Šią vasarą baigėsi 14 metų trukusi Martyno Mažeikos era Klaipėdos „Neptūne“. 37-erių veteranas norėjo paskutinio sezono uostamiestyje, tačiau jo negavo.
Martynas Mažeika – absoliuti Klaipėdos „Neptūno“ legenda. Jį be jokios abejonės galima vadinti didžiausią pėdsaką klubo istorijoje palikusiu krepšininku, kuris su komanda liko ir džiaugsme, kuomet „Švyturio“ areną drebino Eurolygos kovos, ir varge, kada prasidėjo finansinė suirutė bei komandą vienas po kito paliko žaidėjai.
Mažeika „Neptūne“ atsirado dar 2000-aisiais. Tų metų spalio 12 dieną penkiolikmetis krimto devintos klasės kursą, o vakare debiutavo prieš Kauno „Žalgirį“. Dar tą patį sezoną klaipėdietis atseikėjo 11 taškų LKL čempionui Vilniaus „Lietuvos rytui“ ir taip garsiai visiems pranešė apie save.
Žinoma, Mažeika tokio amžiaus „Neptūno“ aprangą apsivilko tikrai ne iš gero gyvenimo. Klubas tuo metu išgyveno sunkius laikus, o 2003-2004 m. LKL sezone likęs paskutinis, turėjo žaisti pereinamąją seriją su Joniškio „Delikatesu“.
„Neptūnas“ kartu su Mažeika išgyveno ir labai gražius laikus. 2010-aisiais sugrįžęs po klajonių Vokietijoje, Ukrainoje, Italijoje, Estijoje ir Graikijoje, Marta sugrįžo į savo gimtąjį klubą bei kartu pradėjo pradėjo patį spalvingiausią etapą tiek savo karjeroje, tiek klubo istorijoje.
Kapitono raištį vilkint Mažeikai, „Neptūnas“ pirmą kartą per savo gyvavimą pasipuošė LKL bronza, gynėjo metimų dėka pateko į LKL finalą ir įgyvendino tai, kas sunkiais laikais atrodė neįgyvendinama – debiutavo Eurolygoje. „Švyturio“ arenoje net ir Vassiliui Spanouliui reikėjo supurtyti 34 taškus, kad per pratęsimą palaužtų iš 9 klaipėdiečių branduolio sudarytą „Neptūną“. Tai buvo įspūdingas laikas.
2017-aisiais „Neptūną“ supurtė finansinės problemos, jų įkarštyje komandą paliko legionieriai. Stipriai geresnių finansiškai pasiūlymų sulaukė ir Mažeika, tačiau kapitonas nepaliko skęstančio laivo ir liko su komanda iki sezono pabaigos.
„Jeigu tuomet sezono viduryje būčiau išvažiavęs, klaipėdiečiai manęs turbūt nesuprastų, – tuometinius laikus, kalbėdamasis su tinklalapiu BasketNews, prisiminė Mažeika. – Atidaviau visą širdį šiam klubui. Ne tik žaisdavau krepšinį, bet ir dalyvavau ne viename susitikime, kuomet reikėjo įtikinti verslininkus bendradarbiauti bei sakyti, kad šis klubas gali kilti aukštai.
Taip, turėjau daug geresnių finansiškai pasiūlymų, bet manau per tiek metų žmonės suprato, ką man reiškia Klaipėda ir „Neptūnas“. Pats savęs nebūčiau supratęs ir nusprendžiau likti iki sezono pabaigos, nors klube situacija tikrai nebuvo gera.“
Dvejus metus praleidęs užsienyje, 35-erių Mažeika 2020-aisiais sugrįžo į „Neptūną“ paskutiniam šokiui. Šokiui, kuris, klubo legendos nuomone, pasibaigė per anksti. Po šio sezono klubas nusisprendė išsiskirti 14 metų komandoje praleidusiu krepšininku.
„Neslėpsiu, jaučiu kartėlį, – sakė Mažeika. – Prieš sezono pabaigą dar kalbėjome, kad galėčiau dar sužaisti atsisveikinimo sezoną. Galbūt buvo galima sugalvoti kažką įdomiau, išnaudoti tą paskutinį sezoną ir medijų prasme. „Žalgiris“ labai gražiai atsisveikino su Jankūnu. Man taip pat galbūt norėjosi panašios pabaigos. Visgi „Neptūnui“ atidaviau visą save ir buvau čia tiek geriausiais, tiek sunkiausiais klubo laikais. Tiesiai šviesiai sakant, pabaiga yra saldžiai rūgšti.“
Savo poziciją šiuo klausimu pateikė ir „Neptūno“ sporto direktorius Dainius Vaitelis.
„Čia yra bendras tiek klubo vadovybės, tiek trenerių štabo sprendimas. Martynui jaučiame didžiausią pagarbą už jo atsidavimą komandai. Tai yra kapitonas iš didžiosios raidės. Paprasčiausiai norėjosi kažkiek atsijauninti komandą ir suteikti daugiau laiko jaunesniems žaidėjams. Aišku, mes į Martyno poziciją pasiėmėme Mindaugą Girdžiūną, tai nelabai atjaunėjome. Esmė, kad jau laikas. Manau, kad Martynas anksčiau ar vėliau kitaip prisidės prie komandos. Nežinau, kokie jo planai. Jis yra komandos simbolis. Buvo gaila, sunku, bet atėjo laikas ir tiek.
Žinau, kad jis norėjo. Jis su savo charakteriu iki 45 metų galėtų žaisti. Minčių pasilikti jo nekilo, nes jau kalbėjome praėjusį sezoną, kad jis yra paskutinis „Neptūne“. Kam žmogų laikyti ir duoti mažai minučių. Žinant jo charakterį, nei jam bus gerai, nei klubui. Jis yra maksimalistas, nori žaisti, tai toks vaidmuo jam nelabai tiktų“, – teigė Vaitelis.
Užsibaigus etapui uostamiesčio ekipoje, Mažeika tinklalapiui BasketNews detaliai papasakojo savo karjeros istoriją, atsivėrė apie karčią pabaigą „Neptūne“, palietė klubo kilimo bei nuosmukio priežastis ir atskleidė neįgyvendintą svajonę – rinktinę.
– Martynai, kaip prasidėjo tavo kelias krepšyje?
– Kaip ir beveik kiekvienas vaikas, pabandžiau krepšinį. Prieš pradedant lankyti krepšinio treniruotes labai daug laiko praleidau lauko aikštelėse bei su tėčio pagalba užsikabinau.
– Kada pradėjai dominuoti tarp bendraamžių?
– Maždaug dešimties. Kadangi daug laiko praleisdavau su kamuoliu lauke, tik pradėjęs lankyti krepšinio treniruotes buvau vienas geresnių, o dešimties jau pradėjau jausti atskirtį tarp savęs ir kitų komandos draugų.
– Ar pameni dieną, kuomet sulaukei kvietimo iš „Neptūno“. Kaip tai nutiko?
– Mano tuometinis treneris sporto mokykloje buvo „Neptūno“ vyr. treneris – Grigorijus Pancerovas. Jis kiekvieną dieną matydavo kaip aš tobulėju, visuomet mane išlydėdavo į jaunimo rinktinės stovyklas bei po truputį matė, kad aš bręstu ir atsirado proga mane išbandyti vyrų komandoje. To tikslaus momento aš neatsimenu, bet pamenu, kaip drebėjo rankos, kuomet būdamas penkiolikmetis, įžengiau į „Neptūno“ rūbinę. Jaudulio buvo iki kaklo. Jausmas buvo toks, kad visi greitesni ir stipresni, bet charakteriu niekuomet nesiskųsdavau, visuomet stengdavausi neatsilikti. Iš pradžių buvo visko – pykčių, nes tas didelis mano noras toli gražu ne visiems patiko, ypač kai kuriems veteranams, kurie pajuto konkurenciją. Nuo pat atvykimo į komandą visiems stipriai kibau į atlapus, buvau aštrus ir norėjau konkuruoti.
– Koks pačiam jausmas buvo, kai devintoje klasėje tampi „Neptūno“ žaidėju. Kokios reakcijos buvo mokykloje?
– Aišku, kad galva buvo šiek tiek pakelta, bet pernelyg puikuotis paprasčiausiai neturėjau laiko. Žiauriai daug treniruodavausi. Ryte eidavau į mokyklą, vėliau praleisdavau trečią ir ketvirtą pamokas, jog nueičiau į rytinę „Neptūno“ treniruotę. Tada vėl grįždavau į mokyklą, po likusių pamokų eidavau į sporto mokyklos treniruotę, o po jos laukdavo dar 2 valandos su „Neptūnu“. Namo pareidavau nusikalęs ir taip iš naujo beveik kiekvieną dieną. Nekalbu apie rungtynių maratoną. Buvau labai įsijungęs į procesą ir užriesti nosies neturėjau laiko. Tėvai mane gerai išauklėjo. Žinoma, kažkokių arogancijos momentų galbūt buvo, bet buvau labai gerai kontroliuojamas.
– Pirmasis mačas – 2000-ųjų spalio 27 diena, senoji Klaipėdos salė, atvažiuoja Kauno „Žalgiris“. Esi metamas į aikštelę ir sužaidi 12 minučių. Jeigu prisimeni, ar gali nupasakoti, kaip viskas atrodė tavo akimis? Kokie jausmai supo?
– Viską atsimenu tik epizodais. Tiesą sakant, pats buvau primiršęs, jog debiutavau prieš „Žalgirį“ ir kad žaidžiau 12 minučių. Įspūdingas skaičius.
– Nejaugi nieko neatsimeni?
– Labai miglotai. Prieš sezoną turėjome daug draugiškų rungtynių ir tas oficialus debiutas kažkaip užsimiršo.
– Kas apskritai įstrigo tame debiutiniame – 2000-2001 m. sezone?
– Pamenu, kad dar buvau labiau fanas nei žaidėjas. Nesitikėjau, kad viskas įvyks taip greitai. 15-os žaisti LKL ir dabar yra visiškas kosmosas. Vienetams taip pasiseka. Pamenu, jog prieš „Lietuvos rytą“ gerai sužaidžiau, nors tuo metu jie buvo LKL čempionai. Galima sakyti, jog buvau fanas, bet jau tam tikrose rungtynėse pradėjau rodyti rezultatą.
– Vos sulaukęs 16-os prieš LKL čempioną „Rytą“ per 14 minučių įmetei 11 taškų, o tave dengė ne bet kas kitas, o Arvydas Macijauskas. Iš kur, būdamas 16-os, turėjai tiek drąsos? Iš kur tas autoritetų nepaisymas?
– Čia trenerio Pancerovo nuopelnai. Jis visuomet diegdavo tą įžūlumą, agresyvumą ir psichologiškai gerai parengdavo. Taip pat buvimas komandoje su daug vyresniais žaidėjais labai grūdino. Reikėjo išsikovoti savo vietą po saule. Buvo visko – gaudavau ir alkūnių, ir replikų. Tai mane augino kaip stiprią asmenybę. Mano noras kabintis ne visiems patiko, bet jie tuo pačiu matė, kad esu normalus ir gana greitai mane priėmė į savo ratą. Niekuomet per savo karjerą nebijodavau imtis iniciatyvos lemiamu būdu, kažkaip netraukdavo gyslų, nors esu matęs, kuomet jau patyrę žaidėjai sunkiai tvarkosi su jauduliu.
– Vėliau sekė augimas, būdamas vos 18-19 metų LKL fiksavai 13,4 taško statistiką ir buvai vienas komandos lyderių. Kiek tuo metu dėmesio susilaukdavai iš „Žalgirio“, „Lietuvos ryto“? Apskritai, kokio ryškumo talentas Lietuvos kontekste buvai?
– Tokios naujienos, kad manimi kažkas domisi iš grandų, neatėjo. Vienintelis kartas, kuomet sužinojau, kad dominu „Lietuvos rytą“, buvo prieš beveik dešimtmetį. Bet kuomet buvau 18-19 metų, apie tokius pasiūlymus negirdėjau. Apskritai, tas laikotarpis man buvo sudėtingas. Tuo metu neturėjau žmogaus, kuriuo savo karjeros klausimais galėčiau pasitikėti. Visgi buvau labai jaunas ir reikėjo patarimų. Tada atsirado Martynas Purlys, su kuriuo pasirašiau sutartį ir jis tapo mano agentu. Netrukus jis man pasiūlė vykti į Berlyną ir atstovauti ALBA klubui.
– Kodėl nusprendei būdamas vos 19-os išvažiuoti į Vokietiją?
– Tai lėmė daug detalių. Pamenu, kad manimi domėjosi tuo metu labai pajėgus Ukrainos klubas Južno „Khimik“, o jį treniravo Zvezdanas Mitrovičius. Tačiau vėliau man pranešė, jog mano paslaugos nebedomina. Po 10 metų sutikau Mitrovičių ir jis man sako: „Martynai, tu pasirinkai tūkstančiu eurų daugiau ir paaukojai galimybę žaisti pas mane.“ Nors aš buvau informuotas, kad jie manęs nebenori. Po 10 metų sužinojau, kad jie manęs norėjo. Ankstesniais laikais taip būdavo, kad iki žaidėjų informacija nenueidavo. Viskas galėjo susiklostyti visiškai kitaip. Galbūt būčiau likęs Lietuvoje, jeigu būčiau išgirdęs, jog manęs kažkas nori, tačiau viskas čia vyko iki Martyno ir neturėjau agento, kurio man tuo metu labai reikėjo. Su Martynu viskas buvo nuostabu – jis labai manimi rūpinosi, tačiau mūsų bendradarbiavimas ilgai netruko. Vėliau jis pasuko į sporto vadybą, tapo „Lietuvos ryto“ organizacijos dalimi ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl mano karjera nesusiklostė taip, kaip galbūt tikėjausi. Žaidžiau tai ten, tai ten. Šiek tiek pamečiau kelią po mūsų išsiskyrimo.
– Kaip tau dabar atrodo sprendimas 2004 metais būnant 19-os vykti į ALBA?
– Galbūt dabar daryčiau kitaip, bet tikrai nesigailiu, jog ten išvažiavau. Pamačiau kitą kultūrą, stiprią organizaciją ir pavyzdį, koks turi būti profesionalus klubas, kaip viskas vyksta už aikštelės ribų, kaip turi elgtis profesionalus krepšininkas. Man tai buvo didžiulė patirtis. Nors ir nepasisekė krepšinio prasme, aš labai daug išmokau, užaugau kaip asmenybė ir į Lietuvą sugrįžau visiškai kitoks. Tie sunkumai dar labiau suformavo mano charakterį. Grįžti atgal ir galvoti, kad vienas ar kitas sprendimas buvo prastas – neverta.
– Visgi dveji metai Vokietijoje nebuvo sėkmingi. Nežaidei daugiau 12 minučių ir daugiausiai rinkai po 4,5 taško. Kas nutiko? Kodėl LKL žibėjęs jaunuolis nepakartojo tokios sėkmės Berlyne?
– Patyriau šoką. Draugiškų rungtynių cikle labai daug žaisdavau ir neblogai sekdavosi, bet prasidėjus sezonui per pirmąsias 4-5 rungtynes nepakilau nuo suolo. Jie mane pirko kaip produktą ateičiai, o aš savo galvoje buvau susiformavęs, kad važiuoju į Vokietija žaisti bei rodyti rezultatus. Negavęs žaisti sezono pradžioje pasimečiau ir pradėjau savęs klausinėti: „Ką aš čia veikiu?“ Daug kalbėjau su vadovybe ir jie mane ramino, sakė, kad ateis laikas ir pradėsiu žaisti daugiau.
Man, devyniolikmečiui, svetimoje šalyje tokius sunkumus buvo labai sunku pakelti. Buvau įpratęs prie komforto „Neptūne“, kur gaudavau daug laiko, šalia buvo mano pirmasis treneris, visi palaikė ir jaučiausi svarbus. Mano pirmieji pusė metų Berlyne buvo būtent tokie: žaidžiau mažai, išleisdavo į aikštelę tik rungtynių pabaigoje. Nepaisant to, bandydavau kabintis ir pamenu, jog pasikeitus treneriui važiavome žaisti Europos taurės rungtynių išvykoje. Jis (Henrikas Rodlas – Red. Past.) iškart mane išleido į startinį penketą ir per 15 minučių pelniau 15 taškų. Pamenu visų nuostabą po šio mačo. Dėmesio sulaukiau tiek aš, tiek treneris. Pamenu, jog kažkas klausė: „Kaip tas vaikis, kuris pusę metų nežaidė, išeina į startinį penketą ir veda komandą į pergalę?“
– Tačiau vėliau minutės vėl smuko. Kaip gali tai paaiškinti?
– Manau, kad aš pats nesugebėjau psichologiškai susitvarkyti su savimi. Nebuvau kantrus. Vėl negavęs žaisti nervindavausi, per daug apie tai galvodavau. Aš nežinojau, kad taip gali vykti, kad aš galiu sėdėti ant suolo, nes „Neptūne“ jau būdamas 15-os metų gaudavau minučių ir buvau susikūręs iliuziją, kad visuomet taip bus. Jaunimui reikia suprasti, kad kiekvienas žaidėjas turi savo vaidmenį ir turi jį vykdyti. Kai jaunas to nesuprasdavau, gaudavosi taip, kad psichologiškai sau kenkdavau. Tas pats atsispindėdavo ir žaidime. Per tą laikotarpį ALBA klube taip ir nesugebėjau išlaukti savo šanso.
– Bet ar tikrai jautiesi pats dėl visko kaltas? Nebuvo taip, kad nepaisant gero darbo treniruotėse, taip ir negavai apčiuopiamo rungtynių kiekio pasireikšti?
– Po dviejų sezonų ALBA ekipoje, 2006 metais mane paskolino Bonos „Telekom Baskets“ komandai. Pagalvojau, kad man bus tai į naudą, nes pagaliau gausiu progą pasireikšti. Bet tie metai buvo labai panašūs į etapą Berlyne. Minutės žiauriai bangavo ir likau nesupratęs, ko iš manęs nori. Pamenu Bonos vadovų nuostabą, kuomet po sezono išvykau į prestižinę talentų stovyklą „Basketball without borders“, kurioje taip pat buvo Giorgios Printezis, Mantas Kalnietis ir daug kitų talentingų žaidėjų, ir patekau į simbolinį penketą. Jie nesuprato kaip aš čia nedaviau rezultato, o tarp bendraamžių buvau vienas geriausių. Taip, manau, kad negavau šanso.
Tokio amžiaus labai svarbu šalia savęs turėti žmogų, kuris tau patartų, o jaunas žmogus ne tik klausytų, bet ir išgirstų. Man vienam buvo labai sunku. Iš pradžių turėjau Martyną Purlį, bet ir jis dažniausiai laiką leisdavo Lietuvoje. Galiu pasakyti, jog nesugebėjau susitvarkyti su savimi ir šalia neturėjau patikimo žmogaus.
– Vėliau sekė dar vienas niūrokas sezonas Italijoje ir Ukrainoje, bet sugrįžęs 2008-aisiais į LKL vėl dominavai – rinkai po 19,2 taško. Kaip gali tai paaiškinti?
– Buvau labai piktas, alkanas ir jaučiausi neįvertintas. Esu labai dėkingas tėvams, treneriams už suformuotą kovotojo charakterį. Po tokių sunkių 4 metų daug kas būtų nusispjovęs ir viską metęs, bet aš norėjau įrodyti, kad aplinkiniai klydo nesuteikdami man šanso. Taip ir gavosi, kad tik sugrįžęs į „Neptūną“ tapau lyderiu ir pirmavau LKL pagal taškų vidurkį.
– Po trumpų klajonių Latvijoje ir Graikijoje 2010 m. vėl sugrįžai namo – į „Neptūną“, bet šįkart ilgam. Tapai kapitonu ir komandos lyderiu. Nusprendei, kad gana trankytis po užsienį?
– Taip. Prieš tai buvo didžiulis noras save išbandyti svetur, bet po visų tų banguotų metų norėjosi pailsėti. Pamenu, kad tuo metu „Neptūnas“ kažkiek strigo ir norėjau padėti savo gimtajam klubui. Tada prasidėjo kilimas, kokio niekas nesitikėjo. Net aš. Pamenu, kad po kiekvieno sezono turėjau pasiūlymų iš užsienio, bet „Neptūno“ rezultatai vis augo kaip ant mielių ir norėjau pažiūrėti, kas iš viso šito gausis. Labai džiaugiuosi, kad likau kantrus, nes tas septynerių metų laikotarpis (2010-2017 m.) buvo pats geriausias tiek mano karjeroje, tiek per visą „Neptūno“ istoriją.
– Kaip tik savo pike ir sulaukei pasiūlymo iš „Lietuvos ryto“?
– Taip. Po sėkmingo sezono su „Neptūnu“ iš vieno žmogaus sužinojau, kad jie labai manimi domisi, bet tuo metu buvau „Neptūno“ kapitonas. Nenorėjau niekur važiuoti, nes galvojau, kad klaipėdiečiai manęs nesupras. Visgi čia yra mano gimtoji komanda ir ji visada bus mano numeris vienas, o „Lietuvos rytas“ tuo metu buvo vienas pagrindinių mūsų varžovų. Kaip ir minėjau, mačiau „Neptūno“ augimą ir mane labai intrigavo palaukti bei pamatyti, ką dar galime pasiekti. Čia buvo mano sprendimas. Geras jis ar ne – nenoriu prie to grįžti. Galbūt karjera būtų visai kitaip pasisukusi.
– Simboliška, bet tavo pikas sutapo su „Neptūno“ piku. 2013 m. bronza, 2014 m. patekote į finalą, o 2014-ųjų rudenį klubas debiutavo Eurolygoje. Ar atsimenate tuos laikus, kas tuo metu dėjosi Klaipėdoje?
– Tokių dienų niekuomet nepamiršiu, kai mėlynas virusas atėjo į Klaipėdą. Tai buvo labai smagus laikotarpis ir aš tikiu, kad „Neptūnas“ turi susigrąžinti tokią aurą. Kaip ta komanda suvienijo žmones... Atvykęs žaisti į areną jausdavai, kad 100 proc. susirinkusių žmonių nori tavo pergalės. Tai pakylėdavo į neregėtas aukštumas. Palaikymą jausdavome ne tik aikštelėje, bet ir mieste. Kur tik pamatydavo, fanai mus sveikindavo, prašydavo autografų, nuotraukų. Tas virusas buvo labai įspūdingas. Niekada nepamiršiu, kai pas mus atvyko „Olympiakos“, Spanoulis sumetė virš 30 taškų, bet jie išsikapstė tik per pratęsimą. Prieš komandą iš Klaipėdos...
– Kai pradėjai karjerą „Neptūne“, klubas buvo skurdokas, kapstėsi LKL dugne, o jūsų pike patekote į Eurolygą. Kas per tuos metus pasikeitė? Kas lėmė tokį augimą?
– Su laiku kiekvienas klubas tampa profesionalesnis, jaunimas į krepšinį šiais laikais žiūri rimčiau, pasikeitė požiūris į darbą. Tas pats ir su organizacijomis. „Neptūnas“ po truputį augo ir užaugo, tapo profesionalesne organizacija, atsirado daugiau pinigų, su kiekvienu sezonu pasikeisdavo vis mažiau žaidėjų. Ta mūsų šutvė tiesiog pribrendo pergalėms. Neturėjome daug individualiai stiprių žaidėjų, bet buvome susižaidę darbininkai ir viską pasiekdavome per komandiškumą.
– Ką tau, klaipėdiečiui, reiškė žaidimas Eurolygoje su gimtojo miesto komanda?
– Kaip žaidėjas, visuomet svajoji žaisti Eurolygoje. Tuo metu man buvo 30 metų, buvau pačiame pike ir vis dvejojau, ar man pavyks pasiekti tokį lygį. Džiaugiuosi, kad pavyko. Užaugau kartu su komanda. Iš pradžių laimėjome LKL bronzą, vėliau pirmą kartą klubo istorijoje patekome į finalą, o kitą sezoną startavome Eurolygoje. Viskas klostėsi kaip pasakoje. Vaikis iš kaimo svajojo žaisti Eurolygoje, o išėjo taip, kad ten pateko su tuo pačiu kaimu. Visai Klaipėdai tai buvo labai malonus laikotarpis. Visi apie mus kalbėjo, rašė ir važiavo į Klaipėdą pasižiūrėti Eurolygos iš kitų miestų.
– Kaip pats jauteisi Eurolygos kontekste? Nepasimetei tokio aukšto lygio varžybose (vid. 6,1 tšk.)?
– Aš manau, kad vaizdo tikrai nepagadinau su savo žaidimu. Ar patempiau tą lygį? Jeigu būčiau visiškas Eurolygos lygio žaidėjas, galbūt būčiau ten ir pasilikęs. Prie trenerio Maksvyčio kiekvienas turėjome savo vaidmenis. Aš labai daug savęs atidaviau gynyboje. Manau, kad buvo gražių momentų. Ar aš tempiau tą lygį – galbūt klausimas ne man. Negaliu pasakyti, kad 100 proc. taip, bet savęs nuvertinti irgi negaliu. Žinau tik tiek, kad ne vienam Eurolygos žaidėjui buvo sunku, kai jį gindavau.
– 2016 metais vėl žaidėte LKL finale, tačiau vėl pralaimėjote „Žalgiriui“. Kuriame iš finalų turėjote realius šansus laimėti titulą ir kodėl nepavyko?
– Abiejų finalų metu turėjome šansų, tačiau daugiau žaidėjų turėjo patikėti, kad mes galime. Būtų keista sakyti, kad netikėjome. Galbūt tikėjo visi, bet reikėjo tikėti labiau. Kai kas iš mūsų išsigando laimėti prieš „Žalgirį“.
– 2017-aisiais išvykai ir trejus metus žaidei Vokietijoje bei Estijoje, o 2020-aisiais vėl grįžai į „Neptūną“. Tačiau į visai kitokį – nekonkurencingą, be Europos turnyrų ir be tokių pinigų. Kaip manai, kas nutiko šiam klubui? Kodėl jis vėl yra antrojo ešelono LKL komanda ir kodėl kiekvienais metais sklinda žinios apie galimą bankrotą?
– Krepšinis nėra vien tik rungtynės, treniruotės ar žaidimas. Yra daug daugiau dalykų. Kad klubas būtų sėkmingas ir žaistų Europos turnyre bei sėkmingai žygiuotų LKL, dauguma miesto turi susivienyti ir rodyti daugiau palaikymo finansiškai. Neužtenka, kad grupė žmonių nori kažką nuveikti. Turi būti didesnė masė palaikymo. Reikia, kad klubas suvienytų daugiau žmonių bendro tikslo siekimui.
– Nori pasakyti, kad klubui reikia daugiau aktyvumo norint pritraukti rėmėjus?
– Taip. Čia yra darbas. Negali kaltinti žmonių, kurie nenori remti klubo. Jie turi savo reikalų. Suvienyti miestą yra sunkus darbas ir jį reikia daryti klubo žmonėms. Įtikinti, jog čia yra gera vieta, kurią gali remti ir reklamuoti save. Manau, kad viskas Klaipėdoje yra įmanoma, tiesiog reikia daryti. Galbūt ta iniciatyva yra rodoma, bet reikia lankstumo. Viskas prasidėjo nuo finansinės suirutės 2017 metais, po kurios komanda taip ir nebeatsigavo. Kad vėl pakiltum į viršų, reikia sunkiai dirbti. Tikiuosi, kad vadovybė žino, ką daro ir jog klubas vėl bus konkurencingas.
– Kokie buvo tie paskutiniai dveji metai „Neptūne“ tau asmeniškai?
– Gan įdomūs. Labai gerai jaučiausi ir 2020-aisiais vėl grįžau dėl tam tikrų šeimyninių priežasčių ir džiaugiausi, kad vėl galiu padėti savo gimtojo miesto komandai.
– Praėjusio sezono pirmoje dalyje buvai paliktas ant suolo, kuomet „Neptūną“ treniravo Tomas Gaidamavičius. Dėl kokių priežasčių?
– Reikėtų Tomo paklausti. Jis labai gerai žino. Čia gavosi toks nesusipratimas, nesusikalbėjimas ir tarp mūsų kažkas perbėgo nejučiomis. Aš likau šiek tiek nesupratęs, bet visko būna. Krepšinis yra ne tik kamuolys ir žaidėjas. Yra ir asmeninių santykių. Visko būna, bet aš likau nelabai supratęs, nes jaučiausi labai gerai ir galėjau žaisti, tačiau dėl asmeninių dalykų nežaidžiau. Atrodo, kad mintys ir tikslai klubui turi būti kuo geresni, bet nutinka visokių situacijų ir tiek vienam, tiek kitam situacija klube gerai nesusiklostė.
– Ar tiesa, jog norėjai dar sezonui likti „Neptūne“, tačiau klubas tavęs nepasiliko?
– Dar sezoną tikrai norėjau pažaisti, bet kiekvienas treneris mato savo žaidėjus, savo viziją ir tai yra normalu. Man irgi teko treniruoti. Tu matai vieną žaidėją savo komandoje daugiau, kitą – mažiau. Ne visuomet būna taip, kaip tu nori.
– Ar gavai paaiškinimą?
– Treneris nebematė manęs ir viskas. Man buvo pranešta, jog treneris nebenori manęs klube ir tiek.
– Jauteisi vertas dar vieno sezono „Neptūne“?
– Manau, kad taip, bet jeigu yra treneris, kuris tavęs nemato ir jis dabar tave laikys savo komandoje visą sezoną ir bei nežinos, kur padėti, tai irgi nėra gerai.
– Ar tave nustebino toks sprendimas?
– Pasikartosiu, kad norėjau dar pažaisti, tikėjausi, kad mane pasiliks, bet su metais į viską žiūriu atlaidžiau. Viskas yra gerai. Čia kiekvieno sprendimas ir yra kaip yra.
– Buvęs komandos draugas „Neptūne“ Arvydas Eitutavičius išstojo viešai ir pasakė, jog klubo legendoms reikia leisti pabaigti karjerą tada, kada jos nori. Ar dar sulaukei panašių buvusių bendražygių pasisakymų?
– Sulaukiu klausimų po 10 kartų per dieną, kodėl nelieku „Neptūne“. Atsakau tą patį, ką ir tau. Arvydo žodžiai man patiko, tik galbūt pakeisčiau tą žodį „kada nori“. Aš visada sakiau, kad atsitrauksiu, kai matysiu, jog nebegaliu žaisti ir kūnas nebeleidžia bei esu balastas komandoje. Tada tikrai užleisčiau vietą jaunimui, kuris sėkmingai pas mus sportuoja ir auga. Bet aš dar galiu žaisti ir būti naudingas komandai. Dar tikrai galėčiau padėti ne vienai LKL komandai, bet ne visuomet yra taip, kaip tu nori.
– Kas toliau? Ar planuoji tęsti karjerą?
– Esu kryžkelėje. Vasarą daug darbuojuosi su vaikais krepšinio stovyklose, kas man labai patinka. Pats taip pat daug sportuoju. Nenoriu per daug atskleisti, bet vyksta įvairūs procesai, susiję su sportu. Gavau kelis skambučius iš kelių komandų, bet toks jausmas, kad norėtųsi būti arčiau namų. Jeigu žaisti kažkur, tai čia pat. Jeigu prasidės kiti darbai, susiję su treniravimu, reikėtų derinti. Turiu dilemą ir manau, kad per artimiausias savaites paaiškės. Dabar nenoriu detalizuoti. Jeigu dar prisijungsiu prie kažkurios komandos, nustebti nereikėtų.
– Mano duomenimis, Arvydas Macijauskas tau yra pasakęs: „Nesuprantu, kodėl tavęs neima į rinktinę“. Kaip manai, ar savo karjeros pike buvai vertas kvietimo bent į stovyklą?
– Ne iš vieno žaidėjo tai esu girdėjęs, bet yra kaip yra. Aš to nepakeisiu. Manau, kad buvo gražių momentų ir buvau vertas kvietimo. Ir savi treneriai kažkuriuo momentu buvo. Neslėpsiu, keletą metų tikrai tikėjausi būti pakviestas.
– Kaip manai, kodėl taip neatsitiko?
– Nežinau, nesutarimų su treneriais lyg neturėjau. Galbūt manęs nematė kaip to verto žaidėjo ir tiek. Galbūt skleidžiau per sunkų orą ir kažkam nepatiko mano charakteris. Iki šiol neturiu atsakymo.
– Ar tai, jog negavai šanso patekti į rinktinę, yra didžiausias tavo karjeros nusivylimas?
– Tuo metu, kai negaudavau kvietimo, širdelę tikrai skaudėjo. Buvo viduje šiek tiek nesusipratimas. Pykau ant savęs, ant kitų, bet vieną vasarą su tuo susitaikiau ir reagavau ramiau.
– Ar sutinki, jog per savo karjerą iki galo taip ir neparodei, ką iš tiesų gali arba negavai šanso to parodyti?
– Manau, kad ir neparodžiau, ir negavau šanso parodyti. Tikrai galėjau daugiau, bet jeigu man būtų suteikta daugiau galimybių, didesnė tikimybė, jog ir rezultatai atrodytų kitaip. Tikrai buvo momentų, kuomet sėkmės pritrūko. Per savo karjerą turėjau daug periodų, kuomet sunkiai dirbau, bet nebuvau įvertintas. Žvelgiant į kitą medalio pusę, jeigu būčiau labai labai geras, man nereikėtų taikytis prie aplinkybių, aplinkybės būtų prie manęs taikęsi. Bet faktas, kad tikrai galėjau turėti geresnę karjerą.
– Kokią vietą tavo širdyje užima ir užims „Neptūnas“?
– Visą. „Neptūnas“ buvo ir bus mano komanda, nesvarbu, kas nutiks.
– Ką galėtumėte pasakyti 15-mečiui sau, kuris jau tada lakstė prieš „Žalgirį“?
– Visą karjerą labai stipriai žiūrėdavau į kitus. Kad kitiems viskas būtų gerai, kad komandai sektųsi. Tai yra gerai. Pats esu taip auklėtas, bet tam jaunuoliui pasakyčiau, kad save išdalinti labai greitai gali, bet nepamiršk savęs. Man daug kas sakė, kad per mažai žiūrėjau savęs, galėjau būti didesnis savanaudis.
