„Mes jus nugalėsime. Tikrai“, – prieš maždaug metus grupelei Lietuvos žurnalistų vienoje Rygos gatvių tarė Latvijos krepšinio aistruolis. Tai buvo tarsi balsas tyruose, tačiau tokia eilinio sirgaliaus replika šį tą iliustruoja.
Galbūt net kai ką daugiau nei vienų nieko nereiškiančių draugiškų rungtynių rezultatas, pagal kurį latviai tą vakarą iš tiesų pranoko lietuvius. Tai reiškia naujos ir stiprios krepšinio šalies augimą.
Žvelgiant istoriškai, didžiausi latvių laimėjimai siekia tarpukario laikus, kai 1935 metais Latvija iškovojo aukso, o po ketverių metų Kaune – sidabro medalius.
Kaip vėliau parodė istorija, tai buvo paskutiniai kaimyninės valstybės apdovanojimai įvairiuose frontuose. Net ir po to, kai 1991-aisiais buvo atkurta šalies nepriklausomybė, latviai bet kokio tarptautinio čempionato pjedestalo taip ir nepasiekė.
Tiesa, ryškiai spindėjusių žvaigždžių Latvijos krepšinio padangėje būta ne viena. Su Sovietų Sąjungos rinktine medalius skynę Valdis Valters, Igors Miglinieks, o vėliau – elitiniuose Europos klubuose žaidęs Kaspars Kambala bei 10 metų NBA praleidęs Andris Biedrinš.
Nė vienas iš jų ar kitų žinomų žaidėjų Latvijoje krepšinio perversmo neįkvėpė. Vis dėlto pastaraisiais metais bręstanti karta nė 2 mln. gyventojų neturinčiai tautai įkvėpė vilties, kad voratinkliai nuo šalies krepšinio trofėjų lentynos netrukus gali būti nuvalyti.
Didėjantis šalies žaidėjų skaičius NBA ir Eurolygoje bei vėl skinami jaunimo rinktinių medaliai. Kas nulėmė, kad Latvijos krepšinio traukinys po truputį vėl įgauna pagreitį?
Latviai savo šiuolaikinio krepšinio atspirties tašku laiko 1993-iuosius metus. Tąkart įvyko du latviams svarbūs įvykiai.
Pirmiausiai, būtent tais metais buvo įkurta Latvijos jaunimo krepšinio lyga, kurioje varžėsi šalies jaunieji talentai iš 13 sporto mokyklų.
Pirmasis apie šios krepšinio piramidės dalies svarbą suprato legendinis Latvijos krepšininkas Valdis Valters. Dukart Europos ir kartą pasaulio čempionu su Sovietų Sąjungos rinktine tapusi vietos legenda padarė tai, ką latviai prisimena iki šiol – pradėjo lipdyti bundančios šalies krepšinio pamatus.
Kaip ir Lietuvoje, Latvijoje emigracija taip pat yra opi problema, tačiau nepaisant to, jaunimo komandų skaičius šalyje ir toliau auga – šiandien jų Valterio įkurtoje lygoje skaičiuojama jau 365 iš 48 skirtingų jaunimo akademijų, klubų ir savivaldybių.
Kitas Latvijos krepšiniui svarbus įvykis – vasarą vykęs Europos čempionatas. Šiai šaliai jis ypatingas buvo tuo, kad tai buvo pirmasis latvių krepšininkų pasirodymas tarptautinėje arenoje su gimtosios šalies spalvomis po 54 metų pertraukos.
Nors ryškių rezultatų iki šiol pasiekti nepavyko, Latvijos rinktinė tapo matoma Europoje ir Senojo žemyno batalijas per 24-erius metus praleido tik dukart.
Nepaisant to, kad populiarumo ir susidomėjimo krepšiniu lygis Latvijoje visuomet buvo aukštas, klubinis krepšinis čia merdi. Vieninteliai aukštesniu lygiu tarptautiniuose turnyruose žaidžiantys latvių klubai yra „Ventspils“, kuri kaunasi Čempionų lygoje, ir Rygos VEF, rungtyniaujanti VTB Vieningoje lygoje. Maža to, šįmet iš pagrindinio latvių čempionato traukiasi pajėgus Valmieros klubas. Ant išnykimo ribos kurį laiką balansavo ir Jekabpilio komanda.
Žemų biudžetų latvių klubai į savo šalį aukščiausio kalibro Europos komandų praktiškai neatveža, o kitos latvių komandos meistriškumu taip pat nežiba. To priežastis – krepšinis yra itin nepatraukli aplinka vietos verslininkams.
Latvijos valdžia yra atlikusi reformas, po kurių išaugo mokesčiai aukojant įvairioms organizacijoms, o šalies verslininkams tai slopino motyvaciją remti krepšinį. Tiesa, ironiška, tačiau latvių jaunimui tokia situacija tapo savotiškai naudinga, o tai aiškino tinklalapio „BasketNews.lt“ kalbintas Vilniaus „Ryte“ žaidęs ir vėliau sostinėje treneriu dirbęs Sandis Buškevics.
„Situacija tokia, kad dėl silpnų finansinių resursų daugiau laiko pasireikšti dažnai turi jauni krepšininkai. Pavyzdžiui, net septyni krepšininkai iš Europos sidabrą laimėjusios 18-mečių rinktinės stabiliai žaidžia arba bent kiek yra žaidę Latvijos čempionate. Taip jau susiklostė, kad jaunimas Latvijos lygoje turi daug vietos. Išvada tokia, kad čia visos komandos neturi daug aukštos klasės vaikinų, bet vietos yra jaunimui. Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą“, – pasakojo specialistas.
Būtent tokiomis aplinkybėmis vietą po saule išsikovojo tokie dabar visoje Europoje žinomi žaidėjai kaip Janis Timma, broliai Davis ir Dairis Bertaniai, Janis Strelnieks ar Lietuvoje žaidęs Žanis Peiners.
Beje, latvių valdžia kreivai žiūri ir į parengtą projektą įkurti profesionalią krepšinio bazę jaunimui, kur po vienu stogu glaustųsi dauguma šalies talentų. Kol kas šis projektas sulaikytas.
Kai vieni Latvijos talentai savo kelią atranda namuose, kitiems tobulėjimo takai patrauklesni svetur, o ypač – Ispanijoje.
Būtent šią valstybę daugelis latvių talentų pastaraisiais metais laiko svajonių kryptimi. Neabejotinai geriausiu pavyzdžiu ir garsiausia sėkmės istorija latviams tapo šalies megažvaigždės Kristapo Porzingio istorija. Jis į Seviliją išvyko dar būdamas 16-os, kai jo brolis Janis „Real Betis“ klubui išsiuntė vaizdo įrašą su Kristapo žaidimo epizodais.
Vėliau šioje šalyje tobulėjo dabar „Barcelonai“ atstovaujantis Rolands Šmits, to paties klubo akademijai priklausęs ir dabar Bruklino „Nets“ pašauktas Rodions Kurucs bei perspektyvusis aukštaūgis Andžejs Pasečniks.
Panašu, kad artimiausiu metu tokių sėkmės istorijų gali būti dar daugiau. Pavyzdžiui, toje sidabrinėje Latvijos 18-mečių rinktinėje buvo keturi žaidėjai, šiuo metu priklausantys Badalonos, Fuenlabrados, Andoros bei Vitorijos komandoms.
Latvijoje talentų paieška vis dar užsiima agentu dirbantis Janis Porzingis – vyresnysis Niujorko „Knicks“ žvaigždės brolis, kadaise pats labai stipriai prisidėjęs prie jaunėlio sėkmės. Janis turi itin gerus ryšius su Ispanijos klubais todėl nemažai talentingų latvių vaikinų svetur patraukė būtent per šį garsiosios šeimos atstovą.
Su masine latvių jaunimo migracija į Ispaniją iš arti susipažino ir dabartinis Vilniaus „Ryto“ trenerių štabo narys Uvis Helmanis. Šią vasarą 16-metis buvusio krepšininko sūnus Krissas susiejo ateitį su Badalonos „Joventut“ organizacija.
„Gaila, kad jie vyksta į Ispaniją ir nesirenka, tarkime, Lietuvos. Nežinau, kodėl… Agentai, šeimos lemia, kad jie eina į Ispaniją. Jie mato pavyzdžius, kad Ispanijoje žaidėjai iškyla ir ten patys nusprendžia vaikytis sėkmės. Galbūt manoma, kad jie ten labiau patobulės individualiai“, – su tinklalapiu „BasketNews.lt“ mintimis dalijosi Helmanis.
„Latvija, Ispanija, JAV ar dar kažkas… Man atrodo, kad nėra taip svarbu, jei jaunuolis turi galimybę rinktis ir yra įsitikinęs, kur tobulėti jam bus geriausia“, – savo poziciją išsakė Buškevics.
Taip susiformavo galinga Latvijos rinktinė. Dar 2013 metais Europos čempionate ji neturėjo nė vieno Eurolygos žaidėjo, o dabar tai yra rinktinė su bent penkiais šio elitinio turnyro žaidėjais bei dviem NBA krepšininkais, iš kurių vienas yra didžiausia Niujorko „Knicks“ viltis.
Ši kompanija praėjusiais metais Europos pirmenybėse finišavo penktoje pozicijoje, o tai Latvijai yra aukščiausia užimta vieta po nepriklausomybės atgavimo.
Šviesi nusimato ir ateitis – kitais metais Latvija bus vienintelė valstybė Europoje, kurios jaunimas žais visų amžiaus grupių čempionatuose, įskaitant 19-mečių pasaulio čempionatą.
Latvijos krepšinis jau paliko tą kritinį tašką, kuriame šalis buvo atsidūrusi šio dešimtmečio pradžioje. Kaimynai dideliais sieksniais iriasi į priekį.
„Mūsų krepšinis neturi kažkokios vienos formulės, dėl kurios viskas taip susiklostė, – samprotavo Buškevics. – Tie žaidėjai, kurie dabar Latvijoje yra garsūs, turi talentą, jie yra užsigrūdinę ir daug dirbę savo tobulėjimui. Išskyrus Timma, visi kiti yra turėję sunkių traumų, po kurių sugrįžti į aikštelę reikėjo šešių ir daugiau mėnesių.
Tai reiškia, kad jie turi didelį norą, charakterį ir nepasidavė susidūrę su iššūkiais. Jis, visų pirma, myli krepšinį. Taip pat šalia jų visada buvo teisingi žmonės, kurie padėjo priimti teisingus sprendimus svarbiu metu. Tai labai svarbu ypatingai jauniems žaidėjams, nes jie galvoja apie ilgalaikę, o ne trumpalaikę perspektyvą.“
Galbūt kaimynystėje ir neauga mįslingas ateities krepšinio milžinas, tačiau pastarųjų metų tendencijos neabejotinai signalizuoja apie jėgą, su kuria tarptautinėse arenose reikės skaitytis visiems. O konkuruoti latviai ypač nori su kaimynu, kurio šešėlyje jie buvo ilgus metus.
Istoriją, iliustruojančią Latvijos aistruolių požiūrį į Baltijos derbius su lietuviais, puikiai prisimena ir šios šalies krepšinio žurnalistas Andrejs Šilins.
„Jūs, lietuviai, ko gero nesuprantate, bet jei į 12 tūkst. vietų areną ateina 6 tūkst. sirgalių, mums tai yra neblogas rodiklis. Štai tiek žmonių susirinko į paskutines pasaulio čempionato atrankos rungtynes, kur nebuvo didžiausių mūsų žvaigždžių.
Latvijos sirgalių požiūrį galima paaiškinti pernykščiais rodikliais. Didžiausia mūsų superžvaigždė Porzingis su Latvijos rinktinės marškinėliais Rygoje debiutavo turnyre, kur žaidė ir lietuviai. Jis pasirodė pirmose rungtynėse, kur latviai susitiko su Lenkija, tačiau į tą mačą atėjo tik 6 tūkst. sirgalių. Kodėl? Nes visi tuomet kalbėjo tik apie kitą dieną turėjusias vykti rungtynes su Lietuva, visi buvo susikoncentravę tik joms“, – apie tai, kad rungtynes su lietuviais stebėjo apypilnė 10 tūkst sirgalių talpinanti Rygos arena kalbėjo žurnalistas.
„Taip, prisimenu tą reiškinį, – sakė „Ryte“ dirbantis Helmanis. – Bet kažko didesnio labiau tikisi žmonės. Tie vaikinai rinktinės rūbinėje susirenka ir dirba. Jie žino, kad atsidurti viršūnėje nėra lengva.“
Patinka, ką darome? Paremkite mus tapdami BN+ nariais.