Adas Juškevičius: apie vaikystėje lūžusią koją ir kelią link Lietuvos rinktinės

2017-10-04 11:44
Rokas Čepanonis, SIL
Nuotr.: R.Chmieliauskas
Nuotr. R.Chmieliauskas

Nors visur rašoma ir skelbiama, kad Adas Juškevičius yra kaunietis, tačiau tikroji jo gimtinė yra Kauno rajone esantis mažas Kačerginės miestelis, prie apdainuoto ir visų mylimo Nemuno. Praeityje garsėjusį vaikų vasaros stovyklomis „Merkurijus“ bei „Liepsnelė“ ir vis dar tebeturintį garsiąją „Nemuno Žiedo“ lenktynių trasą, beveik 800 gyventojų turintį miestelį labiausiai garsina Ado Juškevičiaus pavardė. Na, bent jau krepšinyje tai tikrai.

Kiek vėliau nei daugelis vaikų į oranžinio kamuolio treniruotes tėvo Ričardo atvestas Juškevičius savo pirmąsias krepšinio pamokas prisimena tarsi tai būtų buvę vakar.

„Gyvenau Kačerginėje. Kai buvau 7-8 metų, čia vykdavo daug vaikų vasaros stovyklų. Populiariausias užsiėmimas ten buvo krepšinis. Dienų metu ateidavau į stovyklas ir su stovyklautojais mėtydavau į krepšį. Grįžęs namo papietauti mamos paruošto maisto visada žiūrėdavau į video kasetes įrašytas rungtynes. Kai kurias po 15 kartų. Galima sakyti, kad krepšiniu susirgau nuo pat mažumės“, – teigia krepšininkas.

Adas Juškevičius

Adas  Juškevičius
Adas  Juškevičius
MIN: 25.25
PTS: 8.25 (48.65%)
REB: 4
AS: 2.75
ST: 0.5
BS: 0.25
TO: 0.75
GM: 4

Daugkartinis Lietuvos moksleivių lygos čempionas puikiai prisimena dieną, kuri, kaip paaiškėjo vėliau, pakeitė Ado gyvenimo būdą ir likimą, kuomet jam buvo 9-eri metai.

„Išėjome su tėčiu pamėtyti į krepšį. Ant to paties krepšio buvo kitas tėtis su vaiku atėjęs pažaisti. Sutarėme pažaisti 2 prieš 2. Tėčiai nebūtų tėčiais, leido mums, vaikams, pasireikšti. Pamenu mes greitai sutvarkėme tą porą, o grįžus namo man tėtis pasakė: „Adai! Tu nusipelnei kelialapio į sporto mokyklą“. Nebuvo jokio minčių apie A.Sabonio ar kokią kitą mokyklą, tiesiog visada žaidžiau ir tiek.“

Po tėvo duoto pažado, krepšininko mama surado laikraštyje skelbimą, kad A.Sabonio krepšinio mokykla renka 1989 m. gimusių vaikų grupę. Vasaros pabaigoje nuvykęs į Žalgirio“ stadione vykusią pirmąją treniruotę Adas tikėjosi testavimo treniruotės, bet viskas buvo kur kas paprasčiau.

„Tėtis nuvežė į pirmąją treniruotę. Atvykau pasiruošęs su apranga ir su sportbačiais. Pamenu labai jaudinausi, nes galvojau reikės bėgt, šokt, rodyt savo sugebėjimus. Bet nieko panašaus nebuvo. Mane ir kitus vaikus pasitiko treneris Žydrūnas Žvinklis, užsirašė duomenis ir pasakė, kad treniruotė tada ir tada „Milikonių“ mokykloje. Po kokios savaitės tėtis nuvežė į tą mokyklą. Ten chebra jau ant tokių aukštų mokyklos laiptų laukė trenerio, kol atvažiuos ir atrakins duris. Tokie buvo mano du pirmieji oficialūs kartai su krepšiniu.“

„Manau, kad turėjau visai neblogus pagrindus. Vasaromis daug laiko praleisdavau krepšinio aikštelėje. Mėtydavau kaire ir dešine ranka. Įvairiai varydavausi kamuolį. Nebuvau „žalias“. Atėjęs į pirmas treniruotes pamačiau, kad už vaikus, kurie treniruojasi keletą metų, turiu šiek tiek daugiau gabumų.“

Nuotr. BasketNews.lt

Dveji metai po pirmųjų treniruočių Kaune, vasaros atostogų metu, Kačerginėje vyko miestelio šventė. Būdamas aktyvus vaikas ir visur dalyvaudamas kur tik gali, Adas norėjo pasidžiaugti pripučiamos pilies su nusileidimu žemyn teikiamais malonumais. Deja vienas nusileidimas tapo lemtingu. Jis metams laiko išmušė krepšinio mylinčio vaiko kasdienybę.

