Dee Bostas dabar uždirba pinigus žaisdamas krepšinį, tačiau dar baigdamas vidurinę mokyklą jis nebuvo tikras, kad krepšinis bus ta sporto šaka, su kuria jis susies savo ateitį. To priežastis – solidūs įgūdžiai amerikietiškojo futbolo aikštelėje.
2006 metais jo vedama vidurinės mokyklos amerikietiškojo futbolo komanda triumfavo Šiaurės Karolinos valstijos čempionate. Įžaidėjo (angl. quarterback) poziciją ir futbolo aikštėje užėmęs Bostas padėjo pelnyti 25 „touchdown’us“, o jo perdavimų tikslumas buvo 64 proc.
Tą patį sezoną Bosto vedama krepšinio komanda taip pat tapo valstijos čempione. Taip pirmą kartą Šiaurės Karolinos istorijoje ta pati mokykla vienais mokslo metais triumfavo ir krepšinio, ir amerikietiškojo futbolo čempionatuose.
Dee Bost
Komanda: |
Kauno Žalgiris |
Pozicija: | PG |
Amžius: | 27 |
Ūgis: | 188 cm |
Svoris: | 80 kg |
Gimimo vieta: | Norcross, JAV |
„Amerikietiškame futbole buvau lėtas, bet mokėjau gerai perduoti kamuolį, – savo tuometinių įgūdžių nesureikšmino Bostas. – Buvo sunku, nes amerikietiškojo futbolo sezonas prasideda anksčiau nei krepšinio ir man po to reikdavo laiko įprasti prie krepšinio. Būdavau „aprūdijęs“, reikėdavo laiko įprasti prie krepšinio greičių, metimo. Todėl nors futbolas nepadėjo krepšiniui, bet krepšinis padėjo futbolui, nes dėl jo buvau agresyvesnis.“
Bosto karjera amerikietiškame futbole užgeso 2008 metais, kai jis pradėjo studijuoti Misisipės valstybiniame universitete.
Vietą šiame universitete jis gavo krepšinio dėka, tačiau jau sezono pradžioje sulaukė kvietimo ir iš futbolo komandos vyriausiojo trenerio. Visgi apie tai jis net nespėjo pagalvoti.
„Krepšinio treneris man tai uždraudė. Tiesiog pasakė „ne“. Tada paskutinį kartą ir žaidžiau futbolą“, – tinklalapiui „BasketNews.lt“ pasakojo Bostas.
Krepšinis greitai tapo Bosto gyvenimo dalimi. Trečiajame sezone universitete jis buvo paskirtas komandos kapitonu, o paskutiniaisiais metais per mačą vidutiniškai pelnydavo po 15,8 taško, atlikdavo po 5,5 rezultatyvaus perdavimo ir atkovodavo po 3,3 kamuolio.
Nepaisant solidaus žaidimo, jis neišgirdo savo pavardės NBA naujokų biržoje. Pabandęs laimėti NBA vasaros lygoje, kur apsivilko Portlando „Trail Blazers“ marškinėlius, Bostas NBA svajonę nukėlė ateičiai – pirmąjį profesionalų kontraktą jis pasirašė su Podgoricos „Budučnost“ komanda Juodkalnijoje.
Po to sekė bandymai sugrįžti į NBA, žaidimas D lygoje, trumpa atkarpa Venesueloje, sezonas Turkijoje, po to – Lenkijoje ir Prancūzijoje.
Galiausiai krepšinio klajūnas atsidūrė Kaune, nors čia jo galėjo ir nebūti. Kauno „Žalgiris“ jau manė suformavęs gynėjų grandį, kai netikėtai atsilaisvino vieta – Luką Lekavičių suviliojo Atėnų „Panathinaikos“ ir įžaidėjas birželio pabaigoje paliko Kauną.
„Žalgiriui“ prireikė vos kelių dienų, kad rastų pamainą Lekavčiui. Praėjusį sezoną „Monaco“ komandoje spindėjęs Bostas tapo „Žalgirio“ įžaidėju.
Nepastebėti jo artėjantį sezoną „Žalgirio“ fanams bus neįmanoma. Bostas yra aktyvi ir daug bendraujanti asmenybė, pretenduojanti tapti bene daugiausiai kalbančiu „Žalgirio“ krepšininku. Aktyvus jis ir socialinėje erdvėje, kur reiškiasi „Instagram“ ir „Twitter“ tinkluose.
Tinklalapyje „BasketNews.lt“ – pažintis su „Žalgirio“ naujoku.
– Dee, dar pernai Europos čempionato atrankoje, atstovaudamas Bulgarijos rinktinei, žaidėte su Slovėnija. Aišku, tuomet ji buvo kitokia, bet ar tikėjotės, kad Slovėnija pasieks Europos čempionato viršūnę? – tinklalapis „BasketNews.lt“ paklausė Bosto.
– Žinojau, kad jie stipri komanda. Kai žaidžiau su jais, jie turėjo brolius Dragičius, Vidmarą, Prepeličių, Blažičių. Turėjo didžiąją dalį žaidėjų, išskyrus tik Randolphą ir Dončičių. Jie talentinga komanda.
– Kaip nutiko, kad atsidūrėte Bulgarijos rinktinėje?
– Mano ankstesnis agentas sužinojo, kad jie ieško žaidėjo. Jis man tai pasiūlė ir aš sutikau.
– Kaip buvote priimtas Bulgarijoje?
– Komandos draugai rinktinėje tikrai tam neprieštarauja, nes jie mato, kaip sunkiai dirbu, bet kai kurie fanai, aišku, yra nepatenkinti, kad žaidžia natūralizuotas krepšininkas. Visgi man svarbiausia tik komandos draugų nuomonė. Su Bulgarijos krepšinio federacija turiu penkerių metų kontraktą, todėl liko dar treji. Jeigu kitą vasarą reikės žaisti, vėl prie jų prisijungsiu.
– Per savo karjerą žaidėte labai skirtingose šalyse – Juodkalnijoje, Venesueloje, Turkijoje, Bulgarijoje, Lenkijoje, dabar – Lietuvoje. Ko labiausiai iš šios patirties išmokote?
– Kiekviena vieta yra skirtinga, bet aš gretai prisitaikau ir man dėl to nebūna problemos. Taip, pavyzdžiui, Venesueloje buvo pavojinga, man sakė niekur neiti, kai sutemsta. Bet man ten patiko būti. Nors su Venesuela susijęs įdomus faktas, kad iš pirmo karto aš net negalėjau patekti į tą šalį. Atskridau, prabuvau ten visą naktį, ir turėjau skristi atgal į JAV.
– Kodėl?
– Kažkodėl jie tuomet nenorėjo įleisti krepšininkų. Nežinojau, kad negalima sakyti, jog atvykstu žaisti krepšinio. Pasakiau, kad atvykau tiesiog pakeliauti po šalį. O su manimi buvęs bičiulis pasakė, kad atvykau žaisti krepšinio. Į mane tada iš karto kreivai pasižiūrėjo. Bandžiau sakyti, kad derinsiu krepšinį ir turizmą, bet jiems tas netiko.
Teko skristi namo ir bandyti iš antro karto.
– Europoje, ko gero, buvo kur kas lengviau prisitaikyti?
– Europoje per metus praleidžiu apie 11 mėnesių, kai tenka būti su nacionaline komanda. Prisitaikiau.
– Kelis kartus buvote labai arti NBA – buvote pasirašęs sutartis su „Trail Blazers“ ir Jutos „Jazz“, bet abu kartus buvote atleistas prieš pat sezono pradžią. Ko pritrūko, kad patektumėte į NBA?
– Manau, kad yra labai plonytė linija tarp patekimo ir nepatekimo į NBA. Taip pat tai turi būti tinkamas laikas. Gal ne tiek sėkmė, kiek tinkamas laikas. Kažkas, žaidžiantis tavo pozicijoje, patiria traumą ar pan., ir tada atsilaisvina vieta.
– Ar NBA svajonę jau palikote už nugaros, ar vis dar apie tai svajojate?
– Manau vis dar svajoju. Kita vertus, man jau 27 metai, todėl nenoriu dėl NBA pernelyg švaistyti laiko. Geriau liksiu Europoje, žaisiu Eurolygoje, pas pajėgų trenerį, ir jeigu su juo tobulėsiu, o komanda nueis toli, pavyzdžiui, iki Top-8, gali kažkas nutikti. Galbūt iš mūsų šiemet niekas pernelyg to nesitiki, bet manau, kad galime daug ką nustebinti.
– Nekalbėjome apie tai, tai – tik mano mintys. Visada noriu išsikelti tikslus sau ir komandai. Niekada nesakysiu, kad mes nepasieksime Top-8. Tai būtų kvaila. Bet jeigu sunkiai dirbsime, turėsime galimybę.
– Žaidėte Eurolygoje prieš dvejus metus. Ar norėjote į ją sugrįžti?
– Taip. Galvoju, kad nusipelniau antrosios galimybės. Nuo tada tapau visai kitokiu žaidėju. Tai buvo prieš dvejus metus, man tai buvo debiutas Eurolygoje. Jaučiau, kad dabar yra pats laikas grįžti į Eurolygą.
– Kuo dabartinis Dee Bostas skiriasi nuo to, kuris buvo prieš dvejus metus?
– Manau, kad dabar esu kur kas labiau pasitikintis savimi. Sunkiai dirbau ties kai kuriais dalykais. Kai pirmą kartą žaidžiau Eurolygoje, į Lenkiją atvykau iš komandos, kurioje buvau sulūžęs psichologiškai. Nebuvau pasitikintis savimi, netikėjau savo veiksmais. Mano treneris Lenkijoje, Sašo Filipovski, kiekvieną dieną bandė įpūsti pasitikėjimo savimi, padėjo atskleisti mano talentus. Tai pridėjo man pasitikėjimo. Dar daugiau to įgavau pernai Monake. Dabar Šaras man suteikia to paties, prideda pasitikėjimo.
– Atrodo, kad labai svarbu atsidurti tinkamoje komandoje, pas tinkamą trenerį.
– Visada. Nesinori žaisti komandoje, kurioje nesupranti trenerio, arba treneris neleidžia žaisti. Todėl labai svarbu būti tinkamoje situacijoje, tinkamu laiku.
– Ar treneris Jasikevičius kalbėjosi apie jūsų vaidmenį?
– Taip, kažkiek kalbėjome. Nesileidome į detales, bet man jis pasakė, kad čia yra galimybė žaisti, sakė, kad tikisi geros gynybos ir agresyvaus žaidimo puolime. Kai sezonas įsibėgės, žinosime daugiau.
– Taip! Tuo susidomėjau tik pernai, žaisdamas Monake, bet man jis labai patinka.
– Amerikiečiams nėra įprasta, kad mėgtų futbolą.
– Taip, man daug kas sako, kad esu keistas, nes esu vos ne vienintelis amerikietis, kuris domisi futbolu (juokiasi). Taip pat kompiuteriu žaidžiu ir FIFA.
– Ar teko pažaisti su komandos draugais „Žalgiryje“?
– Taip, dabar ką tik baigiau žaisti, kovojau su jaunuoju Arla (Martynu Arlausku). Prieš tai – su Kevinu, Vale, Jankiu. Daug žaidžiame, nes išvykose turime daug laisvo laiko.
– Kas komandoje geriausiai žaidžia FIFA?
– Aš (kvatoja). Jankis neblogai žaidžia, bet, ko gero, geriausias yra Arla. Visgi manau, kad esu geriausias.
– Ar turite mėgstamiausią komandą?
– Ne. Monakas pernai buvo geras. Neturiu mėgstamos komandos, bet turiu mėgstamus žaidėjus: Neymaras, Mbappe, Ronaldo. Man taip pat patinka Zlatanas Ibrahimovičius. Nuostabu, kaip jie valdo kamuolį kojomis. Man patinka futbolas, jį, ko gero, žiūriu net daugiau nei krepšinį.
– Turite daug tatuiruočių. Tai būdas save išreikšti?
– Taip. Jos visos kažką reiškia. Pavyzdžiui, pirma mano tatuiruotė buvo besimeldžiančios rankos su močiutės vardu.
– Kada ją pasidarėte?
– 15 metų.
– Kaip į tai reagavo tėvai?
– Mano mama nenorėjo, kad tai turėčiau (kikena). Ji miegojo ir pagalvojau, kad reikia paklausti jos miegančios, ar galiu pasidaryti tatuiruotę. Ji, aišku, buvo apsimiegojusi, tai net nesuprato, ko aš klausiu, o tiesiog pasakė „taip“. Kai pasidariau, ji labai supyko. Sakiau, kad ji leido, bet tai jos pykčio nesumažino. Paauglystėje taip pat buvau plaukus susipynęs į kaseles. Jas pasidariau irgi po to, kai paprašiau miegančios mamos leidimo. Pasidariau ir taip pat ji buvo pikta.
– Ir dabar išsiskiriate šukuosena – dažote plaukus.
– Iš pradžių plaukų dažymą nusižiūrėjau nuo (amerikietiškojo futbolo žaidėjo) Odello Beckhamo jaunesniojo. Pernai turėjau dažytą plaukų sruogą, o tai nusižiūrėjau nuo Paulio Pogba. Dabar plaukuose turiu nupieštą žaibą – esu pirmas toks krepšininkas. Kai nusibosta, padarau keistų dalykų.