Atvirai prabilęs Bowie: apie šėlsmą po Eurolygos titulo, (ne)tikėtą išsiskyrimą su „Žalgiriu“, internete parduotą LKL žiedą ir sekso skandalą

Gustavas Klikna
„BasketNews.lt“
2021-02-02 11:13
Nuotr.: AP - Scanpix/BasketNews.lt iliustracija
Nuotr. AP - Scanpix/BasketNews.lt iliustracija

1999 metų balandžio 22-osios vakarą Eurolygos debiutantas Kauno „Žalgiris“ skambiai užbaigė žygį, kuris ilgam atgulė visų krepšinio fanų atsiminimuose.

Jono Kazlausko auklėtiniai finale 82:74 parklupdė 1998 metų čempionę, tris kartus didesnį biudžetą turėjusią ir žvaigždėmis perpildytą Bolonijos „Kinder“ bei tapo pajėgiausio Europos klubinio turnyro čempione.

Nuaidėjus finalinei sirenai žalgiriečiai paskendo euforijoje ir netrukus komandos kapitonas Darius Maskoliūnas grojant hitu tapusia grupės „ŽAS“ daina „Eurolyga“ virš savo galvos kėlė auksinį krepšį.

Anthony Bowie

Anthony  Bowie
Pozicija: SG, SF
Amžius: 57
Ūgis: 198 cm
Svoris: 86 kg
Gimimo vieta: Tulsa Okland, JAV

Koks šis sezonas buvo neįtikėtinas, galima pamatuoti vienu vieninteliu kriterijumi – jokia Lietuvos komanda per beveik 22 metus nesugebėjo pakartoti tokio rezultato.

Vienu iš pagrindinių pergalės kalvių finale buvo Anthony Bowie. Likus 2 minutėms ir „Žalgiriui“ turint 5 taškų pranašumą, amerikietis smeigė svarbų tritaškį, perėmė kamuolį bei po šių dviejų epizodų rungtynių baigtis tapo aiški.

Prieš „Kinder“ komandą Bowie pelnė 17 taškų ir buvo išrinktas į simbolinį finalo ketverto geriausių žaidėjų penketą. Pasak legendinio „Žalgirio“ legionieriaus, prisiminimai iš to istorinio vakaro iki šiol sukelia išskirtines emocijas.

„Sunku apsakyti žodžiais. Kai tai prisimenu, šiurpas eina per kūną ir emocijos paima viršų. Buvo nuostabu. Net sunku nupasakoti, kokie visi tuo metu buvo laimingi. Žiūrėjau į visų veidus ir atrodė, kad jie laimėjo loteriją“, – prisiminimais dalijosi Bowie.

Kas laukė žalgiriečių Lietuvoje – taip pat įspūdinga. Kitą dieną naujai iškepti Eurolygos čempionai parskrido į tėvynę, o išlipę pamatė žmonių jūra virtusį Karmėlavos oro uostą, kuriame buvo surengta iškilminga sutikimo ceremonija, o joje dalyvavo ir „Žalgirio“ vyrų atvyko pasveikinti tuometinis Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis.

„Tai buvo vienas geriausių momentų mano gyvenime, – žodžių į vatą nevyniojo Bowie. – Visas oro uostas buvo uždarytas vien dėl to, kad mes parskrendame. Žmonės buvo pakvaišę dėl mūsų. Pamenu, kaip vienas sirgalius, norėdamas gauti geresnį vaizdą, užsilipo į apšvietimo stulpą.“

Pasak 57-erių amerikiečio, „Žalgiris“ Eurolygos trofėjų šventė savaitę ir tokio rekordo pats Bowie nėra pakartojęs.

„Kalbant atvirai, niekada per savo gyvenimą nesu buvęs girtas visą savaitę (juokiasi). Neatsimenu vietų, kur viskas prasidėdavo ir kur užsibaigdavo, bet šventėme ištisą savaitę, gal net daugiau“, – kas dėjosi po istorinės pergalės atskleidė buvęs žalgirietis.

Kaip reikiant paminėję žygį Europoje, „Žalgirio“ vyrai nesunkiai sutvarkė reikalus ir vietiniame fronte. Kauniečiai be vargo laimėjo Lietuvos krepšinio lygos (LKL) žiedus ir išvyko atostogauti. Deja, kai kurie svarbūs žmonės po vasaros į klubą nebesugrįžo.

Po sėkmingo sezono kauniečių lyderius pradėjo graibstyti pinigingi Europos grandai. Tyusą Edney persiviliojo Trevizo „Benetton“, Saulių Štombergą nusipirko pats Bolonijos „Kinder“, o po beveik 22 metų paaiškėjo, kad veterano Bowie „Žalgiris“ tiesiog nepasiliko.

„Tiesą sakant, su manimi niekas apie tai nesikalbėjo ir nepasiūlė naujo kontrakto. Negavau konkretaus pasiūlymo iš „Žalgirio“, – su kartėliu pasakojo Bowie. – Keista, kad manęs nebenorėjo, vis dar jaučiausi pajėgus žaisti ir būčiau sutikęs pasilikti.“

Antroje interviu dalyje tinklalapiui „BasketNews.lt“ Bowie nušvietė Eurolygos finalą savo akimis, papasakojo apie trofėjaus šventimą, keistą incidentą vienoje Kauno maisto parduotuvių, ekstremalias sąlygas Lietuvos arenose, netikėtą išsiskyrimą su „Žalgiriu“, internete parduotą LKL čempiono žiedą bei sekso skandalą mokykloje.

Pirmąją interviu dalį rasite čia.

– Kas padėjo sutelkti komandą Eurolygos finalinio ketverto metu?
– Kaip ir visuomet, tai buvo kapitonas Maskoliūnas. Žinoma, su savo patirtimi įsiterpiau ir aš, bet Darius buvo tas žmogus, kuris visus išlaikė vienoje linijoje, susikoncentravusius bei pasiruošusius. Kas juokingiausia, kad Darius nežaidė starto penkete, jis keisdavo Tyusą Edney, tačiau kapitonas nebuvo tas, kuris priekaištautų dėl žaidimo laiko. Jis tiesiog suprato, kad Tyusas yra vienas lyderių, prie to prisitaikė ir buvo lyderiu už aikštelės ribų. Kaip bebūtų, Maskoliūnas buvo labai naudingas ir aikštelėje. Kai jis įeidavo, žaisdavome visai kitą krepšinį nei su Edney, labiau gynybinį, labiau disciplinuotą. Buvo nuostabu, kai komandoje turėjome tokius skirtingus įžaidėjus, galėjome žaisti tiek greitai, tiek lėtai.

– Papasakokite, kaip finalas prieš Bolonijos „Kinder“ atrodė jūsų akimis. Kas tokio stebuklingo ten nutiko?
– Velnias, tai buvo labai stipri komanda ir nors mūsų keliai nesusikirto reguliariajame sezone, aš puikiai žinojau, ką jie gali. 1996-1997 metais žaidžiau Milano „Olimpia“ klube ir jau tada „Kinder“ buvo labai pajėgūs, būdavo sunku prieš juos laimėti. Prieš finalą mūsų planas buvo labai paprastas – neprisigalvoti per daug įmantrybių, žaisti tokį krepšinį, kokį žaidėme visus metus, nes tokioje sezono stadijoje dviračio neišrasi. Finale prieš „Kinder“ labai gerai gynėmės, pirmojoje rungtynių pusėje tiesiog uždarėme juos, žaidėme agresyviai ties pražangos riba. Prieš rungtynes pagalvojau: „Jeigu sužaisime finalą taip, kaip žaidėme visą sezoną, jie neturės prieš mus jokių šansų.“ Tyusas sužaidė labai geras rungtynes, vaikinai nuo suolo taip pat įsijungė, visi buvome maksimaliai susikoncentravę. Tai nebuvo gražios rungtynės su daug taškų, abi komandos koncentravosi ties gynyba, bet visada buvome žingsniu priekyje.

– Iki rungtynių pabaigos likus žaisti 13 minučių turėjote 17 taškų pranašumą, tačiau „Kinder“ paskutinėmis minutėmis sumažino jį iki 5 taškų. Kas tuo metu sukosi jūsų galvoje?
– Visą sezoną žaidėme stabiliai ir kažkuriuo metu turėjome įkristi į duobę. Kai pamačiau, kad rezultatas tirpsta, o mes negalime įmesti jokio metimo, pamaniau: „Tik ne dabar, tik ne šiandien.“ Viskas įvyko pačiu netinkamiausiu metu, bet galą sužaidėme kaip tikri čempionai ir parodėme, kad nesame čia dėl kažkokios sėkmės, esame verti titulo.

– Rungtynių vinimi, likus minutei, tapo jūsų paties tritaškis, po kurio „Kinder“ taip ir nebeatsigavo. Pataikęs metimą parodėte pirštu į „Žalgirio“ suolelį, ką tuo norėjote pasakyti?
– Po rungtynių Darius man pasakė: „Antanai, turi labai didelius kiaušinius“. Atsimenu tą ataką, Saulius Štombergas veržėsi po krepšiu ir pritraukė prie savęs 2 gynėjus, aš buvau paliktas visiškai laisvas. Pagavau kamuolį ir momentaliai pagalvojau: „Nejaugi mane gali palikti tokį laisvą?“ Išmečiau kamuolį lyg per treniruotę, nes aplinkui mane nieko nebuvo, ir tritaškis įkrito. Tu teisus, po šito metimo dar perėmiau kamuolį ir viskas buvo baigta, tiesiog negalėjau patikėti, kad tokį patyrusį žaidėją, kaip aš, paliko visiškai laisvą.

–  Ar prisimenate emocijas, užplūdusias po finalinės sirenos?
– Sunku apsakyti žodžiais. Kai tai prisimenu, šiurpas eina per kūną ir emocijos paima viršų. Buvo nuostabu. Net sunku nupasakoti, kokie visi tuo metu buvo laimingi. Žiūrėjau į visų veidus ir atrodė, kad jie laimėjo loteriją. Kalbant atvirai, prieš finalinį ketvertą galvojau, kad pasiekėme savo lubas ir kėliau klausimą, ar per tokį trumpą laiką sugebėjome tapti čempioniško lygio komanda? Nežinau, ar kuri nors Eurolygos debiutantė prieš tai buvo laimėjusi titulą, buvome labai jauni, daugelis iš vyrukų nebuvo žaidę tokiame aukštame lygyje, tačiau kai Tyusas aikštės viduryje stovėjo su kamuoliu ir laukė, kol ištiksės rungtynių laikrodis, supratau – mes tai padarėme.

Nesu taip džiaugęsis už jokius savo komandos draugus, kaip džiaugiausi už „Žalgirio“ komandą, nes jaučiausi visišku šeimos nariu. „Žalgiris“ buvo viena didelė šeima. Pasibaigus finalui šėlome aikštelėje, užkėlėme Tyusą ant kažkokios statinės, kai jis laimėjo naudingiausio finalo žaidėjo apdovanojimą ir labiausiai įstrigo, kad kai šventėme, Miuncheno arenoje, užgrojo mūsų įrašyta daina „Eurolyga“. Pagalvojau: „Oho, jie tai planavo? Planavo, kad laimėsime Eurolygą?“ Gal daugelis tai praleido pro ausis, tačiau pagal šį faktą galima spręsti, kad tuo metu mus gerbė visi.

– Kaip šventėte iškovotą titulą?
– Miunchene pernelyg daug nešventėme, nes kai baigėme visas ceremonijas, buvo vėlu, o kitą dieną mūsų laukė skrydis atgal į Lietuvą, ten viskas ir prasidėjo (šypsosi). Kai parskridome, nusileidome oro uoste ir pamatėme galybę žmonių... Tai buvo vienas geriausių momentų mano gyvenime. Visas oro uostas buvo uždarytas vien dėl to, kad mes parskrendame. Žmonės buvo pakvaišę dėl mūsų. Pamenu, kaip vienas sirgalius, norėdamas gauti geresnį vaizdą, užsilipo į apšvietimo stulpą (juokiasi).

Kalbant apie šventimą, atsimenu, kad visa komanda nusiskuto galvas, o mes su Tyusu įsivėlėme į avantiūrą važiuoti į Vilnių su kažkokiais Lietuvos pramogų pasaulio žmonėmis (Vytaru Radzevičiumi ir Martynu Starkumi – aut. past). Pamenu, kad pasimetėme nuo komandos ir buvome nuvažiavę iki vieno iš jų tėvų. Apskritai, per šventimo laikotarpį nebuvo nieko, ko nedarėme, ar negalėjome padaryti.

Po Eurolygos titulo Lietuvoje buvome dievai ir žmonės, kurie mus palaikė, šventė labiau nei mes, kurie tą titulą iškovojo. Žinoma, mes taip pat neatsilikome, buvome tokie pat geri ir už aikštelės ribų. Kalbant atvirai, niekada per savo gyvenimą nesu buvęs girtas visą savaitę (juokiasi). Neatsimenu vietų, kur viskas prasidėdavo ir kur užsibaigdavo, bet šventėme ištisą savaitę, gal net daugiau. Nesu atsikėlęs keistoje vietoje, nes komandos draugai visuomet rūpinosi vienas kitu, kad grįžtume namo, bet tikrai ne kartą nulūžau prie stalo (juokiasi). Per visą tą siautulį teko susipažinti su Valdu Adamkumi, tuometiniu Lietuvos prezidentu, nes kažkokiu būdų turėjome nuvykti į Vilnių ir atsiimti apdovanojimų. Man labai patiko Adamkus, nes gerai kalbėjo angliškai ir pasakojo, kad didžiąją dalį savo gyvenimo praleido JAV. Prezidentūroje pamačiau paveikslą „Žalgirio mūšis“ ir paprašiau jo kopijos, kurią gavau ir iki šiol turiu pasikabinęs savo kambaryje.

– Po laimėtos Eurolygos laukė LKL atkrintamosios. Ar buvo sunku susikoncentruoti po tokios euforijos?
– Kai laimėjome Eurolygą, buvo šiek tiek sunku suvokti, kad sezonas dar nesibaigė, bet kažkokiu būdu išsisukome. Neklauskite manęs, kaip tai pavyko padaryti, bet mes tai padarėme. Mūsų sportinė forma po tokių švenčių ir atsipalaidavimo gerokai nukrito. Tai gali nuskambėti pasipūtėliškai, bet tuo metu mums nelabai rūpėjo LKL, nes žinojome, kad viena koja galime nugalėti, Lietuvoje nebuvo antros stiprios komandos, kuri galėjo mums pasipriešinti.

– Į Lietuvą atvykote iš NBA, kuri pasižymi išskirtinėmis sąlygomis. Ar atsimenate tuometines Lietuvos arenas?
– Man buvo šokas. Buvo tokių salių, kuriose žiemą neveikė šildytuvai ir duše nebūdavo karšto vandens. Įsivaizduokite, kai nuo „Madison Square Garden“ turi pereiti iki šaltų mokyklos salių, nėra lengva. Bet kad ir kokiomis sąlygomis mums teko rungtyniauti, aš pats visa tai pasirinkau ir jei man kažkas labai nepatiktų, būčiau galėjęs tiesiog važiuoti namo. Nebuvau kažkoks išskirtinis, visi žalgiriečiai maudėsi po tuo pačiu šaltu vandeniu ir turėjo žaisti baisiose arenose. Visada į tai žiūrėdavau kaip į teigiamą dalyką, nes įvairūs sunkumai padarė mus stipresniais ir visą tai patyrėme kartu.

– Ar po sezono gavote pasiūlymą likti „Žalgiryje“?
– Nuoširdžiai galvojau, kad tai bus mano paskutinis karjeros sezonas ir norėjau kabinti sportbačius ant vinies. Tuo metu norėjau pasitraukti aukštumoje, o ne leisti paskutinius metus tūnant savo paties šešėlyje.

– Nejaugi nenorėjote apginti Eurolygos čempionų titulo?
– Tiesą sakant, su manimi niekas apie tai nesikalbėjo ir nepasiūlė naujo kontrakto. Negavau konkretaus pasiūlymo iš „Žalgirio“. Tyusas išvyko į Trevizo „Benetton“, Štombergą pasigriebė „Kinder“. Nujaučiau, kad tai gali nutikti ir jeigu kažkokiu būdu būtų pavykę išlaikyti tą pačią sudėti, pats būčiau parodęs iniciatyvą ir pasisiūlęs sugrįžti. Keista, kad manęs nebenorėjo, vis dar jaučiausi pajėgus žaisti ir būčiau sutikęs pasilikti. Po pergalingo sezono „Žalgirio“ savininkas Šabtajus Kalmanovičius paliko klubą ir manau, kad tai buvo pagrindinė priežastis, kodėl komanda subyrėjo į šipulius, nes jo ryšiai ir legionierių verbavimas buvo išskirtiniai. Po kiek laiko sužinojau, kad valstybė buvo pažadėjusi „Žalgiriui“ skirti didelę pinigų sumą, tačiau dėl tam tikrų priežasčių visos nepavyko gauti. Kaip bebūtų, galėjau likti ir už mažesnius pinigus, man labai patiko žaisti Kaune.

– Ką jums apskritai davė metai, praleisti „Žalgiryje“?
– Praplėčiau akiratį ir supratau, kad tokiame tolimame krašte, kaip Lietuva, yra daug nuostabių žmonių, kurie nekreipia dėmesio į tavo rasę, tautybę ir priima tave tokį, koks esi. Kalbos barjeras buvo didelis, nes tuo metu Lietuva buvo neseniai atgavusi nepriklausomybę ir galybę metų pratūnojo rytuose, tačiau žmonės, kurie nemokėjo pasakyti, ką galvoja, parodydavo tai veiksmais ir tai buvo labai gražu. Leisdavau laiką su lietuviais, kurie nemokėjo angliškai, bet kažkokiu būdu vis tiek būdavo beprotiškai smagu.

Niekada nebuvau matęs, kad krepšinis taip vienytų žmones, kaip tai buvo Lietuvoje. Visi gyveno krepšinio rimtu ir beprotiškai mus palaikė. Tik pažaidęs Lietuvoje supratau, kad daugelyje šalių ir toje pačioje NBA žaidėjai kreipia dėmesį ne į tuos dalykus, kuriuos reikia. Daugelis pamiršta, kad krepšinis turi teikti laimę ir vienyti žmones. Man, jau tuo metu patyrusiam krepšininkui, lietuviai parodė, kaip reikia mėgautis krepšiniu ir jį mylėti.

– Tuo metu jūsų karjera ėjo link pabaigos, buvote 36-erių. Ar galima sakyti, jog sėkmingi metai „Žalgiryje“ jums suteikė galimybę pasirašyti paskutinį gerą kontraktą?
– Be jokios abejonės. Kaip ir minėjau, po „Žalgirio“ aš norėjau baigti karjerą ir nesitikėjau sulaukti padorių pasiūlymų, tačiau manęs labai norėjo Atėnų AEK, su kuria tapau R. Saportos taurės čempionu ir naudingiausiu finalo ketverto žaidėju. Pasirodo, senukas dar galėjo žaisti (juokiasi).

–  Ar galite papasakoti dar negirdėtą istoriją iš „Žalgirio“ laikų?
– Atsimenu, kai pirmą kartą Kaune su Tyusu Edney ėjau į maisto prekių parduotuvę. Nežinojau, ko tikėtis, bet namuose trūko maisto ir nusprendėme apsipirkti savarankiškai. Nutiko incidentas, nes didžiąją kelio dalį iki pat parduotuvės mus sekė keli vaikinai ir tai mus pradėjo erzinti. Iš pradžių nežinojome jų ketinimų ir galvoje sukosi tokios mintys, kad jie nori mus apvogti arba susimušti. Galiausiai jie priėjo prie mūsų ir neįprastai sklandžia anglų kalba prabilo: „Atsiprašome, kad sekėme jus, bet niekada iki tol nebuvome matę juodaodžio žmogaus. Teko juos matyti per televizorių, bet Kaune – niekada. Norėjome tiesiog pasisveikinti ir pasikalbėti.“ Jie buvo labai malonūs ir norėčiau prisiminti jų vardus, nes vyrukai mums pasiūlė savo pagalbą apsiperkant, kas buvo mums itin naudinga, nes tuo metu nemokėjome nė žodžio lietuviškai.

Po visko buvau nustebęs, kad jie niekada nebuvo matę juodaodžio, bet vėliau papasakojau šią istoriją „Žalgirio“ lietuviams ir jie visiškai ramiai, be jokios nuostabos paaiškino: „Anthony, čia Lietuva, mes daug metų buvome Rusijos sudėtyje, kuri nekenčia Vakarų ir Amerikos.“ Dabar viską puikiai suprantu ir tikiu, kad Lietuvoje per tiek metų viskas pasikeitė, bet tuo metu tokia situacija gerokai nustebino.

 Ar po karjeros stebite „Žalgirį“?
– Po sezono Kaune šiek tiek stebėjau. Žinau, kad kitą sezoną „Žalgiriui“ nepavyko apginti čempionų titulo, tačiau nuo to laiko ryšys su komanda nutrūko. Apskritai juokinga, kad toks žmogus, kaip aš, kuris visą gyvenimą paskyrė krepšiniui, po karjeros beveik neužsiima ir nebestebi šio sporto. Tiesiog pavargau nuo krepšinio ir supratau, kad gyvenime yra daug kitų veiklų.

– Ar yra buvusių komandos draugų, su kuriais iki šiol palaikote ryšį?
– Kartas nuo karto pasikalbu su Tyusu, tačiau nuo 1999-ųjų nesikalbėjau su niekuo iš Lietuvos. Man buvo šiek tiek skaudu, kad taip greitai iširome ir viskas buvo paleista vėjais. Iš pradžių išėjo Šabtajus, po to negalėjęs pasiūlyti didesnių pinigų „Žalgiris“ paleido Tyusą, Saulių, nepasiūlė kontrakto man, po metų išėjo George‘as, treneris Kazlauskas, viskas buvo labai greitai išardyta, nors galėjome apginti čempionų titulą. Žinoma, viskas susiklostė kiek galima prasčiausiai, „Žalgiris“ negavo pinigų iš valstybės, neteko savininko, aplink kurį sukosi visas biudžetas, buvo sunku, bet tuo pačiu ir labai gaila. Norėjau sugrįžti ir pabandyti laimėti vėl.

– 2011-aisias internetinėje parduotuvėje „EBay“ pasirodė jums Lietuvoje įteikti valstybiniai apdovanojimai ir LKL čempiono žiedas. Kodėl nusprendėte juos parduoti?
– Aš jų nepardaviau, o praradau. Parodykite man tą žmogų, kuris nusipirko juos ir paklauskite, ar su manimi kada nors kontaktavo? Kažkada turėjau sandėlį ir apie jį tiesiog pamiršau bei nustojau mokėti nuomą. Ilgainiui susikaupė skolos ir sandėlis buvo konfiskuotas su visais ten buvusiais daiktais, kuriais padengė mano skolą. Tarp tų daiktų buvo ir mano Lietuvoje iškovoti apdovanojimai. Skamba juokingai, bet paprasčiausiai pamiršau apie šį sandėlį, jame esu buvęs vos kelis kartus. Nesupraskite manęs klaidingai, tie apdovanojimai man buvo svarbūs, tačiau tai – materialūs dalykai. Iki šiol ant mano kambario sienos kabo „Žalgirio“ mūšio paveikslas, kuris man primena nuostabų laiką Lietuvoje. Prarasti apdovanojimai niekada neatims iš manęs prisiminimų, kuriuos nešioju su savimi. Nežinau, kas pasipelnė iš jų, bet tai tikrai nebuvau aš.

– 2017 metais įsivėlėte į sekso skandalą, kuomet dirbdamas kūno kultūros mokytoju, vienoje iš pradinių Orlando mokyklų galimai parodėte vienai iš kolegių savo lytinį organą. Ar galite pakomentuoti šią situaciją?
– Toje mokykloje praleidau 9 metus ir iki skandalo neturėjau jokių problemų. Labai sunku apie tai kalbėti ir viską paaiškinti, tačiau buvo labai skaudu, kad tam tikri žmonės norėjo pasinaudoti mano žinomumu, išpūsti iš to burbulą ir pasipelnyti. Jeigu aš būčiau eilinis vyrukas iš gatvės, taip nebūtų įvykę. Kodėl? Nes aš to nepadariau. Jie padarė tyrimą ir bylą nutraukė, nes surinko pakankamai įrodymų, jog buvau nekaltas. Šitas skandalas buvo keista savireklama, nes tik mano kolegei, kuri mane apkaltino šiuo dalyku, pasiskundus, vienas iš mokytojų paskambino žurnalistams. Manau, kad tai buvo rasinis dalykas, JAV iki šiol egzistuoja didžiulis rasizmas.

Gerai, kad turėjau visus įrodymus, kad niekada jai neskambinau ir nerašiau, mačiau ją tik mokykloje. Kodėl aš turėjau jai rodyti savo penį mokykloje ir rizikuoti darbu, kuriame dirbu 9 metus? Jeigu aš būčiau norėjęs kažko daugiau nei dalykiniai santykiai, būčiau pasikvietęs tą moterį į savo namus. Turiu įrodymus, kaip mane ji išvadino negru. Policija pasiėmė tiek mano, tiek jos telefoną. Pas mane nerado nieko, o pas ją buvo susirašinėjimai su draugėmis, kuriuose aš buvau aptarinėjamas ir buvo planuojama mane pakišti. Esu buvęs NBA žaidėjas ir kažkokie kvaili žmonės nusprendė iš to pasipelnyti, daug kam taip atsitinka. Nesvarbu kas ir ką šneka, šis iššūkis nepakeitė manęs kaip žmogaus, aš toliau mėgausiuosi savo gyvenimu.

– Kuo šiuo metu užsiima Anthony Bowie?
– Mėgaujasi gyvenimu (šypsosi). Po skandalo mokykloje niekur nedirbu, neseniai tapau seneliu, mano sūnui gimė mergaitė vardu Leona. Laikas bėga neįtikėtinai... Mano visi vaikai jau užaugę, nors kai žaidžiau Lietuvoje, jie buvo 5-6 metų amžiaus, o jauniausias sūnus – ką tik gimęs. Manau, kad užsitarnavau poilsio, nes mokykloje dirbau ne dėl to, kad man reikėjo pinigų, man tiesiog patiko dirbti su vaikais, tačiau visa tai nutraukė bjaurus skandalas, kuris persekioja iki šiol. Gaunu specialią NBA pensiją, todėl pinigų tikrai niekada netrūko. Visą savo gyvenimą sunkiai dirbau, todėl dabar galiu sau leisti pailsėti ir atsipalaiduoti.

– Ar turite, ką perduoti „Žalgirio“ fanams?
– Žaidimas „Žalgiryje“ buvo vienas iš nuostabiausių laikotarpių mano gyvenime. Aš mėgavausi savo komandos draugais, treneriais, mėgavausi tiesiog gyvendamas Kaune. Man labai patiko čia gyvenantys žmonės, susiradau daug draugų. Dėkoju visiems, kad leido man tapti šios vienos, gražios, didelės šeimos dalimi ir tikiuosi, kad sugrįšiu į Lietuvą susitikti su savo buvusiais bendražygiais ir padėkoti visiems gyvai už šį nuostabų laiką.



Komentarai:

Nuostabus komentaras Ačiū už tai.
2021-02-02
+12
Atsakyti
Nuostabus žaidėjas. Galėtų kada atvažiuoti...
2021-02-02
+28
Atsakyti

Komentuoti

Komentarus rašyti gali tik registruoti ir prisijungę vartotojai.