Nuo Obradovičiaus dėmesio iki kalbų apie karjeros pabaigą: kaip viską nuo nulio pradėjęs Orelikas grįžo į Europos taurę?

Gustavas Klikna
„BasketNews.lt“
2021-07-18 16:12
Nuotr.: A. Zaikausko iliustracija
Nuotr. A. Zaikausko iliustracija

Pradžioje nusikelkime į 2017-uosius: įžūlumo ir pasitikėjimo savimi nestokojantis Gediminas Orelikas žiba Europoje. Į Venecijos „Umana Reyer“ ekipą persikėlęs 27-erių puolėjas vieną po kito smaigsto tritaškius į FIBA Čempionų lygos klubų krepšį, o lietuvio nori net Stambulo „Fenerbahče“ ir Europos trenerių karalius Željko Obradovičius.

14,2 taško, 5,2 atkovoto kamuolio, 3,5 rezultatyvaus perdavimo ir beveik 40 procentų metami tritaškiai – tokia statistinė Oreliko eilutė per 10 Čempionų lygos rungtynių kalba pati už save.

Tuo metu bene visi Lietuvos krepšinio pasaulio žmonės garsiai svarstė, jog tik laiko klausimas, kada šis intensyviai į Europos zenitą besibeldžiantis snaiperis žengs ant Eurolygos logotipu paženklinto parketo. Čempionų lygos ir Europos taurės marškinėliai atrodė stipriai išaugti.

Gediminas Orelikas

Gediminas  Orelikas
Pozicija: SF, PF
Amžius: 31
Ūgis: 200 cm
Svoris: 105 kg
Gimimo vieta: Šiauliai, Lietuva

Vis dėlto įsisiūbavusi Oreliko pasiutpolkė Europoje buvo sustabdyta kaip tik tuomet, kai savo piniginių storį ir gylį pradėjo rodyti Senojo žemyno grandai. 2018-ųjų sausio 15-osios Italijos čempionato rungtynėse prieš Milano „Armani Exchange“ skausmingai nukrito ir iš salės buvo išgabentas tik neštuvų pagalba.

„Trūkusi kelio girnelė, reikės operuoti. Nežaisi 6-8 mėnesius“, – tokį verdiktą vienoje Italijos ligoninių išgirdo neseniai malonius skambučius iš Europos grandų priiminėjęs Orelikas.

Benefisus aikštelėje 2 metrų ūgio puolėjui pakeitė mintys: „Kaip reikės sugrįžti, kas dabar bus?“ Atsakymas – sunki bei varginanti reabilitacija. Ilgai nelaukęs Orelikas kibo į darbus. Dominavimas tarptautiniame fronte ir viliojantys flagmanų pasiūlymai kur kas maloniau nei vizitai ligoninėje ir į komforto tašką norėjosi sugrįžti kuo greičiau. Kaip vėliau paaiškėjo – laukti teko taip ilgai, kad šviesų rytojų pakeitė mintys apie galimą karjeros pabaigą.

Bandęs įrodyti savo vertę įvairių Europos ekipų peržiūrose, lietuvis jautė, jog kažkas negerai, o 2018-ųjų spalį išgirdo dar viena žiaurų verdiktą: „Reabilitacija atlikta netinkamai, reikės dar vienos kelio operacijos.“

„Visada nori sugrįžti kuo greičiau ir degi noru. Tačiau aš perskubėjau ir visas tas skubėjimas gavosi ne į naudą. Reikėjo darytis papildomą operaciją, kas atkėlė mano sugrįžimą“, – situaciją tinklalapiui „BasketNews“ šių metų sausį pakomentavo Orelikas.

Dar neseniai daug žadanti karjera atsidūrė ant bedugnės krašto: po naujienos apie antrąją operaciją sugniuždytas Orelikas dingo. Naujienų iš krepšininko nebuvo girdėti beveik dvejus metus ir daugelis manė, jog šios dvi skaudžios traumos palaidojo šiauliečio karjerą.

Nė velnio. Sunkų kelią praėjęs ir vidinius demonus įveikęs snaiperis 2020 metų spalį pareiškė grįžtantis į profesionalų krepšinį. Nuo lemtingo mačo su „Armani Exchange“ prabėgo 2 metai ir 8 mėnesiai, tačiau Orelikas sugrįžo ir geresnio priminimo apie save negalėjo įsivaizduoti.

Į „Šiaulius“ po dešimtmečio sugrįžęs krepšininkas netruko įsibėgėti ir Antano Sireikos schemose jautėsi puikiai. 11,6 taško, 3,8 atkovoto kamuolio, 4,2 rezultatyvaus perdavimo bei 12,6 naudingumo balo – net pats Orelikas nesvajojo apie tokią statistiką dar pirmaisiais sugrįžimo mėnesiais.

Nuotr. BNS

Bandomasis 2 mėnesių kontraktas greitai peraugo į pasiūlymą žaisti Saulės mieste iki sezono pabaigos, tačiau Orelikas turėjo kitų planų – puolėjas išvyko į gilių krepšinio tradicijų neturinčią Bosniją ir Hercegoviną bei prisijungė prie Sarajevo „Spars“ klubo.

Pas reiklų, Zmago Sagadino ir Rimo Kurtinaičio filosofijas atitinkantį trenerį Miodragą Kadiją patekęs Orelikas treniravosi po 6 valandas per dieną ir toks juodas darbas davė savo vaisių.

Antroje Adrijos lygoje su „Spars“ klubu rungtyniavęs Orelikas greitai tapo vienu ekipos lyderių ir per mačą vidutiniškai rinko po 14 taškų, 3,8 atkovoto kamuolio, 3,1 rezultatyvaus perdavimo bei 15,1 naudingumo balo. Snaiperis liko ištikimas tritaškiams, kurių per mačą išmesdavo po 7 ir juos realizavo itin efektyviai – 42 procentais.

Anot Oreliko, rezultatai atėjo dėl profesionalaus požiūrio į darbą.

„Atėjus strategui Kadijai prasidėjo žiauriai sunkios treniruotės. Jis matė, kad dar nesu visiškai atsistatęs, tai dar labiau mane „grūdo“. Tos ilgos treniruotės man labai padėjo ir kažkur mėnesio kelio skausmų praktiškai nebejausdavau“, – apie alinančias treniruotes kalbėjo lietuvis.

Vedamas Oreliko, „Spars“ klubas nužygiavo iki pat antrosios Adrijos lygos finalo ir turėjo dvi galimybes iškopti į aukščiausiąjį divizioną, kur žaidžia tokie klubai, kaip Belgrado „Crvena Zvezda“ ir „Partizan“.

Vis dėlto sezono pabaigoje nuovargį jautęs Orelikas nebepriminė savęs ir per paskutines trejas rungtynes jo statistika siekė 3,3 taško, o jo ekipa pralaimėjo finalą, vėliau – pereinamą seriją ir liko vos per žingsnį nuo pagrindinio Adrijos čempionato.

Nepaisant sudėtingos ir rezultatų prasme nuvylusios sezono pabaigos, Orelikas buvo pastebėtas. Puolėją į savo gretas pasikvietė Panevėžio „Lietkabelis“ ir taip dar prieš 9 mėnesius nurašytas krepšininkas po penkerių metų pertraukos sugrįžo vieną pajėgiausių Senojo žemyno lygų – Europos taurę.

Kaip pavyko atsitiesti po nesibaigiančių traumų, psichologinių duobių ir minčių, jog karjera baigta? Orelikas turi atsakymą.

„Tiesą sakant, degiau noru sau ir visiems „ekspertams“ įrodyti, kad dar galiu žaisti ir tai daryti aukštame lygyje“, – interneto komentatoriams replikavo puolėjas.

Tiesa, kad „ekspertų“ vis dar liko, parodo ir Orelikui siunčiami „linkėjimai“. Akivaizdu, jog daugelis Lietuvos krepšinio sirgalių netiki puolėjo galimybėmis po tokių traumų grįžti į Europos zenitą.

„Teko girdėti daug replikų: „Šitas nurašytas sugrįžo į Lietuvą parodyti, kad tikrai nieko nebesugeba.“ „Matyt „Lietkabeliui“ pinigų trūksta, kad perka tokius žaidėjus kaip Orelikas.“ Daug tokių nesąmonių. Ai, bet aš jau esu visko matęs, todėl tokie pasisakymai manęs tikrai nemuša iš vėžių, galbūt labiau motyvuoja“, – pasakojo snaiperis.

Nuo kalno viršūnės prieigų prieš ketverius metus iki jo papėdės numestam Orelikui vėl liko vienas žingsnis – įrodyti savo vertę.

Tarp vestuvių planavimo laiko tinklalapiui „BasketNews“ radęs Orelikas papasakojo apie iššūkių kupiną sugrįžimo sezoną, išbandymus bei krepšinio lygį Bosnijoje, piktų komentatorių kritiką, dukart operuoto kelio būklę, istoriją, kaip buvo pasirašyta sutartis su „Lietkabeliu“, žavesį Nenadu Čanaku, abejones dėl žaidimo Europos taurėje ir pagrindinio sunkiojo krašto puolėjo vaidmenį Panevėžyje.

– Pakalbėkime apie praėjusį sezoną. Jis susidėjo iš dviejų dalių: į didįjį krepšinį sugrįžote „Šiauliuose“, o po sėkmingo žaidimo persikėlėte į Sarajevo „Spars. Kuris etapas jums asmeniškai davė daugiau naudos?
– Abu etapai buvo labai malonūs. Vis tiek buvau tiek laiko nežaidęs ir ta pradžia „Šiauliuose“ buvo labai maloni. Jau vien daug reiškė ta pradžia. Vėliau viskas ėjo tik geryn: sveikata gerėjo, kūnas stiprėjo, rezultatai ėjo į viršų. Visi etapai buvo labai svarbūs ir, manau, sėkmingi. Tai įrodo ir faktas, jog pavyko sugrįžti į aukštą lygį.

– Kokį įspūdį paliko Adrijos antroji lyga, su kuo galėtumėte palyginti ten žaidžiamą krepšinį ir demonstruojamą lygį?
– Adrijos antroji lyga yra tikrai neblogo lygio. Galvojau, jog ji bus kur kas silpnesnė. Tie, kurie yra nematę, koks krepšinis ten žaidžiamas, sako kitaip, bet lyga tikrai pajėgi. Sunku su kažkuo palyginti, mano nuomone LKL yra stipresnė lyga, bet antrojo ešelono LKL klubai čia turėtų, ką veikti. Adrijos antroji lyga yra labiau toks mixas tarp LKL vidutiniokų ir NKL lyderių.

– Tiek Bosnijos ir Hercegovinos, tiek Adrijos lygoje buvote vienas komandos lyderių. Kas leido demonstruoti tokius rezultatus? Ar įtakos turėjo gera trenerio sistema, ar labiau paties noras įrodyti?
– Net nežinau. Man iš vienos pusės pasisekė, iš kitos galbūt nelabai, jog vos man atvykus į Sarajevą, buvo pakeistas treneris. Atėjo toks seno kirpimo Balkanų strategas, pas kurį tiek ryte, tiek vakare treniruodavomės po tris valandas. To man labai reikėjo, nors pirmomis savaitėmis galvojau: „Kas čia dedasi?“ Vos pavilkau kojas, viską skaudėjo. Visgi po mėnesio pajutau kaip aš sustiprėjau fiziškai. Tokios sunkios treniruotės man pridėjo labai daug – dėjau didelį žingsnį, kas man padėjo atsistatyti. Treneris pamatė, kad turiu galvą ant pečių, jam patiko mano krepšinio IQ. Pas mus Sarajeve buvo labai jauna komanda, visi daugiau statistikos žiūrėdavo, o aš daugiau buvau komandinis žaidėjas. Man rūpėjo rezultatai ir kaip atiduoti perdavimą, ne tik įmesti. Treneriui Miodragui Kadijai tai labai patiko, todėl jis man suteikė daug žaidybinio laiko.

Tiesą sakant, degiau noru sau ir visiems „ekspertams“ įrodyti, kad dar galiu žaisti ir tai daryti aukštame lygyje. Tokie žmonės yra juokingi ir nesupranta, ką šneka, bet tai aš paverčiu teigiama motyvacija. Dar kai buvau nespėjęs pasirašyti kontrakto su „Lietkabeliu“, išgirdau tiek, kad jums ausys užsiraitytų. Turime tris milijonus „ekspertų“, kurie dar galėtų už mane geriau sužaisti (juokiasi).

– Kokių replikų teko išgirsti pastaruoju metu?
– Teko girdėti daug replikų: „Šitas nurašytas sugrįžo į Lietuvą parodyti, kad tikrai nieko nebesugeba.“ „Matyt „Lietkabeliui“ pinigų trūksta, kad perka tokius žaidėjus kaip Orelikas.“ Daug tokių nesąmonių. Ai, bet aš jau esu visko matęs, todėl tokie pasisakymai manęs tikrai nemuša iš vėžių, galbūt labiau motyvuoja. Yra geras posakis: „Jeigu kas nors apie tave kalba, vadinasi, esi įdomus.“ Pasaulyje yra protingų žmonių, yra atsilikusių žmonių, kurie galvoja, jog supranta, kas yra krepšinis. Man keista, jog mano tautiečiai sugeba rašyti tokias nesąmones. Sėdi tuose savo namuose ir sėdėk, kam tau reikia sakyti, koks tas ar anas žmogus yra. Įdomu, ar tie didieji komentatoriai yra žaidę bent NKL lygyje? Nemanau. Na, bet tokia realybė, aš ne pirmas ir ne paskutinis. Reikia tiesiog praleisti viską pro ausis ir su tuo susitaikyti. Jeigu jie gaudo kaifą nuo to, kad parašo kažką negatyvaus ar įžeidžiančio, tebūnie. Man 31-eri, tačiau per savo karjerą nesulaukiau nė vieno komentatoriaus, kuris man ateitų ir į veidą pasakytų viską, ką rašo internete.

– Grįžkime prie praėjusio sezono. Po tokių sudėtingų kelio traumų nežaidėte beveik trejus metus ir jau pirmajame sugrįžimo sezone ant parketo praleidote labai daug. LKL – vidutiniškai 29 minutės per mačą, Bosnijos lygoje – 26 minutės, Adrijos antroje lygoje – vidutiniškai po 30 minučių. Kaip į tokius krūvius reagavo jūsų kelis ir ar nebuvo baisoka tiek žaisti?
– Kai atvykau į „Šiaulius“, iš pradžių buvo keista tiek daug žaisti. Visgi labai daug laiko prieš tai praleidau be krepšinio. Tačiau po pirmųjų rungtynių pajutau, kad kelis pernelyg didelių skausmo ženklų nerodo ir supratau, jog žaisiu. Gal tik toje pačioje kojoje trūko tos jėgos, raumenys kažkiek atrofavosi, bet treneris Antanas Sireika davė man daug laiko ir manau, kad po tiek daug laiko be krepšinio tikrai jo nenuvyliau. Buvo gerų rungtynių, kur jiems padėjau.

Vėliau, kai išvažiavau į Bosniją, iš pradžių irgi nebuvo lengva. Su pirmuoju treneriu Nihadu Džemičiumi viskas buvo lengviau, bet atėjus strategui Kadijai prasidėjo žiauriai sunkios treniruotės. Jis matė, kad dar nesu visiškai atsistatęs, tai dar labiau mane „grūdo“. Tos ilgos treniruotės man labai padėjo ir kažkur mėnesio kelio skausmų praktiškai nebejausdavau.

– Norite pasakyti, jog visiškai nejaučiate padarinių po tokių sunkių traumų?
– Kad suskausta kelį, tikrai nebūna. Viskas ten yra sutvarkyta, bet po pusės metų vis dar galvoje kausto baimė. Nelabai nori lysti po krepšiu, kai pamatai daugiau žmonių. Gynyboje to nesijaučia, bet puolime vis dar yra baimės. Vis tiek nori pasistumdyti dėl geresnės pozicijos, giliai veržtis po krepšiu, bet į tas smegenis ateina impulsas, kad reikia truputį atsargiau. Aišku, sezono pabaigoje nori laimėti viską, kas įmanoma ir to galvojimo mažiau būna, tačiau vis tiek pasitaiko situacijų, kuomet nori veržtis, tačiau ten stovi trys dvimetriniai, kurie jau pasiruošę pulti ant tavęs. Atrodo, tu net negalvoji, bet į smegenis kažkoks impulsas ateina ir pasisaugai. Sezonui einant į pabaigą tai atsitinka 1-2 kartus per mačą, pradžioje – vos ne per kiekvieną ataką. 

– Kiek po traumos pakito fizinės savybės?
– Nereikia meluoti, gal kažkiek ir pakito, visgi turėjau labai sunkią traumą, šitiek laiko nežaidžiau. Tačiau tai yra ėjimas tik į priekį ir kad dėl savo kelio negalėčiau daryti tam tikros fizinės veiklos – taip nėra. Galiu bėgti, galiu šokti, galiu daryti viską. Galbūt vizualiai ta koja šiek tiek kitaip atrodo, visa apipjaustyta, bet fiziškai tikrai nesijaučiu kažkaip blogiau. Dabar pasirašiau su „Lietkabeliu“, žaisime Europos taurėje, žaisime LKL, tai viskas ir pasimatys, kaip iš tikrųjų atrodau. Bus daug rungtynių.

– Kaip vertinate savo sugrįžimo sezoną? Kokį pažymį galėtumėte pasirašyti?
– Manau 7 – tikrai galėjau kažkurioje vietoje daugiau padaryti. Iki dešimtuko vis tiek dar trūko, norėjosi dar geriau... Na, gal visgi persigalvojau, rašyčiau sau 8, nes labai ilgai nežaidžiau. Ne visi po trejų metų iš viso grįžtų į aikštelę. Pasiliksiu 2 balus iki dešimtuko kitam sezonui.

– Ko pritrūko iki maksimalaus balo?
– Pergalių. Visgi nepavyko patekti į Adrijos aukščiausiąją lygą, pralaimėjome pereinamąją seriją ir likome už borto. Sezono pabaigoje kažkiek atsipalaidavome su treniruotėmis, aš pats irgi šiek tiek atsipalaidavau. Daug kelionių į galą prasidėjo. Norėjosi dar šiek tiek daugiau pasistiprinti savo kūną. Sezono pabaigoje jaučiau nuovargį, visgi tiek metų nežaidęs, kūnas nebefunkcionavo taip, kaip sezono pradžioje.

– Ar po sezono Sarajevo klubas norėjo pratęsti bendradarbiavimą? Kokį grįžtamąjį ryši gavote iš šio klubo?
– Jie gal ir norėjo, bet aš nenorėjau. Pasakiau sau, kad į tokią šalį aš nebegrįšiu niekada. Su pinigais problemos, nesumokėjo visų pinigų, algų turi prašyti pats. Jeigu išverstum į anglų kalbą: „Poor country.“ Didelio įspūdžio buvimas Bosnijoje man nepaliko, važiavau ten tik tam, jog atstatyčiau savo kūną, norėjau daugiau treniruočių, daugiau rungtynių ir viskas.

– Ar bandysite kreiptis į teismą, dėl algos išmokėjimo?
– Šito klausimo nedetalizuokime, tačiau tai yra susiję ne tik su mano kontraktu, bet ir su asmeniniu gyvenimu.

– Ar nemanote, jog „Šiauliuose“ būtumėte atsistatęs po traumos tokiu pačiu, gal net ir aukštesniu lygiu?
– Nemanau, kad „Šiauliuose“ būčiau taip pasidaręs. LKL čempionate žaidžiamos vienerios rungtynės per savaitę ir čia nesportuojame taip, kaip tai darome Balkanų šalyse. Didelės įtakos taip pat darė karantinas. Kuomet žaidžiau „Šiauliuose“, viskas buvo uždaryta, o čia, Bosnijoje, viskas atvira: sporto klubai, restoranai – visai kitaip gyveni. Kalbant iš sportinės pusės, Lietuvoje nebūčiau taip sėkmingai atsistatęs, kaip tai padariau Bosnijoje. Vien dėl treniruočių tipo, dėl varžybų kiekio ir panašiai. 

– Kaip ant stalo atsirado „Lietkabelio“ pasiūlymas? Ar teko pabendrauti sezono metu, ar viskas įvyko netikėtai?
– Įdomi istorija. Kuomet sugrįžau į krepšinį po ilgos pertraukos, pirmosios mano rungtynės buvo prieš „Lietkabelį“ Panevėžyje. Prieš mačą su direktoriumi Martynu Purliu persimetėme keliais žodžiais. Jis manęs juokais paklausė: „Tai ką, kitais metais atsigausi ir į „Lietkabelį?“ „Matysime“, – atsakiau aš. Kadangi sezonas susiklostė sėkmingai, po iškart susirašėme su Martynu ir pradėjome viską dėliotis. Visos sąlygos man tiko. Labai tiko, kad jie žaidžia Europos taurėje.

Norisi pasižiūrėti, kokiame lygyje aš dar galiu žaisti. Žinoma, norisi kuo aukščiau. Būkime žmogiški, galbūt aš žaisiu Europos taurėje ir matysiu, jog netempiu tokio lygio. Galbūt tuomet reikės perjungti mygtuką ir sau pasakyti: „Viskas, aš galiu žaisti tik LKL.“ Vis dėlto manau, kad viskas bus gerai ir dar kelerius metus galiu pažaisti aukštame lygyje. Turiu būti tiesus prieš save: buvo daug sunkių traumų ir nežinau, kaip viskas klostysis. Bet aš žinau, jog turiu sugrįžti į aukštą lygį, o Europos taurė – bene aukščiausias lygis, geriau tik Eurolyga. Tai yra mano šansas įrodyti sau ir kitiems, kurie labai daug kalba, kad jie klysta. Tikiuosi tik geriausio ir manau, jog viskas bus gerai.

– Kokių pasiūlymų turėjote neskaitant „Lietkabelio“?
– Mes kažkaip labai greitai susitarėme su „Lietkabeliu“. Aišku, galėjau laukti pasiūlymų iš užsienio – Turkijos klubų. Kiek žinau, „Šiauliai“ irgi norėjo manęs ir Virginijus Šeškus skambino bei kvietė atvykti į Jonavą. Visuomet su treneriu palaikome ryši, pasikalbame, jis man labai daug padėjęs gyvenime. Tiek metų esu atžaidęs pas Virgį. Labai greitai suderinome su „Lietkabeliu“ kontrakto detales ir esu laimingas. Taip pat girdėjau daug gerų atsiliepimų apie trenerį Nenadą Čanaką – labai geras treneris. Girdėjau, jog visas „Lietkabelio“ vidus yra žiauriai geras, visi draugiški. Šie visi dalykai susidėjo ir pasirinkau Panevėžio ekipą.

– Ar teko kalbėtis su treneriu Nenadu Čanaku dėl galimo vaidmens? Ko klubas iš jūsų tikisi?
– Teko. Kalbėjomės su Martynu (Purliu – red. past.), skambino ir treneris Čanakas. Daug bendrauti dar neteko, bet jis pažįsta mano trenerį „Spars“ komandoje – Kadiją. Čanakas jam paskambino ir išsiklausinėjo visko apie mane, gavo daug informacijos bei, ko gero, jam to užteko. Sarajevo klubo treneris puikiai žino, ką aš moku, kokie mano pliusai aikštelėje. Dabar paklausėte apie mano vaidmenį „Lietkabelyje“, kuris ateinant į naują komandą visuomet yra miglotas. Pasakysiu paprastai. Jeigu tu ateisi į naują klubą ir malsi šūdą, tai neturėsi jokio vaidmens. Jeigu stengsiesi ir žaisi gerai, visuomet gausi svarbų vaidmenį ir daug žaidybinio laiko. Negali ateiti į naują komandą ir sakyti: „Aš čia toks ir toks, duok man žaisti 30 minučių.“ Viską turi užsitarnauti: dirbti, rodyti gerus rezultatus. 

Nuotr. BNS

– Perfrazuosiu klausimą: ateinate į Gyčio Masiulio vietą, kuris buvo pagrindinis sunkusis krašto puolėjas, ar į Eriko Venskaus, kuris keisdavo Masiulį?
– Manau, kad aš ateinu į pagrindinio sunkiojo krašto puolėjo poziciją. Reikia pasitikėti savo jėgomis, o kodėl ne? Jeigu treneriui patinku, jis mane žino bei susirinko daug informacijos, tai manau, jog viskas bus gerai. Kad ir gausiu atsarginio vaidmenį, aš vis tiek dirbsiu bei įrodinėsiu, jog nesu pagalbininko vietoje. Viskas priklausys nuo darbo, turiu viską įrodyti savo žaidimu.

– Kokį įspūdį paliko treneris Čanakas?
– Girdėjau, kad jis yra serbas tik „ant paso“. Sakė, kad Čanakas yra labai draugiškas, tvarkingas, taktiškas treneris. Nėra taip, kad siųstų ant trijų raidžių savo žaidėjus, visada juos palaiko. Tas daug prideda. Bent jau man.

– Vos sugrįžęs į krepšinį sausio mėnesį „Basketnews“ interviu minėjote, kad galite sugrįžti į Čempionų lygą, gal net aukščiau. Ar tikrai taip galvojote, ar čia labiau buvo optimistinis pasakymas?
– Ne, manau, jog aš tikrai taip galvojau. Kodėl ne? Aš žaidžiau tokiame lygyje, todėl puikiai viską žinau. Patirties yra. Jeigu su sveikata viskas gerai, nebus jokių traumų, tai dar pasistengsiu jus maloniai nustebinti (šypsosi). 

– Sieksite Eurolygos lygio?
– Ne (juokiasi). Į Eurolygą gal ne. Būkime biedni, bet teisingi – Europos taurė yra aukštas pasiekimas po tiek laiko ir po tokių traumų. Apie Eurolygą dar nesvajoju. Aišku, bus matyt, gal kitais metais dar geriau žaisiu. Svarbiausia nesustoti.

– Kaip jaučiatės po visų sunkumų vėl sugrįžęs į patį aukščiausią lygį – ten, kur buvote prieš traumas?
– Labai gerai. Visą karjerą nebuvau pats talentingiausias krepšininkas ir į viršų lipau po truputį, o kai jau aukščiausias lygis buvo ranka pasiekiamas, prasidėjo tokios nelaimės, apie kokias net negalėjau pagalvoti. Vis dėlto kažkaip radau tų jėgų grįžti ir žiauriai džiaugiuosi. Krepšinis man teikia labai daug laimės ir didžiuojuosi savimi, kad nesulūžau.

– Nuo paskutinio karto, kuomet žaidėte Europos taurėje, praėjo šešeri metai. Kuo per tuos metus pasikeitė Gediminas Orelikas?
– Galėsite po sezono paskambinti ir man pačiam pasakyti, kuo pasikeičiau. Dabar dar pats nežinau (juokiasi). Aišku, vienareikšmiškai įgijau daugiau patirties, visi tie išbandymai, traumos, prieš jas buvo ir gerų sezonų. Tikiuosi, kad viskas bus panašiai gerai.

– Kokie tikslai laukia artėjančiame sezone?
– Svarbiausia be traumų, o kitas tikslas – kuo daugiau padėti komandai. Noriu iškovoti kuo daugiau pergalių, visur užimti kuo aukštesnę vietą. Tokių metų man statistika neberūpi. Nežinau, ar jos man dar reikia. Kaip bebūtų, stengsiuosi nebūti statistu, nes manęs reikės komandai. Stengiuosi būti draugišku ir rodyti pavyzdį jaunesniems žaidėjams ir viskas bus super.

– Jums dabar 31-eri. Sprendžiant pagal dabartinę savijautą, kiek dar metų planuojate rungtyniauti?
– Norėčiau kuo daugiau. Reikia itin prižiūrėti kūną ir saugotis nuo trauma. Na, bent jau iki 36 metų norėčiau pažaisti.



Komentarai:

l0l
Nelabai graziai apie NKL sneki, zmogau. As 100% duodu kad ten tau nebutu lengviau nei LKL.
2021-07-19
-6
Atsakyti
Faška
Nieko prieš jį neturiu, bet kiekvieną kartą interviu duodamas verkšlena apie komentatorius (kaip koks Karbauskis negali duoti interviu neminėdamas konservatorių). Paleisk gi juos ir tiek. Atrodo kaip kokia trauma įvaryta.
2021-07-19
Atsakyti
Anonimas
"puolėjas išvyko į gilių krepšinio tradicijų neturinčią Bosniją ir Hercegoviną" Šiaip tai Sarajevo "Bosna" yra tiek Europos čempionų taurę laimėjusi, tiek Jugoslavijos čempionais ne vieną kartą tapusi. Tai tiek apie Bosnijos krepšinio tradicijas.
2021-07-18
-4
Atsakyti
exo
Linkiu Orelikui sužaist geriausią sezoną Lietkabelyje
2021-07-18
+6
Atsakyti
Anonimas
Baigesi bapkes viska prapiso tai ir susieme, simple
2021-07-18
-9
Atsakyti
Anonimas
paneviežio casinkes trina rankom
2021-07-18
-2
Atsakyti
Anonimas
djgaffer Mldc,labai atvirai pašnekėjo,nevyniojo žodžių.Kritikų pas mus krūvos ir jų niekada nesumažės.Bet tik protingi tą kritiką sugeba priimti,kaip iššūkį ir judėti pirmyn.Silpnesni,kurie jautriau į viską reaguoja,taip ir lieka eiliniais žaidėjais su silpna psichologija.Tai smagu,kad Orelikas daug dirba ir stengiasi įrodyti,jog negalima dar jo nurašyti.
2021-07-18
+2
Atsakyti
bogdanovic
LEGEND
2021-07-18
-3
Atsakyti
Anonimas
sklido kalbos, kad jei ne trauma, tai space jam 2 vaidintu ne LeBronas, o Air Gediminas!
2021-07-18
+12
Atsakyti
Anonimas
legenda! vienu metu zaide tokiame lygyje, kokio tokie grybai kaip jankunas, ulanovas, lekavicius niekada nepasieke ir bepasieks. gaila ta trauma susiko jam ta karjera. o ir reabilitacijis metu jis kartais uzjudedavo :D
2021-07-18
-6
Atsakyti
Anonimas
bukim biedni ,bet teisingi - storel.....s nkl lygio gryzo i panasu lygi atsilikelis !!! 😆👌😁😅🥳🤗🙉🤕🤒🤧🤡💩🤥🤥🤡💩💩👻
2021-07-18
-5
Atsakyti
Anonimas
„Teko girdėti daug replikų: „Šitas nurašytas sugrįžo į Lietuvą parodyti, kad tikrai nieko nebesugeba.“ „Matyt „Lietkabeliui“ pinigų trūksta, kad perka tokius žaidėjus kaip Orelikas.“ Daug tokių nesąmonių. Ai, bet aš jau esu visko matęs, todėl tokie pasisakymai manęs tikrai nemuša iš vėžių, galbūt labiau motyvuoja“, – pasakojo snaiperis. kas nusprendė, kad čia nesąmonės? toliau skraidžioja padebesiais orelikas ir mato save kaip gerą kašiorą. ne toks dabar nesi, gal būsi. dqug įrodyt dar teks, o ne qntroje adrijos lygoje nestabiliai sužaidus kelt save ant viršūnės.
2021-07-18
+14
Atsakyti
Anonimas
i suda jis gryzo.tas kabelis bus paskutinis europos taureja. lietivei apsisike kaseja.
2021-07-18
+1
Atsakyti

Komentuoti

Vardas:      
  Prenumeruoti   Iš viso komentarų: 20

„BasketNews.lt“ pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, nesusiję su tema, pasirašyti kito asmens vardu, pažeidžia įstatymus, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams.