„Lietkabelyje“ spindintis Giedraitis: apie įsipareigojimą ispanams ir liūdesį dėl rinktinės

Martynas Žiūrys
BasketNews žurnalistas
2022-03-05 10:00
Nuotr.: BNS
Nuotr. BNS

Ketverius metus Madrido „Estudiantes“ sistemoje tobulėjęs Dovydas Giedraitis šiame sezone Panevėžio „Lietkabelio“ gretose įrodinėja, kad Ispanijoje praleisti metai nenuėjo veltui.

21-erių vilnietis ne tik debiutavo LKL ir Europos taurėje, bet ir sulaukė Kazio Maksvyčio kvietimo į Lietuvos vyrų rinktinę, kurioje nerungtyniavo tik dėl planus sujaukusio COVID-19 viruso.

Viena iš priežasčių, kodėl Giedraitis sulaukė skambučio iš Maksvyčio, buvo Karaliaus Mindaugo taurės (KMT) pusfinalyje surengtas jaunuolio pasirodymas, kuris svariai prisidėjo prie Panevėžio komandos žengimo į finalą.

Dovydas Giedraitis

Dovydas  Giedraitis
Dovydas  Giedraitis
MIN: 27.73
PTS: 8.5 (45.45%)
REB: 0.75
AS: 2.25
ST: 0.75
BS: 0
TO: 1.25
GM: 4

Tai buvo vienas svarbiausių metimų mano karjeroje, – pataikytą lemiamą dvitaškį KMT pusfinalyje su Vilniaus „Rytu“ prisiminė jaunuolis. – Ispanijoje yra tekę išsimesti tokių metimų, bet tai buvo su jaunimo komanda. Tiems metimams neduočiau tokios vertės kaip šiam. Dėl tokių metimų gyvename.

Šiame LKL sezone Giedraitis užsitarnavo ir Panevėžio komandos trenerio Nenado Čanako pasitikėjimą. Jis LKL vidutiniškai praleidžia po 22 minutes, per kurias renka po 8,1 taško, 2,5 rezultatyvaus perdavimo ir 7,1 naudingumo balo.

Dovydas Europos taurėje iš Čanako sulaukia dar didesnio pasitikėjimo. Vilnietis tarptautinėje scenoje vidutiniškai praleidžia po 25 minutes, per kurias fiksuoja 10,1 taško vidurkį.

Visgi 193 cm ūgio atakuojantis gynėjas Lietuvoje gali ir neužsibūti. Žaidėjas „Lietkabeliui“ yra tik paskolintas, mat jo sutartis su Madrido klubu tebegalioja iki 2024 metų.

Sprendimą atvykti į Lietuvą lėmė tai, kad „Estudiantes“ iškrito į antrą Ispanijos lygą, kuri, anot lietuvio, nėra pajėgesnė už LKL.

„Jei mano komanda (aut. past. – „Estudiantes“) grįžta į ACB, tai pagal visus kontraktus aš irgi turėčiau sugrįžti į Ispaniją, – atskleidė jaunasis talentas. – ACB yra stipriausia lyga Europoje – visi norėtų ten žaisti.

O labai panašu, kad tai ir gali įvykti, nes antroje Ispanijos lygoje besivaržanti „Estudiantes“ komanda (16-4) šiuo metu rikiuojasi pirma.

Apie etapą Ispanijoje, debiutą Europos taurėje, karjeros metimą ir rinktinės kvietimą Giedraitis plačiai nupasakojo tinklalapiui BasketNews.

Nuotr. Instagram.com

– Dovydai, kodėl būdamas 16-os nusprendėte išvykti į Madrido „Estudiantes“?
– Po U16 Europos čempionato su mano agentais susisiekė „Estudiantes“ ir pasiteiravo, ar norėčiau pasimėginti jų klube. Mane iškart labai sudomino, nuvažiavau ir viskas patiko. Tada pasikalbėjau daugiau su tėčiu, susidėliojome pliusus ir minusus bei galimus variantus. Taip pat kvietė „Žalgirio“ dubleriai. Pasižiūrėjome, kokie jauni žaidėjai tuo metu buvo „Žalgiryje“. Ir taip gavosi, kad galiausiai išvykau į Ispaniją.

– Jei „Estudiantes“ vėl pakliūtų į aukščiausią Ispanijos lygą, ar norėtumėte sugrįžti į Ispaniją?
– Be abejo, į Ispaniją noriu sugrįžti. „Lietkabeliui“ esu tik paskolintas, todėl suplanuota buvo taip, kad jei mano komanda grįžta į ACB, tai pagal visus kontraktus aš irgi turėčiau sugrįžti į Ispaniją. Tačiau niekada negali žinoti, kaip gali susiklostyti keliai, kai prasidės kitas sezonas. Kol kas gyvenu dabartimi, žaidžiu „Lietkabelyje“ ir daugiau apie nieką negalvoju.

– Ar stebite Madrido klubo rungtynes Ispanijoje?
– Taip, domiuosi, kaip jiems ten sekasi. Susirašau su komandos draugais, su kuriais anksčiau žaidžiau, ir seku komandos rezultatus.

– Ar savo ateitį matote Ispanijoje?
– Negaliu sakyti, kad matau savo ateitį Ispanijoje, bet vis tiek manau, kad visi sutinkame su tuo, jog ACB lyga yra stipriausia lyga Europoje – visi norėtų ten žaisti. Šiuo metu toje lygoje žaidžia ir lietuviai. Tikrai norėčiau žaisti būtent toje lygoje.

– Su kokiais didžiausiais iššūkiais susidūrėte Ispanijoje?
– Nemokėjau Ispanų kalbos ir neturėjau aplinkui draugų. Treneris kalbėjo tik ispaniškai, o komandos draugai šiek tiek angliškai. Suprasti, ką kalba apie krepšinį, pradėjau po kokių 3-4 mėnesių, o pats šnekėti pradėjau po metų. Iš pradžių buvo didelis kalbos barjeras, bet kažkaip išgyvenau. Vėliau viskas ėjosi vis geriau – buvo lengviau. Komandos draugai  priėmė labai šiltai, nes buvo keletas žaidėjų iš Ispanijos rinktinės. Buvome vienas prieš kitą jau žaidę, tai prisiminėme. Su treneriais irgi nebuvo jokių problemų. Treniruotės metu jie man stengėsi išversti, ką sako, ir padėti.

– Ar iškart pajutote, kad ten žaidimo stilius skiriasi nuo Lietuvoje žaidžiamo krepšinio?
– Po kelių treniruočių supratau, kad bus labai sunku fiziškai. Treniruotės buvo ilgesnės ir intensyvesnės nei Lietuvoje. Bet vėliau pripratau prie to ritmo ir tempo. Galėčiau pasakyti, kad buvo sunkiau, bet prie visko pripratau.

– Koks jausmas buvo rungtyniauti prieš tokias komandas kaip „Barcelona“ ar Madrido „Real“?
– Jausmas buvo tikrai geras. Anksčiau tik stebėdavau per televizorių tokias komandas, o tada jau pavyko išbėgti ir į aikštelę. Be abejo, būdavo jauduliukas, kai žaisdavau prieš tokius žaidėjus kaip Sergio Llullas, Rudy Fernandezas ar Kyle‘as Kuričius. Bet stengdavausi tiesiog mėgautis krepšiniu ir daryti tai, ką moku.

Nuotr. BNS

– Ar priėmėte sprendimą grįžti į Lietuvą, nes manote, kad Lietuvos krepšinio lyga (LKL) yra pajėgesnė nei Ispanijos antroji lyga?
– Manau, kad taip. LKL nėra silpna, joje yra pajėgios komandos, kurios žaidžia Eurolygoje, Europos taurėje ir Čempionų lygoje. Manau, kad tai tikrai daug duoda. „Lietkabelis“ žaidžia Europos taurėje, todėl po šio kvietimo net nesvarsčiau varianto pasilikti Ispanijoje.

– Kokios traumos kankino jus pastaruoju metu?
– Besiruošiant praėjusiam sezonui man įplyšo kairiojo paties kapsulė. Pasitarėme su komandos gydytojais ir nusprendėme, kad po maždaug mėnesio turėčiau užbaigti reabilitaciją. Taip ir įvyko, tačiau sausio antroje pusėje treniruotės metu man išniro kairys petys. Tada pasidarėme visus tyrimus ir tiesiog man pasakė, kad jeigu nežaisčiau krepšinio, tai man operuoti jo nereikėtų. Kadangi žaidžiu krepšinį, tai buvo reikalinga operacija. Kovo mėnesį pasidariau operaciją Vilniuje. Po 5 mėnesių baigėsi reabilitacija ir kol kas viskas puiku.

– Ar tai rimčiausia trauma jūsų karjeroje?
– Tai buvo rimčiausia trauma karjeroje, tačiau labai neraminančią traumą turėjau dar ir šį sezoną. Žaidžiant prieš Prienų komandą, labai nemaloniai nusileidau ir pasitempiau kelio raiščius. Tada buvau iškritęs ilgesniam laikui, tačiau dabar viskas gerai. Bet, be abejo, kiekviena trauma yra neraminanti, nes nežinai, kuriam laikui iškrenti, kiek reabilitacija truks, koks gydymas.

– Ar sprendimas prisijungti prie „Lietkabelio“ yra susijęs ir su brolio buvimu komandoje?
– Iš pradžių sprendimas buvo priimtas iš mano pusės, nes aš buvau pirmasis, su kuriuo klubas susisiekė, o tik vėliau su Karoliu. Bet, be abejo, su broliu žaisti yra labai smagu. Kažkada tik svajojome apie tai, o dabar tai ir įgyvendinome. Treniruotėse vienas kitą palaikome ir bandome išspausti maksimumą vienas iš kito.

– Ar rungtynių metu išgyvenate ne tik dėl savo, bet ir dėl brolių klaidų?
– Taip, nerimauju, kai jis suklysta arba kai treneris jį aprėkia. Jaučiasi toks viduje jausmas kažkoks. Bet tai yra sportas, tai yra krepšinis, tai yra klaidų žaidimas, todėl tai yra normalu – tokia krepšinio dalis.

– Tai jūsų debiutinis sezonas Europos taurėje. Kokį įspūdį iki šiol palieka šis turnyras?
– Komandos yra tikrai pajėgios. Apylygės galbūt net pasakyčiau. Tai kažkas panašaus, ko tikėjausi. Bet matome, kad galime kautis su bet kuria komanda – tiek su Belgrado „Partizan“, tiek su Badalonos „Joventut“, kurie yra turnyrinės lentelės viršuje. Esame pajėgūs įveikti bet ką, bet turime žaisti su visomis komandomis, nes visi gali nugalėti visus. Asmeniškai man iš pradžių buvo jauduliuko pirmose rungtynėse, bet dabar tas dingo ir mūsų 
rezultatai tik gerės.

– Šiame sezone yra daug kalbama apie „Lietkabelio“ vienybę. Kokia to priežastis?
– Rūbinėje viskas yra tiesiog neįtikėtina – komandos chemija yra labai gera. Nėra jokių susiskaldžiusių grupelių, kurios bendrauja atskirai. Visi bendraujame su visais. Neturiu jokių priekaištų ir tikiuosi, kad tokią rūbinę pavyks išlaikyti viso likusio sezono metu.

– Kokį ryšį pavyko užmegzti su treneriu Nenadu Čanaku?
– Ispanijoje turėjau serbų trenerį Aleksandrą Džikičių, su kuriuo rasdavau bendra kalbą. Čanakas irgi pažįsta Džikičių – jie yra draugai, todėl gerai sutaria. Aš su Čanaku taip pat turiu gerą ryšį – jis manimi pasitiki ir aš juo pasitikiu. Manau, kad kiekvienas žaidėjas norėtų būti pas tokį trenerį kaip Čanakas, nes visi puikiai matome, kad jis supranta krepšinį ir gerai sustato ekipą. Neturiu nė vieno prasto žodžio apie trenerį. Labai esu patenkintas, kad turiu šansą žaisti pas jį komandoje.

– Kadangi rusų klubai yra suspenduoti Europos taurėje, jūsų komandai atsirado šansas pakovoti dėl namų aikštės pranašumo. Ar jus džiugintų žaisti ketvirtfinalį Panevėžyje?
– Namuose šiuo momentu žaidžiame labai gerai. Fanų palaikymas duoda tos papildomos energijos. Namuose turime didesnius šansus įveikti varžovus. Aišku, nereikia visko statyti ant to, kad žaisime namuose ar išvykoje. Tiesiog reikia pasiruošti rungtynėms ir atiduoti visą save. Viskas priklausys nuo mūsų.

– KMT pusfinalyje prieš „Rytą“ pataikėte viena svarbiausių rungtynių metimų. Gal galite papasakoti, kaip jūs matėte tą situaciją?
– Rengėme paprastą derinį, bet derinys nesigavo, tad teko improvizuoti. Liko 6-7 sekundės ir pas mane buvo kamuolys, tad aš tiesiog veržiausi, bandžiau atlikti geriausią įmanomą sprendimą ir tuo momentu mečiau į krepšį. Taip gavosi, kad pataikiau. Ten nebuvo jokio specialaus derinio, o tiesiog improvizacija.

Tai buvo vienas svarbiausių metimų mano karjeroje. Ispanijoje yra tekę išsimesti tokių metimų, bet tai buvo su jaunimo komanda. Tiems metimams neduočiau tokios vertės kaip šiam. Dėl tokių metimų gyvename, dėl tokių metimų žaidžiame, fanams irgi įdomu pamatyti tokius metimus. Tokių metimų norėčiau padaryti daugiau savo karjeroje, bet ar jų bus daugiau parodys laikas.

– Ar savo pirmajame KMT finale jautėte spaudimą?
– Finale tikrai galėjome sužaisti geriau ir duoti geresnę kovą. Galbūt buvome labiau pavargę, todėl ir trūko fiziškumo. Komandoje buvo įsisukęs rotovirusas. Juo sirgo daugiau nei vienas ar du žaidėjai. Bet visko ant to nurašyti negalime. Nepataikėme, nežaidėme savo krepšinio ir nesimėgavome krepšiniu – tai atsispindi rezultate. Manau, kad kitame finale būsime tikrai geriau pasiruošę. Dabar reikia pamiršti ir judėti toliau.

– Ar kvietimas į Lietuvos vyrų rinktinę jums buvo netikėtas?
– Buvo labai netikėtas, nes pasakė iškart po finalo rungtynių. Po trenerio kalbos paskambino Kazys Maksvytis ir kiti žmonės iš Lietuvos krepšinio federacijos. Jie pranešė, kad esu laukiamas. Susidėjau daiktus, nuvažiavau į viešbutį, pernakvojau, pasidariau koronaviruso testą ir pradėjau pasiruošimą. Vėliau ir aš pajaučiau rotoviruso simptomus, kurie nebuvo tokie stiprūs kaip pas kitus, bet nebuvau geriausios savijautos. Su Lietuvos rinktine pasitreniravau, bet rungtynių nesužaidžiau. Nemeluosiu, buvo liūdna, bet toks yra gyvenimas.

„BasketNews.lt podkastas“:



Komentarai:


Komentuoti

Vardas:      
  Prenumeruoti   Iš viso komentarų: 0

„BasketNews.lt“ pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, nesusiję su tema, pasirašyti kito asmens vardu, pažeidžia įstatymus, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams.