Songaila – apie darbą rinktinėje, kitą lietuvį „Spurs“ ir naują etapą San Antonijuje

Donatas Urbonas
BasketNews žurnalistas iš Las Vegaso
2022-07-21 08:45
Nuotr.: BNS
Nuotr. BNS

„Jeremy, ateik, kai ką tau parodysiu!“ – Darius Songaila nekaltai šūktelėjo 9-ajam NBA naujokų biržos šaukimui Las Vegaso viešbučio koridoriuje.

San Antonijaus „Spurs“ pasirinktas Jeremy Sochanas iš pradžių nieko neįtardamas jau kulniavo Greggo Popovichiaus asistento link. Kai 19-metis 206 cm ūgio lenkų kilmės amerikietis įžvelgė keistą lietuvio šypseną.

„Eik eik, net nepradėk – mačiau tas rungtynes!“ – netrukus nusikeikė „Spurs“ ateities viltis.

Darius Songaila

Darius  Songaila
Pozicija: PF
Amžius: 44
Ūgis: 204 cm
Svoris: 112 kg
Gimimo vieta: Marijampolė, Lietuva

Lietuvos septyniolikmečių rinktinė pasaulio čempionato ketvirtfinalyje net 73:44 sutraiškė bendraamžius iš Lenkijos ir palengva žengė į turnyro pusfinalį. Songaila nepraleido progos įkąsti „Spurs“ naujokui ir pasidžiaugti saviškių pergale.

44-erių lietuvis turi privilegiją nuo pirmų dienų eiti į artimą kontaktą su būsimomis NBA žvaigždėmis.

Songaila yra ketvirtas Popovichiaus asistentas ant „Spurs“ suolo. Bet be žaidimo plano idėjų, dėl kurių kartais tenka pasiginčyti su pačiu Popu, Songaila dar atsakingas ir už individualų žaidėjų tobulėjimą.

„Tam žaidėjui dažniausiai esi pirmas žmogus, kurį jis geriausiai pažįsta. Su juo kasdien dirbi, kalbiesi, kaip gyvena, kur buvo, ką veiks per atostogas. Susiformuoji tą santykį, – BasketNews Las Vegase pasakojo Songaila. – O kai tau reikia jam kažką pasakyti mačo metu ar treniruotėje, gali laisviau tą padaryti. Nes jau yra ryšys. Ir jo reakcija nebus tokia, kad maždaug ką čia aiškini ir kas tu toks?

Daug į NBA atėjusio jaunimo mūsų nežino. Aišku, nekalbu apie tokias žvaigždes kaip Steve‘as Nashas. Bet daug buvusių žaidėjų buvo tokie roliniai krepšininkai kaip aš, kur dabartinis jaunimas net nežino, jog žaidėme NBA.

Bet tas asmeniškumas labai padeda ateičiai. Po to tie žaidėjai tampa „Visų žvaigždžių“ rungtynių dalyviais, pagrindiniais, išeina į kitas komandas. Tai kaip voratinklis, kur viskas susipina.

Nori kuo geriau daryti savo darbą dėl kuo geresnio atsiliepimo. Nes ateityje tie geri atsiliepimai gali atnešti tau darbą.“

Tas galutinis siekis Songailos trenerio karjeroje – NBA vyr. trenerio postas.

Penktą sezoną „Spurs“ organizacijoje pasitinkantis lietuvis vis artėja prie Popovichiaus dešinės ant trenerių štabo suolo. Tačiau jis turi užsibrėžęs ribą, iki kada ketina vaikytis aukščiausio tikslo stipriausioje krepšinio lygoje.

Tarp kitų jo siekių – galimybė atsivežti į NBA klubą dar vieną lietuvį arba padėti Lietuvos rinktinės trenerių štabui.

Songaila interviu BasketNews – apie naują erą San Antonijuje, kaip sirgalių dėmesys Songailai stebina jaunąsias „Spurs“ žvaigždutes, diskusijas su Greggu Popovichiumi, arčiausiai NBA esančius Europos trenerius, ir aplinkybes, dėl kurių jis grįžtų dirbti ir gyventi į Lietuvą.

– Koks dabar fonas San Antonijuje, kai po 22 metų atkrintamosiose iš eilės, ten nebežaidžiate jau trečius metus?
– Natūralu, kad esi pripratęs prie tam tikrų standartų, kur visada kovoji dėl atkrintamųjų ar čempionų titulų. „Spurs“ per tris dešimtmečius iškovojo po NBA titulą. Nesu tikras, ar kažkuri komanda savo geriausiais laikais buvo tokia stabili.

Bet kai visada kovoji dėl titulų, tavo naujokų biržos šaukimai bus tik pirmojo rato pabaigoje. Iš 29-o šaukimo išsivystėme vieną „Visų žvaigždžių“ krepšininką (Dejounte Murray), bet į tai susideda daug žaidėjų vystymo trenerių darbo.

Kitos komandos, kurios tankina, per 10 metų susirenka po tris-keturis Top 5 šaukimus. Memfis, Filadelfija, Oklahoma... Po 2-3 metų ta komanda gali atrodyti jau visai kitaip.

– Kaip tiek sezonų dėl čempionų žiedų kasmet kovojęs Greggas Popovichius tvarkosi su tokiu mentaliteto šoku?
– Jam tikrai gera dirbti su jaunais žaidėjais. Mokyti juos, diegti vertybes. Man pasirodė, kad pernai jis tikrai mėgavosi tuo procesu.

Šiemet vėl bus kitaip su dar daugiau jaunų žaidėjų. Bet jei būtų blogai, jis nebūtų prasitęsęs kontrakto (šypsosi).

Nuotr. AP - Scanpix

– Kaip 73 metų vyr. treneris mezga ryšį su į anūkus jam tinkančiais žaidėjais?
– Visada sakiau, kad jis vienas geriausių krepšinio psichologų. Bet asistentai jam turi padėti suprasti šių laikų jaunimą ir kaip prie jų prieiti, prasimušti.

Man, kaip dar ir žaidėjų vystymo treneriui, su jais tenka pabendrauti daugiau. Darai individualias treniruotes, matai jų situaciją už aikštės ribų, užmezgi santykį.

Mes turime visą tą informaciją ir tai mūsų užduotis perteikti ją taip, kad Popas suprastų, su kokiais žmonėmis turi reikalų ir kaip prie jų prieiti.

– O kaip tu bandai užmegzti ryšį su jaunais žaidėjais? Ką labiausiai mėgsti ir nemėgsti apie jaunąją kartą?
– Jei esi tik ant suolo sėdintis vienas pirmųjų asistentų, žaidėjai tave pažįsta tik iš darbo rungtynėse ar treniruotėse. 

Labai didelis pliusas tas, kad dirbdamas dar ir kaip vystymo treneris, su jaunais žaidėjais užmezgi asmeninį ryšį.

– Tai labai gerai ir ateičiai, kai tie žaidėjai taps žvaigždėmis, išvažiuos į kitas komandas ir ten galbūt atsilieps į jų rekomendacijas dėl trenerių štabo.
– Taip. Tada atsiranda asmeniškumas.

Tam žaidėjui dažniausiai esi pirmas žmogus, kurį jis geriausiai pažįsta. Su juo kasdien dirbi, kalbiesi, kaip gyvena, kur buvo, ką veiks per atostogas. Susiformuoji tą santykį.

O kai tau reikia jam kažką pasakyti mačo metu ar treniruotėje, gali laisviau tą padaryti. Nes jau yra ryšys. Ir jo reakcija nebus tokia, kad maždaug ką čia aiškini ir kas tu toks?

Daug į NBA atėjusio jaunimo mūsų nežino. Aišku, nekalbu apie tokias žvaigždes kaip Steve‘as Nashas. Bet daug žaidėjų buvo tokie roliniai krepšininkai kaip aš, kur dabartinis jaunimas net nežino, jog žaidėme NBA.

Bet tas asmeniškumas labai padeda ateičiai. Po to tie žaidėjai tampa „Visų žvaigždžių“ mačo žaidėjais, pagrindiniais, išeina į kitas komandas. Tai kaip voratinklis, kur viskas susipina.

Nori kuo geriau daryti savo darbą dėl kuo geresnio atsiliepimo. Nes ateityje tie geri atsiliepimai gali atnešti tau darbą.

– Ar per keletą metų atsirado nors vienas „Spurs“ jaunuolis, kuris buvo matęs tavo žaidimą NBA ir jam simpatizavęs?
– Vis tiek, pasikalbi, ir žaidėjai sužino.

Pavyzdžiui, vakar stovėjome, žiūrėjome rungtynes ir žiūrovai pastebėjo Jeremy Sochaną – prašė pasirašyti. Mes sėdime kiek tolėliau, bet ateina vienas bachūriukas ir sako: o, Dariau, žiūrėk – ir duoda pasirašyti NBA kortelę.

Jeremy atsisuka į mane: rimtai?!

Vaikiui dar 19 metų. Bet dabar yra „YouTube“ – ten viską gali išsitraukti ir pasižiūrėti. 

Nesakau, kad taip nutinka dažnai, bet sezono metu fanai keliskart ateina į viešbutį ir pakiša kortelę. Jaunimas tada nustemba.

Taip žaidėjams kartais ateina smalsumas daugiau pasidomėti. Bet malonu.

– Kuris jaunuolis paliko didžiausią įspūdį savo smalsumu ir progresu per tuos kelerius metus San Antonijuje?
– Pas mus buvo tikrai daug smalsių ir norinčių dirbti žaidėjų.

Dejounte Murray darbo etika buvo nereali. Kai aš atėjau, jis dar tik buvo jauna žvaigždutė, pateko į antrą geriausiai besiginančių žaidėjų penketą. Bet patyrė kelio traumą ir mums teko nemažai laiko praleisti kartu.

Kadangi tą sezoną nekeliavau su komanda, o jis liko San Antonijuje, mačiau, kaip jis atsidavė darbui, atsistatė, perėjo reabilitaciją ir per trejus metus nuo to praleisto sezono tapo „Visų žvaigždžių“ žaidėju. Buvo žiauriai smagu.

Turime tokių, kaip Keldonas Johnsonas. Jis tikras džiaugsmo kamuolys (šypsosi). Kur nueisi, jam viskas visada gerai, jis visada linksmas, užsivedęs. Vis su kažkuo pasišpaguos, įneš pozityvios energijos.

Pavyzdžiui, Tre Jonesas – irgi fantastinis žmogus. Dirba nerealiai. Bet užtat jis toks tylesnis. 

Visi skirtingi, bet su nė vienu nebuvo kokių nors nesusipratimų.

Gal tik buvo gaila dėl Lukos Šamaničiaus. Nemanau, kad žmogus suprato, kokią galimybę jis turėjo. Jei būtų pasilikęs, dabar žaistų starto penkete. Bet neišlaukė. Labai daug greitai visko norėjo, o dabar net nežinau, kur jis yra.

19 šaukimas – su tokiais duomenimis, išnyko iš krepšinio žemėlapio.

Išėjo į Niujorką ir po to dingo. Nors žmogus tikrai turėjo duomenis, bet nelengvas charakteris. Noro daug, bet darbo mažai.

– Užmezgus santykį ir matant jo sėkmę, kaip nuliūdino Dejounte Murray mainai? Ar pačiam yra tekę turėti kokių nors skaudžių mainų per žaidėjo karjerą?
– Buvau dukart išmainytas: iš Vašingtono į Naująjį Orleaną ir iš Naujojo Orleano į Filadelfiją. Tie mainai yra verslo dalis. Turbūt tik ant rankos pirštų galėtum suskaičiuoti, kurie visą karjerą sužaidė vienoje komandoje. Komandos lipdosi, bando įvairius dalykus. Tiesiog vieniems tinka, kitiems ne.

Mums buvo tokia situacija su vienu žaidėju praėjusią vasarą. Jis buvo rotacijos dalis ir nenorėjome jo iškeisti. Bet darėme mainus ir komanda paprašė to žaidėjo. Ir tada įmeti tą žaidėją vien dėl to, kad įvyktų mainai... Tą žaidėją išperka ir jis lieka be nieko.

Aišku, gaila, bet čia jau verslo dalis. Asmeniškumai ir prisirišimas prie tam tikrų dalykų... Smagu, kai daug laiko būni vienoje komandoje, bet tai didžiulė NBA verslo dalis.

Tankinimas ir „Spurs“ yra žodžių junginys, kurio niekada nebūdavo vienoje eilutėje. Ar vis dar bėgate nuo sezono aukojimo ir aukščiausio naujokų biržos šaukimo vaikymosi idėjos, ar dabar tai natūrali „Spurs“ permainų dalis?
– Nežinau, kaip kiti įsivaizduoja tankinimą, bet kaip aš jį įsivaizduoju, tai Portlandas šiemet buvo idealus to pavyzdys.

Jie turėjo gerą komandą. Kai pirmą kartą su jais žaidėme, „Trail Blazers“ turėjo ilgiausią pergalių seriją namuose visoje Vakarų konferencijoje – dešimt iš eilės. Po 2-3 savaičių – viskas: Lillardas daugiau nežais, CJ McCollumas iškeistas ir visi žaidžia G lygoje.

Matai, kad jie totaliai tankina ir net nebando laimėti su turimais žaidėjais. Mes tų žaidėjų neturime.

Jei su turimais žaidėjais žaisime kiekvienas rungtynes tam, kad laimėtume jas, nemanau, kad tai yra tankinimas. Tankinti yra visai nebežaisti. 

Popas artėjo link NBA pergalių rekordo. Jį pasiekę, galėjome nuimti žaidėjus ir nebežaisti. Bet mes žaidėme kiekvienas rungtynes, kad jas laimėtume.

Net ir po Dejounte mainų mes vis tiek žaisime. Nėra pas mus tokio mentaliteto, kad viskas, pažaidžiu tris kėlinius, kad pasižiūrėtume, ir paskutinį kėlinį atiduodame rungtynes. Ne, pas mus to nebus. Žaisime, kad laimėtume.

Mūsų komanda dabar labai jauna, kad laimėtų daug rungtynių. Bet man tai du skirtingi dalykai. Tie, kurie tai daro specialiai, kaip darė Portlandas ar Filadleflija su Oklahoma prieš kelerius metus. Ar tas tankinimas toks labiau kaip persitvarkymas? Čia jau kaip nori, taip tas vertina.

– Ar per tavo karjerą yra tekę žaisti tankinančioje komandoje?
– Niekada.

– Tais laikais kas nors iš viso tankindavo?
Tankinimas nesitęsdavo visą sezoną. Dažniausiai tik sezono pabaigoje, kai likdavo 10 paskutinių mačų ir matydavosi, kad nepateksi į atkrintamąsias. Pagrindiniai žaidėjai neberungtyniaudavo, žaisdavo jaunimas. Bet ir jaunimas žaisdavo tam, kad laimėtų.  

Kai aš žaidžiau, nebuvo krūvio paskirstymo (ang. load management). O dabar būna, nežais tas ir tas, nes vyksta krūvio reguliavimas...

Lygiai tiek pat minučių žaisdavo, lygiai tiek pat rungtynių. Ir dar treniruodavosi daugiau nei dabar. Ir nebuvo jokio krūvio paskirstymo.

Aš suprantu visą tą medicinos svarbą, bet mano laikais buvo truputį kitaip.

– Kokį įspūdį palieka naujoji „Spurs“ viltis – 9-asis šaukimas Jeremy Sochanas?
– Labai fainas jaunas vaikinas. Jis lenkas ir žaidęs už Lenkijos jaunimo rinktinę.

Kai lietuviai septyniolikmečių pasaulio čempionate nunešė lenkus, sutikęs jį viešbutyje kviečiau ateiti. Sakau, Jeremy, ateik, ką tau parodysiu! Jis žengė du žingsnius ir viską supratęs pradėjo juoktis: eik eik, mačiau tas rungtynes – net nepradėk (juokiasi).

Labai fainas geras vaikis. Tikrai entuziastingas. Teko su juo dalyvauti poroje individualių treniruočių. Po koronaviruso protokolo reikia iš lėto įeiti į ritmą. Aišku, kūnas dar nėra pasiruošęs NBA, dar turės daug dirbti, bet jis lengvai juda, labai lengvai viską daro.

Matau, kad projektas jį užsiauginti, ypač, kai jis žais tokioje pozicijoje, mums bus labai naudingas.

– Sochanas garsėja gynyba ir universalumu, bet stinga įgūdžių puolime. Atsimenant tavo arkliuką NBA – techniškumą baudos aikštelėje arba metimus iš vidutinio nuotolio, gal čia reikės tavo rankos treniruočių salėje?
– Bet tas krepšinis, kai žaidžiau aš, buvo kitoks. NBA viskas ėjo per didelius. Arba ant posto, arba baudos kampo gauni kamuolį. Tada visi kirtimai, perdavimai, žaidimas nugara į krepšį.

Dabar žaidimo nugara į krepšį praktiškai nebeliko. Nebent dar jei gauni iš prakirtimo, vieną kitą judesį padarai. Bet to žaidimo nebeliko – viskas kitaip.

Tie įgūdžiai gal bus kitokie, nei turėjau aš. Bet vis tiek dirbsime su viskuo.

Atsimenu, kai žaidėme prieš Dalasą. Ateina Luka Dončičius, atsistoja į postą prieš gynėją, laisvai 2-3 driblingai ir per petį įsimeta. Mums reikia pradėti tai daryti, nes niekas nebemoka gintis.

Žaidėjai pamiršo, kaip gintis ant posto, nes jie atsistoja ir gali daryti, ką nori. Gal tai toks pamestas menas. Bet, manau, daug laiko leisime kartu.

Jo privalumai – gynyba, energija, užsivedimas. Bet tokiame amžiuje jam reikės visko.

– Kaip jaučiasi dabartinę NBA stebintis senosios NBA mokyklos atstovas?
– Viskas tvarkoje, nes suprantu, kodėl taip yra: dėl žiūrovų, šou.

Bet kai pasižiūri į kitas komandas, kur žmogus gyvenime nėra metęs tritaškių, tačiau ateina į komandą su nestabiliu metimu ir jam vis tiek liepia mesti iš toli, nes jie nori išsimesti 35 tritaškius... Meta 28 procentus, bet vis tiek liepia mesti. 

Analitikai atėjo ir pasakė, kad procentaliai tritaškis yra geriau nei dvitaškis. Ir tada prasideda – visi meta po 40 tritaškių, nesvarbu, centras ar ne, stabiliai ar ne.

Aš už tai, kad mestų laisvi žmonės. Nes yra ir tempas, gerai yra ir greiti metimai. Bet turi mesti tie, kurie meta. Bet dabar toks krepšinis (šypsosi.). 

– Popas tapo daugiausiai pergalių NBA pasiekusiu treneriu. Koks dabar kitas jo užsibrėžtas tikslas?
– Neįsivaizduoju... Nežinau, kokių tikslų ten dar galėjo likti, kai jis pačioje viršūnėje (šypsosi). Man atrodo, tai jaunų žaidėjų mokymas.

Prieš rekordinę pergalę, jis nekentė tos šventimo idėjos. Jis nieko nenorėjo žinoti, sveikins jį ar ne. Jis nemėgsta pompastikos – labiau užsiima savo reikalais.

Nuotr. AFP - Scanpix

– Atsimenu, Željko Obradovičius stebino „Partizan“ žaidėjus, pats dar aktyviai dalyvaudamas treniruotėse, fiziškai rodydamas derinius su kamuoliu rankose. O kaip laikosi 73-ejų Greggas Popovichius?
– Jis kasdien sportuoja. Aš tokio amžiaus norėčiau turėti tiek jėgų. Jis kasdien ateina į salę, lipa ant takelio, nueina į štanginę. Kasdien sportuoja. Labai aktyvus.

– Kaip savo asistentus į darbą įtraukdavo Šarūnas Jasikevičius ir kaip Greggas Popovichius?
– Negaliu įvertinti dabartinio Šaro. Manau, kad tas Šaras, su kuriuo buvau „Žalgiryje“, buvo kitoks. Jis keičiasi kaip treneris, keičiasi komandos, organizacijos. Bet galiu palyginti jį tik iš pirmųjų metų. 

Bet ir mano vaidmuo tais pirmaisiais metais buvo labiau padirbti su žaidėjais asmeniškai. Tada Šaras viską norėjo padaryti pats: perdaryti, peržiūrėti, sudėlioti visus skautingo planus prieš kiekvieną mačą.

NBA mano vaidmuo dabar toks. Esame keturi asistentai, išsidalijame komandas. Vyr. asistentas gal turi 22 skautingus, antras – 17, trečias – 15, aš – 13. Turi 5-6 rungtynes, maždaug 13 skautingų, ir tu visą darbą darai, ne vyr. treneris. Nes žaidžiant tiek rungtynių, jam tai tiesiog neįmanoma fiziškai.

Peržiūri visas rungtynes, susirenki klipus, sudėlioji planą ir pateiki jį vyr. treneriui. Sėdi trenerių susirinkime, pateiki planą ir visi aptaria, tinka jis ar ne. Jei netinka, gali išdiskutuoti.

Kai buvau „Žalgiryje“, dirbau daugiau individualiai su žaidėjais prieš ar po treniruočių. Bet nieko bendro su krepšinio taktikomis ar skautingu. Jei peržiūri rungtynes, tai labiau kažką parodyti asmeniškai žaidėjui.

Dabar darau tai, ką darytų asistentas. Bet tai mano paruošta informacija, kurią pateikiu vyr. treneriui, o jis sprendžia, tinka ar ne. 

– Tai jei netyčia vaikai prie kompiuterio ištrintų tavo darytą skautingą, „Spurs“ komandai turbūt būtų nelabai gerai?
– Pliusas tas, kad turi savo asmeninį video asistentą, tai mes keičiamės informacija. Ką turiu aš, turi ir jis. Bet nebūtų labai gerai (šypsosi).

Pamenu, po 14 dienų grįžome iš vienos kelionės Rytų pakrantėje.

Grįžau ir mes sėdome namie į koronaviruso protokolus dviem savaitėms. Kaip tik iškrito mano skautingas. Reikėjo viską daryti per „Zoom“, bet vis tiek ne tas pats, kai tu gali būti vietoje ir sudėlioti viską per kompiuterį.

O čia surašai, nusiunti, vėl atrašai. Nebuvo komfortabilu.

– Ar pameni, kaip su savo skautingu esi degęs arba laimėjęs rungtynes?
– Visada taip būna. Pateiki planą ir būna viskas gerai. Bet kartais ateina mačas ir neveikia.

Šį sezoną buvo labai geras pavyzdys su Denveriu. Žaidėme dvejas rungtynes iš eilės namuose. Pirmąsias laimėjome, planas suveikė – viskas gerai. Prieš antrą mačą susiginčijome ir nutarėme tą planą pakeisti. Pakeitėme ir gavome į vieną krepšį (šypsosi).

Kartais išeina, bet kartais ne.

– Kaip Popas reaguoja į tokias situacijas?
– Turėjau tokių situacijų, kur pateiki planą ir tada jis klausinėja kiekvieno dalyko. Kodėl čia? Kas čia? 

Bet gerai ar blogai sužaidus rungtynes, niekada nebuvo, jog prisikabintų prie plano. Jis tik pradinis, o rungtynės per daug dinamiškos.

Žinai komandos tendencijos, bet viskas remiasi ant individualių žaidėjų. Bandai juos stabdyti pagal tendencijas, bet žaidimo eigoje viskas keičiasi. Tie pakeitimai rungtynių metu, keičiant gynybą ar rotacijas, jau vyksta per minutės pertraukėles.

Dar nebuvo situacijų, kur būčiau gavęs kažkokį labai blogą ar labai gerą įvertinimą. Labiau pasikalbame su kitais asistentais, pasidžiaugiame, pasidalijame nuomonėmis.

– O koks Popovichiaus požiūris į komandinį darbą? Jis telkiantis lyderis, ar labiau paliekantis laisvę kitiems asistentams?
– Jautiesi didele komandos dalimi, nes vien ką reiškia jo pasitikėjimas patikėti tau žaidimo planą.

Jis jį peržiūri, užduoda porą klausimų, ir sako, jo, viskas gerai. Niekada nepajausi, kad jis nepasitiki tavimi ar tavo idėjomis.

Aišku, ateina laikas, kai jis nori mesti tau iššūkį. Iššaukti reakcijas, patikrinti, kaip atsikirsi ir susidėliosi. Tai tobulėjimo dalis.

Trenerių susirinkime galime išsidiskutuoti ir susiginčyti. Bet kai po plano patvirtinimo išeiname iš kambario, mes visi esame tame pačiame puslapyje. Ir tu jauti tą palaikymą. Kai Popas patvirtina tavo planą paskutine kalba, tai daugiau tau nieko ir nereikia.

– NBA vyr. treneriais tapo jau šeši buvę Popovichiaus asistentai. Tavo ilgalaikis tikslas taip pat treniruoti NBA komandą. Atsižvelgiant į dabartines samdomų vyr. trenerių tendencijas, ko tau dar trūksta siekiant šios pozicijos?
– Tai klausimas, į kurį sunku rasti atsakymą.

Kai žaidžiau NBA, turėjau asistentus, kurie iki dabar dirba asistentais. Ir jie N metų buvo kviečiami į vyr. trenerio darbo interviu, bet iki dabar jie yra asistentai. Nors ir ten yra žiauriai vertinami.

Visur yra pažintys ir kabliukai, kodėl pasamdė tam tikrą trenerį.

Ettore Messina pas mus dirbo daugybę metų. Jei visi žinotų tą atsakymą, būtų daug lengviau. Kartais negali prognozuoti dalykų.

– Bet jei Greggas Popovichius rytoj nuspręstų atsisakyti pareigų ir tau teiktų eiti į interviu dėl vyr. trenerio pozicijos, dėl ko labiausiai būtum neužtikrintas?
– Man reikia patirties. Viena, kai esi asistentas ir gali paruošti planą. Bet kita būti kėdėje, iš kurios turi kontroliuoti rungtynes. 

Vienetai žmonių visame pasaulyje gali tai padaryti. Net patys geriausi treneriai, jie vis tiek kažkuriame savo karjeros etape buvo asistentais. Turi pasėdėti tame suole ir būti situacijoje, kad galėtum priimti tuos sprendimus. 

Atrodo, trys minutės per TNT, bet turi priimti sprendimus, viską keisti. Turi turėti stiprų pirmą asistentą ir visus kitus, kurie gal padėtų, jei kažko nematai. 

Reikėtų patirties. Šie metai man bus antrieji asistento pozicijoje. Tos patirties vis tiek reikia.

– Jeigu būtum NBA vyr. treneris, kaip atrodytų tavo štabas?
– Aišku, reikia pirmo vyr. asistento, kuris būtų turėjęs tos patirties ir buvęs tose situacijose, kuriose galėtų patarti, kaip elgtis ir ką daryti. 

Antro, trečio ir ketvirto asistentų ar žaidėjų vystymo trenerio pozicijai norėčiau jaunų alkanų žmonių, kurie kyla ir nori prasimušti. Netgi, sakyčiau, bandyčiau suteikti šansą jaunimui iš Lietuvos.

Nėra mūsų tiek daug tų lietuvių. Būtų žiauriai faina, jei jaunam treneriui galėtum duoti galimybę ateiti dirbti. Pradėti kad ir nuo video kambario, bet duoti šansą kilti laiptais. Kad jie matytų tą sistemą ir kiltų. 

Visada girdėjome, kaip serbai Europoje kiša savo trenerius. Ir taip, jie tai daro be jokio sąžinės graužimo. O mes galvojame, kaip atrodys, ką pagalvos. „Savą įkišo“. Gerai, bet toks šitas verslas.

Aišku, turi turėti gabumus ir bet ko neįkiši. Bet jei tas žmogus yra krepšinyje ir matai jo potencialą, jis jaunas ir nori kabintis, duok jam tą šansą. Koks skirtumas, kas tau ką pasakys.

Jei aš kažkada būsiu tokioje situacijoje, kur sėdėsiu pirmame suole, tikrai norėsiu pasiimti žmogų iš Lietuvos, kokios nors akademijos. Atsivežti į video kambarį ir duoti jam šansą augti.

Man ir Deividas Dulkys pernai skambino – norėjo. Suorganizavome jam interviu su mūsų video koordinatoriumi. Nesukrito kortos, bet jis gavo darbą G lygoje.

Ir su Antanu Kavaliausku vienu metu kalbėjomės dėl video koordinavimo darbų. Bet atėjo Timas (Duncanas), turėjome per daug didelių ir reikėjo mažesnio. Jis pateko į Wake Forest.

Aš už tai, kad jei esi tokioje pozicijoje, kur gali duoti šansą talentingam jaunimui, kodėl gi ne?

– Jeigu turėtum tokią galimybę dabar pat čia atsivežti tą lietuvį, kas jis būtų?
– Tai turbūt turėtų būti jaunas ir vienišas žmogus. Nes palikti viską Lietuvoje... Pats žinau, kaip tai sudėtinga.

Buvau čia ir grįžau į Lietuvą. Atžaidi Lietuvoje dvejus metus, trejus metus, susikuri šeimą, gerbūvį ir turi viską palikti ir atvažiuoti čia... Mano situacija kitokia. Galiu sau tai leisti. Bet jaunam žmogui ir treneriui, pavyzdžiui, su mažu vaiku, mesti viską ir atvažiuoti čia pradėti viską nuo nulio... Būtų žiauriai sunku.

Gal jis ir turėtų tai daryti, bet turėtų suprasti, ką aukoja. Nes tos darbo valandos video kambaryje nėra kaip trenerio. Tu praktiškai pasiekiamas 24 valandas per parą. Talentas ir noras yra viena, bet suprasti, kur važiuoji, yra kitas dalykas. Norinčių tikrai atsirastų, bet reikėtų įsivertinti, kad tai kainuos tavo gyvenimą.

Turėjome vieną vyruką, kuris persikėlė iš Kalifornijos ir po metų pasakė, kad čia tikrai ne jam. Gal tas darbas skamba žiauriai fainai – ruošti video medžiagą treneriams, bet žmonėms sunku įsivaizduoti, kiek ten to darbo yra iš tikrųjų. Tu ateini pirmas ir išeini paskutinis. Jei kažko reikia, tu visada pasiekiamas telefonu. 

Aš metus ten pabuvęs supratau, kaip reikia vertinti video kambario darbuotojus. Jie yra visas pamatas, ant kurio statai žaidėjų vystymo programą.

Galbūt kažkada man teks ta privilegija atsivežti jauną vaikį ir pastatyti jį į tą poziciją. Tikiuosi, kad tai bus jo gyvenimas šansas, kuriuo jis pasinaudos.

– Žiūrint iš šalies į Europą, kuris Eurolygos treneris dabar atrodo arčiausiai NBA vyr. trenerio pozicijos?
– Visi matėte finalo ketvertą. Kai buvau „Žalgiryje“, turėjome taktikų, metimų, paruošimų. Dabar visas Europos krepšinis eina į tai, ką daro NBA: bėgame ir metame. 

Žiūrėjau finalo ketvertą, Šaro rungtynes su Madridu, „Anadolu Efes“... Bėga ir meta.

Aišku, yra daugiau taktikos, nes gynyboje gali sėdėti baudos aikštelėje ir reikia atrasti kampus. Bet tas bėgimas ir metimai, kuo greičiau... Viskas labai panašėja į NBA.

Manau, Ettore Messina būtų vienas iš tų, nes jis čia jau buvęs.

– O kaip atrodo Pablo Laso situacija?
– Esu žiauriai nustebęs, kaip išsirutuliojo jo situacija Madride. Labai keista. Aišku, pirmiausia – šokas, kad jam taip nutiko. Išgyveni dėl jo kaip žmogaus.

Bet kai matai, kad ir gydytojai sako, jog viskas gerai, ir žaidėjai nori, kad jis liktų... Aišku, mes nežinome, kaip yra viduje. 

Gali būti vieneri metai, kai kažkas nepavyksta, bet jis visada būdavo finalo ketverte. Per tiek metų...

Pažiūrėkite į tą pačią „Barceloną“. Kur buvo „Barca“ prieš Šarą? Buvo viršuje, tada žiauriai krito, bet vėl lyg ir kyla.

Stabilumo kreivė Madride yra žiauriai gera. Tokius treneris, kurie sugeba išlaikyti tokį stabilumą, turi vertinti.

– Užsiminei, kad ateityje norėtum sugrįžti į Lietuvą. Domintų vyr. trenerio darbas Lietuvoje, ar čia planuotum grįžti gyventi jau tik baigęs visus darbus Amerikoje?
– Jei grįžčiau po visko visko, tai jau gal ir nereiktų grįžti – būsi susenęs (juokiasi). Priimdami sprendimą išvažiuoti į JAV, nusistatėme tam tikrą laikotarpį, per kurį turiu pasiekti tiek, kiek galiu. Nežinau, kiek tai bus. Bet po tam tikro laiko norėčiau grįžti į Lietuvą...

Aišku, grįžęs nesėdėsiu rankų sudėjęs. Norėčiau turėti kažkokį darbą – ar tai klube, ar rinktinėje.

Man būtų smagu dirbti rinktinės štabe. Galėčiau padėti ne tik kaip buvęs žaidėjas – čia jau ir mano darbas.

Būtų gera padirbti su rinktine vasarą. Aišku, šią akimirką situacija tokia, kad rinktinės štabas suformuotas, o aš vasaros lygoje. Bet, galvoju, galbūt artimiausioje ateityje tokia galimybė bus. 

– Koks yra tas užsibrėžtas laikotarpis Amerikoje? Ar tai susiję su vaikais, mokykla, ar kitais faktoriais?
– Tai daugiau priklausys nuo mano karjeros kreivės ir žiūrėsime, kur mes būsime. 

– Pagal ką matuosi savo karjeros kreivę?
– Man Ettore buvo labai geras pavyzdys. Jis buvo vyr. asistentu daugybę metų ir dažnai buvo kviečiamas į interviu. Niekada taip ir nepavyko gauti vyr. trenerio darbo. Bet staiga atėjo pasiūlymas išvažiuoti į Milaną.

Jei tokia galimybė atsirastų ir man, po 10-15 metų, irgi priimčiau tokį sprendimą.

Bet jei matyčiau, kad esu situacijoje, kur dar yra galimybių kilti aukščiau, natūralu, kad likčiau.

Kiekvienas jaučiame ribą, kur esi ir kas laukia ateityje. Būdamas tam tikroje situacijoje jauti, ar bus galimybė pakilti, patobulėti, ir ar verta, ar ne. Dabar žinau, kad man viskas dar prieš akis.



Rodyti komentarus

Pernai berods buvo straipsnis,kad Lietuvai trūksta gerų trenerių.O už Atlanto jau du yra,Songaila su Kavaliausku ir tikrai su didele perspektyva.Kas geriausia,jog mūsiškius labai vertina Amerikoje,juk net Karnišovas tapo Bulls vienu iš vadovų.Labai norisi,kad visi ten dirbantys mūsiškiai kažkada savo patirtį atsivežtų ir į Lietuvą bei ja pasidalintų.
2022-07-21
+4
Atsakyti
A.
dar vienas puikus skaitinys! Songaila sukaupęs daug patirties. kazkaip tarp eilučių jaučiasi meilė Lietuvai. tikiuosi partizaniniu tarsi būdu atsirad daugiau specialistų besimokančių is geriausios lygos (pasakojime apie Dulkį buvo isreiksta mintis, kad viwi specai norintys pasistažuoti už Atlanto yra laukiami ). dabar žinios yra vertingesnės nei kada nors.
2022-07-21
+14
Atsakyti

Komentuoti

Vardas:      
  Iš viso komentarų: 2

„BasketNews.lt“ pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, nesusiję su tema, pasirašyti kito asmens vardu, pažeidžia įstatymus, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams.