Vienos komandos absoliutus dominavimas, kitos sugrįžimas į rungtynes, bet galiausiai pralaimėjimas ir pagrindines antraštes susigriebęs jos fanų akibrokštas.
Tai buvo beveik įprastas Vilniaus ir Kauno krepšinio komandų susirėmimas, tik… visiškai priešingas. Bene pirmą kartą per pastaruosius 10 metų komandos susikeitė vietomis.
Šį kartą Vilniaus „Rytas“ dominavo ir atrodė kaip aukštesnėje lygoje žaidžianti ekipa. Galutinė 9 taškų pergalė net neatspindi jų milžiniško pranašumo prieš Kauno „Žalgirį“ pirmosiose tarpusavio rungtynėse šį sezoną.
Ir šį kartą „Green White Boys“, o ne „B Tribūna“ buvo tie, kurių veiksmai arenoje siuntė žinutes Nemuno saloje ir toli už jos.
Pradėkime nuo akivaizdaus: „Rytas“ ir treneris Giedrius Žibėnas nusipelno didžiausios pagarbos už nuostabiai paruoštą rungtynių planą.
„Rytas“ startavo su Luku Ulecku starto penkete, taip ant suolo paliekant Margirį Normantą ir Mindaugą Girdžiūną, kurie paprastai pradėdavo mačą atakuojančio gynėjo pozicijoje.
Tokį ėjimą greičiausiai iššaukė Vaido Kariniausko trauma, į starto penketą taip pat pastūmėjusi Speedy Smithą, tačiau tokio ėjimo vaisiai buvo saldūs. Pirmiausia pats Uleckas per 27 minutes pelnė 11 taškų ir sužaidė rezultatyviausias asmenines sezono rungtynes. Praktiškai tiek pat taškų jis buvo įmetęs per pirmąsias aštuonerias sezono rungtynes kartu sudėjus (14).
Bet tai tuo pačiu atrišo rankas Girdžiūnui. Pakilęs nuo suolo aštuntąją mačo minutę, per kiek daugiau nei 7 minučių atkarpą jis vienas pats pranoko visą „Žalgirio“ puolimą.
Atsidaręs su tritaškiu į Artūro Milaknio veidą, Girdžiūnas po to už nugaros palikdavo ir Janį Strelnieką, ir Zoraną Dragičių, ir Luką Lekavičių. Būdamas vienas geriausių vienas prieš vieną žaidėjų Lietuvoje, Girdžiūnas yra pynęs kojas kur kas pajėgesnėms varžovų gynėjų linijoms, todėl „Žalgirio“ gynėjų linijos gynyba, jeigu ją galima taip pavadinti, Girdžiūnui buvo anekdotas.
Jis surinko 11 taškų, o „Rytas“, Girdžiūnui esant aikštėje, laimėjo atkarpą 22:10 ir nutolo 37:22. Per tą atkarpą jis atrodė kaip geriausias pasaulio žaidėjas.
Girdžiūnui prisėdus pailsėti, įsiplieskęs „Ryto“ puolimas toliau degė ir po Normanto baudų svečiai įgijo didžiausią persvarą rungtynėse – 46:22. Skaičiuojant tik antrojo kėlinio rezultatą, tuo metu vilniečiai pirmavo 25:4.
„Puolime norėjome pajungti visus žaidėjus, o ne žaisti statišką žaidimą per Ivaną Buvą, kas mus pačius kartais veda iš proto, – po dvikovos kalbėjo „Ryto“ strategas Giedrius Žibėnas. – Norėjome šiandien smagiau prajudinti kamuolį, nes vienas prieš vieną situacijos geriausiai kuriamos iš close-out situacijų. Žinome, kad „Žalgiris“ ten eina labai sąžiningai ir mes norėjome mušti per čia. Nenorėjome žaisti miss-matchų su Joshu Nebo.“
Puolimas nebuvo vienintelis „Ryto“ pranašumas – gynyboje darėsi sunkiai įtikimi dalykai. Kai Marko Tejičius blokavo Tai Websterį, tai buvo viena, bet kai tas pats Tejičius netrukus blokavo ir Joshą Nebo, o Girdžiūnas nupūtė Dragičiaus metimą, tapo akivaizdu, kad „Rytas“ sekmadienio popietę susirinko ne šiaip sau pažaisti.
Sostinės klubas iš viso blokavo 5 metimus, perėmė 9 kamuolius (5 iš jų – Margiris Normantas), kovą dėl kamuolių laimėjo 32-25 (sugriebiant 12 kamuolių puolime).
Naudingumo balais „Rytas“ pranoko „Žalgirį“ 106-63 ir tai geriausiai įrodo, kad tas spurtas, kurį ketvirtajame kėlinyje suorganizavo Lekavičius, neturėtų nustelbti puikaus „Ryto“ pasirodymo.
„Žalgiris“ pabaigoje ėjo va bank, mes kažkiek per anksti patikėjome pergale, – spaudos konferencijoje sakė Žibėnas. – Kelios nedovanotinos klaidos ir tai mus pastatė į kažkiek įtemptesnę rungtynių pabaigą. Pagarba žaidėjams, kurie atliko visas užduotis. Gal kiek nepristabdėme Luko Lekavičiaus.“
Lekavičius ketvirtajame kėlinyje surinko 19 taškų ir praktiškai vienas pats rezultatą švieslentėje pakeitė iš 50:70 į 70:75.
Visgi tada, kai labiausiai reikėjo, „Rytas“ vėl buvo aktyvesnis, didesnis, greitesnis ir šoklesnis.
Svarbiausioje savo atakoje svečiai du kartus atsikovojo kamuolius puolime, kai iš pradžių Girdžiūno, o po to Gyčio Radzevičiaus pastangos suteikė naujus šansus, kol Smitho tritaškis, likus žaisti 38 sek., uždarė rungtynes – 78:70. Tai buvo pirmasis jo taiklus tolimas metimas po 5 iš eilės netaiklių.
Tai buvo puikiai rungtynes iliustravęs momentas. Iš pradžių Karolis Lukošiūnas nesugebėjo išstovėti ant kojų ir nė neatsitvėrė Girdžiūno, kai šis sugriebė kamuolį po netaiklaus Normanto metimo, o netrukus po netaiklaus Smitho tritaškio vos 32 sek. ant suolo besiilsėjęs Radzevičius užsiėmė geresnę padėtį už Nielsą Giffey ir šiam nuo galvos pasiėmė kamuolį.
Taip „Ryto“ pasibuvimas su kamuoliu užtruko 54 gryno žaidimo sekundes. Penkiasdešimt keturias sekundes. Nesuvokiamas skaičius eroje, kai po puolime atkovoto kamuolio atakai skiriama tik 14 sekundžių.
Tai buvo akimirka, kai ištikimiausi „Žalgirio“ sirgaliai, „Green White Boys“, susirinko daiktus ir paliko savo tribūną. Netrukus paaiškėjo, kodėl.
Apie 50 sirgalių išsirikiavo koridoriuje palei išėjimą, per kurį abiejų komandų nariai patraukia link rūbinės.
Tyliai ir ramiai laukę savo komandos, fanai sustoti pirmiausia nurodė treneriams, o netrukus – ir žaidėjams.
Fanai pasiteisinti paprašė Artūro Milaknio, kuris, dėl traumos iškritus Pauliui Jankūnui, užima kapitono pareigas, o po to žingsnį priekį žengė ir iniciatyvos ėmėsi Mantas Kalnietis.
„Yra šūdinas laikotarpis: mes dirbame, bet rezultatų nesimato. Mes darome, tikrai nesėdime sumerkę kojas į baseiną“, – į sirgalius kreipėsi Kalnietis.
Atrodo, tik to ir tereikėjo. Sirgaliai netrukus prapliupo šūkiais „davai davai“ ir palaikymo skanduotėmis, o krepšininkai jiems atsidėkojo rankų paspaudimais.
„Gražus gestas, jie palaiko mus, nors žaidžiame prastai, – po dvikovos kalbėjo 23 taškus pelnęs Lekavičius. – Jie klausė, kas yra blogai komandoje, dėl ko taip žaidžiame. Nėra atsakymo į tą klausimą kol kas. Tiesiog turime eiti, dirbti ir stengtis išlipti iš tos duobės.“
Vaizdai, kaip „Žalgirio“ sirgaliai palaiko savo komandą, nuskriejo per visą Europą, per pirmąsias 12 valandų akumuliuodami daugiau ne 100 tūkst. peržiūrų per skirtingas BasketNews platformas ir kitų „Twitter“ vartotojų paskyras.
Žmonių reakcijos Turkijoje, Serbijoje ir Graikijoje svyravo nuo nuostabos iki susižavėjimo, o patys žalgiriečiai sakė to nusipelnę.
„Nusipelnėme būti sustabdyti, – komentavo treneris Zdovcas. – Jie parodė palaikymą, bet net jei nebūtų to parodę, mes turime suprasti, kur esame ir dėl ko žaidžiame. Fanai mums tai parodė.“
Ar tikrai žaidėjams trūko motyvacijos?
„Žalgiris“ turi visada laimėti, o jei nelaimi, turi kautis. Visi to tik ir tikisi, – tęsė Zdovcas. – Kai kurie žaidėjai to nesupranta. Mano galva, tai – pagrindinė problema.“
Galbūt „Žalgiryje“ esantys žaidėjai iš tiesų to nesupranta. Galbūt kažkam galėjo pritrūkti motyvacijos žaidžiant tokias rungtynes. Galbūt ir būsimas aukštaūgis, kuris, pasirodo, turi būti iš toli atakuojantis centras, gali ką nors pakeisti. Galbūt sirgalių ant kilimėlio iškviesti, o po to padrąsinti krepšininkai pradės žaisti geriau.
Bet šiai dienai faktas yra tas, kad Eurolygoje viską pralaiminti komanda dabar sugeba ir namie 30 minučių beviltiškai atrodyti prieš Čempionų lygos klubą, kuris žaidžia be pagrindinio įžaidėjo.
Faktas ir tas, kad taip „Žalgirio“ arenoje kauniečiai „Rytui“ dar niekada nebuvo pralaimėję. Didžiausia „Ryto“ pergalinga persvara šioje arenoje nuo 2011 metų buvo 3 taškai.
Faktas taip pat yra tas, kad nuo 2011 iki 2021 m. balandžio „Rytas“ Kaune reguliariojo sezono dvikovas buvo laimėjęs tik 3 kartus per 17 bandymų. O dabar Giedriaus Žibėno treniruojamas „Rytas“ antrą kartą iš eilės reguliariajame sezone įveikė „Žalgirį“ jų pačių tvirtovėje.
Galbūt į faktus, o ne į emocijas ir reiktų pasižiūrėti.
Prenumeruokite BasketNews ir naršykite be reklamų.