Kai po kiekvieno Lietuvos rinktinės pralaimėjimo draugiškų rungtynių cikle krepšininkai kartojo, kad po vieną jie nelaimės, kad stiprybė yra komandoje ir tik žaisdami kartu jie gali kažką nuveikti, tai skambėjo kaip klišės. Visi taip visada kalba, visi tai kartoja, bet nebūtinai tuo tiki.

Po trejų Europos čempionato rungtynių galima drąsiai pasakyti, kad šiemetinėje Lietuvos rinktinėje tai yra tiesa.

Ką belieka sakyti, kai Adas Juškevičius sumeta 20 taškų į italų krepšį? Arba Edgaras Ulanovas Izraelio rinktinei atseikėja 18, o Artūras Gudaitis – 16?

Ką galima sakyti, kai Jono Valančiūno taškų vidurkis per trejas rungtynes yra 11 taškų, bet niekam nė nekyla mintis sakyti, kad tai „vos“ 11 taškų.

JV šiemet yra toks susikoncentravęs rinktinei, kokio mes veikiausiai nebuvome matę. Ir tai nėra akmuo į jo daržą, esą anksčiau jis nežaidė komandai. Tiesiog jis buvo naudojamas kitaip. Jeigu anksčiau atakos dažnai sustodavo pasiekusios Valančiūną, kai šis bandydavo laužti varžovus jėga arba apgauti juos „pump fake’ais“, tai šiemet Jonas randamas tada, kai reikia.

Per trejas rungtynes jis krepšį atakavo 16 kartų (vid. 5,3 per rungtynes), kai prieš dvejus metus šis rodiklis buvo dvigubai didesnis – 11 kartų per rungtynes. Ir nors trejos rungtynės tikrai yra per maža imtis daryti toli siekiančias išvadas, bet JV kol kas ir atlieka daugiau rezultatyvių perdavimų (1,3 prieš 0,6), ir perima daugiau kamuolių (1,3 prieš 0,6), ir blokuoja daugiau metimų (1,7 prieš 1,4), ir atkovoja daugiau kamuolių (9 prieš 8,4). Be to, jis jau metė 18 baudų (vid. 6), kai prieš dvejus metus šis skaičius buvo beveik dvigubai mažesnis – vid. 3,5. Visa tai – žaidžiant mažiau nei prieš dvejus metus (24,3 min. prieš 27,6).

Visa tai susiveda į tai, kad jo naudingumas per trejas rungtynes (vid. 16) netgi ne taip ženkliai skiriasi nuo 2015 metų (20,6).

Valančiūnas yra centrinė komandos figūra, bet ne ta, aplink kurią suktųsi visas puolimas. Nes tokio vieno žaidėjo šiemet rinktinėje nėra.

Ilgai rinktinėje lauktas Donatas Motiejūnas kol kas Europos čempionate žaidžia netgi mažiau (vid. 12,3 min.) nei pastarąjį sezoną NBA (13,6). Dvejas rungtynes iš trejų jis pradėjo starto penkete, bet niekas iš jo nesitiki gelbėtojo vaidmens. Gauni progą – meti. Nesiseka žaidimas – sėdi ant suolo, kaip buvo rungtynių su Izraeliu antroje pusėje. Autoritetų šioje komandoje treneriui Dainiui Adomaičiui nėra.

Marius Grigonis net nežaidė pirmosiose rungtynėse, bet trečiosios jau buvo starto penkete. Ulanovas dvikovoje su Izraelio rinktine buvo daugiausiai kartų į krepšį metęs rinktinės žaidėjas (12), o jau kitoje dvikovoje su Italija jis į į krepšį metė vos sykį, nors žaidė 19 minučių. Tą patį galima pasakyti ir apie Gudaitį – vos vienas metimas mače su Italija, bet niekam nekils mintis, kad jis buvo neefektyvus. Netgi priešingai – 7 atkovoti kamuoliai per 14 minučių kalba patys už save.

Jonas Mačiulis pusę rungtynių su Izraeliu praleido besiginčydamas ir kovodamas su teisėjais, kol per ilgąją pertrauką kažkas įvyko ir į aikštę jis grįžo kitoks. Atrodo, kad tada Mačiulis teisėjus tiesiog pamiršo ir sukąsdavo dantis kas kartą, kai arbitrai priimdavo neteisingą sprendimą. O tokių čempionate kol kas yra per daug.

Per trejas rungtynes Mačiulis yra trečias komandoje pagal išmestų metimų skaičių (23), tačiau kol kas neatrado savo taikiklio iš toliau (2/10 tritaškių).

Krepšininkų statistika Europos čempionate:

	GM	2P M/A	3P M/A	FT M/A	REB	AS	ST	TO	BS	PTS	EFF
Mantas Kalnietis	3	12/19 (63.2%)	1/7  (14.3%)	4/7  (57.1%)	2.3	5.3	0	3.3	0	10.3	8.3
Adas Juškevičius	3	5/6  (83.3%)	5/9  (55.6%)	3/4  (75%)	0.7	1.3	0.7	0	0	9.3	7
Jonas Mačiulis	3	6/13  (46.2%)	2/10  (20%)	2/4  (50%)	5.3	2.3	1	1	0	6.7	7
Martynas Gecevičius	2	0/3  (0%)	3/7  (42.9%)	1/1  (100%)	3	3	0	1	0	5	5
Jonas Valančiūnas	3	10/16 (62.5%)	0/0	13/18 (72.2%)	9	1.3	1.3	2.3	1.7	11	16
Mindaugas Kuzminskas	3	11/21 (52.4%)	8/19  (42.1%)	2/5  (40%)	4.3	1.7	1	1.3	0.3	16	11.3
Donatas Motiejūnas	3	6/9  (66.7%)	1/1  (100%)	0/2  (0%)	1	0.3	0.7	1.3	0	5	2.3
Artūras Milaknis	2	0/0	1/4  (25%)	1/2  (50%)	0.5	1.5	0	0	0	2	0.5
Eimantas Bendžius	1	0/0	0/0	0/0	0	0	0	1	0	0	-1
Marius Grigonis	2	1/2  (50%)	2/9  (22.2%)	0/0	4	2.5	0	0.5	0	4	4
Artūras Gudaitis	3	6/6  (100%)	0/0	9/14  (64.3%)	4.3	0.3	0	1.7	0.7	7	6.7
Edgaras Ulanovas	3	8/13  (61.5%)	1/4  (25%)	6/7  (85.7%)	2.7	1.3	0.3	2	0	8.3	5.3

Didesnę laisvę puolime turi nebent Mindaugas Kuzminskas ir Mantas Kalnietis. Pirmasis per trejas rungtynes krepšį atakavo 40 kartų, antrasis – 26. Kuzminsko pasitikėjimas savimi buvo akivaizdus jau draugiškose rungtynėse. Jis dažnai imasi atsakomybės, dažnai yra tas, kuris meta paskutinėmis atakos sekundėmis ar tas, kuris nutraukia ataką ir perima vadžias į savo rankas.

Per trejas rungtynes jis puolime buvo galvos skausmas varžovų ketvirtiesiems numeriams. Belieka tikėtis, kad daugiau problemų jis varžovams kels ir gynyboje.

Apie Kalnietį rinktinėje apskritai galima rašyti ir kalbėti be sustojimo. Jis gali turėti prasčiausią klubinį sezoną, bet atvykęs į nacionalinę komandą paims kontrolę į rankas ir diriguos visiems tiek aikštėje, tiek ant suolo.

Puolime, atrodo, kad nėra situacijos, kurioje Kalnietis nežinotų, kur yra jo komandos draugai. O kai dar pagaliau pradėjo kristi metimai iš vidutinių nuotolių (ko nebuvo draugiškose rungtynėse), tai įžaidėjas tapo tik dar pavojingesnis.

Iniciatyvos jis imasi ir gynyboje – mačo su Italija pradžioje pats nusprendė susikeisti ginamaisiais su Grigoniu. Parodęs, kad imasi Marco Belinelli gynybos, Kalnietis Grigoniui perdavė Danielio Hacketto priežiūrą. Ir abu susitvarkė su savo pareigomis.

Apskritai, gynyba mače su Italija veikė puikiai. Buvo momentas, kai Juškevičius, Ulanovas ir Gudaitis keitėsi ginamaisiais ir varžovai niekur neįgavo persvaros, nors Adas ir liko prieš varžovų vidurio puolėją. Tas pats Belinelli buvo įvarytas į daugybę nepatogių situacijų, kur turėjo pamiršti apie metimą į krepšį.

Ir tada visas suolas audringai pasitikdavo tokį žaidimą, nesvarbu, kas tuo metu buvo aikštėje. 

Sužaistos dar tik trejos oficialios rungtynės, bet ši rinktinė atrodo kitokia nei anksčiau – laisvesnė, smagesnė, mobilesnė, mažiau nuspėjama. Kaip jau kalbėta, ji gali pralaimėti bet kam, ir tai jau įrodė nusileisdama Gruzijai. Visgi kuo toliau, tuo akivaizdžiau, kad ji gali ir nugalėti bet ką.

Ačiū, kad mus skaitote! Padėkite mums dar labiau.