Naujojo Orleano „Pelicans“ treniruočių stovyklos starte užsirekomendavęs Deividas Sirvydis kiek nustebęs žvalgėsi į švieslentę draugiškose rungtynėse su Toronto „Raptors“.
Prieš pat Las Vegaso vasaros lygos startą, „Pelicans“ su „Raptors“ žaidė treniruočių pobūdžio mačą už uždarų durų.
Bet iki tol solidžiai „Pelicans“ kompanijoje atrodęs Sirvydis du kėlinius nekilo nuo suolo. Į pabaigą jau bėgo trečias, kai Jarronas Collinsas galiausiai nusprendė iškviesti 91-ą numerį į aikštę.
Sirvydis žengė ant parketo šalia „Raptors“ puolėjo iš Latvijos Rodiono Kurucso. 40-asis 2018-ųjų NBA naujokų biržos šaukimas, pernai likęs Belgrado „Partizan“ žvaigždžių šešėlyje, iškart davė kietą fizinę kovą lietuviui. Turbūt net per kietą, kaip draugiškoms rungtynėms.
„Kas yra, braliuk?“ – draugiškai pabandė įeiti į pokalbį Sirvydis, šiek tiek nusistebėjęs dėl priešininko pasiūlyto fiziškumo.
Kurucs tik kažką piktokai atsikirto ir nekreipė dėmesio.
„Na, palauk“, – pagalvojo Sirvydis.
Per 12 paskutiniųjų rungtynių minučių Sirvydis susmeigė penkis tritaškius ir pelnė 20 taškų, o „Pelicans“ pranoko „Raptors“ ekipą.
„Vau, tikras profas. Tris kėlinius prasėdėjus išeiti ir taip pataikyti...“ – leptelėjo jam po rungtynių priėjęs vienas „Pelicans“ trenerių.
„Po praėjusių metų G lygoje išmokau suvaldyti pyktį. Būdavo, išeini piktas, bet taip gali tik pats sau pakenkti. Bet šįkart man pačiam buvo keista, kad išėjau ir žaidžiau labai tvarkingai. Nebuvo taip, kad forsavau žaidimą, – BasketNews prieš savo pasirodymą Las Vegase pasakojo Sirvydis. – Aišku, iškart išėjęs mečiau (šypsosi.). Bet įkrito pirmas tritaškis ir viskas. Įmečiau penkis ir buvau patenkintas savo pasirodymu.“
Po kelių dienų pirmą kartą nulipęs nuo Las Vegaso vasaros lygos parketo su „Pelicans“ apranga, Sirvydis neslėpė ironiškos šypsenos.
Jis žaidė 10 minučių, bet beveik didžiąją laiko dalį praleido kaip įžaidėjas. Tritaškiais garsėjantis 203 cm ūgio puolėjas pastarąjį sezoną G lygoje dažniau nei anksčiau žaidė su kamuoliu rankose. Bet ne tiek, kad galėtų sustatyti kompaniją, kuri pirmą kartą kartu susitiko aikštėje NBA vasaros turnyre.
Antrajame mače Collinsas net nebepakėlė Sirvydžio nuo suolo.
Prieš keletą metų galbūt tai būtų palaužę jauną puolėją iš Lietuvos. Bet užsigrūdinęs nuo gerokai rimtesnių išbandymų, Sirvydis trečiajame vasaros lygos susitikime pasirodęs aikštėje darė tai, ką moka geriausiai.
„Pelicans“ ir Vašingtono „Wizards“ mačą stebėję NBA apžvalgininkai ir sirgaliai nespėjo skaičiuoti lietuvio metimų.
Vieną po kito kamuolius į krepšį svaidęs Sirvydis susiderino taikiklį taip, kad įraitė į tinklelį net 6 tritaškius iš 10.
Staigūs šūviai, stepbackai ir dėjimai į krepšį į 37-ojo 2019-ųjų naujokų biržos šaukimo sąskaitą įrašė rekordinius 25 taškus.
„Ką aš daugiau galiu pasiūlyti? Einu ir žaidžiu. Duos neduos žaisti, bet darau tiek, kiek galiu“, – neapsikrauna 22-ejų krepšininkas.
160 minučių ant stipriausios krepšinio lygos parketo per savo karjerą praleidęs Sirvydis vis dar kartais nesupranta NBA logikos.
Tačiau vid. 12,5 taško (36,2 proc. trit.), 3,9 atkovoto kamuolio bei 1,2 rezultatyvaus perdavimo debiutiniame G lygos sezone rinkęs krepšininkas nesižvalgo į šalis ir kantriai vaikosi savo svajonės.
Iš dėmesio centro Vilniuje pabėgęs ir JAV treniruočių salėse užsidaręs perspektyvus žaidėjas sukūrė vieną didžiausių mitų pastarųjų metų Lietuvos krepšinyje.
