Mamos dėl vėžio netekusio Rubio išpažintis: „Atrodė, jog laikausi paviršiuje, bet vis tiek skęstu“

2019-11-04 19:16
Nuotr.: fiba.basketball
Nuotr. fiba.basketball

Mamos dėl vėžio netekęs Ricky Rubio kurį laiką buvo praradęs norą žaisti krepšinį ir apskritai abejojo, kam to reikia. Tai Ispanijos rinktinės ir Finikso „Suns“ įžaidėjas atskleidė pirmojo asmens rašinyje tinklalapyje „The Players’ Tribune“.

Ricard Rubio

Ricard  Rubio
Ricard  Rubio
MIN: 32.54
PTS: 12.67 (52.22%)
REB: 6.5
AS: 8.5
ST: 1.67
BS: 0
TO: 2.5
GM: 6

Rubio pasidalijo jautria istorija, atskleidžiančia, koks stiprus ryšys jį siejo su mama ir kaip skaudžiai jį paveikė netektis. Pateikiame straipsnio iškarpas.


Savo pirmojo NBA sezono viduryje nusitraukiau kryžminius kelio raiščius. Tą 2012 metų vasarą man buvo atlikta operacija ir Mamai tuo metu pirmą kartą buvo diagnozuotas vėžys. Per kitus dvejus metus buvo daug sunkių laikų. Mūsų komanda buvo visai netoli to, kad persilaužtų, bet vis to nepadarydavome. Dėl to, kokioje situacijoje namie buvo mama, man kartais buvo sunku susikoncentruoti krepšiniui. Ne visi žinojo, kas vyksta, bet tie, kas žinojo, paliko žymę mano šeimos gyvenime. Minesotos žmonės buvo nuostabūs ir palaikantys. Fanai, klubo nariai, mano komandos draugai – visi darė geriausia, ką galėjo, kad padėtų man su šia situacija. Jiems rūpėjo. Aš tai prisiminsiu amžinai.

Vienas iš tų žmonių buvo Flipas Saundersas.

Flipas grįžo į „Timberwolves“ 2014 metais ir aš pažinau tiek jį, tiek jo sūnų Ryaną. Jie yra labai besirūpinanti šeima. 2015 metais mes naujokų biržoje pakvietėme Karlą-Anthony Townsą ir Flipas man paskambino. Jis norėjo, kad su Karlu-Anthony padirbėčiau per vasarą.

Tiesiai po atostogų atvykau į Minesotą ir pradėjome dirbti su KAT. Mūsų pirmąją dieną Flipas atėjo kiek pavėlavęs. Mes atlikome kelis pratimus ir mačiau Flipą šalia aikštės. Jis buvo užsimaukšlinęs žemai nuleistą kepurę… ir atrodė sulysęs. Labai sulysęs. Priėjau pasisveikinti, pasakiau, kad smagu jį matyti. Po treniruotės jis pasikvietė mane į ofisą.

Jis turėjo Hodžkino limfomą.

Tą vasarą jam buvo atliekama chemoterapija.

Nežinojau, ką sakyti, todėl pasakiau: „Flipai, tu puikiai atrodai.“

Aš taip tikrai galvojau. Bet nežinau, ar sakiau tiesą sau pačiam. Flipas atrodė išbalęs ir sulysęs.

Tą dieną mes kalbėjomės, aš papasakojau jam apie mamą, jis papasakojo apie chemoterapiją ir Mayo kliniką, į kurią vėliau vežiau mamą. Flipas visko klausinėjo apie ją ir kaip aš su tuo tvarkiausi. Jis abu mus privertė pamiršti apie jo paties kovą, nors ir kelioms minutėms. Jis niekada nebandė prašyti dėmesio sau. Toks buvo Flipas.

Iki sezono pradžios likus trims dienoms, mes buvome Los Andžele, rengėmės žaisti su „Lakers“. Komandos trenerių štabas sukvietė mus į susirinkimą.

Flipas iškeliavo Anapilin.

Visiems organizacijoje tai buvo smūgis. Tai buvo sunki diena. Ir aš galvojau apie Mamą. Tada jos vėžys buvo sugrįžęs. Ji laikėsi, bet buvo baugu galvoti apie Flipą… kai jį mačiau paskutinį kartą, nežinojau, kad jo tokia bloga būklė.

Paskambinau tėčiui ir pareikalavau pasakyti tiesą apie mamos prognozę. Man reikėjo tiksliai žinoti, kas darosi. Tai buvo 2015-2016 m. sezono metu, bet sakiau, kad skrisiu namo, jeigu jis pasakys, kad reikia.

Tas sezonas buvo pragaras. Tiek daug pakilimų ir nuopolių. Daugiau nuopolių nei pakilimų. Tėčiui skambindavau beveik kiekvieną dieną. Kartais jis negalėdavo kalbėti, nes mama pasijausdavo blogai, arba jai reikėdavo gaminti maistą, arba ją pykino.

Jaučiausi taip toli. Būdavau kokiame nors viešbutyje, kokiame nors mieste, po rungtynių ir galvodavau: „Žmogau, ką aš čia veikiu? Aš turėčiau būti su ja.“

Per „Visų žvaigždžių“ savaitgalį užsisakiau bilietus namo. Pertrauka buvo vos keturių dienų, o kelionė truko 17 valandų, bet aš turėjau grįžti. Pamenu, kaip galvojau apie Flipą. Maniau, kad jis suprastų, jog turiu vykti namo.

Kai Mama atidarė duris ir pamačiau jos veidą… tai buvo geriausias jausmas pasaulyje. Tėtis sakė, kad mano atvykimas buvo geriausi vaistai, kuriuos ji galėjo gauti. Bet aš mačiau, kad jai skauda. Laikiau jos ranką kaip įmanoma daugiau. Sėdėjau šalia jos lovos visą laiką. Nenorėjau jos paleisti. Ji sakė, kad nepasiduos.

Kitą dieną turėjau grįžti atgal.

Po poros mėnesių baigėsi sezonas. Padariau, ką reikėjo aikštėje, bet buvo sunku, nes mano mintys buvo labai toli. Visą laiką galvojau apie mamą. Po mūsų paskutinių rungtynių parskridau namo.

Mama mirė po kelių savaičių.

Kai kas nors, ką myli, miršta, tave apgaubia savotiškas rūkas. Aš taip jaučiausi. Jaučiausi be krypties. Kiekvienais metais, kai atvykdavau į Minesotą treniruočių stovyklai, kiekvieną dieną pradėdavau taip pat – per „FaceTime“ paskambindamas Mamai. Pirmą sezoną po jos mirties aš pabusdavau ir galvodavau apie skambutį. Norėdavau sulaužyti telefoną. Bet negalėjau ištrinti jos numerio. Aš netgi jai kartais parašydavau SMS. Vis dar parašau. Kurį laiką jaučiausi tarsi išprotėčiau – lyg kalbėčiausi su savimi.

Didžiąją metų dalį aš buvau piktas. Kaltinau daugybę dalykų. Kaltinau krepšinį. Kaltinau aplink esančius žmones. Kaltinau viską.

Man buvo depresija.

Po to į krepšinį aš žiūrėjau kitaip. Mačiau gyvenimą kitaip. Niekas nebeatrodė taip svarbu, kaip iki tol. Juk mes tik žaidėme žaidimą. Kartais man dėl to palengvėdavo, aikštėje užsimiršdavau. Tačiau tai nesitęsdavo amžinai. Atrodė, kad kaip įmanoma labiau laikausi paviršiuje, bet vis tiek skęstu. Nežinau, kaip tai paaiškinti. Ir nežinojau, kaip tai pataisyti. Tai supratau, kai galiausiai sulaukiau pagalbos, kai nuėjau pasikalbėti su terapeutu.

Rėmiausi į draugus, tėtį, brolį ir sesę. Jie mane padarė tuo, kuo visada buvau – mamos vaiku.

Jie žinojo, kad nors Mamos nebėra, mes vis dar galime būti artimi jai.

Prisiminiau, ką pasakiau Mamai per vieną mūsų kelionių atgal iš Mayo klinikos.

Ji visą gyvenimą norėjo padaryti kitus žmones laimingus. Kai buvau mažas ir pas mane ateidavo draugai, ji kiekvieno paklausdavo, ką jis labiausiai mėgsta valgyti, ir kiekvienam tai paruošdavo pietums. Ji buvo tokia.

Taigi vieną kartą važiuojant iš Ročesterio į Mineapolį, išgirdus blogas žinias, aš jai pasakiau kai ką ypatingo: pasakiau, kad nesvarbu, kas nutks jai, mes padėsime žmonėms, kurie susiduria su panašiomis problemomis.

Aš jai tai pažadėjau.

2017 metais Solt Leik Sityje išsinuomavau namą. Ką tik buvau čia persikėlęs, kai mane išmainė iš „Timberwolvs“ į Jutos „Jazz“.

Viskas nutinka dėl priežasties.

Mylėjau Minesotą. Vis dar myliu. Ta vieta ir tie žmonės visada turės vietą mano širdyje.

Jutoje turėjau galimybę šviežiam startui. Mano pirmaisiais metais ten NBA taip pat pirmą kartą leido komandoms užsidėti rėmėjų logotipus ant marškinėlių. „Jazz“ pasirinko užsidėti „5 FOR THE FIGHT“ logotipą. Sužinojau, kad tai labdara vėžio tyrimams.

Viskas nutinka dėl priežasties.

Susitikau su Ryanu Smithu, „Qualtrics“ įmonės, kuri padėjo tuos logotipus uždėti ant mūsų marškinėlių, vadovu ir pradėjau jo klausinėti apie skirtingus paramos fondus ir kaip galėčiau vieną įkurti pats. Tai buvo pradžia. Tais metais su tėčių aplankėme kelias Jutos ligonines. Susitikome su labai daug vaikų, mačiau daugybę šypsenų. Manau, man ir tėčiui tai padėjo labiau nei tiems vaikams. Kai tą dieną vykome namo, tėtis pasakė tai, apie ką abu galvojome.

„Mama šiandien buvo su mumis. Ji mumis didžiuojasi“, – pasakė tėtis.

Po metų pradėjau savo labdaros fondo veiklą. Ricky Rubio labdaros fondas. Jis skirtas pagerbti mano mamai.

Norėjau sukurti fondą, kuriame visi jaustų, kad tai jų fondas. Norėjau pasinaudoti tuo, kad esu žinomas NBA žaidėjas ir galėjau žmonėms dėl to suteikti šypsenas, ir tuo pačiu surinkti pinigus. Nemeluosiu, vaikų šypsenos ligoninėse tikrai mane užveda. Tai mane užpildo. Žinau, kad to būtų norėjusi Mama. Ji visada greta manęs.

Kai būdamas 21 metų pirmą kartą atvykau į Minesotą, kai mama dar buvo gyva, savo galvoje susidariau sąrašą, ką noriu pasiekti kaip žaidėjas. Vienas iš jų buvo pasinaudoti savo įtaka ir padėti žmonėms, kuriems to reikia. Šį punktą galėjau išbraukti iš sąrašo. Yra dar keli dalykai, kurių esu išbraukęs.

Vienas iš jų: „Laimėti NBA čempiono titulą.“

Vis dar dirbu ties tuo. Šiuo metu esu Finikse. Dar vienas miestas, dar vienas naujas butas, dar daugiau iššūkių. Turime gerą jauną komandą su dideliu potencialu. Visiems dideliems dalykams reikia laiko. Mes einame link.

Kitas dalykas sąraše buvo „Laimėti pasaulio čempionatą su nacionalinės rinktinės familia.“

Šią vasarą mūsų nacionalinė komanda laimėjo pasaulio čempionatą Kinijoje. Labai norėčiau, kad mama būtų tai mačiusi. Aš užaugau žavėdamasis Ispanijos krepšiniu ir būti dar vieno šalies krepšinio sėkmės skyriaus dalimi man yra ypatinga. Buvau išrinktas MVP ir tai, kad Kobe įteikė man apdovanojimą, praėjus 11 metų po 2008 metų Pekino olimpiados, atrodė kaip užsidarantis ratas.

Krepšinis man yra labai svarbus. Bet žinau, kad galiu palikti savo žymę pasaulyje ir kitais būdais. Žinau, kad galiu būti ne tik krepšininkas, o daug kas. Vienas iš jų, aišku, yra mamos vaikas.

Kas dieną bandau padaryti kažką, kad ji manimi didžiuotųsi.

Ji to nusipelno.

Mes esame komanda.

Visada mumis rūpinsiuos.

Myliu tave, Mama.





Rodyti komentarus

R
Kasdien šimtai ar tūkstančiai išgyvena tokia netekti ir skausmą. Kai kurie draskomi priekaišto, kad net negali padėti savo mylimiausiam pasaulyje žmogui, nes paprasčiausiai nėra pinigų net maistui. Ir ne kiekvieno mirtingojo skausmai yra išgirstam. Suprantama, kad skaudu, bet nereikia čia tiek dramos. Kaip mano ATA mama sake, sūnau, mes čia visi laikini šiam pasaulyje.
2019-11-04
+10
Atsakyti
pritariu
welcome to reality, kur zmones mirsta ir visad tai buvo...nesvarbu kiek artimas tas zmogus buvo, vyresnius laidot jaunesniu pareiga, blogiau kai vyresni , jaunesnius laidoja, tada jau tragedija
2019-11-05
+3
Atsakyti
Anonimas
Ačiū Bnews, kad isvertet sita teksta. Super jautru.
2019-11-04
+14
Atsakyti
Alytė
Jautru...Net skauda kai skaitau jo išgyvenimus...
2019-11-04
+13
Atsakyti
.
pagarba
2019-11-04
+7
Atsakyti
O kam nebuvo depresija
Kai mama mire
2019-11-04
+9
Atsakyti
rere
kazkas i aki ikrito... ;(((
2019-11-04
+21
Atsakyti
.
Saunuolis Rubio, Respect!
2019-11-04
+25
Atsakyti

Rašyti komentarą

Vardas:      
  Iš viso: 8

„BasketNews.lt“ pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, nesusiję su tema, pasirašyti kito asmens vardu, pažeidžia įstatymus, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams.