Marius Grigonis po traumos pamažu atgauna savo formą ir tampa vienu pagrindinių CSKA vedlių.
Rusijos krepšinio flagmanas CSKA kapstosi iš krizės, kuri klubą užklupo spalio pabaigoje. Iš pastarųjų 10 rungtynių lietuvio ekipa laimėjo 8 kartus.
Tai leido Dimitrio Itoudžio auklėtiniams įsitvirtinti Eurolygos atkrintamosiose ir VTB Vieningosios lygos lentelės viršuje.
Šis atsitiesimas yra siejamas ir su komandos naujoko Grigonio sugrįžimu.
Atsigavęs po nugaros traumos, gynėjas surengė virtinę įspūdingų pasirodymų: 19 taškų prieš Atėnų „Panathinaikos“, penki paeiliui tritaškiai kovoje su Krasnojarsko „Jenisej“, 11 taškų į Saratovo „Avtodor“ krepšį ir 16 įmestų taškų prieš Vilerbano ASVEL.
Rusijos leidinio „Sport-Express.ru“ žurnalistas Timuras Ganejevas su Mariumi pasišnekėjo apie nugaros traumą, Dimitrio Itoudžio ir Šarūno Jasikevičiaus panašumus ir laiką „Žalgiryje“.
– Kaip jūs sutikote Kalėdas ir Naujuosius metus? Ar jūsų šeimoje yra kokių nors ypatingų Naujųjų metų tradicijų?
– Tiesą sakant, nebuvo daug laiko švęsti. Kitą dieną turėjome treniruotę. Taip, žiūrėjome į fejerverkus. Mano tėtis yra puikus kulinarijos specialistas. Jis gamino skanią vakarienę iš lietuviškos ir tarptautinės virtuvės. Buvome visi kartu, o tai yra svarbiausias dalykas, kurį reikia padaryti per šias atostogas.
– Su kuriais CSKA žaidėjais daugiausiai susidraugavote per penkis mėnesius komandoje?
– Su Nikola Milutinovu. Abu gana ilgą laiką buvome traumuoti, todėl reabilitacijos metu daug laiko praleidome kartu. Puikiai vienas kitą suprantame. Labai maloniai bendraujame, galima sakyti, kad Niko yra geriausias mano draugas komandoje.
— Ar Dimitris Itoudis yra reikliausias treneris jūsų karjeroje? Ar visgi po darbo su Šarūnu Jasikevičiumi niekas nebėra baisu?
– Manau, kad jie yra gana panašūs. Pirmiausia, kalbu apie detales, į kurias Dimitris ir Šarūnas atkreipia didžiausią dėmesį treniruotėse. Ir tai nėra netikėta, nes jie abu ilgą laiką dirbo „Panathinaikos“ sistemoje (Itoudis buvo Željko Obradovičiaus asistentas, Jasikevičius Graikijos klube žaidė 2007-2010 m. ir 2011-2012 m. – aut. past.). Šarūnas yra agresyvesnis, bet man patinka dirbti su abiem.
– Ar nugaros traumą, dėl kurios praleidote daugiau nei mėnesį, jau išsigydėte? Nebeliko skausmų?
– Niekada apie nugaros traumą negali pasakyti, kad ji jau praeityje, bet dabar jaučiuosi gerai. Man niekas nebetrukdo žaisti.
– Kiek sunku prisitaikyti prie to, kad abiejuose turnyruose – Eurolygoje ir Vieningoje lygoje – reikia žaisti maksimaliu pajėgumu? Juk pastaruosius 3 sezonus praleidote Lietuvos čempionate, kur konkurencija nėra tokia didelė ir galėjote daugiau koncentruotis į Eurolygą?
– Jūs teisus – Lietuvos čempionatas nėra toks stiprus kaip Vieningoji lyga. Tačiau bet kuriame čempionate yra sunkių rungtynių ir stiprių varžovų. Su „Žalgiriu“ vietiniame čempionate visada žaidėme visa jėga. Rungtyniavome su tokiu pat atsidavimu, kaip ir Eurolygoje.
– Kuris iš varžovų VTB Vieningoje lygoje jums paliko didžiausią įspūdį?
– Sužaidžiau tik penkerias rungtynes, todėl kol kas man sunku pasakyti, kas yra pajėgiausias varžovas. Suprantu, kad mūsų laukia daug sunkių mačų su ilgais skrydžiais. Pavyzdžiui, rungtynės su Nur Sultano „Astana“ ar Krasnojarsko „Jenisej“. Be to, du mūsų VTB Vieningosios lygos varžovai sėkmingai žaidžia Eurolygoje. Jie patenka į atkrintamąsias. Tai įrodo jų stiprumą.
– Rungtynėse su „Jenisej“ pataikėte penkis tritaškius iš penkių. Ar atsimenate savo asmeninį tritaškių rekordą per vienerias rungtynes?
– Tiesą sakant, niekada įdėmiai nestebėjau savo statistikos. Jei neklystu, turėjau rungtynes Ispanijos čempionate, kur pataikiau septynis tritaškius, bet nepamenu, iš kiek bandymų. Matyt, ne iš septynių...
– VTB Vieningoje lygoje debiutavote dar 2012-2013 m. sezone su Joanu Plaza. Tada komanda turėjo didelių skolų, žaidėjams ir treneriams nebuvo išmokami atlyginimai. Prisimenate tą laikotarpį?
– Žinoma. Tai buvo sunkus momentas. Klubas turėjo didelių skolų. Nežinojome, ar galėsime vykti į kitas išvykos rungtynes. Su vadovybe praktiškai neturėjome jokių ryšių.
Kartą atėjau į dublerių treniruotę, o durys buvo užrakintos. Klubas buvo skolingas bankui, todėl iš „Žalgirio“ bandė atimti salę.
Didžioji dalis žaidėjų paliko pagrindinę komandą. Todėl aš ir Tomas Dimša buvome įtraukti į sudėtį. Buvome jauni ir tikrai nepasiruošę tokiam lygiui. Prisimenu, kad labai jaudinausi, kai įžengiau į aikštelę. Pabaigėme sezoną, sirgaliai mus palaikė. Ačiū Plazai, kad atvedė mus iki pabaigos.
– Ar atidžiai stebite NBA? Ar turite mėgstamą žaidėją ar komandą?
– Nežiūriu visų rungtynių. Peržiūriu geriausias akimirkas ir iškarpas. Mano mėgstamiausia komanda daugelį metų yra Bostono „Celtics“. Iš žaidėjų išskirsiu Stepheną Curry ir Luką Dončičių.
– Kodėl jūsų „Instagram“ paskyroje dar nėra nė vienos nuotraukos su CSKA atvaizdu?
– Šias nuotraukas talpinu į istorijas, bet jas viešinu labai retai. Jei bus rimta priežastis, laimėsime ryškią pergalę vienose iš Eurolygos rungtynių, tuomet savo paskyroje būtinai įkelsiu nuotrauką su CSKA komandos draugais.
„BasketNews.lt podkastas“:
Ačiū, kad mus skaitote! Padėkite mums dar labiau.