Bet kvietimo net į Kazio Maksvyčio „langų“ rinktinės stovyklą nesulaukęs Sirvydis skambiai priminė apie save.
BasketNews pokalbis su Sirvydžiu – apie reakciją į keistus NBA procesus, savo tikrąjį lygį, galimybę sugrįžti į Europą, Maksvyčio sprendimą nekviesti jo į rinktinę, kailinius, sužvaigždėjimą bei pabėgimą į Ameriką.
– Pirmojoje vasaros lygoje, kai tik prieš naujokų biržą tau suėjo 19 metų, negavai daug žaidimo laiko (vid. 7 min.), nes „Pistons“ fokusavosi ant jau žaisti NBA pasiruošusių naujokų ir pagrindinės komandos narių.
Po poros metų jau buvai „Pistons“ narys, bet vasaros lygoje gavai pasireikšti tik po 11 minučių. Dabar gerai pasirodai „Pelicans“ treniruočių stovykloje, bet vėliau esi nustumiamas į suolo galą.
Ar jau perpratai, kaip veikia tas NBA verslas?
– Jei atvirai, dar ne (šypsosi.). Čia yra daug labai skirtingų situacijų. O jei pernelyg gilinsiesi, tai tik pats save apkrausi.
Kalbėdavausi su tėvais, agentu ir jie sakydavo, kad neapsikrauk tuo, ko negali kontroliuoti.
Iki pastarojo sezono turėjau mini traumelę, dėl kurios nežaidžiau savaitę-dvi. Iki to momento labai išgyvendavau, kad ar pats kažką blogai darau, ar kažkas netinka. Bet išėjęs vėl rungtyniauti po tos traumelės ir pauzės, persilaužiau. Išmokau gyventi tuo momentu.
Gal nuskambės banaliai, bet taip ir buvo. Negalvojau, kas buvo vakar ar kas bus rytoj. Manau, sporte, ypač krepšinyje, taip ir turi būti. Nepataikai metimo – meti toliau.
Tad stebina, bet tuo pačiu ir nebestebina. Dviprasmiškas jausmas.
– Pasirašai su „Pistons“ trejų metų sutartį, bet jau po pirmojo sezono tave atleidžia. Kaip reaguoji ir ką darai?
– Ten buvo didelis chaosas. Atskridau iš Lietuvos į Detroitą. Liko kelios dienos iki stovyklos pradžios, sudalyvavau pirmoje treniruotėje, atsikeliu kitą dieną be sveikatos – koronavirusas.
Tai praktiškai reiškia, kad turi praleisti vasaros lygą – tiek dėl sunkių simptomų, tiek dėl koronaviruso protokolo.
Sėdžiu kažkur ketvirtą dieną ir man skambina agentas. Sako, kad tuoj paskambins treneris ir vadovas, pasakys, kad viskas. Paskambino vadovas, paaiškino, kodėl yra taip ir taip, pasakė, kad vis tiek nori turėti mane šalia G lygoje, stebėti progresą, ir, jeigu kas, po to pasiimti atgal.
Sulaukiau agento ir tėvų skambučių. Jaučiau, kad jie bandė mane guosti, kad nesinervinčiau. Bet jie nesuprato, kad aš iš tikrųjų pernelyg nesureagavau.
Negi dabar verksiu? Liūdėsiu? Reiškia, kažko dar trūksta. Tai eini ir dirbi toliau.
Faktas, kad nemalonu, bet į pagalvę neverksiu. Kai klubas mane apie tai informavo, pasakiau, kad gerai, kada galiu ateiti į salę?
Kitaip nieko nepasieksi. Eini ir dirbi toliau.
– Kad paliptų naujokų biržoje ir pasirinktų tave 37 šaukimu, „Pistons“ darė mainus, atidavė ateities šaukimus ir dar davė piniginę kompensaciją Dalaso „Mavericks“. Treneris Dwane'as Casey irgi kalbėjo apie ateitį ir tavo potencialą padėti „Pistons“ pagrindinei komandai. Kaip tada suprasti tokį „Pistons“ ėjimą?
– Kai buvau pašauktas, buvo visai kita valdžia su kitu generaliniu vadybininku.
Aš patikau buvusiam „Pistons“ vadovui Edui Stefanskiui. Bet klube įvyko permainos ir kai atvažiavau į Detroitą, komandą valdė visai kiti žmonės.
Nežinau, nuo ko priklauso žaidimo laikas. Bet bandžiau dirbti kaip išprotėjęs. Ateiti sportuoti pirmas ir išeiti paskutinis. Tuo aš ir užsitarnavau žaidėjų ir trenerių pagarbą komandoje. Realiai, kiaurą dieną leisdavau salėje.
NBA labai svarbu išlaukti savo šanso. Taip ir buvo su tomis keleriomis rungtynėmis 2020-2021 metų sezoną, kai gavau žaisti.
Aišku, ten daugiau leidžia žaisti jaunimui. Bet NBA yra NBA. Gavau šansą, įkrito keli metimai ir viskas.
Kiek matau, žinau ir įdedu darbo, aš manau, kad anksčiau ar vėliau turi kažkur pasisekti.
– Jeigu nepavyks užsikabinti NBA už dvišalės sutarties, koks tavo planas kitam sezonui?
– Nesu užsiciklinęs būtinai Amerikai. Esu viskam atviras. Bet dabar svarbiausia čia. O po to dirbsiu asmeniškai ir lauksiu situacijos. Čia jau agentai viską derins. Mano darbas žaisti krepšinį.
– Koks pasiūlymas iš Europos priverstų susimąstyti grįžti?
– Dabar man labiausiai reikia žaidimo laiko ir geros lygos tobulėjimui. Perdaug negalvoju apie tokius variantus. Esu susitelkęs į šią akimirką ir toli nesižvalgau. Kur reikės, ten važiuosiu.
Tikrai nėra taip, kad norėčiau žaisti tik G lygoje. Bet Amerikai lieka prioritetas. Man pačiam asmeniškai NBA yra NBA. Ten susirinkę geriausi žaidėjai pasaulyje.
G lygoje tikrai netrūksta talentingų žaidėjų. Gal tas žaidimas kartais atrodo chaotiškai, bet jaučiasi kai kurių žmonių lygis. Manau, tai tinkama terpė tobulėjimui. Norėčiau kabintis toliau.
Esu dar jaunas ir noriu išnaudoti visus šansus.
– 34 taškų, 10 atkovotų kamuolių ir 6 rezultatyvių perdavimų pasirodymas G lygoje. Kaip reaguoji pirmą kartą pamatęs statistikos protokolą ir ką šie skaičiai sako apie tavo progresą, kurį padarei praėjusį sezoną?
– Aišku, smagu, nes dar ir laimėjome rungtynes. Tas ir maloniausia. Aš esu tas žaidėjas, kuris įmetęs 40 taškų, bet pralaimėjęs, nesidžiaugtų.
Sveikino treneriai, komandos draugai. Bet ką? Pasižiūri vieną vakarą tuos hailaitus ir dirbi toliau (šypsosi.). Smagu, bet nieko ypatingo.
– Kokio grįžtamojo ryšio iš Lietuvos sulaukei po tų ar bet kurių kitų G lygos rungtynių?
– Kiekvienas komandoje turime po trenerį su kuriuo dirbu papildomai.
O iš Lietuvos žinučių negavau. Tie, kas dirba Europoje, yra susitelkę Europos krepšiniui. Nemanau, kad tai yra labai gerai, nes daug kitokio krepšinio ir daug dalykų gali pažinti būtent Amerikoje. Krepšinis kaip ir tas pats žaidimas, bet jis čia visai kitoks nei Europoje.
Manau, kad turi būti abipusis ryšys. Tikiu, kad galima sujungti abiejų pusių geriausias savybes, taktiką su individualiu žaidimu.
– Kokią nuomonę apie G lygą turėjai pats ir kokią ją atradai ten nuvykęs?
– Važiuodamas į G lygą nežinojau, kur važiuoju.
Pirmaisiais metais G lygoje nežaidžiau, nes dėl pandemijos reguliarųjį sezoną pakeitė mėnesio trukmės turnyras, o „Pistons“ neturėjo G lygos ekipos.
Ėjau su mentalitetu, kad kaip bus taip bus. Galbūt tikėjausi, kad čia bus daugiau chaoso nei NBA ar Europoje. Bet žaidimas kaip žaidimas. Visai kitas greitis, staigumas, technika.
Galbūt anksčiau vienas žmogus čia įmesdavo po 60 taškų. Atsitinka taip ir dabar. Bet ši terpė yra arčiau NBA.
Iš mano patirties kartais atrodo, jog NBA žaisti lengviau nei G lygoje. Nes daugelis ant NBA ribos laviruojančių G lygos krepšininkų eina žaisti „viskas arba nieko“ mentalitetu. Arba gausi kontraktą NBA, arba prapulsi.
Kiekvienas žaidėjas ten bando daryti viską, kad kažkas atkreiptų dėmesį. Bet tuo ir įdomu, nes turi smarkiai investuoti į puolimą ir individualią gynybą. Toks žaidimo intensyvumas atima daug jėgų.
– Pats asmeniškai žiūrėjau keletą pilnų tavo rungtynių G lygoje. Matant labai individualų krepšinį, blankoką rungtynių atmosferą, daug tuščių vietų tribūnose... Nepasiilgsti normalios Europos krepšinio atmosferos ir rungtynių intensyvumo?
– Pasiilgstu, faktas. Bet kai pandemijos fone debiutavau lygoje, tada rungtynės dar vyko be žiūrovų. Ir tai padėjo priprasti prie atmosferos lyg ji būtų normali.
Kai paskutinį kartą Europoje normaliose rungtynėse su daug sirgalių žaidžiau prieš maždaug pusantrų metų, aš net pamiršau tą jausmą. Būtų įdomu.
Aišku, ir ten, būdavo, įmeti tritaškį, duodi gerą bloką, tai suolas šaukia ir bėga šiurpuliukai. Bet faktas, kad pasiilgstu. Manau, kažkada ateis tam laikas.
– Ką galvoji apie Sirvydį, kuris paskutinį kartą žaidė Europoje 2020-aisiais, ir ką manai apie dabartinę jo versiją?
– Manau, kad tai du visiškai skirtingi žaidėjai.
Anksčiau neturėjau fizinių galimybių atsistumti ar kažką. O tai didelis privalumas. Būdamas 18-os, galėjau tik išplėsti aikštę tritaškiu, kartais prasiveržti.
O dabar pridėjus fizinės jėgos, sustiprėjus, padirbus individualiai, išsiplėtė mano žaidimo repertuaras. Prasiveržimai, perdavimai, žaidimas su kamuoliu...
Tai, ką žmonės matė prieš trejus metus, yra visai kitas žaidėjas.
– Dėl ko dar labiausiai išgyveni dėl savo žaidimo?
– Galbūt dėl žaidimo su kamuoliu. Kartais pasijaučia psichologinis barjeras, kai susiduri su judresniu gynėju ir kartais atrodo, jog jis atims iš manęs kamuolį. Tada pernelyg prisisaugau.
Aišku, turbūt tokie dalykai ateina su patirtimi. Kuo daugiau žaisčiau su kamuoliu, tuo galbūt būčiau užtikrintesnis. Turbūt to trūksta labiausiai. Dar to užtikrintumo trūksta sužaisti vienas prieš vieną išsikeitus su didesniais žaidėjais.
Bet ant visko dirbu ir tai ateina.
– Stebint pilnas tavo rungtynes G lygoje, susidarė įspūdis, kad tavo prasiveržimų efektyvumą dar riboja priešininkų greičio bei staigumo pranašumas ir, kaip minėjai, neužtikrintas driblingas. Tai virsdavo vid. 1,5 klaidos per rungtynes. Čia turbūt skyrei didžiulį akcentą darbui šią vasarą?
– Nuo balandžio iki birželio pabaigos dirbau vien su fizika, greičiu, staigumu, sprogstamąja jėga. Norėjau padidinti metimo distanciją, didelį dėmesį skyrėme užsibaigimui iš arčiau krepšio, ir žaidimui su kamuoliu.
Manau, kad padirbėjome neblogai. Kai žaidėme tarpusavyje su „Pelicans“ žaidėjais ar draugiškose rungtynėse su Torontu, tikrai jautėsi, kad esu dar labiau patobulėjęs tiek fiziškai, tiek su įgūdžiais.
Metimas yra vienas pagrindinių mano ginklų. Išsimesdavau po šešis tritaškius ir, aišku, yra ta simbolinė 40 procentų siekiamybė. Tai mano minimumas, kurį norėčiau turėti.
Sezono pradžioje pasitaikė daugiau laisvesnių metimų, o po to varžovai ėmė rimčiau ruoštis ir jau tekdavo atlikti sunkesnius metimus.
Lietuvoje irgi dirbau su metimu prie nuovargio, lakstant pirmyn atgal ir intensyviai mėtant tritaškius.
– Kazys Maksvytis skelbia Lietuvos rinktinės kandidatų sąrašą pasaulio čempionato atrankai ir jame nėra Sirvydžio pavardės. Kaip reaguoja ir ką daro Deividas Sirvydis?
– Realiai, nieko. Man nebuvo nei skaudu, nei nieko.
Tiesiog norėjosi pasibandyti ir pasirodyti Lietuvos rinkai, kuri pastarąjį kartą mane matė prieš trejus metus.
Bet čia galbūt daugiau išgyveno mano draugai ir šeima. Jie nesuprato ir rašinėjo, kaip čia taip gali būti.
Bet treneris mato, ko jam reikia ir ko ne. Gal kažkada prireiks. Aišku, visada norisi atstovauti Lietuvai, bet tas laikas dar ateis.
– Bet objektyviai vertinant, koks dabar yra tavo lygis? Kokia yra 12,5 taško vidurkio G lygoje vertė?
– G lygoje nėra lengva rinkti taškus. Ten daug atletiškų ir greitų žaidėjų, kurie yra ant NBA ribos.
Aišku, visada gali būti geriau, bet 12,5 taško vidurkis per 20 minučių nėra blogai. +/- rodikliai rodo, kad tas žaidimas neša naudos.
Kalbant apie mano tikrąjį lygį, sunku pasakyti. Faktas, kad iš G lygos jo nenusakysi. Visiems buvo klaustukas ir dėl Brazdeikio.
Manau, dabar tai laikotarpis, kai dedu į savo bagažą kuo daugiau, o kai ateis laikas – rinktinė, NBA ar Europa, kur bus rimtos rungtynės, ten viskas ir pasimatys.
Dabar man tai kabinimosi į NBA ir tobulėjimo laikotarpis.
– Ką galvojai matydamas kontrastą, kaip Lietuvos rinktinėje sekėsi kitiems dviem G lygos žaidėjams Ignui Brazdeikiui ir Arnoldui Kulbokai?
– Esu matęs jų rungtynių NBA ir G lygoje, todėl buvo įdomu, kaip jie pasirodys Europos krepšinyje.
Nepasakyčiau, kad Brazdeikis kažkuo nustebino. Ignas tikrai geras žaidėjas. O vienos rungtynės, net ne pilnos, apie Kulboką nieko nepasako.
– Kalbant apie pasitikrinimą, ar Lietuvoje vasarą įmanoma išsikviesti lietuvius krepšininkus treniruočių pobūdžio rungtynėms penkiese prieš penkis? Pavyzdžiui, kaip tą Amerikoje daro Domantas Sabonis su Kevinu Durantu, Kyrie Irvingu, Cade'u Cunninghamu ir kitais.
– Vasarą planavau išvažiuoti į JAV dar anksčiau, kad galėčiau pažaisti tokias treniruočių pobūdžio rungtynes su NBA arba G lygos žaidėjais.
Kiek esu girdėjęs, Lietuvoje kartais susirenka pasižaisti, bet nėra taip, kad taip būtų kasdien. Buvau pasižaidęs su viena kompanija. Eurolygos ir Europos taurės žaidėjų nebuvo, bet buvo ir LKL krepšininkų.
Tai ne tas pats, kas žaisti pilnas rungtynes. Tačiau nesvarbu, kokie tie žaidėjai, geriausia, kad gali sportuoti rungtynių ritmu. Labai naudinga taip išsibandyti, ypač, kai po G lygos sezono buvo praėję du mėnesiai ir iki tol nemažai dirbau su fizinio rengimo bei įgūdžių treneriais.
Manau, į Lietuvą irgi ateis šita mada. Manau, tai vienas pagrindinių būdų tobulėti vasarą. Vien tik dirbti individualiai su treneriu yra kas kita.
– Dveji metai Lietuvos krepšinio paraštėse be kvietimo į langų rinktinę, kai joje buvo pakviesti du kiti G lygos krepšininkai Arnoldas Kulboka bei Ignas Brazdeikis. Ar jautiesi nuvertintas žaidėjas Lietuvoje?
– Galbūt jaučiuosi, bet manau, kad žmonės gyvena prisiminimais apie mano žaidimą, kai buvau 18 metų.
Kiek atsimenu rinktinės trenerio interviu, jis minėjo, kad tai jo sprendimas ir aš dar turiu įrodyti, jog galiu būti rinktinėje. Tik man tada kyla klausimas: kur galiu tai įrodyti?
Suprantu, kad komandoje nėra 20 vietų. Bet jei pasikvietė Igną bei Kulboką, neabejoju, ateis ir mano eilė.
Tik manau, kad visas tas fonas susidarė nuo laikotarpio Vilniuje ir visų tų apkalbų.
Manau, kad žmonės susidaro nuomonę iš nuogirdų. Bet jie nesiremia savo asmenine patirtimi, koks aš esu iš tikrųjų ir kaip atrodau aikštėje, o vertina pagal aplinkinių nuomones.
Bet tikiu, kad čia tik laiko klausimas.
– Pagal aplinkinių nuomones ir nuogirdas Vilniuje, patekęs į NBA sužvaigždėjai ir pametei discipliną. Rokas Jokubaitis „Kitokiuose pasikalbėjimuose“ užsiminė, jog buvote geri draugai, bet po to tas bendravimas nutrūko, nustojai jį sekti instagrame.
Ką galvoji apie tokias kalbas? Gal iš tikrųjų dabar permąstydamas savo elgesį, tą pusmetį iki naujokų biržos arba kitą sezoną Vilniuje, kažką darytum kitaip?
– Aš nesuprantu kalbų apie tą pasikėlimą. Žmonės apie mane sprendžia iš dūmų užsklandos.
Juokingiausia tema buvo kailiniai. Man juokinga, kai žmonės sako: „Kaip jis gali nešioti tokius prabangius kailinius?“ Tie kailiniai kainavo 80 eurų.
Tas pats buvo ir „Ryte“, kai atvažiavau su nauju automobiliu. „Kas tu toks, kad važinėtum su nauja mašina?“ Tas automobilis buvo pirktas kaip būsima dovana mamai. Tiesiog kol buvau Lietuvoje, pats dar juo pasivažinėjau. Bet intencija buvo palikti jį mamai kaip dovaną.
Girdėjau, kad žmonės skundėsi dėl mano tatuiruočių, kad ką jis čia daro ir kas jam negerai. Aš dar būdamas penkerių pliurpdavau tėvams apie tokius dalykus. Užaugau ant žaidimų, filmukų ir tokie dalykai man visada atrodė įdomūs.
Vieni žmonės gal dieną naktį sėdi prie kriptovaliutų, o aš domiuosi tatuiruotėmis, stiliumi ir panašiai. Man tai tiesiog įdomu.
Manau, didesnis dėmesys stiliui jau irgi ateina į Lietuvą. Galvoju, tai kiekvieno žmogaus saviraiškos priemonė. Man patinka matyti skirtingus žmones. Man patinka, kai žaidėjai ateina į rungtynes ne su treningais. Aš nuo vaikystės norėdavau eksperimentuoti su apranga ir turiu savo stilių.
Jei kažkam tai per drąsu, tai nieko negaliu padaryti...
Grįžtant prie Roko minties... Aš net nežinau, kuriuo momentu mūsų bendravimas nutrūko... Nei jis man kažką padarė, nei aš jam.
Tiesiog su laiku vienas žaidžia vienur, kitas dar kitur, kitoje šalyje ar kitame mieste. Ir taip tie keliai išsiskiria.
Man visada malonu kalbėtis su draugais iš krepšinio. Gal tiesiog žmonės prisiklauso visokių mitų ir susidaro tokią nuomonę. Bet taip ir atsirenki žmonės. Turiu savo draugus iš vaikystės ir man užtenka.
– O pats dabar permąstydamas savo elgesį nemanai, kad kažkuriuo metu galėjai būti susirgęs žvaigždžių liga? Galbūt dabar dėl kažkokių savo veiksmų gailiesi ir elgtumeisi kitaip?
– Nepasakyčiau.
Faktas, kad kai esi jaunas, gali pasimesti. Bet tikrai nebuvo taip, kad kai prasidėjo kalbos apie naujokų biržą, aš pradėjau vaikščioti užrietęs nosį.
Būdavo apkalbų, kaip aš elgiuosi aikštėje ar eidamas gatve. Aš paprastas žmogus – bendrauju su žmonėmis, su kuriais man įdomu tą daryti. Jei fanai prieis, aš visada pakalbėsiu.
Bet yra ir tokių žmonių, kur aš žinau, kad už nugaros jie apie mane yra prikalbėję dalykų, bet po to lyg niekur nieko eina sveikintis gatvėje. Atsiprašau, bet kai žinau, kaip yra iš tikrųjų...
Perėjau daug spaudimo. Ir iš įvairių pusių. Sulaukdavau kritikos dėl savo gyvenimo būdo, dėl to, ko nepadarydavau aikštėje. Nors, mano nuomone, kiek sugebėdavau, tiek padarydavau.
Vilniuje man buvo labai sunku. Ten buvo tokių sunkių akimirkų, kad jos mane po to paruošė taip, kad dabar nebežinau, kas dar galėtų mane paveikti psichologiškai.
Būdavo, kad grįžęs po rungtynių ar treniruotės tiek išgyvendavau, jog negalėdavau užmigti. Sėsdavau į automobilį ir 1-2 nakties išvažiuodavau važinėtis po Vilnių.
Tikrai norėjau viską padaryti kuo geriau. Stengiausi būti ir geras žmogus, ir geras krepšininkas. Bet po to ateina kalbos, kad jis ten kažką ne taip daro aikštėje, kad jis nedirba... Nors, pavyzdžiui, to komandos vadovo aš niekada nemačiau salėje. Kiek būdavau salėje, jo niekada ten nebūdavo.
Nedaro to, nedaro ano, rengiasi taip, kalba anaip... Manau, viskas prasidėjo nuo mano įvaizdžio. Bet ar ką nors būčiau daręs kitaip? Manau, kad ne.
– Ar teisingai pastebėjau, kad po tų sunkumų pasidarei uždaresnis – tiek aikštėje, tiek už jos ribų?
– Visi lygino mano charakterį, kad pasikėlęs ar kažką, bet aš anksčiau būdavau labai emocionalus bičas ir vaikas. Būdavau tikrai labai atviras.
Bet po visų metų „Ryte“, kur, nesakau, kad man nedavė šanso, bet tiesiog tikiu, jog galėjau išspausti dar daugiau.
Būdavo ir tokių situacijų, kur man rėkdavo spjaudydamiesi tiesiai į veidą. Nemanau, kad taip elgiasi adekvatūs žmonės...
Dar kai po naujokų biržos atvažiuodavo skautai ir darydavome treniruotes su deriniais penkiese prieš nulį, rėkdavo, kad ką aš čia išsikalinėju ir kodėl dirbu ne pilna jėga. Iš niekur.
Viskas labai susidėjo į vieną krūvą. Žiniasklaida, spaudimas iš Amerikos ir vadovų Lietuvoje pusės, visokie podkastai susidėjo į vieną. Niekada nenaršau straipsnių ir stengiuosi atsiriboti nuo visko, ką apie mane rašo. Bet labiausiai tai žeidžia mano tėvus, kurie daugiausiai dėl to išgyvena.
Po to jie dalinasi su manimi tais straipsniais, išgyvena. Nemalonu ir gaila.
Nemalonu, kai grįžtu namo ir matau savo mamą verkiančią. Bet prašydavau išlaikyti šaltą protą. Tėtis mano irgi karštesnio būdo. Jam irgi skaudu matyti, kad taip šneka apie jo vaiką, todėl norėdavo paaiškinti, kad nėra taip, kaip kiti įsivaizduoja.
Krepšinio pasaulyje mane mažai kas pažįsta išskyrus tuos, su kuriais buvau „Ryte“. O ir „Ryte“ turbūt nepadariau to geriausio įspūdžio, nes viskas susidėjo į vieną – galva užspausta, visur blogai.
Ateidavau į treniruotes ir su niekuo nekalbėdavau. Tiesiog dirbi ir išeini.
Tai man buvo labai geros psichologinės pamokos, dėl kurių buvo labai sunku. Bet dabar neturiu nieko asmeniško.
Dabar man neįdomu, kas ką apie mane pasakys. Gyvenu savo burbule: turiu savo šeimą, draugus, agentus ir man to užtenka.
Anksčiau daugiau bendraudavau ir socialinėje erdvėje. Dabar ten mažai ką pas mane rasite. Tiesiog einu savo keliu, turiu savo žmones ir gyvenu savo gyvenimą.
– O po tokios patirties dar norėtum sugrįžti žaisti į Lietuvą? Pavyzdžiui, į komandą kaip „Wolves“, su kuria neturėtum jokių sąsajų?
– Kur reikės, ten ir žaisiu.
Aš išmokau užsikurti nuo tokių dalykų. Mane tai motyvuoja. Manau, to irgi reikia išmokti.
Aišku, nesakau, kad tai veža. Faktas, maloniau gauti komplimentų. Bet sugrįžimas į Lietuvą man visai nesukeltų problemų.
– Amerikoje pailsėjai nuo to pašalinio triukšmo?
– Man Amerikoje buvo atgaiva. Čia visi tokie labiau atsipalaidavę. Jie moka mėgautis tuo, ką turi. Aišku, yra visokių, bet bent jau mano aplinkoje – žaidėjai, treneriai, draugai ar kiti, jie tiesiog mėgaujuosi tuo, kas yra, ir linki kitam gero.
Iki dabar sulaukiu žinučių iš poros žmonių Detroite. Rašo, kad labai gaila, jog palikau komandą. Linki sėkmės.
Yra ir lietuvių, kurie parašo. Tas labai malonu. Stengiuosi visiems atrašyti, kas linki gero.
Bet būdamas Amerikoje atsiribojau nuo visko. Pas mane buvo tik krepšinis. Atsikeli – treniruotė, dieną pamiegi – vakare vėl treniruotė, ir grįžęs atsiriboji nuo visko.
Įdomu, kad anksčiau norėdavau aplinkui save turėti žmonių. O dabar buvimas su savimi man yra privalumas. Mėgaujuosi kiekviena sekunde.
Būna, mane skatina daugiau išeiti pabūti su kitais, susipažinti. Bet man labai gera vienam užsidaryti su savo mintimis, muzika, ir tuo mėgautis.
– Dar prieš ketverius metus visa „Ryto“ sirgalių bendruomenė pastatė tave kaip klubo ateities flagmaną iš atsidavimo komandai pusės. Dar dabar puikiai pamenu, kaip 2018-aisiais kartu su Mareku Blaževičiumi kėlei į viršų jaunimo Eurolygos trofėjų Belgrade, o jus vėliau oro uoste pasitiko „Ryto“ sirgaliai.
Po tokios patirties Vilniuje, kuri apėmė daug žmonių „Ryto“ organizacijoje, atsimenant ir tas skandalingas skyrybas su klubu pereinant į Jeruzalės „Hapoel“, dabar po ilgos pertraukos pamatei savo ankstesnę mylimiausią komandą laiminčią LKL.
Kaip jauteisi regėdamas čempionais tapusį „Rytą“?
– Man neįdomu. Turbūt daugiausia dėl to, kas dar ten liko klube iš tų įvykių. Bet kalbant apie komandą, jie laimėjo tikrai pelnytai. Čia viskas tvarkoj.
Nesu prieš „Rytą“ ar už „Rytą“. Prieš „Žalgirį“ ar už „Žalgirį“. Tiesiog kai aš nebesu ten, man įdomus tik pats krepšinis.
Pavyzdžiui, man labai patiko ir „Lietkabelio“ žaidimas. Ir ta simpatija „Lietkabeliui“ atėjo stebint pusfinalį, nes jie tą „Žalgirį“ paėmė tikrai nerealiai. Man labai simpatizavo jų žaidimas.
O dėl Belgrado ir visko, grįžtant prie sunkesnių momentų ir išėjimo, juokingiausia, kad fanai myli ir t.t., bet kai man pasidarė sunku, patys pradėjo rašinėti, kas tau darosi, žvaigždžių liga ir t.t. Susimąsčiau apie viso to psichologinę pusę.
Kai „Rytas“ išplatino viešą pranešimą apie mano perėjimą į „Hapoel“ ir įsidėjo padėką į instagramą, beveik 24 valandas nebuvau nieko pas save įsidėjęs.
Tada ar pats įsijungiau paskaityti komentarus, ar kažkas atsiuntė nuotraukas, kad „Ryto“ fanai pradėjo rašyti po ta padėka, kad kaip jis drįsta nieko pas save neįsidėti, tylėti ir nerodyti dėkingumo, nors klubas jam tiek daug suteikė.
Iki dabar esu išsisaugojęs keletą nuotraukų su komentatoriais, kurie rašė tuos blogus komentarus. Ir kai įkėliau įrašą su padėka „Rytui“ ir pan., įsijungiau paskaityti tą ankstesnį įrašą. Žiūriu, tų blogų komentarų jau nebėra, o tie patys žmonės man asmeniškai rašo „ačiū tau“.
Žmonės pila, o po to iš naujo lenda... Juokinga situacija.
– Kaip toks spaudimas veikia jaunus žaidėjus ir ką tu galvoji apie tokį foną Lietuvoje?
– Yra daug pašalinių veiksnių.
Ta pati žiniasklaida. Kokį ažiotažą sukels žiniasklaida, to žmonės ir tikėsis. Tu nekontroliuoji tų dalykų.
Manau, susideda daug aplinkinių faktorių. Tas haipas visas.. Nesakau, kad buvau kažkoks netalentingas. Mano jaunystė tikrai buvo gera su jaunimo Eurolyga, naujokų birža. Bet vien tas faktas, kad aš užsidraftavau, dar nieko nepasako. Negalima lyginti kiekvieno istorijos su Lukos Dončičiaus. Kiekvienas eina savo kelią.
Paėmus tą patį Roką Jokubaitį. Jis žaidžia pas Šarūną, jam duoda žaisti, tobulėti ir jis auga kaip žaidėjas. Mano kelias kitoks – per G lygą, svetimoje aplinkoje ir bandau kabintis nagais ir dantimis.
Nesakau, kad žiniasklaida kalta, bet šiais laikais socialinė medija ir žiniasklaida žmonėms yra pagrindinis informacijos šaltinis. Tie, kas neina į rungtynes, jie sprendžia apie žaidėją iš statistikos.
Lietuvoje visi mėgsta lyginti. Jaunas talentingas žaidėjas turi būti kaip Luka. Visi lygina neįvertindami, kad kiekvieno situacija skirtinga.
Pavyzdžiui, Mindaugas Kuzminskas, Rokas Giedraitis. Ne visi jie taip iškart iššovė 22-23 metų. Aišku, gal tada aplink juos nebuvo tokio ažiotažo. Bet kiekvieno kelias skirtingas.
Manau, tai yra laiko klausimas. Eini, kaupi patirtį ir ruošiesi savo šansui. Tam, kad žaistum NBA, turi pereiti labai daug laiptelių. Ir labai sunku pasakyti, kada juos pasieksi.
Manau, Lietuvoje yra per daug užkulisinių dalykų. Ir, manau, tuo metu per daug kreipiau į tai dėmesį. Galvoju, jaunas žaidėjas turi eiti dirbti ir nesižvalgyti aplinkui.
– Ką keistum Lietuvos krepšinio bendruomenės supratime?
– Manau, kad visi viską turėtų pamatyti savo akimis. Pavyzdžiui, net ir rungtynės arenoje ir per televizorių yra du skirtingi dalykai.
Manau, kad žmonėms reikėtų daugiau domėtis patiems, o ne remtis nuogirdomis iš kitų žmonių. Labiau įsigilinti į situaciją. Ir tai liečia ne tik krepšinį.
Paremkite BasketNews ir naršykite be reklamų.
