Atsarginis „Žalgirio“ planas, tapęs Kauno dievuku: kaip Tyusas Edney užkariavo Europą?

Gustavas Klikna
BasketNews žurnalistas
2022-03-25 18:51
Nuotr.: Andrew D. Bernstein, Rodolfo Molina - Getty Images, AFP - Scanpix, V.Mikaitis | BasketNews illustracija/A.Zaikauskas
Nuotr. Andrew D. Bernstein, Rodolfo Molina - Getty Images, AFP - Scanpix, V.Mikaitis | BasketNews illustracija/A.Zaikauskas

Turbūt visi žinote apie įspūdingą 1999-ųjų Kauno „Žalgirio“ skrydį į Eurolygos viršūnę, kuomet iš pradžių kuklūs lygos debiutantai vėliau taip suįžūlėjo, kad vieną po kito klupdė tuometinius Senojo žemyno grandus, o finale įveikę žvaigždžių perpildytą Bolonijos „Kinder“, sukūrė vieną gražiausių pelenės istorijų Europos krepšinyje.

Tačiau ar žinote, kad tuometinis „Žalgirio“ lyderis Tyusas Edney Kaune tą sezoną galėjo apskritai nežaisti?

Besiruošiant debiutui Eurolygoje, 1998-1999 m. sezonui, „Žalgirio“ pirmasis variantas įžaidėjo pozicijoje nebuvo Edney. Kauno ekipa vasarą pasirašė sutartį su Tony White'u, kuris 1998-aisiais tapo Ispanijos lygos rezultatyviausiu žaidėju.

Šį sezoną metami tritaškiai

36%
8,4
Pataiko: 8,4
Taiklumas: 35,5%
Vieta lygoje: 12
Geriausias pasiekimas: 16
Blogiausias pasiekimas: 3
Daugiausia pataiko: Keenan Evans

Visa biurokratija buvo sutvarkyta, tačiau White'as taip ir neatskrido į Kauną. Pasak tuometinio Kauno klubo centro George'o Zideko – dėl šeimyninių priežasčių.

„Žalgirio“ vadovybę apėmė galvos skausmas, kaip sezonui esant ant nosies rasti pajėgų įžaidėją. Ir tada išdygo Edney kandidatūra, 175 cm ūgio įžaidėjo, kuris praėjusį sezoną praleido ant suolo Ricko Pitino treniruojamame Bostono „Celtics“ klube.

Pasak legendinio „Žalgirio“ įžaidėjo, jis į galimybę žaisti Kaune iš pradžių žiūrėjo labai atsargiai.

„1998 m. vasarą NBA sukaustė lokautas. Mano agentas man pasakė, kad jis tikriausiai truks visą sezoną, – atvykimo į Kauną istoriją po 23 metų tinklalapiui BasketNews pasakojo Edney. – Netrukus man paskambino George‘as Zidekas, kuris jau buvo pasirašęs sutartį su „Žalgiriu“.

Su juo buvome komandos draugai Kalifornijos universitete ir jis man pasakė: „Netrukus skrisiu žaisti į tokią šalį pavadinimu Lietuva. Sakė, kad ten visi pamišę dėl krepšinio. Agentas pasakojo, kad mūsų įžaidėjas turėjo būti vyrukas, vardu Tony White‘as, bet jis sugalvojo priežastį ir dingo. Todėl vis dar neturime pagrindinio įžaidėjo. Gal tu nori atvykti?“

Apie tuometinę „Žalgirio“ komandą nieko nežinojau ir vis dar laukiau žinių iš NBA. Laikas tirpo, aš galvojau, bet George‘as neatstojo nuo manęs, skambinėjo ir kvietė vykti kartu su juo. Vieno skambučio metu pasakiau: „Pakaks, skrendame, bet jeigu ten bus blogai, tu būsi kaltas.“

Taip nieko iš Kauno ir „Žalgirio“ nesitikėjęs Edney sudalyvavo loterijoje bei surizikavo atvykti. Ir... laimėjo ne milijoną, o tris. Tris milijonus Lietuvos žmonių širdžių.

Suvienijęs jėgas su snaiperiu Sauliumi Štombergu, patyrusiu, tačiau dar daug parako turinčiu veteranu Anthony Bowie, draugu Zideku ir jauna, alkana komanda, kurią treniravo griežta Jono Kazlausko ranka, Tyusas tapo pagrindiniu „Žalgirio“ varikliuku ir didžiausiu sirgalių numylėtiniu.

Jo aštrūs prasiveržimai pro Eurolygos bokštus pakeldavo „Žalgirio“ sirgalius ant kojų, o dėjimas prieš Saratovo „Avtodor“ pasiuntė visą Kauno sporto halę į ekstazę. Edney pasižymėjo ne tik efektingais epizodais, bet ir lyderyste. Dirigavęs Kazlausko paruoštoms schemoms, 175 cm mažylis atvedė „Žalgirį“ į ne vieną pergalę, o ryškiausiai žibėjo lemiamų dvikovų metu bei tapo Eurolygos finalo ketverto MVP.

Sugrįžus į Lietuvą, „Žalgirio“ komanda paskendo prie Karmėlavos oro uosto susirinkusių žmonių jūroje, kurie atvyko pasveikinti savo didvyrių, o vienas iš sirgalių iškėlė plakatą: „Edney yra dievas.“ Nuo tų laikų šis, Lietuvos sirgalių širdis užkariavęs mažylis, yra laikomas „Žalgirio“ dievuku. Tai parodo, kaip stipriai Lietuva pamilo Edney, kuris į Kauną galėjo ir neatvykti. Ar „Žalgiris“ būtų nustebinęs visą Europą be Tyuso? Galima tik spėlioti.

„Kaip tai pasakyti lietuviškai? Dievas? (juokiasi). Tai buvo pirmas kartas, kuomet pamačiau fanus verkiančius iš džiaugsmo. Žiūri vaizdo įrašus su Michaelu Jacksonu ir matai, kad ir kur jis keliauja, aplink jį – didžiulė žmonių minia ir jie verkia iš džiaugsmo. Pamatę mus su taure, žmonės irgi verkė. Jautėmės lyg roko žvaigždės, kaip „The Beatles“. Kai nusileidome, negalėjome patikėti, kad susirinko tiek daug žmonių. Tikrai tiek nesitikėjome. Per tą sezoną tapome Lietuvos komanda. Nemanau, kad per Lietuvos krepšinio istoriją yra įvykę kas nors panašaus“, – auksinius laikus prisiminė dabar jau 49-erių sulaukęs Tyusas.

Praėjus beveik 23 metams nuo triumfo Eurolygoje, tinklalapis BasketNews pasikalbėjo su „Žalgirio“ dievuku, kuris papasakojo įvairių, dar negirdėtų istorijų iš senų ir gerų laikų Kaune, skambiai rėžė apie Joną Kazlauską ir papasakojo apie konkurenciją su Šaru. Edney taip pat atskleidė, jog norėjo likti „Žalgiryje“, o kodėl taip neatsitiko, skaitykite interviu.

– Tyusai, praėjo 23 metai nuo etapo Kaune. Kokie jausmai užplūsta pagalvojus apie tą laiką „Žalgiryje“?
– 23 metai… (juokiasi) Neatrodo, kad viskas buvo taip seniai. Apie tai dabar kalbuosi tik su šeima, bet visuomet pabrėžiu, kokie tai buvo smagūs metai Kaune. Visas procesas buvo nuostabus: pergalė po pergalės, puikūs komandos draugai. Tai pakeitė mano gyvenimą. Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad kažkur Lietuvoje, Kaune, mane dievins. Tas sezonas pakreipė mano karjerą visai kita kryptimi ir pakėlė ją į kitą lygį.

– Tas sezonas „Žalgiryje“ turėjo daugiausiai įtakos jūsų karjerai?
– Be abejonės. Kai tu laimi, užsitarnauji visų pagarbą, pasiūlymai plaukte plaukia, visi tave medžioja. Liūdna, nes norėjome likti ir pabandyti kartu laimėti dar vieną titulą, tačiau po sezono elitiniai Europos klubai pusei komandos siūlė milžiniškus kontraktus. Tu negali nepriimti tokių pasiūlymų, kokius tada gavome. Bet jeigu ne Kaunas, „Žalgiris“ ir Lietuva, mano karjeros istorija, ko gero, būtų visai kitokia.

– Kokia išskirtinė istorija ateina į galvą, kai prisimenate laiką Kaune?
– Prieš atvykstant į Kauną aš buvau laimėjęs NCAA čempionatą su UCLA komanda, bet Eurolygos titulas buvo tiesiog kitoks. Visa Lietuva mus garbino. Atrodo, kad atstovaujame ne „Žalgiriui“, o Lietuvai. Po pergalės Eurolygoje dar žaidėme LKL, važiavome į įvairius Lietuvos miestus ir mačiau, kaip visi mums dėkojo už titulą, kartais mums plodavo stipriau nei namų komandai. Tai tiesiog yra neįkainojami prisiminimai. Aš to niekada nepamiršiu. Kai laimėjome Eurolygą, durys mums visur buvo atviros. Tai yra vienintelis kartas per visą mano gyvenimą, kuomet mačiau tokią situaciją. Buvome visiškos roko žvaigždės.

– Keliamės į jūsų karjeros pradžią. Į NBA atvykote po puikių metų Kalifornijos universitete ir Sakramento „Kings“ turėjote gerą pirmąjį sezoną (10,8 tšk.), tačiau vėliau jūsų statistika ir žaidimo laikas pradėjo kristi. Kodėl tada nepavyko įsitvirtinti NBA?
– Neskaitant Kauno, Sakramentas yra mano mėgstamiausias miestas, kuriame žaidžiau. Po pirmojo mano sezono, kuris man sekėsi puikiai, klubas pakeitė trenerį. Naujas strategas pakeitė sistemą. Tada nuvykau į Bostono „Celtics“, kur buvau rotacijos žaidėjas, o treneriu tapo iš NCAA sugrįžęs Rickas Pitino. Prie jo buvo šioks toks beprotnamis. 2001-aisiais nuvykau į „Pacers“, kur mano treneris buvo Isiah Thomasas. Jam taip pat buvo pirmieji metai NBA kaip strategui. Turbūt man labai nesisekė su treneriais (juokiasi). Man patiko žaisti NBA, bet tiesiog neatsidūriau reikiamu laiku reikiamoje vietoje. Po etapo Indianoje nusprendžiau baigti karjerą NBA ir koncentruotis ties žaidimu Europoje, kur buvau itin ryškus žaidėjas.

– „Žalgiris“ tuo metu buvo Eurolygos naujokas. Ar pamenate, kodėl nesulaukėte pasiūlymų iš elitinių Europos klubų?
– Aš neplanavau vykti į Europą. Norėjau sulaukti lokauto pabaigos ir grįžti į NBA, tačiau George‘as mane įkalbėjo ir vėliau nebesvarsčiau jokių variantų. Lyga tuo metu derėjosi ir sprendė konfliktą su žaidėjais, kiekvieną dieną stebėdavau informaciją ir tikėjausi, kad lokautas pasibaigs. Agentui nedaviau jokių nurodymų ieškoti man klubo Europoje. „Žalgiris“ per George‘ą patys mane susirado.

– Ar tiesa, kad tarp klubų, su kuriais derėjotės, dar buvo Zagrebo „Cibona“, tačiau klubas pasakė, kad esate per žemas žaisti Eurolygoje?
– Taip. Man tai nebuvo nieko naujo. Visą karjerą girdėjau, kad esu per žemas, tačiau užčiaupdavau jų burnas aikštelėje. Tokios kalbos dar labiau mane užkuria. Kiekvienas žaidėjas save kažkaip motyvuoja. Mano motyvacija buvo priminti sau, kad kiti galvoja, jog esu per žemas. Ant to pasistačiau savo karjerą (juokiasi).

– Ar žinote, kas labiausiai jūsų norėjo „Žalgiryje“?
– Turbūt Zidekas (šypsosi). „Žalgiris“ tikėjo jo žodžiais ir per daug klausimų nekėlė. Žinojo, kad žaidžiu NBA. Atsimenu, kai atvykau į Kauną ir po maždaug mėnesio su Anthony Bowie kalbėjomės rūbinėje apie komandą ir buvome nustebinti, kokia ji gera. Atsimenu, kaip Antanas (Bowie pravardė Kaune) sako: „Brolau, šiais metais mes tikrai nebūsime paskutiniai. Turime gerą komandą.“ Tai buvo maloni staigmena, nes mes, legionieriai, nieko nesitikėjome. Atvykdamas į Kauną apie komandą ir žaidėjus beveik nieko nežinojau, vėliau apie mus sužinojo visa Europa.

– Nuo Bostono iki Kauno. Ar patyrėte kultūrinį šoką? Ar buvote nustebintas, kiek stipriai pasikeitė aplinka?
– Tik keli pasikeitimai (juokiasi). NBA viskas yra pirmos klasės: privatūs lėktuvai, geriausi viešbučiai, naujausia įranga, tobulos sąlygos viskam. Čia viskas buvo kiek kitaip. Nusileidau mažame oro uoste, per langą mačiau senus lėktuvus, gyvenamuosius namus ir pagalvojau: „O dieve, aš nužudysiu George‘ą“ (juokiasi). Žinau, kad per 23 metus viskas pasikeitė, Kaunas atsinaujino, tačiau tuo metu Lietuva dar dvelkė sovietmečiu. 

– Ar prisimenate tikslus, kuriuos „Žalgiris“ buvo išsikėlęs prieš debiutą Eurolygoje?
– Atsimenu, kad visi mus nurašė ir niekas iš mūsų nieko nesitikėjo, bet mes nuo pirmojo mėnesio kartu žinojome ir turėjome nuojautą, kad galime kautis. Tie lūkesčiai išliko mažame ratelyje ir kai visi pradėjo apie mus kalbėti antroje sezono pusėje, mes jau seniai žinojome, ko siekiame, tik niekam to nesakėme, nes būtume išvadinti kvailiais.

– Kada supratote, kad komanda gali laimėti Eurolygą?
– Aštuntfinalyje. Atsimenu, kuomet laimėjome seriją prieš Stambulo „Ulker“, kuri tuo metu buvo labai stipri komanda, pradėjome tarp savęs kalbėtis, kad laimėjome lengviau nei tikėjomės ir klausėme: „Ar čia mes tokie geri, ar mūsų nevertina?“ Buvome tokie nurašyti, kad patys kartais netikėjome tuo, kas vyksta.

– Kas darė komandą tokia gera?
– Vietiniai žaidėjai mus labai šiltai priėmė ir suprato, kad nesame individualistai, o norime nuoširdžiai padėti komandai. Tada jie mumis labai rūpinosi, bandė įtraukti mus į miesto gyvenimą, supažindinti su lietuviška kultūra. Mes labai suartėjome, o kai komanda mėgaujasi vienas kito kompanija tiek aikštelėje, tiek už jos ribų, tai yra svarbiausias dalykas ir sėkmės garantas.

– Kokį pirmąjį įspūdį paliko Jonas Kazlauskas?
– Jis buvo griežtas treneris, bet nuo pat pirmųjų dienų supratau, kad jis žino, apie ką kalba ir išmano krepšinį. Jis turėjo man dar nematytą discipliną, matematinį dalykų apskaičiavimą. Jonas buvo išskirtinis treneris ir viską darė savaip, bet visi labai greitai supratome, kad jo aiškinami dalykai veikia. Jis buvo griežtas, bet tuo pat metu suprato, kad turi mums leisti žaisti savo krepšinį ir nepažabojo mūsų geriausių savybių. Jonas mokėjo iš kiekvieno išspausti maksimumą. Tai yra puikaus trenerio savybė – suprasti, ką gali tavo žaidėjas ir kaip padaryti, kad jis tau neštų maksimalią naudą. Buvo vienas malonumas žaisti jo komandose ir Jonas buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl mes viską laimėjome.

Nuotr. BNS

– Tuometinis „Žalgirio“ savininkas Šabtajus Kalmanovičius buvo turbūt ryškiausia asmenybė. Kokį įspūdį jis paliko?
– Aš buvau toks nusiminęs, kai išgirdau, kad jo nebėra šiame pasaulyje. Šabtajus – nepamirštama asmenybė. Jis buvo kitoks, viską darė savaip, bet jis buvo iš tų savininkų, kuris itin mėgavosi būdamas su komanda, ja rūpindamasis. Jis visada keliaudavo kartu su komanda, mumis rūpindavosi. Skraidėme užsakomaisiais reisais, gyvenome puikiuose viešbučiuose, gaudavome viską, ko norėdavome. Turėjau butą Laisvės alėjoje, kuris buvo labai gražus. Šabtajus parūpindavo viską. Jis visada buvo energingas žmogus, savo pozityvu užkrėtęs ir mus. Būna atvejų, kai pamatęs savininką nori išvengti susidūrimo su juo. Šabtajų treniruotėse ar oro uoste sutikdavome išskėstomis rankomis. Viskas ateina nuo valdžios. Kai pamatai, su kokiu profesionalumu ir rūpesčiu savininkas žiūri į visą procesą, pats pasitempi dar labiau. Ilgiuosi juo ir amžinai jam būsiu dėkingas. 

– Kai Eurolygoje skynėte pergales, sezono viduryje komandą papildė legendinis Arvydas Sabonis, kuris su jumis kartu jau skrido į Belgradą ir turėjo žaisti prieš „Crvena Zvezda“. Deja, tą dieną baigėsi NBA lokautas ir Sabui teko sugrįžti į Portlandą. Ar galite įsivaizduoti, kokio pajėgumo ši komanda būtų su Saboniu?
– Kai sužinojome, kad Sabas atvyksta į „Žalgirį“, visi kalbėjo apie tai, kad reikia persirašyti kontraktus ir išsiderėti didesnius bonusus už titulus.

„Dabar mes tikrai laimėsime, reikia didesnių premijų“, – rūbinėje juokdamasis sakė vienas iš lietuvių. Man paliko didžiulį įspūdį, kaip visi Lietuvoje garbino Sabonį ir jo įtaką komandai. Vietiniai žaidėjai, atvykus Sabui, buvo tokie užtikrinti pergale. Tai parodo, koks didis žaidėjas jis buvo. Atsimenu tas kelias treniruotes su Sabu, jos buvo neįtikėtinos. Jis būtų tobulai tikęs mūsų greitam žaidimui. Visuomet mėgdavau bėgti į greitą puolimą, o Sabas man per visą aikštę pametėjo tokių perdavimų, kad likdavo tik pakelti ranką ir įmesti į krepšį. Sabas galėjo atkovoti kamuolį viena ranka ir su ja perduoti kamuolį per visą aikštelę. Jis turėjo sugebėjimą labai greitai įsilieti į komandą ir po kelių treniruočių atrodė, kad puikiai vienas kitą suprantame. Net baisu pagalvoti, kokia komanda mes būtume su Saboniu.

Pamenu, kad visi lietuviai jau buvo išmokyti, kaip žaisti su Saboniu. Kai jis gaudavo kamuolį ir per jį trenkdavo su kita ranka, visi lietuviai kirsdavo po krepšiu lyg išprotėję (juokiasi). Po treniruotės su Anthony juokėmės, kad šalia Sabo visi bėgioja tokie įsitempę ir yra lyg išdresiruoti (juokiasi). Greitai ir mes pradėjome taip daryti, nes Sabas davė suprasti, kad taip reikia. 

Nuotr. Doug Pensinger / Getty Images

– Bowie minėjo, kad jam buvote kaip mažesnis brolis. Ar jį laikėte vyresniuoju broliu?
– Be jokios abejonės, jis man buvo lyg vyresnysis brolis. Iš jo daug išmokau, visada priimdavau patarimus. Jis buvo vyriausias komandos žaidėjas, o mes – jaunimas, todėl visi į jį lygiavomės ir jo klausydavome. Tą sezoną mes labai suartėjome ir dažnai leisdavome laiką kartu. Kai turi šalia gerą draugą, nesvarbu, kur esi. Anthony buvo sukaupęs kalną patirties, žaidęs NBA finale ir man kartu su juo rungtyniauti, mokytis buvo didžiausia dovana. Atsimenu, kad svarbiais rungtynių momentais žiūrėdavome į jį, o jis mus patempdavo į viršų. Neįtikėtinas žaidėjas, kuris buvo didžiulė priežastis, kodėl laimėjome Eurolygą. 

– Labai greitai tapote „Žalgirio“ fanų numylėtiniu. Kaip manote, kodėl?
– Turbūt dėl to, kad buvau žemas, bet vis tiek sugebėjau daryti įtaką rungtynių baigčiai, buvau drąsus, verždavausi po krepšiu ir galėjau įdėti į krepšį. Visiems patikdavo mano energija, greitis ir kūno valdymas, prasiveržimai prieš centrus. Visada palikdavau visą save aikštelėje ir stengiausi žaisti komandai. Tai, kad tapau fanų numylėtiniu, yra mano sunkaus darbo įvertinimas. Ir šiaip, mes tada visus šlavėme ir žaidėme gražų krepšinį. Žmonės myli pergales, todėl greitai mus pamėgo.

– Kurį barjerą prieš finalo ketvertą peržengti buvo sunkiausia?
– Kalbant nuoširdžiai, kuomet pagavome ritmą sezono viduryje, niekas negalėjo mūsų sustabdyti. Visi turėjo savo vaidmenis, žinojo, ką reikia daryti. Ėjome iš rungtynių į rungtynes ir per daug į priekį negalvojome. Kai atvykome į finalo ketvertą, niekas negalvojo, kad laimėsime. Visi tikėjosi, kad Miunchene liksime paskutiniai. Atvykome su nuliu spaudimo ir priėmėme tą autsaiderių etiketę lygiai taip pat asmeniškai, kaip aš frazes dėl mano ūgio. Pamenu, kad graikų spauda rašė, jog pusfinalis prieš mus „Olympiakos“ ekipai bus treniruotė, nors dienos pabaigoje jie prieš mus neturėjo jokių šansų. Mes juos sutriuškinome.

– Prieš pat išskrendant į finalo ketvertą Miunchene, LNK televizijos studijoje su grupe ŽAS įrašėte dainą „Eurolyga“, kuri vėliau tapo hitu. Ar prisimenate, kaip vyko filmavimas?
– Eurolygaga (juokiasi). Nei prieš tai, nei po to per karjerą nieko panašaus nebuvau patyręs. Tai buvo ypatingas laikas. Visi Lietuvoje vis garsiau pradėjo kalbėti apie mūsų pergalę, o ši daina sukėlė dar didesnį ažiotažą. Džiaugiuosi, kad Jonas Kazlauskas leido mums tai padaryti, nors nebuvo dėl to labai patenkintas. Neseniai kažkas man atsiuntė šį mūsų video, negalėjau sulaikyti juoko. 

– Papasakokite, kaip finalas prieš Bolonijos „Kinder“ atrodė jūsų akimis. Kas tokio stebuklingo ten nutiko?
– Viso finalo ketverto metu mes buvome labai pikti, jautėme nepagarbą tiek iš aplinkos, tiek iš varžovų. Kai lengvai įveikėme „Olympiakos“, supratome, kad negalime paleisti šio šanso, nes jis yra labai realus. „Kinder“ buvo žvaigždžių pripildyta komanda, turinti didžiausią biudžetą Europoje, bet mums atrodė, kad jie negali su mumis varžytis ir mes esame geresni.

Jonas Kazlauskas ir to sezono „Žalgiris“ pakeitė krepšinio stilių Europoje. Kaip mes bėgome, metėme tritaškius greitose atakose... Mes žaidėme tokį krepšinį, kokį Europoje matome dabar. Visi kiti rėmėsi dideliais centrais, žaidė lėtai, o mes buvome kitokie. Kazlauskas buvo novatorius, jis parodė Europai, kad yra kitų sėkmingų būdų, kaip galima laimėti. „Kinder“ nebuvo įpratę žaisti tokiu tempu. Užteko kelių finalo minučių suprasti, kad mes tikrai galime laimėti ir nuo to laiko pasitikėjimas savimi išaugo iki tokio lygio, kad mūsų tą vakarą negalėjo sustabdyti niekas. „Kinder“ buvo labai gera komanda ir finalo metu matėsi, kad jie galvoja, jog yra geresni ir lengvai mus įveiks. Aišku, po pirmojo kėlinio nuotaikos buvo visai kitokios, nes išspardėme jų subines (juokiasi).

– Ar 1999-ųjų Eurolygos finalas yra įsimintiniausios rungtynės jūsų karjeroje?
– Taip. Ką mes padarėme, buvo neįtikėtina. Turėjau pergalę NCAA čempionate, daug įsimintinų rungtynių po etapo „Žalgiryje“, tačiau tas sezonas ir tas finalas man emocijų prasme sukelia šilčiausius prisiminimus. Labiausiai džiaugiausi dėl to, kiek mes žmonių padarėme laimingais. Visa Lietuva mus palaikė. Ir, žinoma, džiaugiausi dėl vyrukų, trenerio Kazlausko, visos komandos. Jeigu pamenate, tai padėjo visiems pasikelti savo vertę ir išlįsti iš kitų šešėlio. Treneris Kazlauskas gavo pripažinimą kaip vienas geriausių Europos trenerių, Saulius išvažiavo į Boloniją, Anthony užsidirbo dar vieną puikų kontraktą, o aš įrodžiau sau ir kitiems, kad nepaisant, koks yra mano ūgis, galiu dominuoti ir užtildžiau visus abejojančius. Myliu „Žalgirį“ iki šiol ir su nostalgija prisimenu tuos puikius laikus.

– Ar prisimenate emocijas, užplūdusias po finalinės sirenos Eurolygos finale?
– Tai buvo nuostabus jausmas. Visas vargas, kurį mes praėjome, iš kuklių debiutantų tapome čempionais... Kai nuskambėjo finalinė sirena, prisiminiau, kiek mes per tą sezoną paaugome, kokia komanda tapome. Tai buvo tyras džiaugsmas. Atsimenu, kaip aikštelės viduryje aš, Bowie ir fizinio rengimo treneris Kosauskas šokome pagal dainą „Eurolygaga“, vėliau vyrukai mane užkėlė ant pakylos, mačiau šėlstančius „Žalgirio“ fanus. Neįtikėtina.  

– Kaip šventėte?
– Turėjome nesibaigiantį maratoną. Keliavome iš vienos vietos į kitą. Buvome operoje, prezidentūroje, miesto rotušėje, mus sveikino žymūs žmonės, prezidentas. Truputį varginantis procesas, bet buvo labai smagu. Tada galutinai supratome, kad ši pergalė svarbi ne tik Kaunui, bet ir visai Lietuvai.

– Kiek dienų šventėte titulą?
– Turbūt visą likusį sezoną (juokiasi). Buvo labai sunku susikaupti nacionalinėms pirmenybėms, nes visi ir visur mus sveikino. Bet mes laimėjome, nes vis dar važiavome ant tos energijos, kurios gavome laimėję Eurolygą.

– Kas labiausiai įsiminė iš tos visos euforijos, kurią patyrėte po Eurolygos finalo?
– Labiausiai įsiminė žmonių dėkingumas. Kad ir kur mes buvome, visi dėkojo už tai, ką padarėme. Atrodė, kad pergalė Eurolygoje jiems yra svarbesnė nei mums. To aš niekada nepamiršiu. Iki šiol prisimenu, kad Laisvės alėjoje gyvenau šalia „Nike“ parduotuvės ir eidamas namo vitrinoje pamačiau didžiulį savo plakatą. Atsimenate, kaip Michaelas Jordanas, vaikštinėdamas Barselonoje, pamatė milžinišką namo dydžio plakatą? Na, maniškis nebuvo toks didelis, bet pasijaučiau itin svarbiu (juokiasi). Nemanau, kad daugiau kada nors gyvenime atsidūriau plakate.

– Palikote tokius didelius batus, kad Corey Beckas pasimetė bandydamas juos užpildyti...
– O, taip, atsimenu tai (juokiasi). Jis sakė, kad yra geresnis už mane, bet išvyko po mėnesio...

– Tapote Eurolygos finalo ketverto MVP ir vienu geidžiamiausių žaidėjų Europos rinkoje. Ar „Žalgiris“ bandė jus išlaikyti?
– Klubai pradėjo medžioti beveik visą komandą. Pamenu, jog manęs vis klausinėjo: „Ar sugrįši į Kauną? Ar liksi „Žalgiryje“? Iš pradžių maniau, kad liksiu „Žalgiryje“, bet tada pradėjo plaukti kosminio dydžio pasiūlymai... Palikti „Žalgirį“ tikrai nebuvo lengvas sprendimas. Dar domėjausi, ar kiti žaidėjai planuoja likti komandoje, nes jei būtume išlaikę branduolį, galėjome laimėti dar kartą. Bet tada komanda pradėjo byrėti, vyrukai pasirašė gyvenimo sutartis su elitiniais klubais. Manęs labai norėjo „Benetton“ – viena geriausių Europos komandų. Nusprendžiau pabandyti ir tas bandymas taip pat buvo sėkmingas. „Žalgiris“ bandė mane išlaikyti, bet kitos komandos siūlė tokius pinigus, kurių buvo sunku atsisakyti.

– Ar gailitės nelikęs „Žalgiryje“?
– Esu ištikimas vyrukas, todėl man nepatiko, kad aš palikau Kauną. Tai nebuvo lengvas sprendimas. Užplūsdavo mintys: „Mes laimėjome Eurolygą, reikia pabandyti laimėti dar kartą.“ Bet kaip ir minėjau, komandą pradėjo palikti svarbūs žaidėjai ir tada supratau, kad jeigu liksiu, viskas nebebus taip, kaip anksčiau. Nesigailiu šio sprendimo, bet tuo metu manyje virė vidinė kova.

– Jeigu komandos branduolys būtų išlaikytas, ar su „Žalgiriu“ galėjote apginti titulą?
– Be abejonės. Apginti titulą sunku, bet su tais vyrukais galėjome dar kartą tai padaryti. Kai prieš varžovus žaidi kaip čempionas, visos komandos žaidžia prieš tave su dviguba motyvacija, nori tave nuversti nuo sosto. Būtų sunku, bet aš jaučiau, kad tą sezoną mes neišspaudėme maksimumo ir turėjome vietos tobulėjimui. Jaunimas paaugo, Anthony kitą sezoną parodė, kad vis dar gali žaisti. Manau, kad būtume dar geresnė komanda nei ta, kuri laimėjo Eurolygą.  

– Su „Benetton“ 2003-aisiais turėjote šansą tapti Eurolygos čempionu, tačiau finale pralaimėjote „Barcai“. Kiek skaudus jums šis pralaimėjimas?
– Pamenu tą sezoną. Aš buvau savo karjeros pike, dar geresnis nei „Žalgiryje“. Turėjome puikią komandą, mus lydėjo sėkmė. Prieš „Maccabi“ ketvirtfinalyje pataikiau labai sunkų tritaškį, išplėšusį pergalę. Į Barseloną važiavome pasitikėdami savimi ir manau, jog buvome geresnė komanda už „Barceloną“. Sezono pabaigoje komandą paliko svarbus žaidėjas Dante Calabria, todėl finale Dejaną Bodirogą turėjo dengti septyniolikmetis Manucharas Markoišvilis. Aišku, kad jis nesusitvarkė, Bodiroga dominavo ir perlaužė rungtynes. Tai nebuvo jo klaida. Kaip treneris, tu pastatai vaiką prieš geriausią žaidėją Europoje, ko galima tikėtis? Jaučiu, kad mes turėjome laimėti titulą tais metais, tačiau susiklostė daug nepalankių aplinkybių. 

– Tuo metu jūs ir Šaras buvote geriausi Eurolygos įžaidėjai. Ar tarp jūsų buvo konkurencija?
– Konkurencija prasidėjo dar Lietuvoje, kuomet jis žaidė Vilniuje, aš – „Žalgiryje“. Kiek žinau, jis tą sezoną labai norėjo žaisti Kaune, tačiau Kazlauskas pasirinko mane, todėl kai žaidėme prieš „Lietuvos rytą“, jis buvo labai motyvuotas mus nugalėti ir gerai pasirodyti prieš mane. Vėliau Šaro karjera dramatiškai kilo ir Eurolygoje susitikdavome dažnai. Pamenu, jog žmonės svarstydavo, kuris geresnis, ir mus lygino. Manau, kad mes abu norėjome dominuoti vienas prieš kitą, bet tai nebuvo labai asmeniška. Vienas kitam jautėme didžiulę pagarbą ir iki šios dienos manau, kad Šaras yra vienas geriausių įžaidėjų Eurolygos istorijoje. Neabejoju, jog kažkur aukštai esu ir aš. Visada žaidžiau su papildoma motyvacija prieš Šarūną. Mes buvome varžovai, bet tuo pat metu žavėjausi jo žaidimu. Labai norėjau galimybės pažaisti su juo kartu. Tikrai būtume laimėję bent vieną titulą.

– 2005-aisiais keliai vėl suvedė su Jonu Kazlausku, atvykote į Pirėjo „Olympiakos“. Koks jausmas buvo vėl dirbti kartu?
– Buvo labai smagu. Tuo metu man jau buvo 32-eji, buvau vyresnis, bet pasirinkau „Olympiakos“ vien dėl to, kad ten buvo Jonas. Kai su žmogumi pasieki kažką ir jis stipriai prisideda prie tavo karjeros augimo, jauti, kad turi atiduoti skolą. Jaučiausi skolingas Kazlauskui ir labai norėjau dar kartą būti jo treniruojamas. Tą sezoną titulų nelaimėjome, bet buvome labai arti.

– Ar galima sakyti, kad Kazlauskas padarė jums didžiausią įtaką kaip treneris?
– Žinoma, jis buvo mano pirmasis treneris Europoje ir leido būti savimi, ko dauguma trenerių nedarė. Jis taip stipriai užkėlė kartelę, kad per kitus 11 savo karjeros metų nesutikau geresnio trenerio. Kai sulaukiau pasiūlymo iš Jono dirbti kartu su juo Pirėjuje, nė nemirktelėjęs sutikau. Tai parodo, kaip stipriai aš jį vertinu. Man patiko jo stilius ir tai, kaip jis matė krepšinį. Jis turėjo kitokią perspektyvą nei kiti treneriai ir mokė žaidėjus savo metodais, bet tai buvo be galo efektyvu. Pamenu, kad „Olympiakos“ ekipoje jis bandė išaiškinti jaunimui savo taktiką ir jie tarpusavyje pradėjo šnabždėtis: „Ką jis čia šneka? Dar nesu to matęs“. Tada aš priėjau ir jiems atrėžiau: „Vaikinai, klausykitės įtempę ausis, nes jis tikrai žino, ką daro. Tiesiog darykite, ką jis sako, kitu atveju galite išeiti“. Jonui esu dėkingas iki šios dienos.

– Akivaizdu, jog savo karjeros pike „Žalgiriui“ buvote neįperkamas. Ar karjerai einant į pabaigą, „Žalgiris“ bandė jus susigrąžinti?
– Nemanau. Neprisimenu tokio atvejo. Aš tikrai būčiau sugrįžęs (šypsosi).

– Ar prisimenate išskirtinę, dar nepapasakotą istoriją iš laikų Kaune?
– Mano apartamentai buvo Laisvės alėjoje. Vieną dieną man paskambino Bowie ir paklausė, kur šiandien pietaujame. Nuėjome pavalgyti į tuo metu populiarų restoraną Laisvės alėjoje, kur dažnai lankydavomės. Prisimenu, kad dažniausiai, kuomet baigdavome valgyti, prie lango stovėdavo didžiulė minia sirgalių ir žiūrėdavo į mus, mojuodavo. Mums išėjus, prašydavo autografų. Pamenu, kai vienos vakarienės metu Anthony pasakė: „Žmogau, esu per daug pavargęs bendrauti su jais.“ Jis tada susirado padavėją, kuri mus išvedė pro tarnybinį išėjimą. Galite tik įsivaizduoti, kokio dėmesio kiekvieną dieną sulaukdavome, kad net kartais reikėdavo pasišalinti. (juokiasi).

– Labiausiai neįvertintas čempioniškos „Žalgirio“ komandos žaidėjas?
– Saulius Štombergas. Su Anthony tikrai galvojome, kad jis žais NBA. Fenomenalus metikas.

– Kuris iš žalgiriečių labiausiai mėgdavo naktinį gyvenimą?
– Anthony (juokiasi). Jis turėjo daugiausiai energijos.

– Ką Tyusas Edney veikia dabar?
– Dirbu Kalifornijos universiteto atletų programos departamente, esu direktorius. Stengiuosi pritraukti talentingus jaunuolius studijuoti mūsų universitete ir padėti jiems siekti išsilavinimo. Prieš tai dvejus metus dirbau universiteto krepšinio komandos trenerio asistentu.

– Ar turite ką perduoti „Žalgirio“ fanams?
– Labai jų pasiilgau. Noriu sugrįžti į Kauną. Prieš trejus metus buvo rengiamas susitikimas tarp čempioniškos komandos žaidėjų, tačiau negalėjau ten būti. Labai tikiuosi, jog artimiausiu metu pavyks sugrįžti į Kauną, pasivaikščioti po Laisvės alėją, aplankyti trenerį Kazlauską ir komandos draugus. Labai jų visų pasiilgau. O fanams esu be galo dėkingas už palaikymą ir tai, kaip jie mane garbino, priėmė ir mylėjo. Aš irgi jus labai myliu, myliu „Žalgirį“, myliu Lietuvą ir tikrai jūsų nepamiršau. Kaunas iki šiol mano širdyje užima ypatingą vietą. Myliu, Tyusas.

Už pagalbą ruošiantis interviu speciali padėka skiriama Giedriui Šlikui.



Komentarai:

reikėtų Žalgiriui ji i final4 pakviesti
2022-12-28
+8
Atsakyti
Patiko, kad teisybę pasakė aie Šabtajų. Dėl politinių motyvų komentai apie jį būna labai sausi arba negatyvūs. Be jo tos šventės nbūtų.
2022-12-28
+15
Atsakyti
Anonimas
basketnews, kiek straipsnių į metus reikia apie t.edney arba t.beard? Vis tiek tą patį per tą patį rašot, jūsų auditorija net negimus buvo kai šitue žaidėjai žaidė
2022-12-28
+6
Atsakyti
LeGoAt
ok
2022-03-27
-2
Atsakyti
Don
Labai geri prisiminimai, nuostabus zmones ir komanda tuo metu buvo, o Lietuva tokios sventes seniai nebemate ;)
2022-03-27
+26
Atsakyti
Henyte
O pakalbinus bet kuri ryto legionieriu, visada pasaka ta pati buna. Apgavo, ismete, zadejo ir netesejo, tragiskas sezonas, skaudus pralaimejimas zalgiriui ir tt. Uztai rytfaniai ir lieja nevilti cia skaitydami tyuso interviu
2022-03-26
+12
Atsakyti
Etc
Geresni ir nuosirdesni zmones buvo pries 23 metus,maziau sugadinti negu dabar
2022-03-26
+20
Atsakyti
Anonimas
kaip miela pries 23 metus buvo cempionai, po 23 metu sedi dugne paskutiniai
2022-03-26
-18
Atsakyti
Jooo
perskaiciau ir net istrysko asara nes visas kovas zalgirio ziurejau su seneliu kuris trysko energija didele ir pamenu eurolygos laimejima kuris visiskai kosmosas buvo.. man buvo 15 metu, senelio nera jau bet jo saukimai prie tv prie edney laiku tai joo.. nepamirstama
2022-03-25
+60
Atsakyti
D_K
Skaičiau du kart. Daug gerų istorijų. Buvo tarsi Dievas išties ir buvo mėgstamiausias mano žaidėjas! Nerealu, kad jau 23 metai praėjo, bet tokio Europa nebematė žaidėjo, kai 175 cm žaidėjas dominavo aikštėj. Norėčiau jį išvyst Žalgirio arenoj ir PMO įteikiant jam dovanas bei dar kart paplot Tysui, tarsi Hall of Fame stiliuku, Garbės Šlovė turi būt jam išreikšta dar kartelį kažkaip! :)
2022-03-25
+36
Atsakyti
Kipras
Nostalgija.. Net liudna paliko,kaip gerai buvo tada :)
2022-03-25
+36
Atsakyti
30 metų pasakos. kam tai įdomu
2022-03-25
-69
Atsakyti
neidomu
2022-03-25
-64
Atsakyti

Komentuoti

Vardas:      
  Prenumeruoti   Iš viso komentarų: 15

„BasketNews.lt“ pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, nesusiję su tema, pasirašyti kito asmens vardu, pažeidžia įstatymus, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams.