Lietuvoje vėl nutūpęs Palaciosas: apie MVP sezoną Vilniuje, „Neptūno“ šansą po tragiško incidento ir neįvykusį sugrįžimą į „Rytą“

Gustavas Klikna
BasketNews žurnalistas
2021-09-19 08:00
Nuotr.: fotodiena.lt, Jonavos CBet | BasketNews iliustracija/A.Zaikauskas
Nuotr. fotodiena.lt, Jonavos CBet | BasketNews iliustracija/A.Zaikauskas

2021-ieji. 36-erių Juanas Palaciosas siaučia gimtojoje Kolumbijoje. Veterano statistika iškalbinga – 12,6 taško, beveik 10 atkovotų kamuolių ir 17 naudingumo balų. Čempiono titulas ir finalų MVP – aukštaūgis dar kartą įrodo, kad senukams yra vietos didžiojoje scenoje.

Tokie demonstruojami rezultatai neprasprūdo pro trenerių dueto Jonavoje akis. Į Lietuvos krepšinio lygą Jonavos „CBet“ atvedęs Virginijus Šeškus ir iš Kauno „Žalgirio“ organizacijos atvykęs patyręs skautas Evaldas Beržininkaitis užmetė tinklus ant kolumbiečio bei pasiūlė vietą LKL debiutantų ekipoje.

Viskas buvo beveik sustyguota ir Palaciosas buvo beveik pakeliui į Jonavą, tačiau žodis beveik nieko negarantuoja.

Tuo pat metu, kuomet Palaciosas derėjosi su Jonavos klubu, Vilniaus „Ryto“ ekipa ruošėsi sezonui Lenkijoje ir žaidė rungtynes su Vroclaveko „Anwil“ klubu.

Draugiškame mače nutiko blogiausias įmanomas scenarijus: naujasis vilniečių aukštaūgis Jarvisas Williamsas antrajame kėlinyje nukrito ant parketo ir aikštelę paliko tik su komandos draugų pagalba.

Diagnozė – Achilo sausgyslės įplyšimas ir beveik visą sezoną truksianti reabilitacija. Sostinės klubo vadovai buvo priversti vėl bristi į rinką ir ieškoti, kuo pakeisti amerikietį.

Ir „Ryto“ vadovybė atsigręžė į Palaciosą. Komandos sporto direktorius Donatas Zavackas puikiai žinojo kolumbiečio galimybes. 2017-aisiais, būdamas identiškose pareigose, jis prisikvietė daugelio nurašytą aukštaūgį į Klaipėdos „Neptūną“, o į uostamiestį atvykęs veteranas LKL fiksavo MVP kalibro skaičius – 15,2 taško, 6,8 atkovoto kamuolio ir 20,1 naudingumo balo. 

Nuotr. fiba.com

Pats Palaciosas taip pat turėjo savos patirties su „Rytu“. Tai buvo pirmoji jo karjeros stotelė Lietuvoje. 2013-aisiais, atvykęs kaip mažai kam žinomas aukštaūgis, Juanas Vilnių paliko kaip Eurolygos kalibro žaidėjas bei su savimi į Kolumbiją išsivežė LKL MVP apdovanojimą. Savotiška romantika.

Pranašumai taip pat nebuvo Jonavos klubo rankose, kai kalba pasisuko apie statusą bei turnyrus, kuriuose žaidžia komandos. „Rytas“ yra antra geriausia ekipa Lietuvoje bei artėjantį sezoną varžysis FIBA Čempionų lygoje, o „CBet“ pajėgiausiame šalies krepšinio divizione dar nė kojų apšilti nespėjo.

Nuotr. Fotodiena.lt/T.Lukšys

Sudėjus visus šiuos faktorius atrodo, jog Palaciosas turėjo rinktis Vilnių, tačiau liko su komanda, kuri pirmoji pastebėjo veterano siautulį Kolumbijoje, ir pabandė jį vėl ištraukti į Europą. Puolėjas pasirinko „CBet“.

Pasak Palacioso, viską nulėmė vienas krepšininko karjeroje taip pat svarbus faktorius.

„Aš kalbėjau su „Ryto“ treneriu Giedriumi Žibėnu, kuris man pasakė, jog iš manęs tikisi atsarginio 4-5 numerio. Jis norėjo, kad padėčiau vaikinams laimėti ir įneščiau patirties. Aš žinojau, kad galėčiau užsitarnauti daugiau minučių. Taip pat norėjosi rungtyniauti tarptautiniame turnyre bei sugrįžti į buvusį klubą. Tačiau, nepaisant gerų trenerio žodžių, pasiūlymas nebuvo geras finansiškai. Dėl to į „Rytą“ ir neatvykau.

Nesu materialistas, bet vėlgi, tai yra darbas. Tu nori užsidirbti. Jeigu būčiau 22-23 metų amžiaus, galimybė žaisti FIBA Čempionų lygoje ir būti vienoje geriausių Lietuvos komandų tikrai viliotų ir, ko gero, vykčiau žaisti už mažesnius pinigus. Visgi man 36-eri, esu veteranas ir prieš karjeros pabaigą noriu užsidirbti. Nieko asmeniško“, – savo sprendimą aiškino veteranas.

Tinklalapio BasketNews duomenimis, „Ryto“ ir „CBet“ pasiūlymas skyrėsi maždaug 3 tūkstančiais eurų per mėnesį. Skaičiuojant apie 10 mėnesių trunkantį sezoną, susidaro 30 tūkst. eurų skirtumas.

Trečią kartą į Lietuvą sugrįžęs Palaciosas prasitarė, jog labiausiai pasiilgo čia esančių fanų, o atvykęs į Jonavą surado pažįstamų veidų. Kartu su kolumbiečiu „CBet“ ekipos treniruotėse pluša jo buvę komandos draugai – Edvinas Šeškus iš etapo „Ryte“ ir Laimonas Kisielius iš laikų „Neptūne“.

„Labai gera atvykti į komandą, kurioje jau kažką pažįsti. Su Edvinu ir Laimonu retkarčiais pabendraudavau iki šiol, todėl buvo smagu pamatyti vienas kitą gyvai. Jie yra puikūs vyrukai ir man daug padėjo“, – pasakojo aukštaūgis.

2013-2014 sezono LKL MVP Palaciosas būdamas 36-erių yra vis dar puikios formos. Aukštaūgis su „CBet“ sužaidė dvejas draugiškas rungtynes ir per jas vidutiniškai fiksavo 13,5 taško statistiką.

Vis dėlto kolumbietis prasitarė, jog jį domina ne MVP apdovanojimai ar geri asmeniniai skaičiai, o noras patriukšmauti su Jonavos klubu.

„Aš tiesiog noriu laimėti. Kas iš to MVP apdovanojimo, jeigu nieko nelaimėsime? Aš manau, kad žmonės labiausiai vertina pergales ir tai yra svarbiausias dalykas. Aš jaučiuosi labai gerai ir darysiu viską, ko reikia komandai: nuo gynybos iki puolimo, nuo žaidimo vienas prieš vieną iki komandos draugų įtraukimo. Žiūrėsime, kaip prieš mus žais kitos komandos, bet turiu nuojautą, kad šį sezoną nustebinsime ne vieną“, – teigė veteranas.

Tinklalapiui BasketNews Palaciosas papasakojo apie MVP sezoną „Ryte“, karjeros vos neužbaigusį incidentą su oro balionu, suteiktą „Neptūno“ šansą po sunkių traumų, labdaringą veiklą gimtinėje, sugrįžimą į Lietuvą, ambicijas Jonavoje bei norą pakilti į dar aukštesnį lygį.

– Juanai, į Lietuvą sugrįžtate trečią kartą. Ar galima sakyti, kad Lietuvai jaučiate sentimentus?
– Lietuva visuomet buvo gera šalis man. LKL yra lyga, kurią labai gerbiu, čia man visuomet sekėsi žaisti. Visuomet jaučiau, kad čia esu vertinamas ir man visada gera čia sugrįžti.

– Koks lietuviškas dalykas labiausiai priminė, kad sugrįžote?
– Be abejonės – fanai. Dar kai buvau Kolumbijoje ir paaiškėjo, jog grįžtu į Lietuvą, sulaukiau daug palaikančių lietuvių žinučių. Tai man padėjo apsispręsti. Žinoma, kai nusileidau Vilniuje, prisiminimai taip pat sugrįžo, čia praleidau savo pirmąjį sezoną Lietuvoje. Prisimenu miestą, jo gatves, buvo gera vėl pamatyti Vilnių. 

– Ko lietuviško labiausiai buvote pasiilgęs?
– Žmonių. Nežinau kodėl, bet lietuviai man atsiveria labai lengvai. Per pusantrų metų, praleistų Lietuvoje, užmezgiau daug artimų santykių ir nekantrauju vėl pamatyti tuos žmones.

– Koks apskritai jausmas po ketverių pertraukos sugrįžti į Lietuvą?
– Labai geras, atvykau su tikslu padėti Jonavos komandai laimėti. Taip pat labai svarbu, kad atvykstu į vietą, kurioje jau esu buvęs. Gyvensiu Kaune ir esu čia žaidęs prieš „Žalgirį“. Man patiko šis miestas, o dabar turėsiu galimybę jį labiau pažinti.

– Nusikelkime 8 metus atgal. Pirmą kartą į Lietuvą atvykote 2013-ųjų vasarą, kuomet pasirašėte sutartį su tuometiniu Vilniaus „Lietuvos rytu“. Kas labiausiai įsiminė iš pirmojo sezono Lietuvoje?
– Puikus darbas, kurį atlikome. Per atranką mes patekome į Eurolygą ir tokiame aukštame lygyje aš žaidžiau pirmą kartą – nuostabus jausmas. Nepaisant kai kurių labai skaudžių pralaimėjimų, fanai mus palaikė visą sezoną ir to nepamiršiu niekada.

– Tą sezoną varžėtės Eurolygoje ir turėjote realų šansą laimėti LKL čempionų žiedus. Ar prisimenate tas lemiamas rungtynes Vilniuje prieš Kauno „Žalgirį“, kuomet pralaimėjote po netaiklaus Zabiano Dowdello tritaškio bei nepatekote į finalą?
– Labai detaliai tų rungtynių neatsimenu, labiau pamenu visą sezoną. Žinau, jog buvo rungtynių, kurias turėjome laimėti ir nepatekimas į LKL finalą labai nuvylė, nes mes tikrai galėjome laimėti žiedus. Manau, jog tą sezoną buvome favoritai, turėjome daug talento, bet viskas nesusiklostė taip, kaip norėjome. Pamenu, jog tą sezoną pasikeitė gal trys treneriai, tas tikrai mums nepadėjo. Nepadėjo ir tai, jog žaidėme trijose lygose – VTB, LKL ir Eurolygoje. Sunku, kuomet visuose trijuose čempionatuose dažniausiai rungtyniauji su pagrindine rotacija ir nori to ar ne, ateina nuovargis. 

– Tais metais tapote LKL sezono MVP, Eurolygoje bei Europos taurėje statistika taip pat buvo solidi. Ar galima sakyti, kad tai geriausi jūsų karjeros metai?
– Ne (juokiasi). Nes mes nelaimėjome nė vieno titulo. Kalbant individualiai, tai buvo mano augimo metai, nes kai atvykau į „Rytą“, net nežaidžiau starto penkete, kildavau nuo suolo ir daug minučių negaudavau. Tai buvo metai, per kuriuos pradėjau kreipti dėmesį į detales, pradėjau prisižiūrėti mitybą, analizuoti save treniruotėse. Norėjau pakilti į aukštesnį lygį ir tai man pavyko – mano darbas ir dėmesio kreipimas į detales pasimatė aikštelėje. Nuostabu, jog laimėjau LKL MVP apdovanojimą, bet negali jo palyginti su Turkijos čempionų titulu, kurį iškovojau po metų su Izmiro „Pinar Karšiyaka“. Ten aš nebuvau MVP, bet tapau čempionu ir turėjau svarbų vaidmenį. Tai, ko gero, buvo mano geriausias sezonas karjeroje. Tais metais visus nustebinome nugalėdami Stambulo „Fenerbahče“ ir „Anadolu Efes“. Turėjome puikią komandą su Bobby Dixonu priešakyje. Jeigu su „Rytu“ būčiau laimėjęs LKL, tada be abejonės – tai būtų mano geriausi karjeros metai, bet, nepaisant to, sezoną Vilniuje statau į labai aukštą lentyną.

Nuotr. Fotodiena.lt/T.Lukšys

– Ar vis dar turite išsaugojęs MVP apdovanojimą?
– Tikrai taip. Savo namuose Kolumbijoje turiu sieną, ant kurios kabinu viską, ką pasiekiau per karjerą, ten taip pat yra ir LKL MVP trofėjus.

– Kodėl nepasilikote Vilniuje?
– Dėl pinigų. Jiems patiko mano žaidimas ir mano darbo etika, bet kai atėjo laikas kalbėtis dėl naujos sutarties, nepavyko pasiekti susitarimo. „Ryto“ vadovybė jau sezono metu galėjo man pateikti pasiūlymą dėl kontrakto pratęsimo, bet kitos Europos komandos taip pat matė mano žaidimą ir siūlė didžiulius pinigus, jog atvykčiau pas juos. Negaliu pasakyti, kodėl jie pernelyg nesistengė manęs išsaugoti, matyt neturėjo tiek pinigų.

– 2017-ųjų rudenį atvykote į Klaipėdą ir pasirašėte sutartį su „Neptūnu“, tačiau gruodį palikote klubą. Kaip prisimenate šį etapą?
– Žmonės mane daugiausiai prisimena iš laikų „Ryte“, tačiau Klaipėdoje aš taip pat turėjau MVP lygio metus. Buvau lyderis pagal pelnytus taškus, atkovotus kamuolius ir rezultatyvius perdavimus. Tai irgi buvo nuostabus laikas, bet sezono viduryje mane išpirko Stambulo „Bešiktaš“. Įdomiausia tai, kad tai buvo mano pirmieji metai po kelio operacijos ir dar vieno baisaus incidento – 2017-ųjų balandį aš iškritau iš oro baliono. Taigi, mano sezonas prieš „Neptūną“, kuomet aš žaidžiau Bursos „Tofaš“ ekipoje, buvo tragiškas. Turėjau prastų rungtynių ir žmonės pradėjo nurašinėti mane, kalbėti, kad mano karjera yra baigta.

Visgi „Neptūnas“ manęs nenurašė ir suteikė galimybę parodyti, jog vis dar galiu žaisti aukštame lygyje. Taip mes padėjome vienas kitam, nes aš jiems atsidėkojau geru žaidimu ir kartu mes laimėjome daug rungtynių. Vis dėlto viduryje sezono mane išpirko, pasiūlė daug didesnius pinigus, o tuo metu „Neptūno“ finansinė situacija nebuvo labai gera. Kad ir kaip būtų, etapą Klaipėdoje atsimenu iš gerosios pusės, visi žmonės – treneriai, komandos draugai ir fanai, man buvo labai geri ir esu jiems dėkingas, jog patikėjo manimi bei surizikavo po visų mano nelaimingų atsitikimų.

– Pakalbėkime apie oro baliono incidentą. Kas ten nutiko?
– Sezono Turkijoje metu gavome kelias laisvas dienas ir tuometinė mano mergina man pasiūlė paskraidyti oro balionu. Aš sutikau, bet tai buvo didžiulė klaida. Jeigu esi aukštesnis nei 2 metrai, tu neturėtum skristi oro balionu, nes tie krepšeliai yra labai maži. Kai mes pakilome, viskas buvo gerai, vaizdas atrodė nuostabiai, bet po valandos žmogus, kuris kontroliavo balioną, pradėjo mus leisti. Pagalvojau: „Kodėl mes leidžiamės?“ Ir kitas dalykas, kurį atsimenu – mes kliudėme elektros laidus. Balionas nutraukė juos ir elektra smogė vienam iš keleivių – jis mirė.

Netrukus krepšys atitrūko nuo baliono ir mes nukritome ant žemės. Aš nejaučiau kojų ir vėl toptelėjo baisi mintis: „Aš niekada nebegalėsiu žaisti krepšinio.“ Ir tada atėjo dar viena mintis: „Koks krepšinis? Aš turbūt nebegalėsiu vaikščioti.“ Tai buvo labai baisus momentas, tačiau prisiminiau žodžius iš serialo „Walking Dead“, kuomet žmonės bandė pasislėpti nuo zombių, pagrindinis veikėjas pasakė: „Tiesiog judėkime, kad ir kas nutiktų, reikia judėti.“ Ta frazė atėjo man į galvą ir po truputį pradėjau judinti piršus, čiurnas bei po minutės sugebėjau lėtai atsistoti. Su mergina nukeliavome į ligoninę, nes jai reikėjo operuoti veidą. Staiga ligoninėje nualpau ir atsikėliau tik po 5 valandų. Po viso to aš esu dėkingas dievui, kad vis dar esu gyvas.

– Kiek rimtos buvo traumos, patirtos per oro baliono incidentą?
– Iš rikiuotės iškritau 2 mėnesiams. Mano operuotas kelis, mano nugara – jų būklė tikrai nebuvo gera. Negalėjau treniruotis gal dvi savaites, o kai sugrįžau į treniruotes, viskas nebebuvo taip pat, kaip anksčiau. Po operacijos ir nutikimo su oro balionu buvau nurašytas, bet „Neptūnas“ man suteikė šansą ir esu jiems be galo dėkingas.

– Kas padėjo sugrįžti po tokių skaudžių įvykių ir vėl žaisti krepšinį? 
– Didžiulis noras įrodyti, kad nurašydami mane, žmonės padarė klaidą. Kaip žaidėjas, tu turi išlikti kuklus, bet tuo pačiu metu, kad tobulėtum, reikia galvoti, jog tu geresnis nei iš tikrųjų esi. Kalbant iš psichologinės pusės, aš tiesiog norėjau įrodyti sau ir kitiems, kad galiu žaisti. Norėjau parodyti žmonėms, kad jie klysta. Visko gyvenime nutinka, tačiau tie įvykiai neatima iš tavęs noro ir ryžto sugrįžti bei tapti stipresniu.

– Po trumpo etapo Klaipėdoje vėliau rungtyniavote Turkijoje, Prancūzijoje bei Ispanijoje, o praėjusį sezoną sužaidėte gimtojoje Kolumbijoje. Kalbant atvirai, ar jau buvote pasirengęs užbaigti karjerą gimtinėje?
– Keblus klausimas. Fiziškai aš jaučiuosi nuostabiai ir jūs tai pamatysite artėjančiame sezone (juokiasi). Aš visuomet dirbu ir stengiuosi išbandyti naujus dalykus. 2019-aisiais aš įkūriau naują sporto prekinį ženklą „Muvex“ ir tai gerąja prasme atėmė didelę dalį mano laiko. Dėl to aš likau Kolumbijoje, tačiau pamačiau, jog vis dar galiu žaisti aukštame lygyje ir jaučiuosi puikiai.

Nuotr. FIBA

– Kokiu tikslu įkūrėte sporto prekių kompaniją?
– Vienas iš tikslų – finansiškai apsirūpinti ateičiai. Kitas – vietiniai Kolumbijos sportininkai. Visuomet galvojau: „Kodėl aš neturiu kontrakto su „Nike“, „Adidas“, ar kitu garsiu prekiniu ženklu?“ Tuomet pradėjau ieškoti tokio Kolumbijoje ir neradau. Mūsų šalyje yra daug puikių atletų, kurie garsina Kolumbiją savo pergalėmis, tačiau jie neturi sutarčių su garsiais prekiniais ženklais, nors to tikrai nusipelno. Todėl nusprendžiau įkurti prekinį ženklą Kolumbijoje, kuris galėtų remti vietinius sportininkus ir suteikti jiems tokį statusą, kurio jie nusipelnė. Netrukus aš pradėjau vesti derybas bei verbuoti atletus iš įvairių sporto šakų – tinklinio, futbolo bei krepšinio. Dabar mes turime 8 sportininkus, kurie atstovauja „Muvex“. Iki šiol mūsų kolekcija dar nėra išleista, bet lūkesčiai yra milžiniški. Su nekantrumu laukiu, kuomet ji pasirodys. 

– Kolumbijoje taip pat esate įkūręs paramos fondą. Kaip kilo tokia mintis?
– Taip, prieš penkerius metus įkūriau fondą, kuris padeda Kolumbijos vaikams. Jo pavadinimas yra „Įgyvendink savo svajones“. Aš tiesiog mėgstu padėti žmonėms, kurie neturi galimybių įgyvendinti dalykų, kurių jie labai siekia. Man tiesiog gera žinoti, kad prisidėjau prie kažkieno gerovės. Tokių krepšininkų yra tikrai ne vienas. Serge‘as Ibaka buvo atvažiavęs į mano fondo renginį Kolumbijoje. Jis taip pat turi fondą ir padeda Afrikos vaikams. Nuostabus jausmas, kuomet gali pakeisti kažkieno gyvenimą. Ne visi Kolumbijos žmonės turi pinigų mokslui ir yra tokioje situacijoje, kokioje esu aš. Aš jaučiu pareigą jiems padėti. Jeigu yra galimybė, kodėl gi ne? 

– Sugrįžkime prie krepšinio. Po gero sezono Kolumbijoje pritraukėte Lietuvos komandų dėmesį. Kaip ant stalo atsirado Jonavos klubo pasiūlymas?
– Vasarą aš laukiau. Atvykti man siūlė vienas Graikijos aukščiausios lygos klubas ir komanda iš Argentinos. Visgi pasiūlymai nebuvo verti dėmesio ir buvau priėmęs sprendimą, kad jeigu niekas kitas manęs nenorės, liksiu žaisti Kolumbijoje ir daugiau laiko skirsiu savo prekinio ženklo tobulinimui. Tačiau visai netikėtai man parašė Jonavos klubo atstovas ir paklausė: „Kaip sekasi? Gal norėtum atvykti žaisti pas mus?“ Aš pagalvojau: „Jie turbūt juokauja, nes tikriausiai neturi tokių pinigų“ (juokiasi). Po poros dienų mane pasiekia agento skambutis ir jis pranešė, jog „CBet“ iš tikrųjų pateikė pasiūlymą. Iš pradžių jis nebuvo toks finansiškai geras, jiems reikėjo dar truputėlį pasistengti, tačiau antroji kaina mane tenkino. Po dviejų dienų su manimi susisiekė „Rytas“, kas taip pat buvo labai netikėta.

– Kiek rimtai „Rytas“ domėjosi jūsų paslaugomis?
– Nežinau. Jiems manęs reikėjo, nes vienas iš jų aukštaūgių (Jarvisas Williamsas) patyrė sunkią traumą. Nemanau, kad buvau jų pirmasis pasirinkimas. Aš kalbėjau su treneriu Giedriumi Žibėnu ir jis man pasakė, jog iš manęs tikisi atsarginio 4-5 numerio vaidmens. Jis norėjo, kad padėčiau vaikinams laimėti ir įneščiau patirties. Aš žinojau, kad galėčiau užsitarnauti daugiau minučių ir sezono viduryje žaisti daug. Taip pat norėjosi žaisti tarptautiniame turnyre bei sugrįžti į buvusį klubą, tačiau, nepaisant gerų trenerio žodžių, pasiūlymas nebuvo geras finansiškai. Dėl to į „Rytą“ ir neatvykau. 

Pirmaisiais metais Vilniuje taip pat negavau didelių pinigų, nors buvau MVP. Kai kurie vyrukai gaudavo triskart geresnius pinigus už mane. Nenorėjau vėl nusipiginti. Jeigu jie man negalėjo pateikti solidesnio pasiūlymo, vadinasi, jie manęs labai nenorėjo (juokiasi). Nesu materialistas, bet vėlgi, tai yra darbas. Tu nori užsidirbti.

– Kalbant atvirai, kuri iš šių dviejų komandų rodė didesnį susidomėjimą?
– Per vieną valandą turėjau skambučius su abiem treneriais. Abu buvo labai nuoširdūs ir manęs labai norėjo, bet galų gale pasirinkau finansiškai geresnį sprendimą. Nemeluosiu, tai tikrai nebuvo lengvas sprendimas. Nemažai galvojau, bet „Ryto“ pasiūlymas manęs netenkino finansiškai, todėl pasirinkau Jonavą. Kol kas tikrai nesigailiu, man čia patinka. Turime daug darbo lipdant komandą ir tvarkaraštis lipa mums ant kulnų, bet man patinka iššūkiai ir manau, jog viskas bus gerai.

– Kodėl pasirinkote Jonavos klubą?
– Labai norėjau dar pažaisti Europoje. Kaip ir minėjau, iki tol žaisti Lietuvoje man sekėsi. Man patinka žaisti komandose, kurios gali pateikti siurprizų. Esu žaidęs tiek Nantere, tiek Izmire, ir su šiomis komandomis netikėtai tapome lygų čempionais. Taigi, žaidimas Jonavoje mane intriguoja, nes žinau, kad galime pateikti siurprizų ir nustebinti ne vieną žmogų savo rezultatais. Esu čia tik savaitę, bet matau potencialą, nors dar net nesame visos sudėties. Nesakau, kad laimėsime LKL, bet galime pasiekti daug daugiau nei kas nors tikisi.

– Su kokiomis ambicijomis atvykote į Jonavą?
– Aš atvykau padėti komandai laimėti. Kalbant apie individualius dalykus, atvažiavau čia daryti savo darbą. Girdėjau kalbų ir skaičiau komentarus. Žmonės rašo, kad žaidžiau Kolumbijoje ir neva ten krepšinio lygis yra labai žemas, o mano statistika nieko nereiškia, nebegaliu žaisti ir panašiai. Noriu įrodyti tiems žmonėms, kad jie klysta. Noriu, jog žmonės pamatytų, kad 36-erių Juanas Palaciosas vis dar yra velniškai geras žaidėjas.

– Kokį įspūdį palieka „CBet“ organizacija?
– Įspūdis geras. Jie turėtų patobulinti keletą dalykų, bet tai yra komanda, kuri ką tik atvyko iš antrojo diviziono. Geras dalykas yra tas, kad klubas nori tobulėti ir jeigu tai matosi, tikrai galima dirbti kartu.

– Pakalbėkime apie trenerį Šeškų. Po jūsų sezono „Ryte“ būtent jis perėmė komandos vairą, tačiau jūsų keliai taip ir nesusikirto. Visgi susipažinote dabar, Jonavoje. Kokį įspūdį jis palieka?
– Jis – labai aistringas treneris. Šeškus jaučia žaidimą ir tai parodo beprotiškomis emocijomis, o už aikštelės ribų yra puikus vyrukas. Jo anglų kalba nėra tobula, bet svarbiausia, kad treneris po truputį tobulėja.

– Kokį vaidmenį treneris Šeškus jums numatęs?
– Nežinau, reikėtų klausti trenerio (juokiasi). Jie tikisi, jog į aikštelę aš atsinešiu savo patirtį ir darysiu viską, ko manęs bus paprašyta. 

Nuotr. Dainius Lukšta

– Kokį įspūdį palieka trenerio asistentas Evaldas Beržininkaitis?
– Evaldas labai gerai supranta krepšinį ir jaučiasi, kad daug metų dirba aukštame lygyje. Jis puikiai analizuoja varžovus ir mato kitiems nepastebimas detales. Jis yra labai pozityvus, bet jeigu kažkas negerai, tikrai tai pasakys.

– Jonavoje esate savaitę. Kaip sekasi įsilieti į komandą?
– Viskas labai lengva. Juk tai krepšinis (juokiasi). Jau spėjau suprasti kelių vyrukų pajėgumą, o ryšiai stiprės su laiku. Kuomet esu čia, laimėjome abejas draugiškas rungtynes. Visi yra laimingi ir dabar reikia viską apšlifuoti, visi turi surasti savo vaidmenį bei žinoti savo užduotis. Kalbant apie mane, aš pritampu labai gerai.

– Sužaidėte dvejas draugiškas rungtynes. Pirmosiose pelnėte 13 taškų, antrosiose – 14. Kaip jaučiatės ant parketo?
– Labai gerai. Kai kurie žaidėjai dar turi prie manęs prisitaikyti, nes tik atkovojęs kamuolį aš galiu kurti ir rasti komandos draugus. Aš nesu tipinis aukštaūgis. Tai yra laiko klausimas, kuomet pajusime vienas kitą. Individualiai jaučiuosi gerai, nors tai buvo vos antras kartas per 4-5 mėnesius, kuomet žaidžiau penki prieš penkis, o tą laikotarpį išnaudojau kikbokso pamokoms Kolumbijoje (juokiasi).

– Kikboksas? Kaip į jūsų gyvenimą atėjo ši sporto šaka?
– Kai tiek daug metų žaidi krepšinį, tavo kūnas kažkada turi ilsėtis, bet tuo pačiu reikia tai daryti aktyviai. Taigi, aš užsiimu joga ir neseniai pradėjau lankyti kikboksą. Tai labai geras kardio, kuris man padeda palaikyti formą ir tuo pat metu pailsėti nuo krepšinio. Tai yra mano laisvalaikis, aš negaliu nieko neveikti ir net per atostogas užsiimu kažkokiu sportu.

– Ką iš kikbokso perkėlėte į krepšinio aikštelę?
– Aš panaudosiu savo kojas ir išspardysiu visiems užpakalius (juokiasi). Ne, jeigu rimtai, kikboksas palaiko mano fizinę kondiciją ir net ilgai nežaidęs krepšinio aikštelėje atrodau bei jaučiuosi gerai. Anksčiau galvojau, kad palaikyti formą gali tik žaisdamas krepšinį ir eidamas į treniruoklių salę, bet kikboksas tam tikra prasme yra artimas krepšiniui: tu turi bėgti, šokinėti, greitai reaguoti. Man tai padėjo.

– Kokį įspūdį palieka komandos sudėtis ir draugiškų rungtynių cikle demonstruojami rezultatai?
– Įspūdis geras. Žinoma, mums dar reikia 1-2 žaidėjų, bet atvykęs naujokas Emmanuelis Lecomte atrodo gerai, jis supranta krepšinį ir yra puikus vyrukas. Vadovybė dar turi darbo ieškant žaidėjų, nesame visos komplektacijos, bet dabartiniai vyrukai man patinka.

– Ar su tokia sudėtimi galima konkuruoti dėl patekimo į atkrintamąsias?
– Manau, kad tikrai turime talento. Aišku, dar nemačiau kitų komandų, todėl negaliu daug papasakoti. Dirbame sunkiai ir dar tikrai sustiprėsime, o kol kas gyvensime nuo rungtynių iki rungtynių.

– Ar teko girdėti, kokie yra komandos tikslai?
– Apie tai dar nekalbėjome ir manau, kad tai yra geras dalykas. Komanda nenori uždėti mums lubų, į kurias galime atsimušti. Juolab, kad esame debiutantai. Visgi, kai atvykau aš ir Lecomte, itin sustiprėjome, o tikslus diktuos rezultatai. Mes galime sakyti: „O taip, mes laimėsime viską!“ Ir vėliau būti 6-7 vietoje, bet geriau yra patylėti, kantriai dirbti, o rezultatus pamatysime. Gera pradžia yra svarbu, bet sezonas ilgas, turime nesustoti tobulėti ir išlaikyti pastovumą.

– Treneris Evaldas Beržininkaitis minėjo, jog esate geros formos ir sudėjus patirtį galite duoti gerą rezultatą. Kaip manote, ar galite susigrąžinti LKL MVP trofėjų?
– Aš tiesiog noriu laimėti. Kas iš to MVP apdovanojimo, jeigu nieko nelaimėsime? Aš manau, kad žmonės labiausiai vertina pergales ir tai yra svarbiausias dalykas. Aš jaučiuosi labai gerai ir darysiu viską, ko reikia komandai: nuo gynybos iki puolimo, nuo žaidimo vienas prieš vieną iki komandos draugų įtraukimo. Žiūrėsime, kaip prieš mus žais kitos komandos, bet turiu nuojautą, kad šį sezoną nustebinsime ne vieną.

– Ar pačiam nekeista, jog po tokių sunkų traumų bei incidentų vis dar galite žaisti krepšinį aukštame lygyje?
– Ne, tai tikrai nekeista. Aš labai rūpinuosi savo kūnu, nerūkau, negeriu. Vienu metu turėjau kapsulę, kurioje miegodavau ir ji buvo prisotinta specialaus deguonies. Niekas negali kontroliuoti traumų, tačiau reikia prižiūrėti save, ką valgai. Tai, kad iki šiol esu puikios formos, tikrai nėra netikėta. Gyvename moderniais laikais ir dabar turime daugiau informacijos apie savo kūnus nei turėjome anksčiau. Nemanau, kad 36 metai krepšinyje vis dar yra daug. Tikrai nebūsiu nustebintas, jeigu artėjantį sezoną demonstruosiu puikų žaidimą ir po metų pakilsiu į aukštesnį lygį, nes aš vis dar jaučiuosi puikiai.

– Jums 36-eri ir vis dar planuojate kilti į aukštesnį lygį?
– Viską pamatysite sezono metu, aš daugiau nieko nesakysiu (šypsosi).



Rodyti komentarus

cia taip su ranksluosciu per veida gavosu ritui.
2021-09-19
+1
Atsakyti
Gary
Viskas aisku. Jei Jonava sugeba permesti Ryta ant pinigu, vadinasi nera padoriu pinigu aukstaugiui, kuris pagal viska bus neauksto lygio.
2021-09-19
Atsakyti
Esmė kas jis vertas didesnių pinigų tik jei į startini patenka o Ryte jis būtu tik atsarginis o kaip už atsargini veterana jis tikrai nevertas tokiu pinigų, kitas pvz Jonas Mačiulis geroms komandoms neprireikė o silpnomis komandomis pats Mačiulis nesidomėjo.
2021-09-19
-2
Atsakyti
Ryte jam neskyrę pagrindinio veidmens, Jonava skyrė. Jis to norėjo.
2021-09-19
-7
Atsakyti
Šeškus
Helou, diu jiu vant tiu pley vit mai tym end šiūt some trajakas, blet?
2021-09-19
-1
Atsakyti
djgaffer
Tikrai keista,kad rytas nesugebėjo permušti Jonavos pasiūlymo.Tai arba su finansais išvis ragai,arba tiesiog pagalvojo,kad Palaciosas nevertas tokių pinigų.Bet sprendžiant iš jo pasitikėjimo savimi,tai šį sezoną bus vienas lyderių komandoje ir tikrai tikiu,kad nustebins savo geru žaidimu.Jonavai labai pasisekė su juo.
2021-09-19
+6
Atsakyti
Anonimas
rytule, net Jonavos nesugeba finansiskai nukonkuruoti. Ot laikai atejo is NKL atejusi komanda gali moketi daugiau negu rytule :DD
2021-09-19
+3
Atsakyti
Kesha
Speju greit jo čia neliks, išpirks ir varys kur didesni pinigai
2021-09-19
-1
Atsakyti

Komentuoti

Vardas:      
  Iš viso komentarų: 10

„BasketNews.lt“ pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, nesusiję su tema, pasirašyti kito asmens vardu, pažeidžia įstatymus, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams.