Nuo „Barcos“ iki „Lietkabelio“: kodėl jaunimo krepšinio žvaigždė užgeso tarp vyrų?

Gustavas Klikna
BasketNews žurnalistas
2022-07-28 19:00
Nuotr.: L.Sgamellotti, S.Stevanovic - Getty Images, BNS, V.Mikaitis | A.Zaikauskas/BasketNews iliustracija
Nuotr. L.Sgamellotti, S.Stevanovic - Getty Images, BNS, V.Mikaitis | A.Zaikauskas/BasketNews iliustracija

Ar žinote, kad praėjusį sezoną Prienuose trumpai žaidęs, o šią vasarą su Panevėžio „Lietkabeliu“ sutartį pasirašęs Stefanas Peno kažkada buvo vienas perspektyviausių jaunuolių Europoje, o tarp bendraamžių įžaidėjas dominavo taip, kad jo norėjo ne vienas Europos grandas? Atsukime laikrodį.

2013-ieji, Ukraina, Europos jaunimo čempionatas. Vos 16-os sulaukęs Peno su kamuoliu rankose jaučiasi lyg žuvis vandenyje ir atveda Serbijos rinktinę į pirmenybių sidabrą. 198 cm ūgio įžaidėjo statistika rodo universalumą – 9,3 taško, 7,1 atkovoto kamuolio ir 4,6 rezultatyvaus perdavimo. Po čempionato Peno pasipuošia ne tik medaliu ant kaklo, bet ir turnyro MVP statulėle rankose.

Tuo metu Peno jau buvo „Barcelonos“ narys. 2011-aisiais jaunuolio talentą pastebėję katalonai įteikė jam ilgalaikį kontraktą ir galimybę dirbti vienoje geriausių Europos organizacijų, kurioje į elitą pakilo tokie įžaidėjai kaip Šarūnas Jasikevičius, Ricky Rubio ar Tomašas Satoransky.

Stefan Peno

Stefan  Peno
Pozicija: PG, SG
Amžius: 24
Ūgis: 198 cm
Svoris: 91 kg
Gimimo vieta: Belgradas, Serbija

Būdamas 16-os, Peno turėjo prabangą mokytis iš to paties Šaro, Juano Carloso Navarro, o vėliau – Carloso Arroyo ir Tyrese'o Rice'o. 

Būdamas 17-os, 2014-ųjų gruodžio 14-ąją serbas debiutavo su „Barcos“ marškinėliais, išbėgdamas ant parketo ACB lygoje.

Būdamas 19-os, Peno jau visą 2016-2017 m. sezoną buvo katalonų rotacijoje ir debiutavo Eurolygoje, gaudamas šansą iš trenerio Giorgio Barztoko. Įžaidėjas 2017 metais taip pat debiutavo Serbijos rinktinėje bei jau pirmajame mače surinko 17 taškų bei 9 rezultatyvius perdavimus. Ateitis atrodė labai šviesi.

Tačiau peršokime 4 metus į priekį. 2021-ieji, Peno – Prienų „Labas GAS“ žaidėjas. Silpnos komandos, kuri praėjusį sezoną Lietuvoje krepšinio lygoje liko paskutinė.

Sužaidęs vos du mačus Prienuose, įžaidėjas grįžta į ACB ir prisijungia prie Bilbao „Surne“ klubo, kur krapšto po 1,8 taško ir renka po -0,5 naudingumo balo.

2022-ųjų vasara. Peno – „Lietkabelio“ narys. Jis pirmą kartą nuo 2019-ųjų, kuomet atstovavo Berlyno ALBA klubui, sugrįš į Europos taurę.

Nuotr. BC Prienai

Tačiau vis tiek kyla klausimas – kaip vienas perspektyviausių Europos įžaidėjų per 4 metus nuo „Barcos“ nusirito iki Prienų ir kodėl dabar serbui reikia gaivinti karjerą „Lietkabelyje“? Kokiu būdu Šarą, Navarro, Arroyo ir Rice'ą rūbinėje pakeitė Ignas Sargiūnas, Mantvydas Staniulis ar Mintautas Mockus?

Išsami Peno karjeros istorija – tinklalapio BasketNews interviu su pačiu krepšininku.

– Stefanai, tavo mama iš Gajanos, tėtis iš Serbijos. Kaip jie susitiko?
– Mano tėtis buvo profesionalus krepšininkas ir vienu metu nusprendė išvykti rungtyniauti į Venesuelą. Ten jis sutiko mamą ir tarp judviejų užsimezgė ryšys. Venesueloje jie susituokė ir 1996-aisiais persikėlė gyventi į Serbiją, kur aš gimiau. 

– Ar Serbijoje sulaukdavai žvilgsnių dėl savo egzotiškos išvaizdos?
– Taip, serbų vaikai į mane žiūrėjo kitaip. Kai žaisdavome krepšinį, kartais sulaukdavau ne pačių gražiausių komentarų apie savo išvaizdą. Bet vaikai tokie yra. Jie – negailestingi. Kai paaugome, jie suprato, kad esu toks pat, tik kiek kitokios odos spalvos. Tai buvo keista patirtis, bet būti kitokiu man visuomet patiko ir didžiuojuosi savo išvaizda. Esu išskirtinis.

– Stefanai, kada supratai, kad tarp bendraamžių dominuoji?
– Niekada nepagalvojau, kad prieš kažką dominuoju. Taip pat niekada negalvojau apie tai, kad esu vienas geriausių savo kartos žaidėjų. Buvo ne vienas mano amžiaus žaidėjas, kuris rinkdavo po 30 taškų per rungtynes. Aš tiesiog mėgavausi krepšiniu ir dariau viską dėl komandos. Rezultatai atėjo patys, bet pernelyg savęs su kitais nelyginau. Galbūt dėl to mane rinkosi vietoje kitų žaidėjų, nes aš tiesiog žaidžiau krepšinį ir spausdavau save. Niekada nesijaučiau, kad esu geriausias. Galbūt man reikėjo tokio pasitikėjimo savimi tuo metu, bet apie tai negalvojau.

– Žaidei visose jaunimo rinktinėse, o 2013-aisiais tapai Europos čempionato MVP. Ar gali papasakoti, kokia ryški tuo metu buvai žvaigždė tarp jaunimo Serbijoje?
– Į tai stipriai nekreipiau dėmesio, bet taip, aš buvau itin žinomas. Atstovauti Serbijai man buvo didžiulė garbė. Tai visuomet buvo mano mėgstamiausia sezono dalis. Visos stovyklos, gyvenimas kartu su komandos draugais viešbutyje, smagūs pasibuvimai. Tai – vieni geriausių momentų mano karjeroje. Mes laimėjome daug medalių. 2013-aisiais buvau išrinktas Europos čempionato MVP. Pamenu, kaip staiga atsirado labai daug netikrų draugų, bandymų įsiteikti, sulaukdavau nemažai dėmesio iš merginų. Ne vienas norėjo būti mano vietoje, bet praėjus šitiek laiko, visa tai nebėra svarbu. Viskas pasikeičia vyrų krepšinyje ir vienintelis dalykas, kurį pasiėmiau iš jaunimo rinktinių, yra draugystės. MVP titulas, medaliai ir šlovė nėra tokia svarbi.

– Ar gali nupasakoti, kaip jaučiasi paauglys, kurį stebi ir su kuriuo nori draugauti galybė žmonių?
– Būdamas trylikos persikėliau gyventi į Barseloną ir ėjau kartu į mokyklą su futbolininkais, kurie buvo daug kartų įžymesni nei mes – krepšininkai. Ir šiaip, mokykloje buvau retas svečias, nes treniruodavomės dukart per dieną, o mokslams laiko nelikdavo. 

– O iki tol, kol 2011 m. persikėlei į Barseloną, Serbijoje tave žinojo visi?
– Iš bendraamžių – taip. Žmonės Serbijoje krepšinį myli taip pat, kaip lietuviai. Jie domisi ne tik pagrindine Serbijos rinktine, bet ir kitoms jaunimo komandomis. Kai laimėdavau kažką su Serbija arba sužaisdavau geras rungtynes „Barcos“ gretose, žmonės rodydavo man dėmesį ir jo buvo daug. Kartais nėra gerai būti apsuptam didžiulio dėmesio, ypač, kai esi paauglys. Dėl to jaučiausi gerai, bet kai susidurdavau su dėmesiu, visuomet norėjau būti normalus vyrukas iš savo rajono, bendrauti su senais draugais, o ne tais netikrais, kurie atsirado tik dėl to, jog man gerai sekėsi krepšinyje. Visą gyvenimą stengiausi būti toks pat. 

– Kai tau buvo keturiolika, sulaukei „Barcos“ pasiūlymo. Kiek tokia ankstyva sėkmė jaunam žmogui susuka galvą?
– Iš pradžių nenorėjau vykti į Barseloną, nes Serbijoje buvo visi mano draugai, o aš mokiausi aštuntoje klasėje. Su savo šutve mes būdavome lyg vienas kumštis ir tuo metu galvojau planus, kaip išsisukti nuo išvykimo į „Barcą‘. Dabar atrodo kvailai, bet tuo metu man rūpėjo draugai, o ne kontraktai. Tačiau vieną dieną mane pasisodino tėvas ir pasakė, kad negaliu praleisti šios galimybės. Tiesiog negaliu atsisakyti, kai man siūlo „Barca“. Jie man atvėrė akis ir vėliau supratau, kad man pasisekė. „Barca“ man leido atsivežti tėvus ir gyventi kartu su jais. Tai man labai palengvino gyvenimą ir jaučiausi lyg namie. Jie visuomet buvo šalia ir tai mane išgelbėjo nuo to, kad kažkas susuktų man galvą.

Nuotr. BasketNews.lt/J.Miklovas

– Ar dabar supranti, kaip stipriai „Barca“ tavęs norėjo, kad net leido atsivežti savo tėvus?
– Dabar taip, tuomet visiškai nesupratau ir neįvertinau. Tiesiog džiaugiausi, kad žaisiu „Barcelonoje“, susipažinsiu su pagrindinės komandos žaidėjais, gyvensiu Barselonoje. Tuo metu man Belgradas ir mano draugai buvo viskas. Serbijoje mėgavausi draugais ir gyvenimu. „Barca“ matė, kad dvejoju, todėl pasiūlė tokias sąlygas, kad negalėčiau atsisakyti. 

– Ar tuo metu sirgai žvaigždžių liga?
– Nemanau. Niekuomet apie save per gerai negalvojau, nes čempionatuose ar „Nike“ stovyklose mačiau geresnių žaidėjų už save, kurie buvo garantuoti dėl vietos NBA. Visuomet norėjau mėgautis krepšiniu ir tai, mano nuomone, yra svarbiausia šio žaidimo dalis. Tiesą sakant, jaunystėje turėjau problemų dėl pasitikėjimo savimi. Kas būtų, jeigu būčiau labai gerai apie save galvojęs? Arba dabar apskritai nežaisčiau krepšinio, arba būčiau NBA žaidėjas. Niekada nesijaučiau žvaigžde ar kažkokiu geriausiu.

– Ar sulaukei dėmesio iš NBA? Turėjai realių šansų NBA naujokų biržoje?
– Ne, tačiau po vienų rungtynių buvo mintis, kad galiu žaisti NBA. 2015-aisiais pasaulio jaunimo čempionate žaidėme prieš JAV ir turėjau labai geras rungtynes. Buvau lygiai toks pat geras, kaip ir kiti JAV talentai. Tai buvo pirmas kartas, kuomet pagalvojau: „Gerai, beveik visi jie žais NBA, kodėl aš negaliu?“ Deja, NBA naujokų biržoje pašauktas nebuvau, nors tai buvo mano svajonė. Bet tuo metu itin koncentravausi į karjerą Barselonoje. 

– Koks jausmas, būnant 17-os, debiutuoti su „Barcos“ marškinėliais? Papasakok, kaip atsimeni tas pirmąsias rungtynes?
– Šio momento nepamiršiu niekada. Prieš tai mus kviesdavo į pagrindinės komandos pasirengimo stovyklas, kad užpildytume spragas, kurias paliko į rinktines išvažiavę krepšininkai. Visuomet būdavome šalia vyrų komandos, bet rungtynėms mūsų neregistruodavo. Visgi 2014-2015 m. sezone susiklostė tokia situacija, kuomet buvo traumuoti 3 gynėjai. Atsimenu rytą, kuomet man paskambino Xavi Pascualis ir pasakė: „Ruoškis, šiandien tave registruosime.“ Visą dieną buvau labai susijaudinęs ir drebėjau iš džiaugsmo bei jaudulio. Tuo metu jaunimo komandoje gynėjų liniją sudarydavome su Lude Hakansonu. Jį taip pat pakvietė į tas rungtynes, tačiau Ludei tai nebuvo debiutas. Tose rungtynėse jis žengė ant parketo anksčiau nei aš ir žaidė nemažai minučių. Pamenu, kad rungtynių pabaigoje Xavi pakėlė mane nuo suolo, tačiau lyg tyčia niekas nestabdė mačo.

Galiausiai Lude pamatė, kad aš laukiu keitimo ir likus 50 sekundžių grubiai prasižengė prieš varžovą. Tai jam kainavo nesportinę pražangą, tačiau jis pasiaukojo dėl manęs. Tai parodo, koks jis tuo metu buvo geras mano draugas. Tai – labai gražus momentas, kurį prisiminsiu visą gyvenimą. Tos 50 sekundžių prabėgo labai greitai, praktiškai nieko neatsimenu, nes jaučiausi lyg kosmose.

Nuotr. David Ramos/Getty Images

– Koks jausmas buvo šalia rūbinėje sėdėti ir kartu žaisti su tokiomis žvaigždėmis kaip Juanas Carlosas Navarro?
– Neįkainojama patirtis. Stebėjau jį ir mokiausi kiekvieną dieną. Navarro turėjo neeilinę darbo etiką ir žvėrišką talentą. Taip pat teko iš labai arti stebėti Šarą. Mačiau, koks svarbus jis buvo rūbinėje, kaip pakelia komandos atmosferą. Kalbant apie Navarro, jis yra vienas geriausių krepšininkų Ispanijos istorijoje ir tai, kaip Juanas dirbo būdamas 36-37 metų, buvo įspūdinga. Jis nebegalėjo pabėgti, tačiau mes vis tiek negalėjome jo uždengti. Jam nebereikėjo nieko įrodinėti, tačiau Navarro nuolat matydavome treniruoklių salėje dirbantį su savo kūnu ir bandantį neatsilikti nuo jaunimo. Taip mylinčio krepšinį žmogaus nesu matęs ir esu dėkingas likimui, jog man teko susidurti su tokiomis legendomis kaip Navarro ir Šaras.

– Šaras „Barcoje“ žaidė iki 2013-ųjų vasaros, tu į klubą atėjai lietuviui jau išvykus. Kaip pavyko susidurti?
– Prieš išvykstant į „Žalgirį“, Šaras 2013 metais sezonui rengėsi kartu su „Barca“ ir padėjo Xavi su jaunais žaidėjais. Jis man labai padėjo. Tuo metu Šarūnui buvo beveik 40 metų, todėl turėjo labai daug patirties, kurią stengėsi perduoti mums. Matėsi, kad jis tikrai bus treneris. Jau tuo metu atrodė, kad Šaras yra ne žaidėjas, o labiau Xavi asistentas. Jis nepabuvo su mumis ilgai, bet man labai padėjo. Visuomet norėjau turėti tokias lyderio savybes, kaip Šaras.

– Kokių patarimų gavai iš Šaro?
– Daugiausiai tai buvo taktinės gudrybės, kaip žaisti pikenrolą. Akivaizdu, jog Šaras yra geriausias visų laikų pikenrolo žaidėjas Eurolygos istorijoje. Paslapčių neišduosiu, bet daugiausiai Šaras kalbėjo apie kantrybę žaidžiant pikenrolą. Jis visuomet pabrėždavo, jog nereikia forsuoti, galima per ataką sužaisti 4-5 pikenrolus, tačiau svarbiausia išlaukti tinkamiausio momento.

Nuotr. Seffi Magriso/Euroleague Basketball via Getty Images

– Po 2016-2017 m. sezono, kuriame debiutavai Eurolygoje (vid. 4 min., 1,1 tšk.), „Barcos“ marškinėlių daugiau nebeužsivilkai. Kodėl nepavyko įsitvirtinti komandoje?
– Negavau laiko avansu ir buvo labai sunku save parodyti. Žinoma, „Barca“ nėra ta komanda, kuri aukotų rezultatus vardan to, kad žaistų jaunimas, turi pats užsitarnauti vietą. Aš manau, kad man trūko šansų. Nebuvau vienas, „Barcos“ jaunimo organizacijoje buvo labai daug talentingo jaunimo, kurie net negavo šanso pasitreniruoti su pagrindine komanda. Tau trūksta labai daug dalykų, kad galėtum žaisti „Barcoje“, kai esi septyniolikos. Patirties, pasitikėjimo savimi, fiziškumo – visko. Reikia visų šių savybių, kad būtum vienos geriausių Europos komandos žaidėjas. Mario Hezonja dabar yra vienas geriausių žaidėjų Europoje, tačiau net ir jis turėjo didelių problemų įsitvirtinant pagrindinėje „Barcos“ sudėtyje. Buvo žiauriai sunku. Tuo momentu jaučiau, kad man reikia daugiau šansų atsiskleisti ir nusprendėme judėti kita kryptimi.

– Paklausiu tiesiai. Turi reputaciją kaip vyrukas, kuris mėgsta linksmintis. Ar tai turėjo įtakos tavo karjerai?
– Tikrai nemanau, kad tai paveikė mano karjerą. Aš užaugau mieste, kuris niekada nemiega – Belgrade. Vėliau persikėliau į Barseloną, kuri taip pat niekada nemiega. Kai esi jaunas, sunku neišeiti į miestą. Ten tu pamatai skirtingus žmones, skirtingas kultūras, vakarėliai yra puikūs. Barselonoje susiradau kelis draugus iš komandos ir mėgdavome išeiti į miestą ir kaip reikiant užsikurdavome. Man patinka leisti laiką su draugais. Sėdėti namuose ir žaisti kompiuterinius žaidimus – tai nėra mano arbatos puodelis. Po gerų rungtynių bei pergalių man patinka išeiti į miestą su komandos draugais. Tai gerai komandos mikroklimatui ir padeda užmiršti krepšinį. Niekada nepagalvojau, kad tai galėtų paveikti mano karjerą. Tai man kaip tik padėdavo atsipalaiduoti ir būti ramesniu. Kaip kurie žmonės mėgsta sėdėti namie ir žaisti su konsole, aš mėgstu leisti laiką mieste. Aš tiesiog švenčiau geras rungtynes ir pergales. 

– Kaip atrodo jauno žmogaus gyvenimas, kuris nuolat jaučia spaudimą rodyti rezultatus?
– Nelengva, bet be spaudimo gyventi nėra įdomu. Man visada patiko spaudimas. Kartais jis žudydavo mano pasitikėjimą savimi, bet arba tu jį atlaikai ir parodai savo kietumą, arba tu pasiduodi. Buvo sunku, bet šalia turėjau šeimą, gerus draugus. Visi man labai padėjo su tuo tvarkytis.

– Ar buvai nusivylęs, jog nepavyko pateisinti lūkesčių ir „Barca“ tavęs nepasiliko?
– Visiškai ne. Praleidau 6 puikius metus „Barcos“ sistemoje, susipažinau su galybe gerų žmonių, įgijau daug patirties. Dabar Barselona yra mano antrieji namai, bet tuo metu man labai reikėjo pokyčių. Norėjau eiti ten, kur gaučiau progą atskleisti save ir mes sutarėme, kad geriausia man yra palikti „Barcą“. Visa laimė, kad Aito Garcia Renesesas domėjosi manimi. Tai buvo didžiulis žingsnis į priekį. Buvau labai laimingas, kad pavyko ištrūkti iš Barselonos. Tikrai nebuvau nusivylęs. Buvau pasiruošęs dėti žingsnį atgal, kad galėčiau žengti žingsnį į priekį.

– Ar sutinki, jog viską gavai būdamas per jaunas?
– Žinoma. Ką aš galėjau padaryti? Tuo metu aš neturėjau supratimo apie krepšinį, viskas buvo nauja. O čia staiga tu žaidi „Barcoje“, treniruojiesi su Europos žvaigždėmis. Tai buvo gera patirtis, bet viską gavau per anksti ir nesugebėjau tinkamai to išnaudoti. Dabar galvoju, kad taip nesielgčiau ir daryčiau viską kitaip. Nebūčiau tokio jauno amžiaus išvažiavęs į Barseloną, bet labai sunku pasakyti šiam klubui ne. Tuo metu viskas atrodė logiška. Manęs norėjo viena geriausių Europos organizacijų, siūlė visas sąlygas, kodėl turėjau nevažiuoti? Bet buvau per jaunas ir negalėjau visko įsisavinti, nebuvau subrendęs. Bet čia niekada nežinosi, kaip viskas galėjo pasisukti, jeigu būčiau nusprendęs likti Serbijoje dar metams. Galbūt dabar apskritai nežaisčiau krepšinio.

– Ar turi kokią neeilinę istoriją iš laikų „Barcoje“?
– Paskutiniais savo metais Navarro sunkiai pabėgdavo ir tiesiog nebegalėjo žaisti taip, kaip anksčiau, bet per vieną treniruotę jis taip supyko ant jaunimo, kad tiesiog mus nužudė. Jis pradėjo mesti viską – tritaškius nuo vienos kojos, savo bombas viena ranka, metimus atšokus. Mes negalėjome jo pagauti. Mes buvome šokiruoti, kokiu būdu 37-erių veteranas, kuris negali pabėgti, spardo užpakalius visiems ir yra nesustabdomas. Jis nebuvo pasiruošęs, jis negalėjo bėgti, buvo traumuotas, bet tą treniruotę mes buvome bejėgiai. Jis mus nužudė.

Nuotr. Fotodiena.lt/Ž.Gedvila

– Vėliau atėjo etapas Berlyno ALBA ekipoje su legendiniu Aito Garcia Renesesu (2018-2019 m. Europos taurė – vid. po 5,9 tšk., 4,8 rez. perd.). Kaip prisimeni tuos dvejus metus (2017-2019 m.)?
– Tai buvo puikus laikas. Aito man suteikė šansą būti Peytono Sivos dubleriu. Prisijungiau prie dar vieno istorinio klubo, tačiau tuomet ALBA mažino biudžetą ir Aito atsivežė nemažai jaunimo, tarp jų ir mane. Atvyko Marius Grigonis, Luke‘as Sikma... Tai buvo vieni smagiausių metų mano karjeroje. Turėjome jauną, smagią komandą su patyrusiu treneriu, kurį drąsiai galėčiau pavadinti puolimo genijumi. Aito leido man būti savimi ir žaisti taip, kaip moku geriausiai. Per dvejus metus su Aito išmokau daugiau nei per visą karjerą.

– Ko Aito tave išmokė?
– Man patiko tai, kaip jis suprato krepšinį. Jis buvo labai inovatyvus. Jeigu FIBA įvesdavo naują taisyklę, Aito jau kitą treniruotę versdavo mus dirbti ties tam tikru taisyklių pakeitimu, įvesdavo atitinkamą pratimą. Jo kantrybė, meilė mums, krepšiniui... Tokio amžiaus turėti tiek daug kantrybės su jaunimu... Įspūdinga. Jis visuomet reikalauja iš tavęs 100 proc. atsidavimo. Jeigu ne, tu negausi šanso.

– ALBA klube kartu žaidei su Roku Giedraičiu ir Mariumi Grigoniu. Kokį ryšį turėjote su šiais lietuviais?
– Puikų. Jie buvo vieni geriausių mano draugų Berlyne. Vos per vienerius metus su Mariumi ir jo žmona sukūrėme puikius santykius. Aš vis dar neturėjau progos susipažinti su jo vaikais, bet tikiuosi, kad vieną dieną pavyks pamatyti Mariaus sūnų ir dukrą. Su Mariumi turime labai tvirtą ryšį. Su Roku praleidome dvejus metus, taip pat turime puikius santykius. Jis – labai juokingas bičas. Praėjusį sezoną kartu žaidėme Ispanijoje, todėl palaikėme ryšius, susitikdavome. 

– Ar turite įsimintiną istoriją su šiais dviem vyrukais?
– Lietuviai yra išprotėję vyrukai. Aišku, kad turiu daug istorijų, bet jie tikrai nėra spaudai. Yra daug puikių istorijų ir vieną dieną aš tau parodysiu nuotraukų, tačiau nesiųsiu, o tiesiog parodysiu, nes jos negali atsidurti niekur. Aš myliu savo lietuvius draugus.

Nuotr. Imago Images - Scanpix

– Praėjusį sezoną žaidei Prienuose. Kokį įspūdį paliko Lietuva, pats klubas?
– Akivaizdu, jog Lietuva yra krepšinio šalis. Žmonės čia seka, žino viską ir myli krepšinį. Man tai yra svarbiausia. Tai buvo puiki patirtis. Gyvenau mažame mieste, bet netoli Kauno, kuris man labai patiko. Norėčiau sugrįžti į Lietuvą. Kai gavau pasiūlymą iš „Lietkabelio“, nedvejojau nė sekundės.

– Dėl kokių kitų priežasčių pasirinkai „Lietkabelį“?
– Pirmiausia, dėl Nenado Čanako. Jis buvo trenerio asistentas Serbijos dvidešimtmečių rinktinėje, kurioje taip pat žaidžiau. Ten mes susikūrėme labai gerus santykius. Pastaruosius dvejus metus buvo sunku sugrįžti į gerą formą, nors jaučiausi gerai, tačiau po traumų buvo sunku atsigauti psichologiškai. Aš tikrai nesitikėjau Europos taurės klubo pasiūlymo, bet kai Čanakas liko Panevėžyje, jaučiau, kad galiu atsidurti čia. Taip ir įvyko. Po dviejų dienų jis man paskambino ir po 3 valandų aš jau buvau pasirašęs kontraktą. Labai nesigilinau, tiesiog paklausiau, kada reikės atvykti į stovyklą. Tai yra puiki galimybė man parodyti save ir padėti komandai.

– Kokią traumą patyrei 2019-aisiais?
– Man išniro kelio girnelė bei buvo pažeistas meniskas. Tai buvo labai sunki trauma.

– Ar dėl to vėliau pakeitei savo žaidimą?
– Nemanau, tiesiog traumos gydymas užtruko labai ilgai ir negalėjau pagauti ritmo. Pirmajame sezone po traumos viskas sekėsi neblogai, vėliau vėl turėjau problemų. Sezoną pradėjau ALBA, tuomet persikėliau į Prienus, vėliau iš Prienų į Bilbao. Nebuvo lengva pakeisti tris komandas per vienerius metus. Taip niekada man nebuvo nutikę. Nepakeičiau savo žaidimo. Manau, kad žaidžiu taip pat.

Nuotr. Imago Images - Scanpix

– Ši trauma padarė didelę įtaką jūsų karjerai?
– Faktas, tai buvo viena iš priežasčių, kodėl palikau ALBA, nes man atsigavus komandoje nebeturėjau vietos. Vėl reikėjo pradėti viską iš naujo. Bet ji savotiškai man ir padėjo. Jeigu ne ši trauma, iki šiol nemokėčiau rūpintis savo kūnu. Po jos viskas pasikeitė – dabar labai kontroliuoju savo mitybą, režimą, poilsį, krūvį. Po tokio sukrėtimo tapau profesionalesnis. 

– Ar dabar vėl 100 proc. esi toks, koks buvai prieš traumą?
– Taip. Buvo sunku. Negalėjau žaisti 10-11 mėnesių,  kelis buvo sutinęs, skaudėjo, o vėliau prasidėjo koronaviruso pandemija. Tačiau radau specialistus Belgrade, kurie pakeitė mano visą gyvenimą. Jie man parodė kelią, kuriuo reikia eiti, jog sugrįžčiau į savo buvusią formą. Kiekvieną vasarą su jais dirbu. Dabar jaučiuosi net geriau nei prieš traumą

– Kokį vaidmenį Čanakas tau yra numatęs, ko nori iš tavęs?
– Pirmiausia, jis nori, kad būčiau savimi. Čanakas nori, kad tiesiog būčiau geras vyrukas. Mes pažįstame vienas kitą ne vienerius metus. Treneris man leis žaisti savo krepšinį ir nebandys manęs pakeisti. Aišku, pagrindinis jo reikalavimas yra atiduoti visą save, bet tai jau žinau iš seniau, todėl problemų nekils. Lietuvos žmonės supranta krepšinį ir jų su 80-90 proc. neapgausi.

Nuotr. LKL

– Ar gali Lietuvos krepšinio fanams papasakoti, koks žaidėjas yra Stefanas Peno?
– Visuomet stengiuosi būti trenerio dešiniąja ranka, perteikti jo idėjas aikštelėje. Esu visiškai komandinis žaidėjas, labiau perduodu kamuolį nei atakuoju krepšį. Visuomet stengiuosi atlikti sprendimą, kuris yra geriausias komandai. Neforsuoju metimo, žaidžiu iki tikro. Aišku, man patinka nestandartiniai perdavimai su šou elementais. Kartais dėl to dažniau suklystu, bet tai yra mano kraujyje ir mėgstu pamaloninti sirgalius savo perdavimais. Jeigu bus šansas juos pakelti iš savo vietų, aš tai padarysiu. 

– Ar Panevėžyje vienas iš tikslų bus įrodyti, jog vis dar gali žaisti aukštame lygyje?
– Žinoma. Turiu puikų šansą atgaivinti savo karjerą ir parodyti, jog čia yra mano vieta. To nedarau dėl kitų, darau dėl savęs. Esu labiau motyvuotas nei bet kada, ypač po trejų sunkių metų. Noriu pasinaudoti viskuo maksimaliai.



Rodyti komentarus

o jis tikrai buvo jaunimo krepsinio zvaigzde?? nes radau jo stats U-20 7 taskai 2 assistai vidurkis su 38 procentu pataikymu ir ta turnyra serbai uzeme 11 vieta....rimtai 7 taskai 2 assistai jaunimo cempionate skaitoma europos jaunimo zvaigzde??
2022-07-29
Atsakyti
Arnas
Tai jis tik U16 rinktinėj buvo źvaigždė, o paskui pamaži išsisėmė
2022-07-29
+1
Atsakyti
Ciongas
Nenoriu būti blogas pranašas, bet gali ir nieko gero nebūti. Labai jau bloga karma, daug traumų.
2022-07-29
Atsakyti
idomus zaidejas, bet rizikuoja kabelis labai stipriai.
2022-07-29
+1
Atsakyti
.....
manau cenakui pavyks atgaivinti šį žaidèja
2022-07-28
+9
Atsakyti
vienu sakiniu
fener fans, go f-ck yourself. Or better kill yourself.
2022-07-28
+2
Atsakyti
ar tik velicka nezaide kartu su juo barcos antroj komandoj?
2022-07-28
+4
Atsakyti
gali antra karta karijeroje sudaryti izaideju tandema :)
2022-07-29
+2
Atsakyti
Cepkelis
kazkaip nuojauta yra kad jis bus geresne radisevic versija. kiek informacija nemeluoja jam numatyta atsarginio pg role. tad linkiu kad nukonkuruotu pagrindini pg savo geru zaidimu
2022-07-28
+9
Atsakyti
L
Pagrindinis PG bus Velička, tai nukonkuruoti nebus sunku
2022-07-28
+5
Atsakyti
UspasPsichas
Na Lietkabelis tai ne Barca ir ne NBA, bet irgi gerai 😄
2022-07-28
+10
Atsakyti
Anelė
"Vos per vienerius metus su Mariumi ir jo žmona sukūrėme puikius santykius" - tai čia tipo svingeriaudavo jie? Ar kaip suprast? dar nuotraukas sakė parodys, labai jau dviprasmiškai nuskambėjo. O aš galvojau kad Grigonis uolus katalikas ir šventvagystėmis neužsiima.
2022-07-28
-23
Atsakyti
Anonimas
o vaikai ne tamsaus gimio?
2022-07-29
-2
Atsakyti

Komentuoti

Vardas:      
  Iš viso komentarų: 13

„BasketNews.lt“ pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, nesusiję su tema, pasirašyti kito asmens vardu, pažeidžia įstatymus, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams.