmogus yra žmogus ir jis turi teisę suklysti. Jeigu jis vienur yra nubaustas, kam jį bausti krepšinyje?“ Daug kas sakė, kad jų į rinktinę kviesti negalima, pažeidžiame moralines normas. Bet aš jiems pasakiau, kai reikėjo įrodinėti Kšištofo svarbą: „Niekas nebaudžia žmogaus du kartus už tą patį nusižengimą. Jeigu jis nebus kviečiamas, paprasčiausiai nubausite save ir lietuvius.“
Jie sugrįžo tokie, kokie ir buvo – normalūs žmonės, ir kažkas svarstė neimti į rinktinę. Buvo karšta diskusija, bet man nekilo klausimų ir pavyko įtikinti kitus, nors labai daug kas buvo nusiteikę skeptiškai. Tikrai buvo nemažai, bet aš džiaugiuosi, kad atsispyrėme jam ir pakvietėme“, – sprendimu didžiavosi treneris.
„Antanas Sireika, kuris manimi patikėjo, kai niekas netikėjo, – paklaustas, kuris strategas turėjo didžiausią įtaką jo karjeroje, atsakė Kšištofas. – Treneris man suteikė progą atsitiesti gyvenime ir pakvietė į rinktinę, nuo kurios ir prasidėjo mano kilimas. Visuomet jam būsiu už tai dėkingas. Antanas – auksinis žmogus.
Mane lydėjo sėkmė ir labai ačiū žmonėmis, kurie pasitikėjo manimi, Lietuvos krepšinio federacijai, treneriams. Vis tiek daug kam buvo abejonių dėl mano praeities, bet aš pasinaudojau šansu.“
„Nerealu buvo. Už jų išugdymą gavau ordiną už nuopelnus Lietuvai. Tai man buvo paskata dirbti dar labiau, bet taip pat labai džiaugiausi už Kšištofą, kuriam tai buvo lyg atpildas už labai sunkų nueitą kelią“, – ant kojų atsistojusiu auklėtiniu džiaugėsi Poteliūnas.
Ne ką mažiau atsiliko ir kitas brolis. Į laisvę sugrįžęs kiek vėliau nei Kšištofas – 2003-ųjų sausį, Darjušas dominavo „Alitoje“ – 17,8 taško, 9,3 atkovoto kamuolio ir 18,2 naudingumo balo, o Alytaus klubas dar kartą pasidabino bronza.
LKL kalnus vertusį Darjušą pastebėjo tas pats Sireika ir pasikvietė į „Žalgirį“. Dėl kryžminių kelio raiščių traumos, patirtos vasarą, brolis prie kauniečių prisijungė po naujų metų ir LKL sužaidė vos 10 rungtynių, tačiau spėjo debiutuoti Eurolygoje ir per dvejas rungtynes rinko po 11,5 taško.
Negana to, Darjušas „Žalgiryje“ rado paskutinį savo profesionalo karjeros sezoną žaidžiantį Arvydą Sabonį, su kuriuo turėjo progą stumdytis treniruotėse bei gauti patarimų.
Nors dėl traumos negalėjo žaisti Europos čempionate ir su broliu neiškovojo aukso, Darjušo sugrįžimą taip pat galima laikyti fantastiniu.
„Sabas labai mėgo žmones, kurie gerai supranta krepšinį ir prie brolio tobulėjimo nemažai prisidėjo. Darjušas matydavo Sabo žaidimo IQ, tuos perdavimus, gaudavo nuo Arvydo pylos ir kartu su juo dirbo, – kalbėjo Sireika. – Matėsi, jog Darjušas džiaugdavosi gavęs tokį perdavimą ir vis klausdavo Sabo: „Kaip tu taip padarai?“ Sabas parodydavo, pamokydavo jauną vaiką. Matėme, jog karjeros eigoje Darjušas gerai matė aikštelę ir sugebėdavo iškišti neprastus perdavimus. Nemažai to jis išmoko iš Sabonio.“
„Atrodė kaip pasakoje, – tuometinį jausmą apibūdino Darjušas. – Atsimenu kaip man ir broliui sekdavosi aikštelėje. Buvo labai netikėta. Aišku, įdėjome daug darbo, kad kažką parodytume gero krepšinyje, bet kad viskas bus taip sėkmingai, negalėjome net pagalvoti.“
„Jie buvo darbštumo ir žmogiškumo pavyzdys, – jaunus brolius prisiminė Sireika. – Tokio nuoširdumo žmones retai sutiksi, nes jų paprasčiausiai nėra. Kalbant apie elgesį, trenerio patarimų klausymą tiek gyvenimo, tiek krepšinio klausimais, tobulėjimą, jie buvo nepriekaištingi. Tokių žmonių reta. Jie neturėjo kvailų kaprizų ir ambicijų, o tiesiog kantriai bei sunkiai dirbo. Jie buvo kupini tokio žmogiško nuoširdumo. Krepšinyje aš esu priekabus, noriu, kad žaidėjas darytų viską bei visuomet surasiu priežasčių, kodėl man nepatinka, bet broliai viską darė dėl komandos ir tai man buvo didžiausias džiaugsmas.“
„Žmogus nesikeičia. Arba jis geras, arba jis blogas. Tai mums buvo gyvenimo patirtis. Buvo du keliai – arba palūžti ir nueiti blogiu keliu, arba užsigrūdinti. Mes pasirinkome gerą kelią. Be galo džiaugiuosi, kad su broliu išlikome stiprūs. Ten buvo visko, patikėkite, aplinka ne pati geriausia, bet mes nepalūžome ir atsistojome“, – sugrįžimą reziumavo Kšištofas.
Ir brolių Lavrinovičių kilimas ties Europos čempiono titulu bei žaidimu „Žalgiryje“ tikrai nesustojo. Vėliau broliai tapo nesustabdoma jėga Senojo žemyno krepšinyje, kurių norėjo patys garsiausi klubai, o jų fenomeną pastebėjo ir NBA virtuvė.
Antrąją straipsnio dalį galite skaityti paspaudę čia, trečiąją – čia.
Paremkite BasketNews ir mes atsidėkosime dar geresniu turiniu.