„Visi vaikai šokinėjo ant pripučiamos pilies. Aš taip pat prisijungiau. Iš šono pilis atrodė nevisai iki galo pripūsta, bet labai norėjau nučiuožti. Sėkmingai nučiuožęs kelis kartus pamenu čiuožti lipau paskutinį kartą. Čiuožiau ir pasiekęs apačią supratau, kad kažkas ne taip. Koja nutirpo ir pasižiūrėjęs pamačiau, kad ji visa nusisukus ir tabaluoja. Pamenu prižiūrėtojai sušokau, kad man koja nulūžo. Ji į mane pažiūrėjo ir tepridūrė: „Tu gal juokauji?“ 

Prižiūrėtojai, pamačius vaiko nulūžusią koją, ištiko šokas, tačiau nelikę abejingi žmonės nunešė Adą iki stotelės ant suoliuko, kur kartu palaukė ne už ilgo pasirodžiusių Ado tėvų. Vienintelė mintis, besisukusi vaiko galvoje, tą akimirką buvo klausimas, kada jis vėl galėsi žaisti krepšinį. Į didįjį vaikų krepšinį Adas sugrįžo po metų pertraukos, bet puikiai prisimena, kad išėmus visus metalus ir gipsus jau po pusmečio sukandęs dantis bėgdavo krosiuką palei Nemuną.

„Su metalais ir įtempta koja pragulėjau dvi savaites. Po pusmečio pirmos reabilitacijos dar normaliai nevaikščiodamas, dėdavausi sportbačius ir bėgdavau krosą. Norėjau kuo greičiau sugrįžti į krepšinį. Kaip ne keista ta lūžusi koja yra netgi stipresnė.“

1989 m. gimimo karta Lietuvos krepšinio padangėje buvo išties gana įspūdinga. Kaune moksleivių krepšinio derbiai nuolat vykdavo tarp A.Sabonio KM, treniruojamos Žvinklio, ir KSM (Kauno Sporto Mokykla) treniruojamos S.Marčiukaičio. Respublikiniu mastu į kovą dėl geriausiųjų vardo įsimaišydavo Alytus (treniruojamas S.Krukio), Š.Marčiulionio KM komanda (treniruojama G.Vaitkaus) ir Vilniaus KM (treniruojama V.Trupčiausko). 

Iš visos tos kartos išauga bene daugiausias iki šiol profesionaliais krepšinį žaidžiančių krepšininkų: Šarūnas Vasiliauskas, Vytenis Lipkevičius, Vaidas Čepukaitis, Žygimantas Janavičius, Mindaugas Kuzminskas ir Juškevičius. Prisiminęs moksleivių lygos batalijas ir paklaustas, kaip pavyko išlikti geriausiu, Adas atsakė užtikrintai.

„Pagrindinis dalykas – gyventi tuo, ką labiausiai mėgsti. Vasaromis aš negalėdavau praleisti nei vienos dienos be kamuolio ir sporto. Mano galvoje kirbėjo mintis, kad jeigu šiandien aš nepasitreniruosiu, rugsėjį nueisiu ir už mane jie „dės mane į vietą“ (aut. past. šypsosi). Kiekvieną dieną turėdavau pamėtyt į krepšį, ar pažaist su chebra. Vasaromis keldavausi 9 ryte, bėgdavau krosą, grįždavau ir pats virdavausi avižinę košę. Būdamas mažas jau domėjausi mityba ir kaip viskas veikia žmogaus kūną.“

Laiko mašina keliaudami toliau sustojome ties Ado paauglystės metais ir pirmaisiais bandymais patekti į Lietuvos vyrų krepšinio rinktinę. Paprašytas prisiminti labiausiai įsiminusią pergalę ir skaudžiausią pralaimėjimą, Panevėžio „Lietkabelio“ žaidėjui atmintyje labiausiai įstrigo du pralaimėjimai.

„Labai gerai prisimenu pirmąjį apskritai patirtą pralaimėjimą. Būdami 14-os metų važiavome į Rusiją, ten pirmą kartą pralaimėjome prieš Maskvos srities „Chimki“. Tai buvo apskritai pirmas mūsų komandos pralaimėjimas. Buvo toks lengvas šokas, kaip čia mes pralošėme, kas čia dabar bus. Dar prisimenu MKL finalą. Jei neklystu, visą sezoną nebuvome patyrę pralaimėjimo, o finale gavome į kaulus nuo Š.Marčiulionio KM. Pergalių buvo labai daugiau, tad viena konkreti labai neįsiminė.“

Pirmą kartą marškinėlius su užrašu Lietuva Adas Juškevičius apsivilko būdamas 16-os. Vėliau tą patį pakartojo su 18-mečių, 20-mečių ir metais vyresnių jaunimo rinktinėse. Adas savo gausią įvairių turnyrų MVP prizų ir medalių lentyną yra papildęs ir 2008 m. Europos jaunių krepšinio čempionato sidabro medaliu.

Nuotr. Fotodiena.lt/M.Baranauskas

Su klubais taip pat yra iškovojęs ne vieną aukščiausios prabos medalį. Bet labiausiai rūpimas klausimas – kaip Adui pavyko save stumti į priekį, nors Lietuvos rinktinės treneriai du kartus iš eilės krepšininkui padėkojo už darbą ir pastangas Lietuvos vyrų krepšinio rinktinėje, bet vėliau traumą patyrus jo kolegai buvo sugrąžintas į rinktinę.

„Kuo vyresnis esu, tuo mažiau stengiuosi reaguoti ir pergyventi dėl atkabinimo. Tas momentas nėra smagus. Po to aišku, save analizuoji, ką galėjai padaryti geriau, galbūt šansų per mažai davė pasireikšti, tačiau aš tą dalyką priimu normaliai. Treneriai iš šalies visą situaciją mato kur kas geriau. O tie sugrįžimai, tai buvo taip, kad nei per daug džiaugiausi, nei verkiau. Treneriams padėkojus už darbą buvo aptarta galimybė, kad galiu būti gražintas į rinktinę.“

Pasikalbėjimo metu Adas pripažino, kad po nepatekimo greitai perprogramavo savo mintis ir buvo pasiruošęs prisijungti prie Panevėžio „Lietkabelio“, bet, sulaukęs Dainiaus Adomaičio skambučio, jam teko atgal viską sugrąžinti, prisiminti rinktinės derinius ir suprasti, kad trauktis nėra kur, nes jis keliauja į Izraelį. Ne paslaptis, kad krepšininkas labiausiai įsiminė dėl tolimo paskutinėmis sekundėmis pataikyto tritaškio į šeimininkų krepšį ir itin rezultatyvių rungtynių prieš Italiją.

„Per tokias rungtynes pirmą kartą tokį metimą apskritai pataikiau. Po metimo išgirdus žydų sirgalių atodūsį ir lietuvių fanų šūksnius apėmė labai geras jausmas. Buvo fantastinis, sėkmės dalyko metimas. Džiaugiuosi dėl to, bus geras atsiminimas, ką galėsiu parodyti sūnui“.

„Rungtynėse su italais aš dariau savo darbą. Viskas gavosi natūraliai. Mano užduotis buvo kietai dengtis prieš Marco Belinelli, o puolime, kai turiu galimybę ir esu laisvas, mesti į krepšį. Gavau iš komandos draugų kamuolį gerose pozicijose, teliko įmesti savo metimus.“

Nuo lapkričio mėnesio kardinaliai keičiasi Europos krepšinio padangė. Atsiranda langai, kurių metu rinktinės turės sužaisti rungtynes, lemsiančias, kas keliauja finalinį pasaulio krepšinio čempionatą. Apie šią naują sistemą rinktinės krepšininkas taip pat turėjo savo nuomonę.

„Tai bus geras šansas rinktinėms, kurios neturi NBA ir Eurolygos kalibro žaidėjų. Visos rinktinės susilygins. Na, o kas dėl mūsų rinktinės, tai bus puiki galimybė tiems žaidėjams, kurie savo šanso galbūt niekada ir nebūtų sulaukę.“

Rugsėjo 19 dieną prasidėjusiame naujajame Lietuvos krepšinio lygos sezone Juškevičius apsivilko jau penktosios per savo karjerą nuo 2008 m. LKL komandos marškinėlius. 

„Noriu, kad mūsų komanda išpildytų visą potencialą ir patirtį, kurią turi sukaupusi. Perteikti viską į krepšinio aikštelę ir parodyti tokį rezultatą, kad po sezono mūsų rezultatu galėtu didžiuotis visas Panevėžys ir mes patys.“



Komentarai:

kai isivaziuos, raudona bronzine geda isvis pamirs apie finalus :D
2017-10-04
-2
Atsakyti

Komentuoti

Vardas:      
  Prenumeruoti   Iš viso komentarų: 1

„BasketNews.lt“ pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, nesusiję su tema, pasirašyti kito asmens vardu, pažeidžia įstatymus, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams.