Mindaugas Kuzminskas skaičiuoja penktą mėnesį be krepšinio rungtynių. Vasarį Rusiją palikęs, o vėliau išsiskyrime su Sankt Peterburgo „Zenit“ klubu strigęs puolėjas mėgaujasi vėl plušėdamas Lietuvos rinktinės stovykloje.
Šalį agresorę be jokių dvejonių palikęs 32-ejų vilnietis paskutines rungtynes Eurolygoje žaidė įsibėgėjus vasariui. Grįžus į Lietuvą – trumpa psichologinė pertrauka, o paskui – individualus darbas.
Kuzminskas dėl užvilkinto sutarties nutraukimo su „Zenit“ nespėjo pagal likusių klubinių turnyrų – Europos taurės ir FIBA Čempionų lygos – registracijos terminus. Galop laisvuoju agentu tapo balandžio 8 dieną, vėliausiai iš kategorišką poziciją parodžiusių „Zenit“ žaidėjų.
Mindaugas Kuzminskas
| Pozicija: | PF, SF |
| Amžius: | 32 |
| Ūgis: | 205 cm |
| Svoris: | 98 kg |
| Gimimo vieta: | Vilnius, Lietuva |
Pademonstruota laikysena – nekelianti klausimų vertybiškai. Visgi krepšinio atžvilgiu, Kuzminskas su tinklalapiu BasketNews dalijosi faktų vertinimu iš šalies.
„Anksti baigiau sezoną, kas tikrai turi neigiamą įtaką mano karjerai, – pabrėžė Kuzminskas, vienintelis tarp šešiolikos rinktinės kandidatų likęs be klubo. – Kada baigi sezoną (vasarį) ir niekur nežaidi, rinkoje nesi pirmas variantas.
Galima pasižiūrėti į žaidėjus, kurie parodė vertybes, charakterį ir išvažiavo (iš Rusijos – aut. past.), jiems yra gerokai sunkiau susirasti klubus nei tiems, kurie pabaigė sezoną iki galo. Žiūrint į tuos pačius „Zenit“ žaidėjus: Jordanas Loydas persikėlė į „Monaco“, Jordanas Mickey – į Bolonijos „Virtus“, Billy Baronas – į Milano „Armani Exchange“, Alexas Poythressas – į Tel Avivo „Maccabi“.
Artūras Gudaitis dabar išlaukė ir pasirašė su didele komanda (Atėnų „Panathinaikos“ – aut. past.), bet jis ten pasirašomas kaip atsarginis centras. Mateušas Ponitka – be kontrakto, aš – be kontrakto. Galima rasti daug tokių pavyzdžių.“
Dešimtą sezoną Eurolygoje žaidęs Kuzminskas vidutiniškai aikštėje praleido po 12 minučių, įmetė po 5 taškus, tritaškius realizavo 37,1 proc. taiklumu ir sugriebė po 2 kamuolius.
Paskutinis mačas vasario 10 d. su Berlyno ALBA buvo rezultatyviausias (18 taškų) sezone per 32 susitikimus.
Profesinis atitrūkimas Kuzminskui persipynė su tėvystės pradžia. Šeimos pagausėjimo su sužadėtine Lina sausį sulaukęs krepšininkas gėrisi akimirkomis su sūnumi Jonu.
„Buvo neįkainojama, jog galėjau visą pirmą pusmetį leisti su naujagimiu Jonu, – tinklalapiui BasketNews pasakojo Kuzminskas. – Vaikas buvo ilga mūsų svajonė. Dabar, kai ji išsipildė, labai džiaugiuosi, jog galiu matyti kiekvieną jo akimirką.“
Tinklalapyje BasketNews – pokalbis su Kuzminsku apie vyriausio krepšininko statusą, nuotaikų rinktinėje skirtumą, pabodusį individualų darbą ir Eurolygos rinką.
– Paaiškėjus Lietuvos rinktinės kandidatų sąrašui, dalinotės pastebėjimu, kad būdamas 32-ejų esate vyriausias iš visų. Ar instinktyviai kilo mintis pasitikrinti tokį faktą, ar kažkas atkreipė paties dėmesį?
– Kelinti metai iš eilės taip yra. Man atrodo, Krasnodare buvau antras po Manto Kalniečio. „Zenit“ irgi buvo taip pat. Jautiesi jaunas, kiti žaidėjai vizualiai gal atrodo netgi vyresni (juokiasi), bet vis tiek tu esi vyriausias. Bam, įsijungiu sąrašą. Nejaugi atėjo tas metas. Pasirodo, deja, jau taip. Bet tuo pačiu parodo, kokia jauna yra mūsų rinktinė, nes 32 metai šiais laikais tikrai nėra daug.
– Koks tai buvo skambutis iš Manto Kalniečio?
– Kuomet susiskambinome, pradėjo ironiškai ir pagarbiai kalbėti, „kad kalbu su rinktinės krepšininku ir panašiai“, nes jo paties nebėra čia (šypsosi). Pasakiau, kad dabar kaip vyriausias pradėsiu rėkti ant visų kaip Jonas Mačiulis (juokiasi).
– Grįžtant į jūsų pradžią rinktinėje, ar būdavo daug žodinių pasikandžiojimų rinktinėje?
– Labai, labai… Ankstesniais laikais tuo klausimu rinktinė buvo švelni kalėjimo versija, kur nė vieno žodžio negali pasakyti neapgalvojęs (šypsosi). Pirmuosius dvejus metus, kai važiuodavau į rinktinės stovyklą, dažniausiai atkabindavo mane labai anksti, bet stovyklose būdavo Darius Songaila, Šarūnas Jasikevičius, Linas Kleiza.
Ryškiai skiriasi tų laikų rinktinės nuo dabartinių. Ne tai, kad krepšinio lygiu, bet pačia atmosfera. Kuomet rinktinėje nebėra Roberto Javtoko, dabar ir Manto nebus, važiuoji autobusu ir vyrauja tyla. Anksčiau tylos nebūdavo nė sekundės. Kažkas kalbėdavo kažką, kažką lazdavodavo. Atmosfera skiriasi kardinaliai. Nesakau, kad ji anksčiau buvo geresnė ar blogesnė, bet turėdavai atvažiuoti į rinktinę su pagaląstu liežuviu.
– Kas dabar galėtų būti šios rinktinės kapitonas-vedlys?
– Manau, kad viskas yra labai organiškai tuo klausimu. Jonas Valančiūnas yra tikrai priaugęs tam. Anksčiau galbūt kai kuriais aspektais dar nebūdavo pavyzdys, bet dabar tikrai yra subrendęs ir suaugęs kaip asmenybė, šeimos žmogus. Vienareikšmiškai Jonas. Juolab, kad jis tiek metų sužaidęs tokiame lygyje. Mano akimis, geriausias Lietuvos krepšininkas ir turintis didžiausią autoritetą.
– Kiek pertrauka be krepšinio maloniai persipynė su tėvyste?
– Mano atžvilgiu išėjo taip, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Anksti baigiau sezoną, kas tikrai turi neigiamą įtaką mano karjerai. Bet tuo pačiu buvo neįkainojama, jog galėjau visą pirmą pusmetį leisti su naujagimiu Jonu. Vaikas buvo ilga mūsų svajonė. Dabar, kai ji išsipildė, labai džiaugiuosi, jog galiu matyti kiekvieną jo akimirką. Šie dalykai – tiesiog neįkainojami.
– Kaip kilo idėja sūnaus vardui? Galbūt tęsiama kartų tradicija?
– Norėjosi trumpo lietuviško vardo, nes pavardė ilga. Buvo keli variantai. Mėgstame su šeima ir gimine švęsti, tad bus dar viena papildoma šventė Joninės (šypsosi).
– Prasidėjus tarpsezoniui rinkotės žaisti kompanijose, vienoje jų buvo Rokas Giedraitis, Jonas Valančiūnas ir Rokas Gustys. Kiek dar buvo skirtingų kompanijų?
– Kol vyko sezonas, buvo sunku rasti kažką, nes normalu, jog visi užsiėmę savo reikalais. Treniravausi individualiai ir buvo šiek tiek atsibodę. Kada baigėsi sezonas, kiti pailsėjo, tai susirinkdavome, kita kompanija buvo Laurynas Beliauskas, Džiugas Slavinskas, Arūnas Mikalauskas, prisijungdavo ir Artūras Gudaitis, ir kiti. Kuomet gali varžytis su kitais, kur kas smagiau treniruotis.
– Kaip viskas vyksta susirinkus?
– Visą laiką nusistatome, iš ko žaidžiame. Pradedame su metimais – dėl vakarienės ar kokio nealkoholinio gėrimo (juokiasi). Tuomet pradėdavome žaisti 1x1, 2x2, 3x3. Atrodo, vasarą turėtum prisižiūrėti, pasisaugoti, bet emocijos visada paima viršų ir vis tiek užverda tokia kova… Po to jau būna individualus darbas treniruoklių salėje: jėgos pratimai, traumų prevencija ir visa kita, kam sezono metu negali skirti tiek dėmesio.
– Kokie dabar variantai dėl ateities?
– Yra pora turkų komandų: su viena – finansų klausimas, kitos nelabai koks miestas, nes noriu važiuoti su šeima. Yra galimybė patekti pas porą Eurolygos komandų, kur esu tarp kandidatų. Pasižiūrėsime, ar pavyks. Pirmąkart tiek ilgai laukiu ir rizikuoju. Pažiūrėsime, ar rizika pasiteisins. Kol esi jaunas, kontraktus kartais gauni ir avansu. Kuomet perkopi 30-ies metų ribą, būna, kad nebegauni ir to, ko galbūt esi vertas.
– Jūs esate įvardijęs Xavi Pascualį kaip vieną geriausių strategų. Tarpsezonį buvo kalbų, kad Eurolygos komandos domėjosi jo situacija, bet atbaidė tiesiog milžiniška išpirka. Kiek apmaudu dėl šio specialisto, kad toks krepšinio protas lieka už Eurolygos ribų?
– Kalbant apie mano karjerą ir krepšinio supratimą, jis yra tikrai „Top 1“ treneris. Gaila, kad tik dabar buvau patekęs pas jį, nes iš jo gali išmokti tikrai labai daug. Krepšinio galva-kompiuteris. Manau, labai gaila mums kaip fanams, kad tokios asmenybės lieka savotiškame krepšinio užribyje. Taip, jie turės savo lygą, manau, ten bus ir solidžių žaidėjų bei trenerių, bet jie vis tiek bus užribyje. Man labai labai gaila. Net neabejoju, jog visos komandos būtų priėmusios Xavi išskėstomis rankomis.
– Eurolygos turguje įvyko daug skambių perėjimų. Kas patį nustebino?
– Dauguma komandų, ypatingai pirmo dešimtuko, iš tikrųjų sustiprėjo. Įspūdingi pasirašymai. Netgi naujos komandos, kurios atėjo į Eurolygą, ta pati Bolonijos „Virtus“, tikrai stebina savo naujienomis. Kaip Lietuvos krepšinio mylėtojui ir „Žalgirio“ fanui norėjosi šiek tiek daugiau iš Kauno „Žalgirio“. Tačiau tam yra ir priežasčių – daug sunkiau prisikviesti žaidėjus po nesėkmingo sezono. Tik laikas parodys, kaip jiems pasiseks. Žiūrint, kaip sustiprėjo kitos komandos, sezonas „Žalgiriui“ gali būti labai sunkus.
Atvirai kalbant, mane nustebino, kad Nando De Colo nuėjo į Vilerbano ASVEL. Galbūt jis labai norėjo grįžti į Prancūziją, bet net neabejoju, kad Stambulo „Fenerbahče“ norėjo pasilikti jį. Kaip bebūtų, perėjo tikriausiai į silpnesnę komandą.
Ignas Brazdeikis į „Žalgirį“ buvo malonus siurprizas. Galvojau, kad jis ilgiau bandys vaikytis NBA svajonę. Bus labai įdomu, kaip jis atrodys būtent Eurolygoje. Visi žinome, kad ten yra visai kitas lygis nei, su visa pagarba, Latvijos ar Bulgarijos rinktinės. Tačiau Ignas yra ragavęs NBA duonos, daug įrodęs G lygoje ir labai norėtųsi, kad jam pasisektų sugrįžus į tėvynę.
– Kokį įspūdį paliko Brazdeikis stebint jį iš šono?
– Man gal net buvo šiek tiek keista, kad daug kas prieš tai jį nurašinėjo – „iš G lygos“ ir panašiai. Ten yra labai daug gerų krepšininkų, bet ko neima. Tas pats Deividas Sirvydis, manau, ne veltui yra ant NBA slenksčio. Donatą Motiejūną taip pat nurašinėjo, kad važiavo į Kiniją. Ne, jis nėra blogesnis žaidėjas, jei pasirenka pelningesnį kontraktą. Jeigu lygos mums nėra taip gerai žinomos, nereiškia, jog jos yra prastos ir kad nereikia ten važiuoti. Čia labiau klausimas, kiek mes domimės krepšiniu, kuris vyksta ne tik „mūsų kieme“.
– Kokį įspūdį paliko Kazys Maksvytis iš to, kaip jis veda komandą?
– Kiek esu susidūręs, viskas labai tvarkingai. Geras pasiruošimas rungtynėms, aiškus planas, rolės, turi ir sėkmės, kai jos reikia. Be abejo, dabar tikrai jam nėra lengva, nes sėdi ant dviejų karščiausių kėdžių Lietuvoje, spaudimas ir atsakomybė dideli, tačiau tuo pačiu ir džiugu, kad Maksvytis pagaliau gavo šansą ir pačiame aukščiausiame lygyje.
„BasketNews.lt podkastas“:
Patinka, ką darome? Padėkoti galite čia.
