Archyvai iš 1994 m.: kaip pelningą „Statybos“ pasiūlymą atmetęs Karnišovas matė savo ateitį?

2022-07-28 13:30
Nuotr.: BNS
Nuotr. BNS

Tinklalapyje BasketNews – Giedriaus Šliko rasta archyvinė medžiaga iš 1994 metų, kuomet „Respublikos“ žurnalistas Saulius Ramoška parengė interviu su tada 23-ejų Artūru Karnišovu.

Tuomet krepšininkas buvo ką tik baigęs studijas NCAA. Jis neišgirdo savo pavardės NBA naujokų biržoje, bet bandė į stipriausią pasaulio lygą patekti per Milvokio „Bucks“ klubą.

Europoje jam Vilniaus „Statyba“ siūlė pelningą kontraktą, bet atletas galiausiai nusprendė profesionalo karjerą pradėti Šolė „Basket“ klube.

Karnišovas jau tada svajojo žaisti NBA, ir nors jis iki šiol yra rezultatyviausias Lietuvos rinktinės krepšininkas (1453 tšk.) bei žaidė stipriausiuose Europos klubuose, karjeros NBA krepšininko kelyje jis taip ir neturėjo.

Bet turi dabar jau kaip administracijos darbuotojas – 51-erių Karnišovas dirba Čikagos „Bulls“ krepšinio operacijų viceprezidentu.

Pristatome 1994 metais paruoštą Sauliaus Ramoškos interviu su Artūru Karnišovu.


Iš pradžių A. Karnišovas norėjo žaisti stalo tenisą. Visi matė, kad už kitus yra aukštesnis, sakė, jog gali susikūprinti, tad nepatartina jo žaisti. Teko palikti stalo tenisą. Dar mėgino rankinį, tačiau nepatiko, tad tėvelis patarė išbandyti krepšinį. Prievarta jis į krepšinio treniruotes netempė. Mažas būdamas Artūras stebėdavo krepšinio rungtynes, kai žaisdavo jo tėtis Mykolas, tad prie krepšinio buvo pripratęs nuo pat mažens.

– Pradėjau krepšinį žaisti nuo aštuonerių metų. Tėvelis nuvedė pas trenerį Makauską, po metų – pas trenerę Dindaitę. Pas ją treniravausi apie ketverius metus, bet kiti vaikai už mane buvo metais vyresni. Po to perėjau pas Dainių Mateiką. Ir pas jį treniravausi iki dvyliktos klasės.

– Būdamas vaikas turėjai kokį krepšininko idealą?
– Ko gero, nelabai. Sabonis už mane vyresnis septynerias metais. Kai jo žvaigždė iškilo, jam buvo septyniolika, man – dešimt metų. Gal tada Arvydas buvo mano idealas, nes Sabonį pradėjome garbinti kaip vienintelį tokį žmogų, užaugantį kartą per 100 metų. Paskui – Marčiulioniį: 1988 metais atėjau į „Statybą“, buvau žalias vyrukas, tad po savo „sparneliu“ priglaudė Šarūnas.

– Ar ilgas jūsų kelias į Ameriką?
– Žaidžiau Tarybų Sąjungos jaunimo rinktinėje, 1989-ųjų pavasarį buvo mano pirmoji kelionė su rinktine į Ameriką. Antroji kelionė į Ameriką buvo tų pačių metų vasarą. Tuomet „Golden State Warriors“ pasirašė kontraktą su Marčiulioniu. Trečią kartą į Ameriką vykau su „Statyba“. Po jos likau Amerikoje.

Bandžiau stoti į universitetą. Pavyko įstoti iš antro bandymo. Bet metai praėjo mokantis anglų kalbos, pratinantis prie Amerikos gyvenimo. Pirmieji metai praktiškai buvo mano išbandymas. Ne kartą teko nusivilti, buvo daug ašarų, pasiilgau namų.

Sunkūs buvo ir pirmi metai universitete. Pirmą kartą nuėjau į klausę, atsisėdau, buvo istorijos paskaita. Dairausi – visi kažką rašo. Galvoju, ką rašyti – angliškai aš nemokau dar gerai rašyti. Dėstytojas diktuoja, aš nesuspėju rašyti, todėl atsistojau ir išėjau iš klasės.

Pradėjau lankyti specialias pamokas užsieniečiams. Ir jau per pirmuosius metus anglų kalbą taip išmokau, kad galėjau su amerikiečiais lankyti visas paskaitas.

Nuo pat pirmųjų metų man gerai sekėsi žaisti krepšinį. Jau per pirmąsias rungtynes buvau išleistas su startiniu penketu. Į startinį penketuką buvau įtrauktas visus ketverius metus.

Labai padėjo olimpiada. Tai buvo mano karjeros lūžis. Tik po trečiųjų mokslų metų visi pradėjo mane pastebėti.

Ketvirtieji metai buvo labai sunkūs. Komanda čempionate žaidė nesėkmingai, patekome tarp 64 stipriausių komandų, tačiau pralaimėjome jau pirmajame rate. Tuo ir baigėsi mano karjera Seton Hole.

– Žinau, jog universitete buvote vienas iš geriausių...
– Esu dvyliktas Seton Holo istorijoje, bet vienintelis, kuris pelniau per tūkstantį taškų – 1509, perėmiau per šimtą kamuolių, daugiau kaip šimtą kartų blokavau metimus ir rezultatyviai perdaviau kamuolius bei atkovojau jų per 800. Kiti žaidėjai bandė pelnyti tik taškus, o aš stengiausi daryti viską.

Du kartus universitete buvau pripažintas geriausiu mokiniu pagal mokslą ir sportą kartu. Geriausiu mokiniu ir žaidėju savo konferencijoje buvau pripažintas du kartus iš eilės – toks atvejis per visą konferencijos istoriją – pirmas. Už mokslo pažangą po to buvau įtrauktas į Amerikos studentų-krepšininkų antrąjį penketuką.

– Kodėl neįstojote iš pirmo karto?
– Kalbos nemokėjau. Reikėjo laikyti anglų kalbos ir matematikos egzaminus. Už egzaminus skiriami taškai, maksimaliai jų galima gauti 1500. O mažiausiai, kad galėtum patekti į universitetą ir žaisti krepšinį, reikia surinkti 700. Iš pirmo karto surinkau 610 (už anglų kalbą negavau nė taško). Antrą kartą laikydamas egzaminus už kalbą vėl gavau nulį, bet jau daugiau kalbos mokėjau, supratau angliškai matematikos užduotis, o už matematiką gavau 730. Kaip tik per savo gimtadienį – balandžio 27-ąją – atėjo atsakymas, jog išlaikiau egzaminus ir esu priimtas į universitetą.

Matote nepilną turinį. Norėdami matyti visą, užsisakykite BN+ prenumeratą.


Rodyti komentarus


Komentuoti

Komentarus rašyti gali tik registruoti ir prisijungę vartotojai.