Nuo tandemo su MJ iki „Žalgirio“ gelbėtojo: narkotikais ir religija pažymėta Whatley istorija

Gustavas Klikna
BasketNews žurnalistas
2022-11-04 12:35

„Žalgirio“ gelbėtojas 1998-aisiais Ennisas Whatley karjeros pradžioje buvo lyginamas su NBA legenda Isiah Thomasu, tačiau įklimpo į narkotikus ir alkoholį.

Nuotr.: AP - Scanpix, Focus on Sport - Getty Images | BasketNews iliustracija/A.Zaikauskas
Nuotr. AP - Scanpix, Focus on Sport - Getty Images | BasketNews iliustracija/A.Zaikauskas

„Trys taškai! Ennisas Whatley! Trys taškai! Ennisas Whatley gelbsti savo komandą! Matote kas dedasi Kauno sporto halėje?! Whatley, sezono viduryje atvykęs legionierius, dabar fantastišku, tolimu tritaškiu metimu sukelia triumfą!“ – tiesioginiame eteryje rėkė Linas Kunigėlis, kuris matė kuriamą „Žalgirio“ istoriją.

Tai buvo 1998-ųjų vasario 17-oji, Kauno sporto halė, Europos taurės aštuntfinalis. „Žalgirio“ gynėjas Ennisas Whatley įsmeigia tritaškį į Bursos „Tofaš“ krepšį, kuris išgelbėja kauniečių šansus patekti į Eurolygą bei atneša kelialapį į ketvirtfinalį.

Šis metimas amžiams nugulė „Žalgirio“ istorijoje. Jeigu ne fantastiškas Whatley šūvis, kas žino, kaip būtų susiklosčiusi Kauno klubo istorija ir kiek dar metų būtų prireikę patekti į Eurolygą. O gal apskritai dabar „Žalgirio“ kišenėje negulėtų A licencija ir legendinis klubas nebūtų Eurolygos šeimoje?

Šį sezoną metami dvitaškiai

62%
23,0
Pataiko: 23,0
Taiklumas: 62,2%
Vieta lygoje: 2
Geriausias pasiekimas: 31
Blogiausias pasiekimas: 13
Daugiausia pataiko: Laurynas Birutis

Belieka tik spėlioti, bet aišku viena – Whatley tritaškis labai stipriai prisidėjo prie to, jog kitą sezoną „Žalgiris“ žaistų Eurolygoje ir 1999-aisiais į viršų keltų sidabrinį krepšį Miunchene. 

Perlipę „Tofaš“ barjerą, žalgiriečiai ketvirtfinalyje dar turėjo įveikti Belgrado „Beobanką“, jog užsitikrintų vietą stipriausiame Senojo žemyno klubiniame turnyre. Tačiau buvo padaryta ne tik tai. Jono Kazlausko kariauna nužygiavo iki pat finalo, kuriame sutriuškino Milano „Stefanel“ ir į Kauną parvežė Europos taurę.

Pataikęs tą milžiniškos svarbos metimą, Whatley greitai Kaune gavo „gelbėtojo“ pravardę. Tuo metu 36-erių Ennisas buvo savo karjeros saulėlydyje, o po istorinio „Žalgirio“ sezono apskritai pakabino sportbačius ant vinies.

Tačiau ar žinojote, kad vienu metu Whatley buvo laikomas vienu ryškiausių NBA talentų, o NCAA laikais buvo lyginamas su legendiniu Isiah Thomasu, kuris iki šiol yra statomas į aukščiausią įžaidėjų lentyną NBA istorijoje?

1983 m. NBA naujokų biržoje Whatley 13-uoju šaukimu NBA naujokų biržoje pasirinko Čikagos „Bulls“ klubas, o po metų čia atvyko ir vyrukas vardu Michaelas Jordanas. Šie du jaunuoliai turėjo sudaryti daug žadantį tandemą bei kurti dinastiją, kuri vėliau ir buvo sukurta, bet be Enniso.

Tai kodėl Whatley savo karjerą užbaigė „Žalgiryje“? Kodėl tokio kalibro NBA talentas galiausiai atsidūrė Lietuvos komandoje? Kodėl gynėjui praėjus vos 6 metams nuo profesionalo karjeros pradžios teko vykti uždarbiauti į Filipinus? Atsakymas – narkotikai ir alkoholis.

Nuotr. Focus on Sport/Getty Images

Jordanas dokumentiniame seriale „The Last Dance“ išstojo su pasisakymu, jog pirmaisiais savo metais su „Bulls“ vieną kartą pasibeldė į viešbučio kambarį bei atsidarius durims pamatė komandos draugų būrį, apsupta kokaino linijų, moterų ir žolės.

Pasak Whatley, tame kambaryje buvo ir jis.

„Neabejoju, jog buvau vienas iš jų tame kambaryje. Michaelo ten nebūdavo ir jis turbūt dar nepamatė visko, kas ten dėjosi. Tuo metu turėjau problemų su alkoholiu ir narkotikais. Tai buvo pagrindinė priežastis, kodėl neišpildžiau savo potencialo ir nesugebėjau tapti NBA žvaigžde. Visiškai nebijau apie tai kalbėti. Čia yra mano praeitis“, – tinklalapiui BasketNews pasakojo Whatley.

Narkotikai ir alkoholis tapo pagrindiniu Whatley palydovu ir visa NBA žinojo apie jo problemas, todėl per 1983-1989 m. laikotarpį 190 cm ūgio gynėjas pakeitė 6 klubus bei 1989 m. apskritai tapo nebereikalingas.

Tačiau Kaune Whatley visi prisimena kaip maksimaliai profesionalų, ramų legionierių, kuris neturėjo jokių žalingų įpročių. Tuometinis „Žalgirio“ asistentas Algirdas Brazys apskritai prisimena Ennisą kaip geriausią legionierių klubo istorijoje.

Kažkas nesueina. Žaidėjo gyvenime turėjo būti pokyčių.

Kaip Ennisas išlipo iš narkotikų priklausomybės? Kaip jam pavyko mesti alkoholį ir sugrįžti į doros kelią ir kaip dėl to džiaugėsi pats Jordanas? Išsami Whatley istorija – tinklalapio BasketNews interviu.

– Ennisai, kas yra labiausiai įstrigę iš laiko, praleisto Kaune?
– Turiu labai daug puikių prisiminimų. Ne viena istorija pasidalinau su Kristapu Porzingiu. Pasakojau jam apie LKL ir paklausiau, ar jis turi LKL žiedą. Kristaps pasakė, kad yra iš Latvijos, o aš jam atskleidžiau, jog žaidžiau „Žalgiryje“. Kalbėjomės apie fanus Lietuvoje, atmosferą. Prieš atvykdamas į Kauną, 1998 metais nieko nežinojau apie „Žalgirį“ ir buvau apstulbęs dėl atmosferos, kai čia atvykau. Nesu matęs šalies, kuri labiau myli krepšinį nei Lietuva.

– Vis dar turite LKL čempiono žiedą?
– Žinoma. Dažnai jį užsidedu. Labai juo didžiuojuosi, nes tai yra vienintelis žiedas, kurį iškovojau. Nepavyko laimėti NBA, nors buvau arti, bet dėl Michaelo Jordano ir „Bulls“ 1992 m. netapau čempionu. Aš, Patrickas Ewingas, Johnas Stocktonas, Karlas Malone‘as ir kiti – visi mes nelaimėjome žiedo dėl Jordano.

– Laikotarpis „Žalgiryje“ yra be galo įdomus, bet jūsų visa karjera – dar įdomesnė. Viename sename interviu minėjote, kad galėjote tapti Isiah Thomaso lygio krepšininku. Kokio ryškumo žvaigždė buvote NCAA?
– Buvau vienoje linijoje su Thomasu. Turiu užtektinai Dievo suteikto talento. Vidurinės mokyklos laikais buvau geriausias įžaidėjas JAV. Universitete praleidau dvejus metus ir nusprendžiau išbandyti jėgas NBA naujokų biržoje. Jeigu nesi talentingas, paprastai taip anksti neįtrauki savo pavardės į NBA naujokų biržą. Aišku, visos aplinkybės man neleido tapti Isiah Thomaso kalibro žaidėju, bet neturiu problemų apie tai kalbėti. Mano istorija yra pavyzdys kitiems jauniems talentams.

– Ar buvote lyginamas su Isiah?
– Taip, mūsų pavardės visuomet buvo greta vienas kito. Jis iki šiol man yra geriausias žemas įžaidėjas NBA istorijoje. Kai abu patekome į lygą ir žaisdavome vienas prieš kitą, norėjau jį sutriuškinti. Nežiūrėjau į jį kaip į idealą, buvome vieno lygio talentai. 

– 1983 m. 13-uoju šaukimu buvote pasirinktas Čikagos „Bulls“. Su kokiu ažiotažu aplink save atėjote į NBA?
– Buvau labai stebimas ir talentu nenusileidau nė vienam NBA naujokui. Jau nuo pat pirmojo sezono visi iš manęs daug tikėjosi. Buvau kuriantis įžaidėjas, kuris galėjo ir rinkti taškus, kas visais laikais buvo labai vertinama kombinacija. Kai atvykau į NBA, mano tikslas buvo tapti „Visų žvaigždžių“ rungtynių žaidėju, bet dėl tam tikro gyvenimo būdo iššvaisčiau daug savo talento ir netekau daug įgūdžių.

– Po metų į „Bulls“ atvyko Michaelas Jordanas. Kada supratote, kad tai yra neeilinis žaidėjas?
– Mano ir MJ istorija prasidėjo dar 1981 metais. Kartu žaidėme „McDonalds“ visų žvaigždžių mokyklų komandoje. Žmonės pamiršta, kad Michaelas ne visuomet buvo žvaigždė ir atsiskleidė vėliau. Tuo metu buvau geresnis žaidėjas už Jordaną, bet vėliau jo talentas taip išsprogo... Daug kas kalba apie LeBroną, kaip geriausią visų laikų krepšininką. Mano nuomone, nėra jokių klausimų – MJ yra geriausias. 

Kalbant apie jo atėjimą į „Bulls“, prireikė vos kelių rungtynių, jog suprastume, koks tai yra žvėris. Taip, jis dar žengdamas koją ant NBA parketo turėjo didžiulį vardą. Bet žmogau... Kaip jis buvo atsidavęs darbui. Beprotiškai. Nuo to laiko, kuomet žaidžiau su juo JAV mokyklų rinktinėje iki NBA, praėjo treji metai, bet per tą laiką jis nežmoniškai patobulėjo. Nesu matęs nieko panašaus, kad krepšininkas taip pasikeistu per tokį trumpą laiką. Visuomet didžiuojuosi, kad pažinojau MJ dar tada, kai jis buvo tiesiog Michaelas Jeffrey Jordanas.

– Koks jis buvo komandos draugas?
– Michaelas yra iš Šiaurės Karolinos, aš esu iš Alabamos. Esame vaikinai iš provincijos. Jis buvo labai alkanas, užsivedęs vaikinas, atvykęs iš nedidelio miestelio. MJ norėjo labiau už mus, todėl ir tapo tokiu fenomenaliu žaidėju. Užtekdavo kelių minučių suprasti, kad jis yra ypatingas.

– Ar tiesa, kad kiti „Bulls“ žaidėjai nenorėjo pripažinti, kad naujokas yra geriausias komandos krepšininkas?
– Taip, ne vienas žaidėjas buvo piktas, kad ateina kažkoks vaikėzas ir pasiima visą dėmesį. Bet vėliau jie suprato, kodėl. Kai dar nebuvo Jordano, geriausiu atveju į mūsų rungtynes ateidavo 3 tūkst. fanų. Kai MJ atvyko, į Čikagos stadioną pradėjo rinktis po 10 tūkst. fanų, net ir išvykose skaičiai išaugo. Visi norėjo pamatyti MJ. 

– Ar turite išskirtinę istoriją su MJ?
– Kai jau nebežaidžiau „Bulls“, susilažinau su vienu komandos draugu iš 500 JAV dolerių, kad perimsiu kamuolį iš MJ. Ir tai nutiko lemiamu rungtynių momentu. Michaelas vienoje iš paskutinių atakų norėjo persverti rezultatą ir po susikeitimo ginamaisiais jo globą perėmiau aš. Jis atliko driblingą ir ruošėsi mesti, tačiau aš išmušiau kamuolį jam iš rankų ir mes laimėjome. Tai yra vienas įsimintiniausių momentų mano karjeroje. 

– Koks buvo jūsų asmeninis ryšys su Jordanu?
– Mes nebuvome labai artimi. Aš visuomet labiau buvau tylus vienišius, o Michaelas nuolat dirbo užsidaręs salėje. Su visa komanda jis neturėjo išskirtinio ryšio, laikėsi atstumo.

– MJ seriale „The Last Dance“ minėjo, kad visa Čikagos „Bulls“ ekipa vartojo narkotikus ir gėrė alkoholį. Ar galite papasakoti apie tai?
– Po to serialo sulaukiau daugelio skambučių: „Ei, Ennisai, ar girdėjai? MJ paminėjo tave tame seriale?“ Jis neišskyrė nė vienos pavardės, bet papasakojo, kad viešbučio kambaryje rinkdavosi žaidėjai, vartodavo kokainą ir gerdavo. Neabejoju, jog buvau vienas iš jų tame kambaryje. Michaelo ten nebūdavo ir jis turbūt dar nepamatė visko, kas ten dėjosi. Tuo metu turėjau problemų su alkoholiu ir narkotikais. Tai buvo pagrindinė priežastis, kodėl neišpildžiau savo potencialo ir nesugebėjau tapti NBA žvaigžde. Visiškai nebijau apie tai kalbėti. Čia yra mano praeitis. Nevartoju narkotikų nei alkoholio jau 32-33 metus. Važinėju po šalį ir pasakoju jaunimui savo istoriją, kad jie pasimokytų iš mano klaidos ir to niekada nedarytų. Narkotikai sukelia negrįžtamą žalą. 

Grįžtant prie „The Last Dance“, viskas, ką MJ pasakė, buvo tiesa. Būtent dėl to Michaelas ir tapo geriausiu, nes jis neįsivėlė į narkotikus. O aš įsivėliau ir tai paveikė mano karjerą. Kai jis vieną kartą pasibeldė į mūsų duris ir pamatė visą baisią aplinką – narkotikus, prostitutes ir alkoholį – jis padarė geriausią gyvenimo sprendimą, jog ten neužėjo. 

– Kiek stipriai visoje NBA lygoje 80-aisiais buvo paplitę narkotikai?
– Tuo metu lygoje buvo stipriai paplitęs kokainas ir jį vartojo daug žmonių. Bet tai nebuvo tik NBA, tuo metu visuomenėje tai buvo labai populiarus narkotikas. 80-aisiais kokainas buvo didžiulė problema ne tik tarp krepšininkų, bet ir visuomenės. 

– Kada ir kodėl jūs pats įklimpote į narkotikus ir alkoholį?
– Mokyklos laikais, aštuntoje klasėje žaidėme amerikietiškąjį futbolą ir vienas komandos draugas po treniruotės išsitraukė maišelį žolės. Aš tuo metu nežinojau, kas tai yra, bet pabandžiau ir užsikabinau. Nuo to laiko mano priklausomybė narkotikams vis didėjo. Su kiekvienu vakarėliu buvau supažindintas vis su sunkesniais narkotikais ir tai išsivystė į didžiulę priklausomybę. Labiausiai tai pakenkė mano reputacijai, nes pasižiūrint, kiek dažnai keičiau komandas NBA, tai buvo ne be priežasties. Žmonės pradėjo kalbėti ir vienu metu visi žinojo, kokių problemų turiu. Tai stipriai pakenkė mano karjerai.

– Viename interviu minėjote, kad 24 valandas per parą gerdavote. Kaip atrodydavo jūsų diena?
– Kai esi jaunas, galvoji, jog gali viską. 80-aisiais buvo normalu vakarą prieš rungtynes nueiti į barą ir išgerti alaus. Daugelis žmonių nesupranta, kad turi problemų su alkoholiu. Jie tai vadina geru laiko praleidimu. Paskutinėse klasėse vidurinėje mokykloje ir universitete pradėjau vartoti narkotikus reguliariai ir tai išaugo į milžiniškas problemas.

– Kiek MJ pykdavo, kad didžioji komandos dalis svaigindavosi sezono metu?
– Nežinau, niekuomet su juo apie tai nekalbėjau. Su MJ žaidžiau tik vienerius metus ir tuo metu jis buvo labai jaunas, todėl nelabai turėjo kažkokį balsą rūbinėje. 

– Kiek greitai treneriai bei NBA bendruomenė sužinojo, jog turite problemų su narkotikais?
– Žinia apie tai, jog vartoju narkotikus, pasklido greitai. Turėjau šansą tapti NBA superžvaigžde. Mano pirmasis sezonas NBA buvo ganėtinai sėkmingas, bet nuo antrųjų metų viskas pradėjo važiuoti žemyn. Dėl visų problemų mano žaidimas kardinaliai pablogėjo ir NBA bendruomenėje pradėjo sklisti kalbos, jog Ennisas turi didelių problemų su narkotikais ir alkoholiu. 

– Ką tuo metu jums sakydavo treneriai, aplinka? Ar kažkas bandė jus pažadinti?
– Ne, krepšinio žmonės su manimi apie tai nekalbėjo, bet turėjau pamaldžią mamą, kuri visuomet melsdavosi už mane ir prašė Dievo, jog ateičiau į protą. Ji iškeliavo anapilin 1987 metais, o tėtis mirė vos po dviejų mėnesių. Tai mane pažadino, nes žinojau, kad ji visada norėjo, jog aš pasikeisčiau. Kai ji mirė, mane tai labai sukrėtė ir tai lėmė, jog pradėjau keisti savo gyvenimą.

– Ar prisimenate, kaip atrodė jūsų žemiausias gyvenimo taškas?
– Kai mane pirmą kartą atleido iš Klivlando „Cavaliers“, tai buvo 1985 metais, trečias sezonas NBA. Tai buvo žemiausias mano taškas. Iki šiol nežinojau, ką reiškia būti atleistam ir nebuvau to patyręs. 

– Kada galutinai supratote, kad netapsite NBA žvaigžde?
– Kai pasidariau NBA keliauninku. Komandos žinodavo mano narkotikų ir alkoholio problemą, todėl su manimi pasirašinėdavo trumpalaikius kontraktus. Klubai keitėsi kiekvieną sezoną ir tada galutinai supratau, jog susimoviau.

– Ar yra buvę taip, jog žengėte į rungtynes apsvaigęs nuo narkotikų ar alkoholio?
– Nenoriu per daug išsiplėsti, bet yra buvę rungtynių, į kurias ateidavau po bemiegės nakties, kuomet buvo vartojamos įvairios substancijos.

– 1989 m. tapote nereikalingas NBA ir išvykote žaisti į Filipinus. NBA klubams įgriso jūsų gyvenimo būdas?
– Manau, kad taip. Buvau nusilpęs nuo savo gyvenimo būdo ir nebetraukiau NBA lygio, tačiau vis tiek reikėjo uždirbti pinigus. Kad ir kaip nutiko, tai buvo labai įdomi patirtis. Filipinai yra išprotėję dėl krepšinio. Atmosferą rungtynėse galėčiau sulyginti su Lietuva.

– Kas jus ištraukė iš priklausomybių liūno?
– Kaip ir minėjau, tai buvo mano mama, kuri iškeliavo anapilin. Aš labai ją mylėjau ir viską dariau dėl jos. Aš buvau neapsakomai sukrėstas, kai tėtis ir mama mirė. Tai buvo žemiausias gyvenimo taškas, kuris mane pažadino. Pagalvojau: „Vau, kažkas siunčia man signalus.“ Aš labai pasitikėjau mama ir visuomet jai skambindavau ir kai supratau, kad nebeturiu su kuo pasikalbėti, visa kita mano aplinka tiesiog nori su manimi išgerti, supratau, jog laikas keistis. Akis atvėrė ir Biblija, kurią pradėjau skaityti dažniau, o vėliau visiškai atradau religiją. 1989 m. susidūriau su Dievu, kas pakeitė mano gyvenimą.

– Kaip atradote krikščionybę?
– Mama man buvo labai svarbi ir ji daug meldėsi. Vėliau pats atradau Kristų ir jis tapo pagrindine priežastimi, kodėl mano gyvenimas pasikeitė ir pakeičiau savo aplinką. Kai užmezgiau santykius su Kristumi, niekuomet nesidairiau atgal. Niekada nepamiršiu mamos laidotuvių, kuomet kunigas pasakė: „Ennisai, tavo mama tave labai mylėjo, bet jeigu tu nori ją dar kartą pamatyti, turi gimti iš naujo.“ Aš tuo metu nesupratau, ką reiškia gimti iš naujo. Vėliau supratau, kad man tiesiog reikėjo įsileisti Kristų į savo širdį ir kai tai padariau, mano gyvenimas kardinaliai pasikeitė. Nuo to laiko pradėjau kitaip vertinti gyvenimą, mečiau narkotikus, alkoholį, vėliau sutikau savo gyvenimo moterį, tapau sėslesnis, susilaukėme vaikų ir mano gyvenimas tapo kitoks. Aš gimiau iš naujo. Atsimenu, kuomet atvykau į „Žalgirį“, visiems buvo keista, kodėl aš nevartoju alkoholiu, nesilankau vakarėliuose. Atsakiau jiems: „Iki tol tiek daug išgėriau ir suvartojau, kad savo gyvenimo limitą jau pasiekiau.“

– Vėliau sugrįžote į NBA ir su „Blazers“ 1992 m. nužygiavote iki NBA finalo, kur pralaimėjote MJ ir „Bulls“. Ar Michaelas džiaugėsi, kad jums pavyko atsitiesti po priklausomybių?
– Žinoma. Prisimenu, kad po pirmųjų finalo rungtynių išeidinėjau iš arenos ir sutikau Michaelą. Jis priėjo prie manęs ir pasakė: „Atrodai daug šviesesnis. Džiaugiuosi, jog suėmei save į rankas.“ MJ mane prieš tai matė visiškai kitokį. Buvo smagu po truputį atsikratyti narkomano ir alkoholiko reputacijos ir dėl to sugrįžo NBA klubų pasiūlymai. Pamenu, kad viename Čikagos laikraštyje buvo išleistas tekstas apie tai, kaip aš pakeičiau savo gyvenimą. 

– Kiek apmaudu, jog netapote „Bulls“ dinastijos dalimi? Jeigu ne gyvenimo būdas, su Jordanu galėjote iškovoti daug titulų.
– Taip, galėjau tapti daugkartiniu NBA čempionu, bet dienos pabaigoje ne tai yra svarbiausia. Aš džiaugiuosi, kiek daug žmonių gyvenimą aš paliečiau kalbėdamas apie priklausomybę narkotikams, alkoholiui, kiek daug jaunuolių padėjau. Tai yra svarbiausia. Dabar Michaelas negali ramiai nueiti į paprastą parduotuvę, minia iškart priliptų prie jo. Aš džiaugiuosi turėdamas tokią galimybę, nes niekas manęs nežino. Vėliau supratau, kad Dievas man skyrė daug didesnę misiją nei kovoti dėl NBA žiedų. Pamačiau, kaip pasikeitė daugelio žmonių gyvenimai, kai su jais pasikalbėjau. Tai man teikia patį didžiausią džiaugsmą. Aišku, nesakau, jog nebūtų smagu turėti NBA čempiono žiedo, bet ne tai yra svarbiausia.

– Kokių patarimų galite duoti žmonėms, kurie turi priklausomybę narkotikams ar alkoholiui?
– Yra jėga, kuri gali pakeisti tavo gyvenimą, bet tu turi ja tikėti. Beprotiška yra daryti tą patį ir nesikeisti, tai veda į pražūtį. Mano gyvenimas apsisuko tuomet, kai radau dalyką, kuris yra geresnis už mane. Religija yra didžiulė jėga kovojant su tokiomis priklausomybėmis ir Biblijoje yra daug išmintingų citatų. Žmonės dažnai manęs klausia, kodėl aš visuomet šypsausi. Aš tiesiog radau džiaugsmą. Jeigu turite priklausomybę, blogiausia, ką galite daryti, tai nieko. Išbandykite skirtingus metodus, jų yra tikrai daug. Man suveikė religija, kitiems tai gali būti Minesotos programa, dar kažkam psichologas ar anoniminių alkoholikų draugija. Blogiausia – stovėti vietoje. Iš priklausomybės išlipti yra beprotiškai sudėtinga, bet dažniausiai padeda sukrėtimai. Kai patiriate vieną, nelaukite kito. Tai yra signalas, kad gana ir laikas iš to lipti.

– 1997 metais teko sugrįžti į „Blazers“ ir žaisti su Arvydu Saboniu. Kokie buvo jūsų santykiai?
– Su Arvydu aš nežaidžiau. Jis gavo traumą ir aš netikėtai iš „Blazers“ sulaukiau skambučio, jog esu kviečiamas jį laikinai pakeisti. Gavau du 10-ies dienų kontraktus NBA ir tai buvo mano paskutinės dienos NBA. Labai gaila, kad neturėjau galimybės pažaisti su Sabu, bet mums vis tiek teko pabendrauti. Tai yra neeilinė asmenybė su neeiliniu humoro jausmu. Daug kas man sakė, kad prieš traumas Sabonis buvo fenomenalus ir galėjo tapti vienu geriausių NBA krepšininkų. Gaila, jog neturėjau progos tuo įsitikinti.

Visgi atsimenu ir linksmą istoriją: „Blazers“ privačiame lėktuve turėjo kėdes, pritaikytas pagal kiekvieno krepšininko ūgį ir vieną kartą atsisėdau į Sabo vietą. Kai tai padariau, mano kojos negalėjo pasiekti žemės (juokiasi). Jis buvo milžiniškas.

Nuotr. Doug Pensinger / Getty Images

– 1997 m. atsirado Kauno „Žalgirio“ pasiūlymas. Kokiomis aplinkybėmis atsidūrėte Kaune?
– Kiek žinau, Franjo Arapovičius pasiūlė mane klubo vadovams. Kai žinia pasiekė mane, agentas man pasakė: „Yra tokia šalis kaip Lietuva ir ten žaidžia komanda, kuri yra kaip Bostono „Celtics“. Vilki žalios spalvos aprangą, turi daug titulų ir yra istorinė. Krepšinis ten tikrai aukšto lygio.“ Buvo beprotiškas pasiūlymas, nes iki tol nieko nebuvau girdėjęs apie Lietuvą. Ir kai nuvykau ten, nepasigailėjau, nes žmonės Kaune buvo pamišę dėl krepšinio.

– Kiek dėmesio Kaune sulaukdavote?
– Esu iš pietinės JAV dalies. Mes esame geri žmonės ir taškas. Lietuvoje mačiau sunkią situaciją, šalis tikrai nebuvo turtinga, mačiau kažkiek skurdo, bet žmonės buvo labai draugiški. Tai palietė mano širdį. Esu iš didelės šeimos, mano tėtis turėjo 29 vaikus. Patikėkite, esu patyręs skurdą, bet mes visuomet išlikome vieninga šeima. Panašiai buvo ir su Kaunu, žmonės negyveno labai gerai, bet jie buvo šilti. Ir žinoma, aš buvau juodaodis, o tuo metu Lietuvoje tokių buvo vienetai. 

Niekada nepamiršiu, kaip eidamas Laisvės alėja pagavau senyvo amžiaus moteriškės žvilgsnį, kuri šlavė gatvę. Ji tiesiog priėjo prie manęs ir pradėjo liesti mano odą. Atrodė, kad ji nuo manęs norėjo nuvalyti tamsią spalvą, nes iki tol nebuvo mačiusi juodaodžio. Bet aš tuo mėgavausi, nes supratau, kad žmogui tai yra nauja pažintis su rase. Lietuvoje daug išmokau ir man čia labai patiko. Labai norėjau atsidurti Kaune būdamas jaunesnis ir pažaisti čia ilgiau. Jeigu reikėtų rinktis komandą, kurioje galėčiau žaisti 4-5 metus, tai būtų „Žalgiris“. Turėjome beprotišką komandą: Arapovičius, Štombergas, Žukauskas, Maskoliūnas, Adomaitis. Jei būčiau jaunesnis, galėjome sukurti dinastiją.

– Trenerio asistentas Algirdas Brazys jus yra pavadinęs geriausiu visų laikų legionieriumi „Žalgirio“ istorijoje. Kokį ryšį turėjote tiek su Braziu, tiek su Jonu Kazlausku?
– Labai gerą. Jie – puikūs treneriai. Pamenu, jog Brazys nelabai mokėjo angliškai, bet vis tiek stengėsi padėti, bendravome krepšinio kalba ir tai veikė. Visi „Žalgiryje“ buvo labai nuoširdūs žmonės ir mane priėmė šiltai. Jonas Kazlauskas – neeilinio lygio treneris, kuris galėjo drąsiai darbuotis NBA. Viskas būdavo paskaičiuota, pamatuota ir sudėliota iki tobulybės, reikėdavo tik tai išpildyti. Man buvo labai lengva, nes treneriai aiškiai pasakydavo, ko jiems iš manęs reikia, o aš, kaip patyręs veteranas, tai padarydavau. Pamenu, kai atvykau, nebuvau geriausios formos, bet jie man pasakė, jog būsiu reikalingas antroje sezono pusėje ir iki tol turiu pagauti formą. Viskas buvo pasakoma aiškiai, atvirai ir be užuolankų. Tai man labiausiai patiko ir todėl tą sezoną pasiekėme tiek daug.

– Aštuntfinalis, paskutinės mačo Kaune sekundės, Ennisas Whatley parsivaro kamuolį ir įsmeigia tolimą dvitaškį paskutinę sekundę. Tas metimas išgelbėjo „Žalgirio“ šansus Eurolygoje? Kaip prisimenate tą epizodą?
– Aš sėdėjau su keturiomis pražangomis ir kai Franjo Arapovičius gavo penktąją, pagalvojau: „Gaila, buvo geras sezonas...“ Bet mane sugrąžino į rungtynes, kažkaip pradėjome kapstytis ir prisikapstėme iki epizodo, kuomet turėjome šansą išplėšti kelialapį į ketvirtfinalį. Taip pat pamenu, jog nebuvau geriausios formos, nes prieš tai gydžiausi traumą, tačiau žinojau, jog karjeroje man liko nedaug ir jau nebeturiu, ko prarasti. Atsimenu, kad treneriai dar klausė, ar galiu žaisti. Aš nė nesudvejojau, nes žinojau, kad tai mano paskutinis šansas karjeroje nuveikti kažką prasmingo. 

Kalbant apie lemiamą epizodą, pamenu, kaip gavau kamuolį savo aikštės pusėje, atsisukau, o prie manęs jau prilipęs varžovas. Pradėjau driblinguoti, sunkiai įveikinėjau varžovų gynybą. Tuomet sustojau prie tritaškio, šiek tiek pečiu kliudžiau gynėją ir išmečiau kamuolį, jis skrodė tinklelį, o visa kita yra istorija. Įdomiausia, jog kai paleidau kamuolį, neturėjau visiškai jokio jausmo, ar jis įkris, ar ne. Tai buvo stebuklingas metimas.

– Kaip atrodė ta euforija Kauno sporto halėje?
– Per visą savo gyvenimą nesu turėjęs tokio momento. Atmosfera buvo įspūdinga. Taip, esu žaidęs NBA prie kur kas didesnio kiekio fanų, esu žaidęs 1992 m. NBA finale, bet tokios elektros kaip Kaune nebuvo niekur. Kai įmečiau, visi taip pašėlo, kad nieko nesupratau. Man atrodo, jog niekam nesu atnešęs tiek džiaugsmo, kiek „Žalgirio“ fanams tą vakarą.

– Dėl to epizodo ir tapote „Žalgirio“ legenda. Nes jeigu ne tas metimas, kas žino, kaip būtų susiklosčiusi „Žalgirio“ istorija. Ar tuo metu supratote, ką padarėte?
– Ne. Pamenu, kaip visi rūbinėje džiaugėsi lyg išprotėję, o aš tiesiog sėdėjau ramus ir šypsojausi. Nebuvau įsigilinęs į tai, kiek metų „Žalgiriui“ nepavykdavo laimėti Europos taurės ir kaip jie to siekė. Gaila, jog neteko pamatyti, kaip atrodė atlygis – žaidimas Eurolygoje. Šeima norėjo grįžti į JAV, o aš norėjau būti su jais. Bet džiaugiuosi, jog vietoje manęs atvyko Tyusas Edney ir atliko tokį patį gerą darbą, laimėdamas Eurolygą.

– Kad patektumėte į Eurolygą, dar reikėjo įveikti Belgrado „Beobanka“. Kaip atrodė tas barjeras?
– Ta pergalė prieš „Tofaš“ suteikė mums sparnus ir tiesą sakant, nebuvo labai sunku. Įgavome didžiulį pasitikėjimą savimi ir namuose dominavome, o išvykoje tiesiog išsaugojome turėtą pranašumą. Po mačo visus mačiau beprotiškai laimingus, ypač lietuvius. Tik vėliau supratau, kiek daug Lietuvai ir „Žalgiriui“ ši pergalė reiškė. Oro uoste mus pasitiko didžiulė minia, visi mums dėkojo, mus sveikino. Buvome visiški didvyriai. Sezono pabaigoje man buvo sunku ramiai praeiti pro Kauno gatves. Mašinos man pypino, žmonės prašydavo autografų, kalbindavo. Juokauju, bet kažkuria prasme tapau žvaigžde, jeigu ne NBA, tai Lietuvoje. Žmonės davė man pravardę, siūlė dovanas ir šlovino. Lietuviai yra nuostabūs ir ta jų meilė bei aistra sportui parodo, kokias dideles širdis jie turėjo.

– Galiausiai laimėjote visą turnyrą. Ar atsimenate šventimą?
– Buvo labai smagu. Nežinau, kiek vyrukai valandų miegojo tą naktį Belgrade, bet visi to nusipelnė. Aišku, jau žinojome anksčiau, kad patekome į Eurolygą, bet ta taurė buvo simbolinė. Lyg atlygis už tai, kaip sunkiai tą sezoną dirbome. Pamenu, kad „Stefanel“ prieš mus tą vakarą neturėjo jokių šansų, o ir mes nebuvome atsipalaidavę, nes vis tiek norėjome parvežti taurę namo.

– Su kuriuo „Žalgirio“ žaidėju turėjote geriausią ryšį aikštelėje?
– Su Maskoliūnu. Jis visuomet buvo komandos lyderis už aikštelės ribų, lyg generolas. Labai gerai sutardavome su Dariumi Sirtautu. Jis kildavo nuo suolo, bet turėjo talentą rinkti taškus bei labai aukštai šokdavo. Linksmas vyrukas. Tuo metu jis buvo jaunas ir gal kiek nesubrendęs, bet man visuomet patikdavo jo juokeliai. Apskritai, visa komanda buvo labai draugiška. Aišku, niekas nepralenkdavo Franjo juokelių. Ten buvo neeilinis bičas. Kartais galbūt erzindavo komandos draugus, nes jo kažkam būdavo per daug, bet dažniau juokdavomės iš jo istorijų nei kraipydavome galvas. Visiškas siautulys tiek aikštelėje, tiek už jos ribų. Kartais taip švęsdavo savo pelnytus taškus su minia, jog pamiršdavo gintis (juokiasi).

– Ar turite įsimintiniausią istoriją iš laikų „Žalgiryje“?
– Atsimenu, jog žiemą vis dar sportuodavome lauke ir būdavo žiauriai šalta. Fizinio rengimo treneriai matydami mane drebantį sakydavo: „Lietuvoje tai visiškai normalu ir tai tik darbas.“ Norite tikėkite, norite ne, bet bėgiodamas laiptukais Kaune buvau geriausios formos per visą savo karjerą. Neturėjome daug inventoriaus, bet treneriai turėjo savo senų metodų, kurie veikė puikiai. 

– Po to sezono baigėte karjerą. Kodėl taip nusprendėte, kodėl nelikote Kaune?
– Jie siūlė man sugrįžti kitą sezoną ir žaisti Eurolygoje, bet aš tiesiog jaučiau, kad laikas baigti. Jaučiausi, lyg viską pasiekiau. Žaidžiau prieš 5 geriausius visų laikų NBA krepšininkus: Jordaną, Magicą, Birdą, Isiah Thomasą ir Kareemą Abdul-Jabbarą, turėjau gerą karjerą NBA ir viską užbaigiau Europos taure. Tiesiog pajutau, kad man gana, laikas užversti šį puslapį. 

– Dabar sakote motyvacines kalbas bažnyčiose. Kodėl nusprendėte to imtis?
– Man labai smagu tai daryti. Noriu įkvėpti žmones, kurie gyvenime turi daug problemų, įkvėpti juos keistis. Tai yra mano misiją, kurią Dievas man davė ir visa tai man atneša daug laimės. Noriu, jog tie žmonės, kurie turi problemų, žinotų, kad jie yra ne vieni ir nėra neįmanomų dalykų. Visada gali išlipti, visada gali atsitiesti ir tai parodė mano pavyzdys. Jaučiu didžiulį pasitenkinimą tai darydamas.

– Ką apskritai gyvenime veikia Ennisas Whatley?
– Taip pat bendradarbiauju su „Wizards“ organizacija, dalinuosi savo patirtimi su jaunais krepšininkais, kalbu apie prevenciją nuo alkoholio ir narkotikų bei kaip jie gali paveikti jų karjeras. Nenoriu, kad kažkas nueitų mano keliu ir prarastų savo potencialą.

Už medžiagą ruošiantis interviu dėkojame Giedriui Šlikui.



Komentarai:

Gravitacija
Susiskaite galiu pasakyti trim raidem WoW
2023-01-01
-9
Atsakyti
Kiausialastis
neziurint straipsnio esmes, kaip apgailetinai atrode ta 1998 metu ataka. nzn ka veike braize treneriai, bet nei adomaitis, nei stombergas nepadejo sukurt normalaus metimo. whatley turejo imest ne tik pries priesininkus, bet ir pries savus, kurie nezinojo ka daryt
2022-11-05
-3
Atsakyti
cia apie ryto derinius kalbi gal kai fosteriui po kokiom uleckai mėtosi?
2023-01-03
+12
Atsakyti
Madridista
Istorinis momentas, vienas pirmuju mano prisiminimu is krepsinio kai juo pradejau dometis!
2022-11-04
+13
Atsakyti
Įdomu
Visada galvojau, jog Žalgiris 99-aisiais laimėjo sidabrinį krepšį, o pasirodo - auksinį
2022-11-03
-24
Atsakyti
Anonimas
Siaip Zalgiris galetu kaskart pakviesti i Eurolygos rungtynes i nauja arena buvusius legionierius, kaip Edney, Bowie, Whatley, ar tuos pacius Beard, Cota, Brown. Pamatyt dabartine arena, atmosfera, ir kaip miestas pasikeite per 20 metu, tuo paciu isnaudojant situacija sukurti kazkoki turini kaip interviu ilgesni ir pns, ar kuriant mini dokumentika i remeja GO3. Na ir zalgirio finansai tikrai leistu atsikraidint kaskart legendini veikeja, o ir patiems daugumai butu idomu.
2022-11-03
+56
Atsakyti
Tonis
Labai puiki ir kūrybiška idėja.
2022-12-31
+4
Atsakyti
hmm
taip interviu puikus, dekui
2022-11-03
+19
Atsakyti
Dariune
Man vienam Arapovičius pagrindinėj foto atrodo kaip Mirotičiaus tėvas?😄
2022-11-03
+11
Atsakyti
KEISTA
KIEK BEZIURECIAU,BET ATRODO,KAD NE 3 BET 2 TASKUS PELNE...
2022-11-03
-3
Atsakyti
Gustavai, Istorijos fakultetai tau moka pinigus?
2022-11-03
+15
Atsakyti
Anonimas
Nebūtų pataikęs to lemiamo metimo su Tofas niekas to Whatley net neprisimintu, o geriausias Žalgirio įžaidėjas buvo ir yra iki šiol tai Tyus Edney.
2022-11-03
-6
Atsakyti
Jaras
Jei Ennis nepataikytų to metimo, joks Edney neatvyktų į Kauną 😁
2022-11-03
-10
Atsakyti
Beprotiskai geras interviu, aciu!
2022-11-03
+44
Atsakyti

Komentuoti

Vardas:      
  Prenumeruoti   Iš viso komentarų: 16

„BasketNews.lt“ pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, nesusiję su tema, pasirašyti kito asmens vardu, pažeidžia įstatymus, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams.