Jamesas Gistas – atvirai: apie Eurolygos talentus, Šaro derinį ir natūralizaciją

Giorgos Kyriakidis
BasketNews žurnalistas
2022-08-09 09:33
Nuotr.: Vangelis Stolis
Nuotr. Vangelis Stolis

„Yra vienas dalykas, kurį turite žinoti apie mane – aš visada esu atviras. Duosiu geriausius atsakymus, kokius galėsiu.“

Jamesas Gistas nesibodėjo prisėsti su BasketNews ilgam pokalbiui. Interviu buvo atliktas maždaug 10 dienų po to, kai krepšininkas su Vilerbano ASVEL tapo Prancūzijos čempionu, ir likus kelioms dienoms iki jo skrydžio į JAV.

Vienas labiausiai patyrusių Eurolygos žaidėjų Gistas per 13 sezonų Eurolygoje pakeitė 7 komandas bei sužaidė 297 rungtynes. Jo karjeros vidurkiai siekia 8,4 taško, 4,1 atkovoto kamuolio, 1 rezultatyvų perdavimą ir 0,6 bloko.

James Gist

James  Gist
Pozicija: PF, C
Amžius: 35
Ūgis: 206 cm
Svoris: 107 kg
Gimimo vieta: JAV

2021-22 m. sezone buvo pakilimų ir nuosmukių, bet galiausiai viskas baigėsi čempionų titulu, kuris tapo pirmuoju nuo krepšininko etapo Graikijoje.

Prieš tai jis 2011 m. su Belgrado „Partizan“ laimėjo Adrijos ir Serbijos lygas.

Pokalbis su 35-erių aukštaūgiu užtruko ne mažiau 100 minučių. Ne tik dėl to, kad Gistas nenorėjo palikti neatsakytų klausimų, bet ir dėl to, jog viena tema vedė prie kitos, o galiausiai pokalbis apėmė visą karjerą.

Pokalbis išsirutuliojo iki incidentų ar situacijų, kuriose Gistas turėjo atitinkamai reaguoti.

Pirmoje interviu su BasketNews dalyje 2008 m. NBA naujokų biržos 57-asis šaukimas papasakojo apie sezoną su ASVEL, Victoro Wembanyamos potencialą ir Vassilio Spanoulio galimybes tapti geru treneriu.

Gistas ne sykį varžėsi su Spanouliu, kai rungtyniavo Atėnų „Panathinaikos“. 206 cm ūgio puolėjas atskleidė, kad ir pats vieną dieną norėtų tapti treneriu.

Taip pat jis paaiškino, kodėl negavo graikiško paso, kuris jam būtų leidęs prisijungti prie Graikijos rinktinės.

– Sezone buvo pakilimų ir nuosmukių. Ko ASVEL prireikė, kad Prancūzijos lygos finale nugalėtų „Monaco“?
– Buvo nelengvas sezonas. „Monaco“ taip pat bangavo, bet pabaigoje įgavo geriausią formą. Jie nukeliavo iki penktųjų Eurolygos ketvirtfinalio rungtynių su „Olympiakos“ ir galėjo laimėti. Jie parodė, kad yra verti vietos finalo ketverte, bet, deja, galiausiai laimėjo „Olympiakos“.

Mūsų komandą visą sezoną kovojo su traumomis, COVID-19 ir kitais nesklandumais, kurie mums trukdė Eurolygoje. Išlikome tvirti ir žinojome, kad viskas veiks, kai susirinks visa sudėtis. Kovoje dėl čempionų titulo labiausiai viskas priklauso nuo to, kas jo nori labiau.

Paskutinės finalo rungtynės buvo labai įtemptos ir viską išsprendė detalės. Sugebėjome užpulti ir kertiniu metu apsiginti.

– Kuo Prancūzijos lyga yra skirtinga nuo kitų, kuriose rungtyniavote?
– Ji labai atletiška. Lyginant su Calathesu, Spanouliu ar Diamantidžiu, gynėjai yra mažesni, bet gali lengvai atimti kamuolį. Apibendrinus, lyga yra kieta, gynybiška. Žaidėjai skraido ir galima išvysti daug dėjimų.

– Kaip jauteisi būdamas vyriausiu žaidėju rūbinėje, kaip kad nuo 2016 iki 2019 metų „Panathinaikos“ komandoje, kai iš jos pasitraukė Dimitris Diamantidis?
– Viskas buvo kitaip. Net ir praėjusiais metais, kai buvau Miuncheno „Bayern“, daugelis žaidėjų mane vadino OG. Originaliai tai reiškia gangsteris, bet tai taip pat yra pagarbos ženklas, nes jie supranta, kad aš jau daug pragyvenau.

Žinote, tai keista situacija, nes kai buvau jaunas, man reikėjo vyresnių žaidėjų, kurie galėtų mane prižiūrėti ir patarti. Tačiau aš jų nesiklausiau, nes dariau tai, ką noriu. Senstant supranti, jog turi atsiduoti žaidimui.

– Ar suvokiate, kokį kelią nuėjote per šį dešimtmetį?
– Ne. Gyvenu šia akimirka, kad iš tikrųjų pamatyčiau, kiek galiu nueiti. Dar vis jaučiu, jog savo bake turiu kuro ir galiu prisidėti prie komandos pergalių. Suprantu viską, ką iki šiol nuveikiau, ką patyriau, kokias vietas aplankiau, bet vis dar gyvenu šia akimirka.

– Europos žvaigždė Victoras Wembanyama nusprendė palikti Vilerbano ASVEL ir Eurolygą, kad prisijungtų prie Paryžiaus „Metropolitans 92“. Visą sezoną dalinotės su juo rūbine, todėl gal žinote, kodėl jis priėmė tokį sprendimą?
– Nesu tikras. Tai man irgi sukėlė nuostabą, nes kitais metais jis dalyvaus NBA naujokų biržoje, o šie metai jam buvo gana geri su ASVEL. Jis ketverius metus žaidė jaunimo komandoje, tad tai siurprizas, jog jis išvyksta.

Jis yra iš Paryžiaus ir išvyko į savo miesto komandą. Šis sprendimas galbūt susijęs su tuo, jog jis nori būti arčiau namų, galbūt jis nori daugiau laisvės.

Nesu 100 proc. įsitikinęs, tad negaliu kalbėti, kodėl jis taip pasielgė. Jis man to niekada nepaaiškino, bet, manau, jis yra pasiruošęs žaisti bet kur. Jam viskas bus gerai.

– Ar manote, kad visas ažiotažas, susijęs su jo vardu, yra pateisinamas?
– Žinoma. Beprotiška yra tai, kad daugelis žmonių žiūri tik jo geriausius rungtynių momentus. Jei pamatytumėte jį gyvai, tai išvystumėte, kaip jis gali pakreipti mačą kita linkme. Tuomet suprastumėte, kodėl jis taip vertinamas ir kodėl yra toks ypatingas.

Pirmiausia, jis daug didesnis nei daugelis jį įsivaizduoja. Antra, jis turi natūralius instinktus tiek gynyboje, tiek puolime. Jis turi gynėjo įgūdžių bagažą, bet taip pat yra aukštas. Jame matosi daug potencialo ir šviesi ateitis. Jo didžiausias privalumas yra nuolankumas. Jis yra asmenybė, prie kurios norisi prieiti.

Jis išaugęs geroje aplinkoje. Tėvai rūpinasi juo. Jis yra švelnus ir pagarbus. Jis kaip kempinė, pasiruošęs sugerti visas žinias. Yra jaunuoliai, kuriems sakoma, kad jie geriausi, ir jie iš tikrųjų tuo tiki. Jis – vienas iš tų, kuris nori būti geresnis. Jis mėgsta dirbti salėje.

– Ar per pastaruosius metus matėte panašaus talento žaidėjų kaip Wembanyama?
– Iki šiol mačiau daugybę perspektyvių talentų. Graikijoje turėjau galimybę žaisti su Gianniu Antetokounmpo „Visų žvaigždžių“ rungtynėse. Jis rungtyniavo antrame divizione, bet jį atvedė (pas mus), nes jau tuomet Giannis buvo labai daug potencialo turintis krepšininkas. Matant jį dabar, galima įžvelgti jo transformaciją.

Kitą talentingą jauną žaidėją Luką Doncičių pačiupo didelis Madrido „Real“ klubas. Jis tapo pagrindiniu komandos žaidėju ir užsitarnavo aplinkinių pagarbą. Tai buvo didelis pareiškimas, o dabar jis yra dominuojantis NBA žaidėjas.

Aš taip pat  žaidžiau prieš Nikolą Mirotičių ir Mirza Teletovičių. Žaidžiau su Bogdanu Bogdanovičiumi Belgrado „Partizan“ komandoje. Jis dar buvo jaunimo komandoje, kai Vladimiras Lučičius ir Janas Vesely žaidė pirmoje ekipoje. Be to, aš su Bojanu Bogdanovičiumi žaidžiau Stambulo „Fenerbahče“, prieš jam išvykstant į NBA. Esu matęs daugybę talentingų jaunų krepšininkų ir daugelis iš jų toliau tęsia karjeras.

Manau, Victoras įeina į tą pačią kategoriją. Jis gali tikrai tapti naudingas NBA. Jis turi daugybę dalykų, kurių neįmanoma išmokyti. Jam tai gaunasi natūraliai. Suprasti, kaip reikia žaisti krepšinį – tai vienas dalykas, bet turėti natūralius instinktus – visai kas kita. Tik turėdamas tai gali žaisti aukščiausiame lygyje. Victoras visa tai turi.

– Ar T.J. Parkeris yra treneris, persmelktas San Antonijaus „Spurs“ mentaliteto?
– Būdamas komandos savininku, Tony Parkeris mėgina pritaikyti tokį patį standartą į ASVEL. Komandos spalvos – juoda ir balta, o organizacija labai orientuota į šeimą. Tai ASVEL komandoje matosi.

T.J. kaip treneris stengiasi įnešti komandinę dvasią, kad žaidėjai galėtų veikti kaip visuma. Svarbu ne tai, kiek geri gali būti tavo žaidėjai individualiai, bet kaip veikia visa komanda. T.J. pasišventęs komandiniam krepšiniui ir tai mes tobulinome sezonui įsibėgėjus.

Finale „Monaco“ turėjo puikią individualių žaidėjų sudėtį, bet mūsų sąraše – krepšininkai, kurie galėjo žaisti kaip komanda. Jei būtume žaidę individualiai, tai nebūtume laimėję finalo serijos, nes jie turėjo 1x1 gebančius žaisti krepšininkus. Mike'as Jamesas, Dwayne'as Baconas, Donatas Motiejūnas...

Kai dalinomės kamuoliu ir žaidėme komandinį krepšinį, supratome, kad esame geresnė komanda. T. J. stengėsi įtraukti visus.

– Ar žinai, kad Šarūnas Jasikevičius naudoja derinį „Jamesas Gistas“?
– Net nenutuokiau (juokiasi). Įdomu būtų sužinoti, koks tai derinys. Yra tam tikrų derinių, kurios sugebu atlikti aukštame lygyje. Žinoma, viena iš to priežasčių buvo ir geri gynėjai – Calathes ar Diamantidis, bet reikėdavo sugebėti ir užbaigti ataką.

Tai stebina, nors, kita vertus – nelabai. Žinau, kad didžioji dalis komandų turi derinį Spanoulis. Smagu žinoti, kad kitos komandos turi naudingą derinį mano vardu.

– Dabar Spanoulis tapo treneriu, o tai reiškia, jog jis gali pasinaudoti visais šiais deriniais. Rungtyniavai prieš jį maždaug dešimtmetį, ypač Graikijos derbiuose. Ar jis gali tapti tokiu sėkmingu treneriu, koks buvo žaidėjas?
– Toks krepšininkas, kaip Spanoulis, kuris – vienas iš visų laikų geriausių, yra kitoks. Jis kaip Jasikevičius, trenerio karjerą pradėjęs nuo Kauno „Žalgirio“ asistento posto, o vėliau nuvedęs komandą į finalo ketvertą.

Tai apdovanoti žaidėjai, kurie supranta krepšinį. Krepšinis yra viskas, ką jie žino, tai jų aistra. Spanoulis yra vienas iš tokių. Krepšinis yra jo aistra, todėl neabejoju, jog Spanoulis taps sėkmingu treneriu. Jis žino, kokia yra pergalės kaina, ir yra pasirengęs paaukoti viską, kad taptų treneriu. Jis pasirašė sutartį su geru klubu, Atėnų „Peristeri“, ir atliks savo darbą puikiai.

– Ar norite tapti treneriu ateityje?
– Taip, tikiuosi. Galėsiu tapti treneriu, kai baigsiu karjerą. Mano pagrindinis tikslas yra tapti vyriausiuoju treneriu. Tai užtruks, bet galiausiai aš noriu laimėti svarbų titulą.

Šiuo metu neatmetu jokių pasirinkimų. Norėčiau būti Amerikoje. Jau ilgą laiką esu užsienyje, bet galiu likti ir čia, Europoje, jei susiklostys tokia situacija.

Esu vedęs ir turiu tris vaikus, tad man reikia stabilumo. Nenoriu treniruoti žmonių, kurie nesiruošia padaryti visko, kad laimėtų čempionatą. Sieksiu aukščiausio lygio.

– Kaip manote, kiek užtruks laiko pasiekti šį tikslą?
– Vis dar žaidžiu krepšinį, vis dar turiu kuro savo bake. Dabar tai mano pagrindinis dėmesys. Galvojau apie karjeros pabaigą, bet ne per ateinančius kelerius metus. Dabar bandau susikurti savo gyvenimo aprašymą ir pažinčių tinklą, kad baigus žaisti perėjimas būtų sklandus.

Stengiuosi kalbėtis su pažįstamais žmonėmis iš NBA ir Europos. Teiraujuosi trenerių ir skautų, ko man reikia, kad būčiau pasiruošęs treniruoti.

Svarstau būti treneriu, bet vis dar mokausi. Kreipiu dėmesį ir mėgaujuosi procesu, nes turiu dar sau neatsakymų klausimų apie treniravimą.

– Kokių?
– Psichologinių. Tiesiog apie mentalitetą. Jaunuolius reikia prižiūrėti. Noriu patekti į tinkamą grupę, kurioje jauni žaidėjai nori tobulėti. Tikiuosi, kad galėsiu jaunimą atvesti iki titulų, kaip tai padariau šiais metais. Suprantu, kad treneriu būti sunku, nes turi apjungti visas detales, o svarbiausias dalykas yra rezultatai.

– Kuriuos iš trenerių stebite?
– Nestebiu konkrečių trenerių. Pas vienus trenerius treniravausi, prieš kitus žaidžiau, todėl iš jų daugiausiai ir pasiėmiau. Mano buvęs koledžo treneris Gary Williamsas yra NCCA „Šlovės muziejuje“. Kai buvau San Antonijuje, turėjau galimybę klausytis Greggo Popovichiaus. Europoje mane treniravo NCAA legenda Rickas Pitino.

Treneris, labiausiai pakeitęs mane kaip krepšininką, buvo Argyris Pedoulakis, kai žaidžiau pirmuosius dvejus metus su „Panathinaikos“. Jis padėjo perkelti mano žaidimą į kitą lygį. Nebuvau dominuojanti jėga puolime, bet jis mane išmokė, kaip padaryti geresniais komandos draugus. Būdamas treneriu turi suvokti, ką kiekvienas krepšininkas gali įnešti į komandą.

Xavi Pascualis – genijus, kai kalba pasisuka apie puolimą. Jis kiekvienai situacijai turi derinį, todėl tokio trenerio neįmanoma išanalizuoti prieš rungtynes, kaip ir Šarūno Jasikevičiaus.

Derinių išpildymas priklauso nuo žaidėjų, bet jei sugebi paruošti komandą bet kokiai situacijai, tai nesvarbu, ką jie pamatys. Sakyčiau, tai – elitinis treniravimas.

Daugelis išvardintų trenerių turi kai ką bendro – discipliną ir faktą, kad komanda yra pats svarbiausias dalykas.

– Bet čia yra plona riba – tarp prasto ir per daug intensyvaus treniravimo.
– Gali per daug intensyviai treniruoti, bet tai suvoksi ir išmoksi procese. Tačiau per mažai valdyti komandą yra nepriimtina. Reikia krepšininkams įskiepyti komandos vertybes ir dalykus, kurie vyksta rungtynėse. Kiekvienas kėlinys ir kiekvienos rungtynės yra skirtingos. Negali visada taikyti tokių pačių metodų.

Kai per mažai valdai komandą, tai suteiki savo žaidėjams per daug laisvės. Reikia sudėlioti detales tinkamai. Vis tiek turi būti gairės ir taisyklės.

– Ar pats buvote susidūręs su treneriais, kurie per mažai įsilieja į komandos procesus?
– Paprasčiausiai kai kurie iš trenerių nebuvo tame lygyje, kuriame jie turėjo būti, kad komanda demonstruotų gerus rezultatus. Nežinau, ar tai per mažas trenerio įsitraukimas, ar tiesiog blogas treniravimas. Tai turbūt susiję dalykai.

Nesakysiu jokių pavardžių, bet buvau keletą kartų tokiose situacijose, kai treneriai manė, jog mums nereikia žiūrėti įrašų arba jam nereikia dalinti aikštėje nurodymų, nes mažesnis informacijos kiekis padeda greičiau sureaguoti. Kai kuriais atvejais tai yra tiesa, bet visa informacija, kurią gali gauti, yra reikalinga tada, kuomet žaidi svarbius mačus.

Detalės ir pagrindai yra svarbu krepšinyje, nors daugelis žmonių yra linkę apie tai pamiršti. Jie žiūri į žaidėjų geriausius rungtynių momentus, bet gi yra ir daugiau niuansų.

Pirmaisiais sezono mėnesiais treneriui neįmanoma per daug įsilieti į komandą. Tai gali pergalvoti kovo mėnesį, kuomet tavo komanda jau žino, ką jai reikia daryti.

– Yra sakoma, kad svarbiausios rungtynės yra laimimos žaidėjų, o ne trenerių. Ar sutinki su šia mintimi?
– Kiekvienas rungtynes laimi žaidėjai, o ne treneris. Ar tai trenerio kaltė, jei tu nepataikai į krepšį? Visi kritikuoja trenerį, bet jų atsakomybė yra paruošti ekipą tokioms akimirkoms.

Turi kiekvieną dieną mokytis krepšinio pagrindų, kad tai taptų kaip įgimta. Kai pakankamai ilgai tobulini savo įgūdžius, gauni tiek pasitikėjimo, jog žinai, kas nutiks.

Pažiūrėkite į Stephą Curry. Jis išsimeta metimą ir iškart bėga į gynybą, kol kamuolys vis dar ore. Jis tiek pasitiki savo meistriškumu. Taigi, kaip treneris, turi pasirūpinti, kad žaidėjai susidurtų su tokiomis situacijomis, kuriose jie jaučiasi patogiai.

– 2017 m. viename interviu sakėte, kad norėjote gauti Graikijos pasą, jog galėtumėte žaisti su Graikijos rinktine. Kaip pasibaigė ši istorija?
– Nežinau visų detalių, kaip viskas pasibaigė. Iš pradžių turėjau vesti graikę, kad gaučiau Graikijos pasą. Akivaizdu, kad mano žmonai tai nepatiko.

Kitas būdas gauti pasą yra pragyventi Graikijoje septynerius metus. Pragyvenau šešerius metus ir devynis mėnesius. Ir tuomet gruodį išvykau į Malagą (Ispanija). Jei būčiau pasilikęs Graikijoje iki kitų metų pradžios, būčiau gavęs Graikijos pasą. Nieko papildomo nebūčiau turėjęs atlikti.

Beprotiška tai, kad Tomas Hanksas gavo pasą. Mano sūnus gimė Graikijoje, bent jis turėtų gauti šį pasą. Visada mano svajonė buvo žaisti Europos čempionate. Norėjau žaisti su Graikija, bet federacija neįsileido nė vieno natūralizuoto krepšininko. Turėjai būti 100 proc. graikas.

Aš gimiau Turkijoje ir tikėjau, kad gausiu šansą pažaisti su šios šalies marškinėliais. Tačiau man reikėjo praleisti dar vienerius metus Turkijoje, kad būtų svarstoma galimybė man suteikti pasą. Dabar matome, kaip Anthony Randolphas, kuris anksčiau žaidė su JAV rinktine, gavo Slovėnijos pasą.

Nuotr. Vangelis Stolis

– Ar turite planų prieš sezoną?
– Neturiu planų. Noriu pasidžiaugti atostogomis, toks dabar planas. Lionas (Prancūzija) nėra toks blogas miestas. Iš tiesų, man patinka gyventi Europoje, o ne Amerikoje. Ypač dabar, kai tokie dalykai vyksta Amerikoje. Tai priešiška teritorija, ypač tokios odos spalvos žmonėms kaip mano.

Turiu du berniukus ir mergaitę, tad turime pagalvoti, kur gyvensime. Amerika nėra geriausia vieta gyventi. Būti Europoje tikrai gera, bet namuose turiu aplankyti šeimą ir pažįstamus.

Esu atviras pasiūlymams ir norėčiau likti Eurolygoje. Jei tokio pasiūlymo nesulauksiu, tai priimsiu kitą geriausią sprendimą. Kaip matote, vis dar galiu padėti komandoms laimėti titulus. Tikiuosi, kad komandos į tai atsižvelgs.

– Jei kitas sezonas jums bus paskutinis, kaip norėtumėte, kad jus atsimintų?
– Noriu, jog mane prisimintų kaip kovotoją ir nugalėtoją. Žmogų, kuris aikštėje atiduodavo visas jėgas ir būdavo visada pasiruošęs paaukoti viską dėl komandos.



Rodyti komentarus

Net ir jis patvirtino faktą,kad nereikėtų visko visada suversti treneriui,nes juk ne jis mėto į krepšį,ne jis praranda kamuolius,ne jis prameta,ne jis derinių neišpildo.Čia pas mus labai yra įsišaknijęs tas dalykas,kad kalčiausias treneris,tačiau pamirštama,jog ne jis prametė lemiamą metimą,o žaidėjas.Tai reikėtų ne visada viską versti ant trenerių,Gistas tą tik patvirtino.
2022-08-09
+5
Atsakyti
i vulvas ji. bet tiesa, ne eurolyga dar...
2022-08-09
+1
Atsakyti
A.
i Wolves. jei ateitų, tapciau fanu :)
2022-08-09
-4
Atsakyti

Komentuoti

Vardas:      
  Iš viso komentarų: 3

„BasketNews.lt“ pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, nesusiję su tema, pasirašyti kito asmens vardu, pažeidžia įstatymus, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams.