Įsimintiniausias sezonas: didžiausią sensaciją Lietuvoje sukūręs Prienų klubas

Tomas Vanagas
„BasketNews.lt“
2020-05-21 16:49

2009 metais į LKL prasibrovęs „Prienų“ klubas per pirmuosius trejus metus dukart laimėjo bronzos medalius, 2013 metais triumfavo LKF taurės turnyre, bet didžiausią pasiekimą užfiksavo po metų.

Šįkart tinklalapio „BasketNews.lt“ rubrikoje, kurioje pasakojame apie Lietuvos klubų geriausius laikus per jų gyvavimo laikotarpį, pristatome vieną didžiausių sensacijų Lietuvos krepšinyje – Prienų „TonyBet“ 2013-2014 metų sezoną ir triumfą Lietuvos krepšinio federacijos taurėje.

Nuotr. Fotodiena.lt/T.Lukšys/BasketNews.lt iliustracija

Kai 2013-ųjų vasarą dauguma Lietuvos krepšinio lygos komandų tik pradėjo ruoštis sezonui, Prienų „TonyBet“ jau buvo rungtynių įkarštyje Kinijoje. Prieš sezono pradžią Virginijaus Šeškaus treniruojami prieniškiai buvo žaidę pusantro mėnesio, todėl oficialias rungtynes pasitiko labai geros formos.

Sezonas LKL buvo pradėtas penkių pergalių serija, o sausio viduryje, po 17 rungtynių, prieniškiai turėjo 15 laimėjimų ir nusileido tik be kluptelėjimų žygiavusiam Vilniaus „Lietuvos rytui“. Savoje aikštėje „TonyBet“ buvo 18-os taškų persvara įveikusi Kauno „Žalgirį“, o tai iki šiol yra didžiausia prieniškių pergalė prieš Lietuvos klubinio krepšinio grandą.

Sezoną pradėti kaip iš natų nesutrukdė ir svarbūs pokyčiai komandos sudėtyje – Dainius Šalenga, kuris rinko po 14,7 taško ir 18,3 naudingumo balo, lapkričio pradžioje gavo pasiūlymą iš Kijevo „Budivelnik“ ir nutarė pasinaudoti sutartyje turėta galimybe palikti „TonyBet“.

Prienų klubas Šalengos kontrakte nebuvo numatęs jokios išpirkos, tačiau puolėjas iš „TonyBet“ neprašė jam priklausančio paskutinio atlyginimo ir taip finansiškai palengvino galimybes įsigyti naujoką.

Netrukus „TonyBet“ rado pakaitalą – žaisti į Lietuvą po ketverių metų pertraukos grįžo tuomet 34-erių Mindaugas Lukauskis, o šiose derybose, kaip pasakojo ekipos treneris Šeškus, padėjo ir Rolandas Jarutis. Lukauskis su Gintaru Kadžiuliu buvo brangiausi komandos nariai.

Lukauskis 2013-2014 metų sezoną pradėjo Ispanijos ACB lygos Bilbao klube, kuris žaidė ir Europos taurėje. Visgi lietuvis buvo sutaręs tik dėl mėnesio trukmės kontrakto, o po jo ekipa nutarė su krepšininku sutarties nepratęsti.

„Aš agentui pasakiau, kad nenoriu ir vėl laukti kito pasiūlymo bei treniruotis vienas, – tinklalapiui „BasketNews.lt“ sakė Lukauskis. – Nusprendžiau, kad jeigu bus galimybė, geriau žaisti Lietuvoje ir turėti sąlygą atsiradus geram pasiūlymui išvykti į kitą komandą. Tuo metu Šeškus man skambino ne vieną kartą, vis kalbino ir taip gavosi, kad sutikau žaisti Prienuose.“

Lukauskis tą sezoną žaidė taip, kad atkreipė kitų komandų dėmesį ir turėjo pasiūlymų išvykti, bet nusprendė, kad dėl minimaliai geresnių sąlygų „TonyBet“ nepaliks. Galiausiai jis itin prisidėjo prie įsimintiniausio „TonyBet“ titulo istorijoje.

Lukauskis tiek sezono pradžioje Bilbao komandoje, tiek ir 2012-2013 metų sezone Bursos „Tofaš“ ir „Valencia“ klubuose vidutiniškai nežaidė daugiau nei 20 minučių. Prienuose situacija buvo visai kitokia – per visą sezoną jis mažiausiai aikštėje praleido 26 minutes, o vidurkis buvo 34 minutės.

Didelį krūvį gavo visi Prienų ekipos starto penketo nariai: įžaidėjas Žygimantas Janavičius (LKL vid. 11,3 tšk. ir 4,5 rez. perd.) rungtyniavo po 28 minutes, atakuojantis gynėjas Kadžiulis (vid. 12,6 tšk.) – po 31 minutę, sunkusis krašto puolėjas Laimonas Kisielius (vid. 10,9 tšk.) – po 31 minutę, o vidurio puolėjas Artūras Valeika (11,5 tšk.) – po 27 minutes.

Nuo suolo kildavęs iš NKL į LKL persikėlęs Martynas Linkevičius aikštėje praleisdavo po 26 minutes, Vaidas Čepukaitis ir Paulius Ivanauskas – po 14 minučių.

„Šeškus nuolat žaisdavo su 7-8 krepšininkais, o su didele rotacija jam būdavo sudėtinga, – pasakojo Lukauskis. – Jam reikia, kad būtų penki žaidžiantys ir 2-3 keitimui, jog galėtų atlikti rotaciją. Kai jis turi daugiau žaidėjų, tuomet nebesugeba susikontroliuoti. Tuo metu visi žaisdavo, niekas nebijodavo suklysti, todėl būdavo labiau atsipalaidavę.“

Nuotr. Fotodiena.lt

„Prienuose taip jau būdavo, – apie žaidimą su 8 krepšininkais tinklalapiui „BasketNews.lt“ sakė Šeškus. – Lietuvoje visi kalbėdavo, kad pas mus nėra fizinio paruošimo. Aišku, tai buvo problema. Gal mes taupėme ne ten, kur reikėjo. Jeigu palygintume su žaidėjų algomis, tai pasikviesti fizinio rengimo trenerį nebuvo brangu. 

Prienuose iškritus vienam žmogui, tai labai pasijaučia. Bet aš mokėdavau taip žaisti su 8-9 krepšininkais ir tai buvo lengviau, visi žinojo savo vaidmenis ir nebūdavo jokių piktumų. O jeigu pasiimi 10 lygiaverčių žmonių ir jiems teisingai nepaskirstai laiko, tai atsiranda nepasitikėjimas. Komandoje atsirasdavo žaidėjų su pavydu, nervinimusi, prasidėdavo kitų klaidų skaičiavimas, pasisakymai treneriui, kad išeitų ir padarytų geriau. Tada jau yra blogai. Aišku, čia ir trenerio atsakomybė, bet tai yra sunku. Ne be reikalo Lukauskis taip pasakė.“

Šioje 2013-2014 metų sezono Prienų komandoje daug pykčių nebuvo, o kertinė to priežastis – pergalės. Tritaškių metimų skaičiumi ir taiklumu išsiskyrusi ekipa kovo mėnesio pradžioje ekipa buvo laimėjusi 21 kartą ir suklupusi 5 sykius. Tada Šeškaus kariauna LKL nebuvo įveikusi tik Vilniaus „Lietuvos ryto“, bet didžioji pergalė prieš šį klubą dar laukė.

„Jautėsi, kad kapitonas Kadžiulis valdė komandą, galėjo pasakyti savo žodį, – prisiminė Šeškus. – Visa komanda suėjo, atmosfera buvo labai gera. Buvo linksma, dvasią turinti komanda, o tai buvo vienas didžiausių sėkmės faktorių. Mes ir išgyvenome, ir džiaugėmės, bet svarbiausia, kad dažniau galėjome pasidžiaugti.

Kartais būdavo, kad treniruotėse nelikdavo trenerio, nes antrasis treneris Mindaugas Arlauskas atvažiuodavo tik vakarais. Rytais aš būdavau vienas su gydytoju, o jeigu mane kažkas iškviesdavo, tai Kadžiuliui palikdavau prižiūrėti treniruotę ir išvažiuodavau. Aišku, rytinėse treniruotėse daugiau būdavo metimai, žaidimai, lenktynės. Gydytojui nesinorėdavo palikti (juokiasi). Mūsų kapitonas Kadžiulis atlikdavo labai daug pareigų. Jis ir vasarą man padėdavo kitus žaidėjus prisivilioti, ir naujokams padėdavo suprasti sistemą.“

Pasiekti puikius rezultatus prieniškiams padėjo ir išskirtiniai Šeškaus treniravimo metodai.

„Tuo metu Šeškus buvo visai kitoks nei pastaraisiais metais, – pabrėžė Lukauskis. – Jis turėjo savo filosofiją, savų idėjų, tokių nestandartinių, jog mažai kas iš varžovų galėdavo suprasti. Jo visos idėjos išsipildydavo, jis įsiklausydavo ir į žaidėjų patarimus bei juos prijungdavo prie savųjų. 

Pas Šeškų būdavo nestandartinės gynybos, jog kartais net patys nežinodavome, ką tiksliai daryti, bet gaudavosi ir viskas. Varžovas būdavo įklampintas į kažkokią avantiūrą, kuri mums ne vieną kartą yra pasitarnavusi.“

Šeškui yra itin svarbios su Prienų ekipa iškovotos LKL bronzos 2011 ir 2012 metais, bet ir jis pats skambiausiu klubo rezultatu vadina pasiekimą 2014 metų kovo mėnesio pabaigoje

Tai – iki šiol yra viena didžiausių Lietuvos klubinio krepšinio sensacijų – 8,5 tūkst. žmonių miesto ekipa triumfavo Lietuvos krepšinio federacijos taurėje. „TonyBet“ tai sugebėjo padaryti ir 2013 metais, bet tuomet turnyre nesivaržė „Žalgiris“ ir „Lietuvos rytas“. 

Šįkart finalo ketverte Šeškaus kariaunai pasitaikė sunkiausias kelias: pusfinalyje – „Žalgiris“, finale – „Lietuvos rytas“.

Pusfinalyje „TonyBet“ pirmavo beveik visas rungtynes, o ketvirtojo kėlinio pradžioje turėjo 10 taškų persvarą. Žalgiriečiai buvo priartėję iki 5 taškų, bet lemiamu metu klydo ir buvo eliminuoti 84:76.

Prieniškių starto penketo nariai surinko 68 taškus, o rezultatyviausiai žaidęs Mindaugas Lukauskis įmetė 19 taškų.

Nuotr. Fotodiena.lt/T.Lukšys

„Tokiais atvejais galingesnėms komandoms yra problemų, – teigė Šeškus. – Jeigu jos su silpnesne komanda iki trečiojo kėlinio žaidžia lygiai, juos tai pradeda slėgti. Prienus visi tik pagirtų, jeigu po geros kovos pralaimėtų prieš „Žalgirį“. O jeigu „Žalgiris“ pralaimės, tai bus sensacija. 

Tik ketvirtojo kėlinio viduryje pradėjau galvoti, kad mes galime laimėti. Manau, kad „Žalgiris“ visas rungtynes neabejojo, kad gale pridės ir laimės. „Žalgiris“ pradėjo bandyti atsigriebti, bet tos jų atakos darėsi greitesnės, truputį mažiau logiškesnės. Ir mes laimėjome. Buvo ir sėkmės, jie nepataikė tritaškių, bet be sėkmės prieš tokias Eurolygos komandas neįmanoma laimėti.

Mes buvome labai patenkinti, be to, 40 tūkst. litų prizas jau buvo kišenėje. Tai – daugiau nei pusė mūsų mėnesio biudžeto. Mes po pergalės pavakarieniavome, pasėdėjome, su treneriu Arlausku po tokių gerų emocijų ir alaus išgėrėme.“

Kitą dieną laukė finalas su „Lietuvos rytu“. Jau ryte Gintaras Kadžiulis treneriui pasakė, kad nežino, ar dėl kojos skausmų vakare galės padėti komandai. Galiausiai Šeškus nusprendė priimti netradicinį sprendimą.

„11 valandą turėjome daryti „Lietuvos ryto“ skautingą, bet ryte žiūriu, kad chebra yra numirę. Galvoju, kam aš juos dabar kelsiu. Pasakiau, kad miegotų toliau, susitinkame per pietus ir valgydami pasikalbėsime. 11 valandą užėjau į peržiūrų kambarį, o „Lietuvos rytas“ dar darė mūsų analizę. Jie truputį užėmė mūsų laiką, pribėgo Gronskis ir atsiprašė, kad vėluoja, paprašė dar 10 minučių. Pasakiau, kad imtų visą mūsų laiką, nes mes nieko neanalizuosime.“

Dvikovoje su Aleksandro Petrovičiaus vadovaujamu „Lietuvos rytu“ po dviejų kėlinių Prienų ekipa atsiliko 42:52, bet į kovą pakilo antroje mačo pusėje, o ji užtruko 45 minutes. Tašką rungtynėse padėjo Lukauskis, kuris likus 1,8 sek., esant lygiam rezultatui, pataikė vieną baudą, antros neįmetė specialiai ir išplėšė pergalę bei įsimintiniausią Prienų klubo titulą.

Iki ketvirtojo kėlinio Lukauskis buvo įmetęs 2 taškus. Per šį ketvirtį jis smeigė tris tritaškius, pratęsime pridėjo dar keturis taškus ir iš viso surinko 15 taškų. Laimonas Kisielius įmetė 24 taškus.

„Tais laikais „Lietuvos rytas“ pagal sudėtį buvo net geresnis už „Žalgirį“, – sakė Šeškus. – Palacios, Cookas, Songaila, Seibutis, Gecevičius. Tikrai gera komanda. Krepšininkams buvo sunku atsigauti po pusfinalio, bet pasakiau, jog visgi finalas, per televiziją mato visa Lietuva, tad susikauname, nevaikščiokime. Po dviejų kėlinių visi neabejojo, kad mus įveiks.

Antroje pusėje „Lietuvos rytas“ atsipalaidavo, pradėjo keisti visus žaidėjus, duoti visiems pažaisti. Pataikėme kelis tritaškius ir tuo momentu liko penki taškai.

Man įstrigo vienas momentas. „Cido“ arenoje visi garsiai rėkė „Rytas, Rytas, Rytas“. O mes per tris minutes priartėjame ir lieka 5 taškai. Girdžiu, kad „Rytas, „Rytas“ skamba jau tyliau. Lieka du taškai, lygu, skanduoja vis tyliau ir tyliau. Ir išsiveržiame į priekį. Girdžiu „Prienai, Prienai, Prienai“. Man dar dabar ausyse stovi (juokiasi).

Pratęsime visi galvojo, kad dabar jau „Lietuvos rytas“ duos, bet mus tempė Lukauskis. Buvo vienas momentas, kai priešpaskutinę ataką jie buvo susitarę mums neleisti mesti tritaškio, matė, kad mes jau pavargę. Sekundei paliko laisvą Paulių Ivanauską. Mes visi žinome, kad Ivanauskas tikrai gali pataikyti, bet jis nėra snaiperis. Nėra tas žaidėjas, ant kurio darysi derinį. Jį paliko sekundei ir įmetė tritaškį. Tai buvo vienas pagrindinių aspektų, nes tuomet rezultatas tapo lygus, o „Lietuvos rytas“ neužpuolė. Vėl sėkmė – likus 1,8 sek. Lukauskio prasiveržimas ir kontaktas. Kai dabar pasižiūri, tai buvo lygus rezultatas, teisėjas galėjo ir švilpti, ir nešvilpti. 

Prisimenu pirmąją baudą. Lukauskis atsistoja, visi sustingę. Meta ir kamuolys atšoka, pakyla virš lentos ir įkrenta kiauras. Aišku, liepėme antrąją baudą pramesti. Visi buvo praėję „Žalgirio“ pamokas Izraelyje, sakėme, kad niekas nešoktų, kad tik nestabdytų laiko.

Po rungtynių komandos vadovas Bartuška bėgo mane sveikinti ir kaip stvėrė ir traukė netyčia iš kaktos į dantis. Pasižiūrėjau taip į jį (juokiasi). Bet tokį dalyką gyvenime pajunti tikrai retai. Aš ir pats netikėjau, kad antrą dieną iš eilės įveiksime Eurolygos komandą.

Taurę laimėjo žaidėjai, nes neturėjome jokio pasiruošimo, analizės. Čia yra istorija ir įdomu, kada kas nors tai pakartos.“

Nuotr. Fotodiena.lt/T.Lukšys

„Mes ten važiavome ne kaip favoritai, bet tiesiog žaisti ir dalyvauti, – pažymėjo lemiamą baudos metimą finale įmetęs Lukauskis. – Pusfinalis – su „Žalgiriu“, o ten žingsnis po žingsnio ir žiūrime, kad jau pergalytė yra. Jau tada visi džiaugėmės, nuovargis buvo nemažas. Mūsų žaidžiančiųjų buvo 7-8, todėl „Lietuvos rytas“ jau turbūt irgi trynė rankomis, kad Prienai išėjo į finalą. Juk ką tie Prienai? Tai jiems galbūt pakišo koją. Mes neturėjome, ko pralaimėti, žaidėme, tampėmės, tampėmės, ir į Prienus pritempėme titulą. Malonu prisiminti emocijas ir po pusfinalio, ir po finalo. Kai 7-8 žaidėjai nugali dvi stipriausias Lietuvos komandas… Kažkas tai tokio.“

Lukauskis gimtajame Panevėžyje herojumi tapo ne pirmąjį kartą. Jis šiame mieste 2009 metais taip pat taurės varžybose pataikė pergalingą Vilniaus „Lietuvos ryto“ metimą.

„Daugiau niekada karjeroje nemečiau tokių svarbių baudų. Pirmasis metimas ne gražuolis įkrito. Atšoko į lanką, bet svarbu, kad įkrito. Tuo metu buvo daug emocijų, o tas metimas… Kalba buvo tik tiek, kad pirmąją pataikyti. Kažkiek buvo jaudulio. Abu titulai Panevėžyje yra malonūs, nes abiejuose teko nemažai žaisti, o smagiausia, kad laimėti pavyko gimtajame mieste“, – pasakojo Lukauskis, kuriam šis titulas ir 2009 metais Europos taurės trofėjus karjeroje yra labiausiai netikėti.

Pavakarieniavę Panevėžyje, „TonyBet“ nariai grįžo švęsti į Prienus. Nors tuomet apie tai negalvojo, tačiau vieno dalyko vėliau jie pasigedo – sirgalių pasitikimo savame mieste.

„Jeigu atvirai, niekada taip nesakiau, bet mes ir su žaidėjais po to kalbėjome, kad pirmąjį kartą su stipriausiomis komandomis laimėjome LKF taurę, bet jokio komandos sutikimo Prienuose nebuvo, – pažymėjo Šeškus. – Visi žmonės individualiai sveikino kitą dieną. Bet jūs įsivaizduokite, kai „Žalgiris“ Eurolygoje laimi trečiąją vietą, jie grįžta namo ir juos visą laiką pasitinka žmonės su taure, sveikina. Čia mums buvo istorinis momentas.

Nežinau, gal ir mūsų valdžios žmonės ne visi supranta, koks tai pasiekimas. Aš asmeniškai būdamas atsakingas žmogus būčiau suorganizavęs 100 žmonių, kad pasitiktų parvažiavusius krepšininkus. Tada mes apie sutikimus negalvojome, bet vėliau pamąsčiau, kad tai visgi buvo istorija ir sutikimo nebuvo. Aš manau, kad kiekvienas prieniškis po šiai dienai tuo laimėjimu gali didžiuotis. Čia – superinis pasiekimas, nes be mūsų taurę yra laimėję tik „Žalgiris“ ir „Lietuvos rytas.“

„TonyBet“ už pirmąją vietą laimėjo 50 tūkst. litų. „Kiekvieno žaidėjo kontrakte yra nustatytos premijos už rezultatus. Ten buvo įrašyta premija tik už patekimą į ketvertuką, tad Prienai sutaupė. Ir agentai apie tai nepagalvodavo. Už pirmąją vietą būtų daug prirašę“, – juokėsi Šeškus.

Prabėgus dviem savaitėms, „TonyBet“ kovėsi jau dėl kito titulo. Ekipa Baltijos krepšinio lygos finale susigrūmė su „Šiauliais“. Prieniškiai abejas rungtynes pralaimėjo ir tenkinosi antrąją vieta.

Nuotr. Fotodiena.lt/T.Lukšys

2013-2014 metų sezone Lietuvos krepšinio lygoje reguliariajame sezone vietos buvo dėliojamos pagal iškovotų pergalių procentą. Tai daryta, kadangi Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos ekipos dėl dalyvavimo tarptautiniuose turnyruose sužaidė 14 rungtynių mažiau nei kitos ekipos.

„TonyBet“ per 34 rungtynes iškovojo 25 pergales ir užėmė antrąją vietą. Tai iki šiol yra geriausias klubo rezultatas reguliariajame sezone. Tuomet pirmąją vietą užėmė „Lietuvos rytas“, trečiąją – Klaipėdos „Neptūnas“, ketvirtąją – „Žalgiris“.

Ketvirtfinalyje „TonyBet“ užtikrintai įveikė Utenos „Juventus“ (2-0), o pusfinalyje laukė akistata iki dviejų pergalių su „Neptūnu“.

Abi dvikovos baigėsi lemiamais metimais ir abu jie buvo ne „TonyBet“ naudai. Pirmajame susitikime Prienuose, iki dvikovos pabaigos likus 5 minutėms, šeimininkai turėjo 11 taškų pranašumą, o likus 40 sekundžių – šešių taškų atsargą. Prieniškiai klydo, o likus 14 sek. Laimonas Kisielius nepataikė abiejų baudų ir „Neptūnui“ paliko šansą išplėšti pergalę. Martynas Mažeika prasiveržė po krepšiu ir dvitaškiu „Neptūną“ serijoje išvedė į priekį.

Antrose rungtynėse tašką rungtynėse padėjo tas pats Mažeika, kuris, likus 2,4 sek. įmetė iš vidutinio nuotolio ir persvėrė rezultatą.

„Tas nelemtas pusfinalis, – pradėjo Šeškus. – Pirmose rungtynėse patys pralaimėjome. Pirmavome, bet patyrę žaidėjai padarė tokias klaidas, neįmetėme baudų. Kaip stebuklas. O kamuolį praradome net po minutės pertraukėlės. Neįsivaizduoju, kaip su tokiais patyrusiais žaidėjais pralaimėjome pirmąsias rungtynes.

Manau, kad antrąsias rungtynes iš mūsų atėmė teisėjų švilpukas. Jeigu tos rungtynės būtų įvykusios dabar, su peržiūromis, tai mes būtume laimėję. Mažeika abiejų mačų pabaigose įmetė pergalingus metimus ir buvo Klaipėdos didvyris. Bet antrųjų rungtynių pabaigoje buvo įdomi situacija. Kamuolys buvo ore, o Mažeika iššoko iš užribio jį gaudyti ir nenusileidus ant parketo pagavo kamuolį. Teisėjai kamuolį atidavė „Neptūnui“ ir jie laimėjo. Buvo labai sunkus metas.“

Šeškaus minimas momentas (nuo 1:26:55):

„Tai buvo skaudžios rungtynės. Turėjome superinį šansą įveikti „Neptūną“ ir žaisti finale. Mažeika nužudė“, – prisiminė Lukauskis.

„Būtų dar viena viršūnė, aukščiau nei patekti į finalą Prienams jau neįmanoma, – teigė Šeškus. – Antroji vieta tokiam miesteliui būtų viršūnė. Prienai visas kitas viršūnes turi – BBL ir LKF laimėjome. Iki tobulumo trūko LKL finalo.“

Vieno dalyko Šeškui nėra gaila. 2013-2014 metų sezono LKL nugalėtoja (arba finalininkė, jeigu šį etapą pasiektų ir „Žalgiris“), turėjo vietą kito sezono Eurolygoje. Į finalą pateko „Neptūnas“ ir „Žalgiris“, o kitą sezoną abi šios ekipos rungtyniavo Eurolygoje.

„Jeigu būtų laimėję Prienai, tai ar mes žaistume Eurolygoje Kauno sporto halėje? Na, gal, žmonės būtų taip susitelkę… Gal aš ir nuvertinu Prienų komandą, bet ar tai būtų įvykę? O Klaipėda pateko. Aš jiems sakau, kad jūs man skolingi ir skolingi. Prieš tai metus mes pralaimėjome jiems pusfinalyje, jie išsikapstė ir pradėjo žaisti VTB Vieningoje lygoje. Po to ir Eurolygoje. Taip Klaipėdoje prasidėjo kilimas. Iki tol „Neptūnas“ buvo vidutiniokas, kaip ir „Lietkabelis“. O viršuje kaudavosi tokie grandai kaip „Prienai“ (juokiasi). Manau, kad tai, jog į finalą pateko „Neptūnas“, Lietuvos krepšiniui išėjo į naudą. Komanda labai paaugo“, – sakė Šeškus.

Po pusfinalio „TonyBet“ turėjo ilgas atostogas. Jie serijos dėl trečiosios vietos laukė nuo gegužės 18-osios iki birželio 5-osios, o to priežastis – jų varžovas Vilniaus „Lietuvos rytas“ tuomet žaidė VTB Vieningoje lygoje.

„Lauke žaisdavome futbolą, nes krepšinis visiems ėjo per gerklę, – prisiminė Lukauskis. – Įdomiai praleidome tą laiką. Kitaip ruošėmės nei kitos komandos. Kitos atliktų fizinį parengimą, šlifuotų taktiką, o mūsų treneris į tai žiūrėjo paprasčiau.“

„Nesąmonė, mėnesį laukti reikėjo, – prisiminė Šeškus. – Taip biudžetuose ir atsiranda skylės. Treniruočių procesas visai išsibalansavo. „Lietuvos rytas“ tikrai buvo stipri komanda. Nesąmoningas periodas, nes laukėme tik tam, kad sužaistume.“

Prieniškiai seriją „Lietuvos rytui“ pralaimėjo 0-3 ir baigė sezoną.

Kitą sezoną Vilniaus klubo garbę gynė trys 2013-2014 m. sezono prieniškių nariai: Virginijus Šeškus, Mindaugas Lukauskis ir Artūras Valeika.

Lukauskis Prienų ekipoje LKL vidutiniškai pelnė po 14,8 taško, atkovodavo po 4,4 kamuolio ir perimdavo po 2,3 kamuolio bei asistuodavo po 2,9 karto. Panevėžietis neabejoja, kad sprendimas persikelti į šią ekipą pakėlė jo rinkos vertę.

„Aš manau, kad tai pridėjo. Kai žaidi daug minučių, automatiškai yra statistika. Tai buvo labai geras sezonas ir komandai, ir man pačiam kaip žaidėjai. Visa tai pridėjo, nes kitais metais grįžau į „Lietuvos rytą“, vėliau kitur sulaukdavau kvietimų. Manau, kad tikrai tas sezonas man išėjo į naudą“, – sakė Lukauskis, kuris sportbačių ant vinies nekabina būdamas ir 41-erių.

Dėl to, kad krepšininkai Prienuose pasikėlė savo vertę, pasidžiaugė ir Šeškus.

„Per 5-6 sezonus beveik visi mūsų žaidėjai pasikeldavo savo kainą. Kiek sekdavau, visi išėję krepšininkai gaudavo daug pelningesnius kontraktus. Vieni pasikeldavo algą 2 tūkst. litų, kiti daugiau, o tais laikais tai būdavo geri pinigai. Tais laikais Prienuose buvo krepšinio aura, žaidėjai patys čia norėjo rungtyniauti“, – sakė Šeškus.





Rodyti komentarus


Rašyti komentarą

Vardas:      
  Iš viso: 0

„BasketNews.lt“ pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, nesusiję su tema, pasirašyti kito asmens vardu, pažeidžia įstatymus, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams.