Pionierius, čempionas, Batiste'as: apie lemtingą Željko sprendimą, Sabo krikštą bei iš Šiškausko pavogtą MVP

Gustavas Klikna
BasketNews žurnalistas
2022-09-30 08:00

Mike'as Batiste'as iki šiol mano, jog 2007-ųjų Eurolygos finalo MVP turėjo tapti Ramūnas Šiškauskas, ne Dimitris Diamantidis.

Nuotr.: Fotodiena/T.Lukšys, AFP, RIA Novosti - Scanpix, Scanpix Lithuania | BasketNews iliustracija/M.Didė
Nuotr. Fotodiena/T.Lukšys, AFP, RIA Novosti - Scanpix, Scanpix Lithuania | BasketNews iliustracija/M.Didė

Nieko nestebina, jog didžiąją dalį Eurolygos centrų gildijos dabar sudaro mobilūs, greiti ir iš toliau galintys pataikyti aukštaūgiai. XXI a. pirmame dešimtmetyje dominavę dinozauriniai, lėti ir nerangūs vidurio puolėjai vis dar turi savo vietą, tačiau kuomet rungtynės stovi ant kortos, jie dažniausiai stebi viską iš šono.

Bet juk kažkada bokštai buvo ta dalis, nuo kurios vadovai bei treneriai burdavo komandas. Kas nutiko? Kas buvo tas, kuris amžiams pakeitė centrų hierarchiją? Eime su manimi, papasakosiu.

Buvo toks vyrukas Mike'o Batiste'o vardu. Vyresnioji karta puikiai prisimena, kaip šis galingai sudėtas, tačiau tam laikmečiui neįprastai žemio ūgio (204 cm) centras tiesiog dominavo prieš tokius didžiavyrius kaip Nenadas Krstičius, Tiago Splitteris, Roberto Duenasas, Benjaminas Eze, Eurelijus Žukauskas, Aleksandras Maričius ar Victoras Alexanderis. Ir ne šiaip dominavo, o tapo absoliučia Eurolygos legenda.

Per karjerą Europoje amerikietis triskart tapo Eurolygos čempionu, po kartą buvo išrinktas į pirmąją bei antrąją simbolines komandas ir ne kartą buvo ant Eurolygos MVP slenksčio.

Ir Batiste'as buvo ne šiaip elitinis centras kokioje nors silpnoje komandoje. Jis kartu su Dimitriu Diamantidžiu, Šarūnu Jasikevičiumi, Nikola Pekovičiumi, Kostu Tsartsariu, Vassiliu Spanouliu, Ramūnu Šiškausku ir kitais buvo įspūdingos Atėnų „Panathinaikos“ dinastijos narys bei 10 metų į PAO trofėjų kambarį tempė visokio plauko titulus: Eurolygos taures (3), Graikijos taures (7) ir Graikijos čempionato taures (9). Iš viso 19.

Nuotr. Scanpix Sweden

Pasak paties krepšininko, apie Batiste'ą, kaip vieną geriausių centrų Eurolygos istorijoje, dabar niekas nekalbėtų, jeigu ne žmogus vardu Željko Obradovičius.

„Džiaugiuosi, kad žemesni ir mobilesni centrai dabar yra taip stipriai vertinami. Įspūdinga būti viso to pionieriumi, nes kai atvykau į PAO, su primerktomis akimis žiūrėjau į Željko idėją mane pastumi iš ketvirtos pozicijos į penktą. Nežinojau, kur visa tai nuves, bet aš tikėjau savo įgūdžių arsenalu, vėliau patikėjau ir Željko.

Kai jis mane pastūmė į centro poziciją, atgal nebesižvalgiau bei bandžiau daryti viską, ką galiu. Dabar atrodo kvailai, jog spyriojausi Željko idėjai, nes dabar būtent jo dėka esu laikomas vienu geriausių Eurolygos centrų. Žemai lenkiu galvą prieš Obradovičių“, – tinklalapiui BasketNews pasakojo legenda.

Ir Batiste'o, kaip centro, krikštas įvyko ne bet kur, o Kauno sporto halėje. Ir krikštatėviu tapo ne bet kas, o pats jo centrų didenybė, tuo metu paskutiniam sezonui į „Žalgirį“ sugrįžęs Arvydas Sabonis.

„Buvo labai sunku, – apie debiutą PAO ir centro pozicijoje kalbėjo Batiste'as. – Aš prisimenu savo pirmąsias rungtynes. Jos vyko Kaune ir turėjau gintis prieš Arvydą Sabonį. Iš pradžių galvojau, kad turiu būti maksimaliai fiziškas, bet kai atsidūriau prieš Sabą ir bandžiau jį paimti jėga... Taip dalykai tiesiog neveikė. Aš sumokėjau didžiulę kainą dėl to, nes Arvydas gerai mane aplamdė. Po to mačo sau pasakiau: „Tokios taktikos niekuomet negaliu naudoti.“

BasketNews pradeda dviejų dalių interviu seriją su legendiniu Batiste'u. Pirmoje pokalbio dalyje aukštaūgis papasakojo apie Michaelo Jordano pamokas NBA, sunkią draugystės pradžią su Željko, nuostabą, kodėl trenerio nenori NBA klubai ir iš Ramūno Šiškausko pavogtą Eurolygos finalo MVP.

– Mike‘ai, ar vis dar dažnai mintimis sugrįžtate į laikus, kuomet dominuodavote Eurolygoje?
– Nemeluosiu, į galvą dažnai ateina prisiminimai su PAO. Po karjeros pabaigos tapau NBA treneriu ir dirbu su jaunimu, todėl vien tik darbo sumetimais man reikia sugrįžti laiku ir prisiminti tam tikrus epizodus, kad padėčiau jaunimui tobulėti.

– Ar turite mėgstamiausią momentą iš savo karjeros?
– Negaliu išskirti vieno, jų buvo labai daug. Į galvą labai įstrigo pirmasis mano Eurolygos finalo ketvertas Maskvoje 2005 metais. Visuomet kėliau didžiulius lūkesčius sau, prisigalvodavau iššūkių, nes norėjau būti geriausia savo versija. Pirmasis finalo ketvertas ženkliai kilstelėjo mano mentalitetą ir pasitikėjimą savimi. Būtent tuomet supratau, kad galiu žaisti aukščiausiame lygyje. Po to sezono galėjote pamatyti spartų tiek mano skaičių, tiek žaidimo augimą. Pagerinau įgūdžius, nes reikėjo padėti komandai laimėti.

Taip pat labai puikiai pamenu 2006-uosius, kuomet iš mūsų tikėjosi patekimo į finalo ketvertą ar net titulo, tačiau mes pralaimėjome Vitorijos „TAU Ceramica“ komandai, kuri turėjo Luisą Scolą, Tiago Splitterį, Pablo Prigioni, Jose Calderoną ir kitus. Būtent ši nesėkmė sąlyginai sulipdė čempionišką 2007 m. komandą, nes tiek aš, tiek kiti vaikinai vasarą dirbo labai sunkiai, jog sugrįžtų stipresni ir pagaliau pramuštų sieną.

Žinoma, pats 2007-ųjų Eurolygos titulas Atėnuose, kuris man buvo pirmasis. Įspūdingas jausmas, nes turėjome įspūdingą komandą, pačius geriausius trenerius Europoje ir jie žinojo, kaip mus paveikti teigiamai. Ar pirmavome 10 taškų, ar atsilikdavome didžiuliu skirtumu, žinojome, kaip nenustoti žaisti, niekada nepanikuodavome, laikėmės plano.

Labai daug prisiminimų ir labai sunku vieną iškelti aukščiau už kitus. Turėjau neįtikėtiną karjerą Europoje. Su buvusiais komandos draugais iš PAO vis dar palaikau ryšius. Laikau juos šeima. Kai praėjusią gegužę nuvykau į Atėnus, pamačiau, kaip stipriai žmonės vis dar yra man dėkingi, kaip jie mane vertina ir nepamiršta. Manau, kad mes įkvėpėme jaunimą žaisti krepšinį ir siekti ten aukštumų.

– Savo pike buvote turbūt buvote vienintelis dominuojantis aukštaūgis, kuris buvo žemesnis už kitus centrus. Dabar Eurolygoje matome daug tokių krepšininkų. Ką jums reiškia būti šios centro pozicijos pionieriumi?
– Džiaugiuosi, kad žemesni ir mobilesni centrai dabar yra taip stipriai vertinami. Įspūdinga būti viso to pionieriumi, nes kai atvykau į PAO, su primerktomis akimis žiūrėjau į Željko idėją mane pastumi iš ketvirtosios pozicijos į penktą. Nežinojau, kur visa tai nuves, bet aš tikėjau savo įgūdžių arsenalu, vėliau patikėjau ir Željko. Kai jis mane pastūmė į centro poziciją, atgal nebesižvalgiau bei bandžiau daryti viską, ką galiu. Net jei ir kažkas nepavykdavo, žinojau, jog padariau viską, kas įmanoma. Kaip ir minėjai, dabar žemas centras yra norma ir neįtikėtina, kai pagalvoji, jog viskas prasidėjo nuo manęs.

– Koks jausmas buvo visą karjerą žaisti prieš didesnius centrus?
– Kiekvienose rungtynėse tai buvo iššūkis, nes buvau žemesnis, turėjau gintis prieš vyrukus, kurie už mane aukštesni. Kad juos įveikčiau, naudojausi savo greitomis kojomis, mobilumu, žaisdavau veidu į krepšį. Mes žinojome, jog komandų taktika bus prieš mane centruoti ir įvelti mane į pražangas. Bet kai tu tam pasiruoši ir turi du geriausius trenerius Europoje – Dimitrį Itoudį ir Željko Obradovičių, kurie paruošdavo tobulą planą, aš niekuomet neabejojau savimi, jog galiu su tuo susitvarkyti. Tai yra viena priežasčių, kodėl PAO buvo tokie sėkmingi. Ne dėl manęs, bet todėl, kad visuomet keldavome iššūkius sau, o kai juos įvykdydavome, buvo gražu mus stebėti.

– Ar atsimenate, kaip sekėsi iš ketvirtos pozicijos pasislinkti į penktą?
– Buvo labai sunku. Aš prisimenu savo pirmąsias rungtynes. Jos vyko Kaune ir turėjau gintis prieš Arvydą Sabonį. Iš pradžių galvojau, kad turiu būti maksimaliai fiziškas, bet kai atsidūriau prieš Sabą ir bandžiau jį paimti jėga... Taip dalykai tiesiog neveikė. Aš sumokėjau didžiulę kainą dėl to, nes Arvydas gerai mane aplamdė. Po to mačo sau pasakiau: „Tokios taktikos niekuomet negaliu naudoti.“ Aišku, būdavo dienų, kuomet prieš save išvysdavau smulkesnio sudėjimo centrą ir galėdavau prieš jį dominuoti fiziškumu, bet turėjau suprasti, kada tai galiu daryti, o kada to nedaryti. Supratau, kad turiu ne išmokti prisitaikyti, o primesti jiems savo žaidimo stilių – būti mobilus. Kai tai supratau, viskas pasikeitė.

Tada tie aukšti centrai buvo priversti prisitaikyti prie manęs ir jiems būdavo sunku mane pagauti. Tai buvo geniali Željko idėja. 1993-1994 m. Badalonos „Joventut“ komandoje jis turėjo centrą Corny Thompsoną, kurio ūgis buvo 203 cm. Željko tą patį padarė su Corny – paslinko jį į penktą poziciją. Jis pajuto, kad turime daug panašumų, aš turėjau dar geresnį įgūdžių paketą, todėl jis nusprendė, jog reikia tą patį eksperimentą atlikti ir su manimi. Aš visada buvau komandos žaidėjas, todėl pastačiau ją aukščiau už savo ambicijas ir sutikau su šia idėja, be kurios mano karjera, ko gero, nebūtų tokia sėkminga.

Nuotr. Mikhail Serbin/Euroleague Basketball via Getty Images

– Kaip aikštelėje atrodė Arvydas Sabonis, kuriam tuo metu buvo 39-eri?
– Jis buvo nuostabus. Turėjo įspūdingą IQ. Žinoma, jis nebebuvo toks greitas, kaip anksčiau, bet Sabas vis dar turėjo visus įgūdžius, buvo fenomenalus perduodant kamuolį. Jeigu jis perskaitydavo situaciją, tu atsidurdavai bėdoje. Tuo metu nežinojau, koks geras yra Arvydas, nes jauno amžiaus nesidomėjau Europos krepšiniu. Sabas man išspardė užpakalį, bet aš niekuomet nenusileidžiu, todėl po šio kartaus debiuto dirbau labai sunkiai, kad pakeisčiau savo žaidimą. Vienas dalykas, kurio labiausiai nekenčiau per karjerą – būti uždominuotam. Kai su tavimi daro, ką nori, kitoms komandoms labai lengva prieš tave paruošti rungtynių planą. Niekuomet nenorėjau būti silpnąja grandimi, todėl turėjau už save pastovėti.

– Ar pamenate, kuris centras jums buvo didžiausias košmaras?
– Luisas Scola, Davidas Andersenas, Sofoklis Schortsanitis, Tiago Splitteris. Šie vyrukai man nebuvo košmaras, bet jie mane privertė po rungtynių grįžti ir žiūrėti įrašą bei analizuoti, kur galėjau būti geresnis. Jie buvo savo komandų lyderiai, todėl žinojau, kad jeigu galėčiau juos neutralizuoti, mano komandai atsivertų didžiulis šansas laimėti. Vėl turėčiau nulenkti galvą prieš Obradovičių, kuris mus išmokė, kaip studijuoti krepšinį. Kiekvienas mūsų gali stebėti krepšinio rungtynes, tiesa? Gali įsijungti televizorių ir tiesiog žiūrėti, bet turi žinoti, ką tu žiūri. Metai iš metų mano įgūdžiai ir IQ augo, nes aš nuolat peržiūrėdavau rungtynes ir matydavau, kur man reikia pasitempti. Tai man išaugino dar didesnį pasitikėjimą savimi, nes kiekvienai situacijai aš dažniausiai būdavau pasiruošęs.

Nuotr. AFP – Scanpix

– Jūsų karjera Europoje prasidėjo nuo to, jog stovykloje prieš 1999-ųjų NBA naujokų biržą susižeidėte kelį ir nebuvote pašauktas. Galiausiai jus pasikvietė Šarlerua komanda. Ką tuo metu išgyvenote ir kaip atrodė visa adaptacija nuo svajonės NBA iki susitaikymo, jog važiuojate į Belgiją?
– Man buvo labai sunku. Psichologiškai aš buvau labai tamsioje vietoje, nes kai tavo kūnas tave išduoda, tai yra didžiulis žingsnis atgal. Visą dieną praleidi salėje – treniruojiesi, žaidi ir negalvoji, kad tavo kūnas bus pirmoji grandis, kuri tave nuvils. Tu tiesiog pasitiki savimi visame kame, ką darai. Kai tai nutinka, esi priverstas pailsėti nuo krepšinio. Kelio operacija, reabilitacija, laukimas. Aš turėjau mokytis išlikti kantrus, nes niekada su tuo nebuvau susidūręs. Kelio operacija mane to išmokė. Giliai viduje rėkiau, kaip noriu žaisti, nes iki tol niekada krepšinis iš manęs nebuvo atimtas. Žinau, kad traumos yra žaidimo dalis. Atsimenu, kad dariau viską, jog įsitikinčiau, kad mano kelis yra sveikas. Kai pasveikau, mano agentas pasiūlė idėją išvykti į Belgiją.

Tai nebuvo aukšto lygio komanda ar pajėgi lyga, bet mes žaidėme Eurolygoje, todėl žinojau, kad galėsiu save parodyti aukščiausio lygio klubams. Tas sezonas man buvo svarbus, nes turėjau iš naujo išmokti pasitikėti savo kūnu, savo keliu ir savo žaidimu. Nuoširdžiai, kai pasveikau, nežinojau, ar galėsiu toliau taip žaisti, kaip anksčiau. Tai buvo puikus planas sugrąžinti pasitikėjimą. Kai tai nutiko, aš niekuomet nesižvalgiau atgal ir mano kūnas niekuomet manęs nebenuvylė.

– Po sėkmingo debiuto Eurolygoje ir sezono Šarlerua, išvažiavote į Bjelos „Lauretana“ komandą Italijoje, kuri prieš metus dar žaidė antroje lygoje. Kaip galite paaiškinti tokį sprendimą?
– Pirmiausia, aš negalėjau atsisakyti tokių pinigų. Iki tol niekuomet nebuvau matęs tokio pasiūlymo. Man mokėjo 150 tūkst. JAV dolerių. Aš turėjau apsaugoti savo šeimą. Tai buvo mano tikslas numeris vienas. Turėjau atsakomybę ištraukti savo šeimą iš finansinio nepritekliaus, nes mano tėvas nesirūpino šeima. Kaip vyriausiajam broliui, krepšinis buvo išeitis padėti mamai, savo šeimai. Kažkam reikėjo padėti maistą ant stalo, apmokėti nuomą ar telefono sąskaitas. Kad galėčiau tai padaryti, turėjau rizikuoti. Aišku, kad aš nežinojau nieko apie Italijos lygą, bet tuo metu ji buvo viena stipriausių. Ten žaidė Manu Ginobili, Marko Jaričius, Tyusas Edney, Gregoras Fučka, Gianmarco Pozzecco.

Nors ir žaidėme kartą per savaitę, tai buvo šunų kova kiekvieną kartą. Patirtis buvo neįkainojama. Mes nežaidėme Eurolygoje, bet tą sezoną akylai pradėjau sekti šią lygą. Pamenu, kaip mano komandos draugai beveik kiekvieną vakarą atvykdavo į mano apartamentus stebėti Eurolygos. Vienas iš jų sako: „Ei, šiandien žiūrėsime kaip Anthony Parkeris žaidžia prieš Alphonso Fordą.“ Aš atsakiau: „Apie ką jūs kalbate?“. Galvojau, kad Italijos lyga yra geriausias produktas Europoje. Kai man parodė rungtynes, aš supratau: „Po velnių, yra dar aukštesnis lygis, į kurį galiu pasiekti.“ Nuo tada mano tikslu tapo ten sugrįžti.

– Keista, nes karjerą pradėjote būtent Eurolygos klube. Nejaugi per tuos metus nieko nespėjote sužinoti apie šią lygą?
– Taip, tai – neįtikėtina. Bet Šarlerua komanda buvo labai silpna ir mus greitai išmetė, grupių etape sužaidėme vos 10 rungtynių. Nespėjau iki galo suprasti, kas per žvėris yra Eurolyga. Tie metai, kuomet žaidžiau Italijoje ir vakarais stebėdavau Eurolygą, suteikė man kitą supratimą. Visgi po gero sezono Italijoje man atsivėrė dar viena galimybė išpildyti savo svajonę – išvykti į NBA.

– 2002-ųjų vasarą jus pasikvietė Memfio „Grizzlies“. Turėjote 6,6 taško vidurkį ir solidžias minutes. Tačiau tuo pačiu tai buvo ir paskutinis jūsų sezonas, daugiau į NBA nebesugrįžote. Papasakokite savo istoriją, kodėl NBA komandos jumis nepatikėjo.
– Tai man buvo puikūs metai. Žaidžiau su Pau Gasoliu, gaudavau solidžių minučių, dar labiau pradėjau gilintis į žaidimą, išmokau būti profesionalu. Stebėjau, kaip sunkiai ten dirba vyrukai ir tai nustatė toną man pačiam, kaip turi vykti dalykai, jeigu nori būti vienu geriausių. Nemanau, kad NBA komandos manimi netikėjo. Kiekvieną vasarą sulaukdavau galybės skambučių iš NBA klubų. Kai gauni kontraktą iš PAO ir pažiūri į pinigus, sunku to atsisakyti. NBA atsarginių žaidėjų kontraktai tuo metu tikrai nebuvo dideli, jie neprilygo pinigams Europoje.

Krepšinis galiausiai yra verslas ir vienas iš mano komandos draugų „Grizzlies“, amžinąjį atilsi Lorenzenas Wrightas, man pasakė: „Šie pinigai yra garantuoti, neatsisakyk jų. NBA visuomet bus šalia, jeigu norėsi sugrįžti. Padėk savo šeimai ir pasiimk tuos pinigus, ir jeigu sulauksi rimto pasiūlymo iš NBA, sugrįžk.“ Mano planas buvo nuvykti į „Panathinaikos“ metams, pasiimti pinigus, sugrįžti namo, pasidalinti jais su šeima ir vėl pabandyti savo laimę NBA. Po pirmojo sezono PAO kalbėjausi su Atlantos „Hawks“, Orlando „Magic“, Naujojo Orleano „Hornets“ ir dar keliomis komandomis, bet pinigai buvo ženkliai mažesni.

Man nebuvo logiška beveik perpus susimažinti algą ir būti 9-12 žaidėju NBA klube. Europoje aš gavau daug laiko, man buvo linksma, turėjau geriausią visų laikų trenerį, mano įgūdžiai augo. Nenorėjau to paleisti. Susidarė tokia situacija, kad aš pats turėjau prašyti agento, jos šis susisiektų su PAO ir pasakytų, kad aš noriu likti, nes sezono pabaigoje aš jiems pasakiau, jog grįžtu į NBA.

Kadangi PAO buvo beveik susikomplektavę sudėtį ir biudžete nebuvo daug pinigų, jie sutiko mane išlaikyti, bet už mažesnius pinigus. Nepriėmiau to kaip nepagarbaus gesto, nes buvau pats kaltas. Priėmiau taip kaip iššūkį, jog vėl turiu pasikelti savo vertę ir įrodyti, kad esu vertas didesnių pinigų. Visgi pirmasis sezonas PAO nebuvo man sėkmingas. Kai atvykau antrajam sezonui, turėjau aiškią misiją ir buvau žvėriškai susikoncentravęs bei motyvuotas. Žinojau, kad galiu tapti vienu geriausių krepšininkų Europoje. Tikiu, kad nuo 2004-ųjų iki 2012-ųjų žaidžiau geriausią karjeros krepšinį.

Nuotr. Imago Images - Scanpix

– Ar sutinkate, kad dabartiniu laiku būtumėte „Visų žvaigždžių“ rungtynių kalibro žaidėjas arba bent labai vertinamas?
– Sutinku. Dabar NBA žaidžiama labai daug pikenrolų, žemesni, mobilesni centrai yra labai vertinami. Nėra jokių abejonių, jog galėčiau žaisti ir žaisti daug šiuolaikinėje NBA. Aš mėgstu bėgti, Željko niekuomet man neįsakinėdavo bėgti, nes žinojo, kad tai padarysiu. Manau, kad daugelis mano komandos draugų, oponentų ir tas pats Šaras dabar būtų sėkmingi NBA žaidėjai. Krepšinis per tiek metų labai pasikeitė, dabar yra daugiau technikos, mobilumo, pražangos traktuojamos kitaip. Su savo žaidimu pralenkiau laiką.

– Tuo metu – 2002-2003 m., NBA išgyveno įspūdingą laikmetį. „Lakers“ su Kobe ir Shaqu, „Kings“, „Nets“, „Mavs“, paskutinius metus žaidė Jordanas. Kas jums  labiausiai įstrigo iš tų metų NBA?
– Buvo nerealu. Buvo kelios atakos, kuomet gyniausi prieš MJ, savo dievuką, kuris vis dar buvo puikus žaidėjas, žinant, jog jam buvo 40 metų. Atsimenu, kaip su pasigėrėjimu į jį žiūrėjau ir negalėjau patikėti, kad stoviu šalia savo idealo, o jis tuo naudojosi ir spardė man užpakalį. Lygoje vis dar buvo Johnas Stocktonas, Karlas Malone‘as, Scottie Pippenas, Gary Paytonas. Tai yra NBA legendos. Vieną naktį turėjau pozicinę dvikovą prieš Shawną Marrioną, kitą – prieš Chrisą Webberį, tuometinę NBA žvaigždę. Ir svarbiausia buvo tai, kad sugebėjau atstovėti prieš juos, praktiškai niekuo jiems nenusileisdamas. Tai man suteikė dar didesnio pasitikėjimo savimi, jog galiu žaisti aukščiausiame lygyje.

– Kiek apmaudo yra, jog su NBA nepavyko?
– Vienintelis dalykas, dėl kurio gailiuosi, jog neturėjau progos žaisti stebint šeimai ir draugams. Krepšinis dirba man, aš nedirbu krepšiniui. Kiekvienais metais, kuomet svarstydavau palikti PAO ir grįžti į NBA, jie atsiveždavo vis geresnių žaidėjų ir žinojau, kad galime nuveikti kažką ypatingo. Labai sunku palikti laiminčią organizaciją. Visada žinojau, kad turime tinkamą komandą laimėti Eurolygą, ypač po 2006 m. nesėkmės. Pamenu, kaip tą vasarą sėdėjau namuose Arizonoje, atsidariau kompiuterį ir Eurolygos svetainėje pamačiau, jog artėjančio sezono finalo ketvertas bus rengiamas Atėnuose. Pagalvojau: „Oho, tai yra neįtikėtina galimybė sugrįžti, dirbti sunkiai, įgyti geriausią formą savo gyvenime ir laimėti su PAO titulą prieš savus sirgalius.“

Žinojau, kokio dydžio lūkesčiai bus keliami. Norėjau būti viena pagrindinių tos misijos dalių. Ir mes tai padarėme. Praėjus kelioms savaitėms po 2007-ųjų Eurolygos titulo mes pradėjome derėtis dėl ilgalaikio kontrakto. Tada prasidėjo vidiniai apmąstymai: „Ar aš to tikrai noriu? Nes jei pasirašysiu ilgalaikę sutartį, mano karjera NBA bus baigta.“ Pasikalbėjau su žmona, mama, broliu. Jie man suteikė didžiulį palaikymą. Jie mane suprato ir neliepė grįžti į JAV. Tai numetė didžiulę naštą nuo mano pečių. Nusprendžiau pasirašyti sutartį. Man buvo gera Atėnuose, mane mylėjo, jaučiausi labai svarbus ir, aišku, norėjau toliau šluoti titulus. Apetitas kilo bevalgant, turėjome neeilinį pasitikėjimą po 2007 m. titulo. Norėjome dar daugiau.

Laimėję 2007-aisiais, pradėjome girdėti gandus, jog PAO vilioja vyruką vardu Šarūnas Jasikevičius. Tuo metu pagalvojau: „Oho, būtų nerealu žaisti su juo.“ Iš arti mačiau, kaip Šaras 2005 m. Maskvoje nuvedė „Maccabi“ į Eurolygos titulą. Jie turėjo įspūdingą komandą su Parkeriu, Nikola Vujčičiumi, Maceo Bastonu ir Šaras buvo tos komandos lyderis, generolas. Jis darė viską. Mąsčiau: „Jeigu mes pridedame Jasikevičių, kalbame apie vieną stipriausių sudėčių Eurolygos istorijoje.“ Gynėjų grandyje jau turėjome Diamantidį, Spanoulį. Man buvo labai smalsu, kur mes galime nueiti su tokia sudėtimi. Šaras buvo viena iš svarbių priežasčių, kodėl likau PAO, nes norėjau būti tokios galingos komandos dalimi.

Nuotr. Vangelis Stolis

– Kokį santykį turėjote su Željko? Ar jis jums kažkuria prasme atstojo tėvo figūrą?
– Jis buvo ir kaip tėvas, ir kaip vyresnysis brolis. Kai atvykau į Atėnus, nebuvau atviras gerų santykių kūrimui su juo, nes NBA treneriams nerūpėjo asmeninis ryšys su žaidėju. Jie tiesiog norėdavo, kad ateitum ir darytum savo darbą. Greitai supratau, kad Europoje viskas kiek kitaip. Treneriai turi gerai sutarti su žaidėjais, o žaidėjai su treneriais. Su Željko eidavome į barą ir gerdavome gėrimus, vakarieniaudavome. Pirmaisiais metais atvykau iš NBA, todėl buvau šiek tiek arogantiškas ir neturėjau tikslo gerai sutarti su treneriu. Bet kai jau antrajame sezone PAO esi vienas geriausių Europos žaidėjų, sistema veikia, žaidi geroje komandoje, pradedi suprasti, kad tai ne tik tavo nuopelnas. Jeigu ne Željko, dabar nebūčiau tiek pasiekęs ir su laiku tai supratau. Su Itoudžiu puikų santykį jau turėjau iki atvykdamas į Atėnus, nes su juo daugiausiai bendravau iki pasirašant sutartį, jis mane prisiviliojo į PAO.

Su Željko situacija buvo kiek kitokia. Atsimenu pirmąją treniruotę. Tai, ko jis iš mūsų reikalavo tik atvykus... Galvojau, kad jis išprotėjęs. Kai matai trenerį, kuris yra toks užsivedęs laimėti, turi atsakyti jam tokiu pačiu intensyvumu, kokį jis rodo. Pirmaisiais metais aš nebuvau tam pasiruošęs. Kai atvykau antraisiais metais, buvau pasiruošęs viskam, ką jis man paruošė tiek fiziškai, tiek taktiškai, tiek psichologiškai. Kai įvykdydavau užduotis, jaučiau, kaip mūsų santykiai augo ne tik su Željko, bet ir su komanda. Jie pamatė, kad esu įsitraukęs ir man tikrai rūpi. Pamatęs, kad man rūpi, Željko pradėjo man atsiverti. Kai tai nutiko, nebebuvo nepasiekiamų dalykų. Tai mus visus suvienijo. Željko buvo disciplinuotas, be galo griežtas, kartais išprotėjęs, bet labai vienijantis treneris.

Nuotr. Greek Basketball Federation

– Ar Željko yra geriausias visų laikų treneris, taip niekada ir neišbandęs savęs NBA? Kaip manote, ar Željko griežtumas tiktų NBA?
– Jokių klausimų, jis yra geriausias treneris, niekuomet netreniravęs NBA komandos. Iki šios dienos mane kankina klausimas, kodėl? Žinau, kad tai nebuvo iš jo pusės, neigiami signalai buvo iš NBA. Jie nenori turėti trenerio kaip Željko Obradovičius. Nemanau, kad jie yra pasiruošę tokiai aistrai ir ryžtui. Pas nė vieną NBA trenerį to nepamatysi. Jis nėra tas standartinis treneris, kuris sėdės ant suoliuko ir 3-4 atakas nieko nesakys. Tai turi būti tinkama organizacija, kuri prisiimtų šią riziką ir suteiktų galimybę jam treniruoti komandą taip, kaip jis nori. Kai matėte tą legendinę „Panathinaikos“ ekipą žaidžiančią, žalią sirgalių jūrą ir nesibaigiančius titulus – viskas dėl Željko Obradovičiaus. Tai yra jo atneštas identitetas.

Taip, jūs matėte Mike‘ą Batiste'ą bėgiojantį, šokinėjantį, dėliojantį per galvas, Diamantidį, surakinantį varžovus ties perimetru, beprotiškus Šaro perdavimus ir pikenrolą, bet viskas buvo sukurta Željko. Nesakau, kad neturėjome pakankamai įgūdžių, bet jis buvo tas žmogus, kuris mums padėjo pakilti iki kito lygio bei dar labiau patobulinti mūsų įgūdžius. Tai yra jo palikimas, jo pėdsakas. Visos intensyvios vaizdo peržiūros... Nesvarbu, ar sužaidėme gerai, ar blogai, jis ras epizodų, kuriuos parodyti ir kitą kartą privers daryti geriau. Tu turėjai priimti jo iššūkį, kad patektum į jo pasitikėjimo ratą. Kai žinojau, kad esu Željko pasitikėjimo rate, aš niekuomet dėl nieko nesijaudinau. Turėdavau nueiti į treniruotes, susitvarstyti čiurnas, pasiruošti rungtynėms ir kai jos ateina, aš būdavau pasiruošęs viskam, ką jis paruošė.

Nuotr. AFP – Scanpix

– Į PAO atvykote 2003 m. – praėjus vos metams po jų titulo Eurolygoje ir 4 metus nepavyko laimėti trofėjaus. Kokios tai buvo priežastys ir kiek frustracijos tame buvo? Ar ant jūsų ir Željko kabėjo spaudimas, kuris ateidavo iš vadovų ar fanų?
– Pirmaisiais metais mes tiesiog nebuvome pakankamai geri, kad konkuruotume. Kai pasižiūri į sudėtį, ji tiesiog nebuvo čempioniško kalibro. Prisimenu, kai po sezono Željko man pasakė: „Nuėjau pas savininką ir pasakiau, kad man reikia geresnių žaidėjų.“ Kai grįžau 2004-ųjų vasarą, supratau, apie ką jis kalbėjo. Mes pasirašėme sutartį su Diamantidžiu, kas buvo didžiulė paspirtis. Mes pradėjome tobulėti, su kiekvienais metais sudėtis darėsi vis gilesnė. Antraisiais metais – 2005-aisiais, mes prasimušėme į finalo ketvertą ir daug kas iš mūsų tikėjosi titulo, bet daugelis iš mūsų komandos nebuvo turėję finalų ketvertų patirties. Mes nežinojome, kokiu intensyvumu reikia žaisti ir kad tai nebėra reguliarusis sezonas.

Pusfinalyje žaidėme prieš „Maccabi“ ir jie tiesiog smogė mums į veidą. Mes nebuvome pasiruošę į tai atsakyti. 2006 m. atkrintamosiose tiesiog susidūrėme su komanda, kuri norėjo labiau – „TAU Ceramica“. Aišku, pabaigoje jiems pasisekė. Pablo Prigioni trečiosiose ketvirtfinalio rungtynėse pataikė lemiamą metimą, kuris nebuvo lengvas. Vėliau mes nespėjome atsigauti, nors visi iš mūsų tikėjosi patekimo į finalo ketvertą bei titulo. Spaudimo buvo daug, ypač kai sužinojome, kad 2007 m. finalo ketvertas bus Atėnuose. Niekas nematė kitokios baigties negu pergalė. Jeigu būtume pralaimėję, kas žino, gal tai būtų Mike‘o Batiste'o pabaiga PAO. 4 metai be pergalių tokiai komandai kaip „Panathinaikos“ yra labai daug.

– Kaip manote, jeigu 2007 m. titulas nebūtų laimėtas, ar savininkai būtų paleidę lyderius ir Željko?
– Taip galėjo nutikti, bet tuo pačiu manau, kad tikriausiai komanda būtų išlaikyta. Dėl manęs labai realu, kad būčiau palikęs komandą, bet Željko vis tiek buvo geriausias treneris Europoje. Mes vis dar turėjome neįtikėtiną sudėtį ir galėjome bandyti kitais metais. Po triumfo 2007 m. pridėjome Spanoulį ir Jasikevičių. Manau, kad ir nesėkmės atveju tai būtų nutikę.

– 2007-ieji buvo tie metai, kuomet pagaliau pramušėte sieną bei finale nukovėte CSKA. Kuo tas sezonas buvo skirtingas nuo kitų?
– Žinojau, kad tas sezonas bus kitoks, nes 2006-ųjų pasaulio čempionato pusfinalyje graikai įveikė JAV rinktinę. Kai matai, kad tavo komandos draugai įveikia žvaigždžių pripildytą JAV komandą, žinai, kad būsi rūbinėje su ypatingais žaidėjais. Kai sugrįžome į treniruočių stovyklą ir šlifavome derinius, buvome tokie susikoncentravę, jog viską atlikdavome tobulai. Mes neklydome, stovėjome reikiamoje vietoje reikiamu laiku, žinojome, kada atiduoti kamuolį, kada prasiveržti. Tai buvo didžiulis kelerių metų įdirbis ir begalinis susikoncentravimas, nes žinojome, kad tai turi būti mūsų metai. Tie vyrukai atsinešė energiją iš pasaulio čempionato Japonijoje ir perdavė mums visiems. Ir supratau, jeigu dabar neįšoksiu į šį vagoną su jais, gali nepavykti.

Žinojau, kad turiu paskubėti sugrįžti į formą, jog galėčiau duoti tokį patį rimtumą ir intensyvumą, kokį rodė iš čempionato sugrįžę komandos draugai. Nuo tos vasaros žinojau, kad turime ypatingą sudėtį. Sezoną pradėjome 22 pergalėmis paeiliui. Mes buvome sunkiai sulaikomi. Sezono viduryje iškritau dėl raumens traumos, bet tuomet supratau, kad turbūt pasieksime tikslą. Komanda be manęs patyrė kelis pralaimėjimus, tačiau labai greitai persigrupavo ir išlaikė stabilų žaidimą. Mes žaidėme stabiliai visą sezoną – nuo rugsėjo iki birželio. Nežinau, ar nors vienai Europos komandai tai pavyko padaryti. Neįtikėtina komanda, kuri pirmą kartą PAO istorijoje laimėjo trigubą karūną – Eurolygą, Graikijos taurę ir čempionatą. Geriausias jausmas pasaulyje, pagaliau pramušėme sieną, kurią daužėme 4 metus.

– Tais metais į komandą atvyko Ramūnas Šiškauskas. Kiek jis daug davė?
– Ramūnas buvo neįtikėtinas žaidėjas. Aš žaidžiau prieš jį, kuomet jis buvo „Benetton“. Jis turėjo neįtikėtiną įgūdžių paketą. Tai buvo vienas iš krepšininkų, su kuriuo labai norėjau žaisti vienoje komandoje. Kai jis atvyko į Atėnus, labai apsidžiaugiau. Pamenu, kai su PAO darydavome skautingą ir Ramūnas dar žaidė Trevize. Į jį Željko per vaizdo peržiūras kreipdavo daugiausiai dėmesio ir nuolat akcentuodavo, kad turime atimti iš jo stiprybes, bet jis visuomet rasdavo būdų, kaip mus pergudrauti, pelnyti taškus ar atlikti perdavimą. Kai jis atvyko, pagalvojau: „Oho, turime dar vieną mirtiną ginklą.“ Tą vasarą mes praradome Jaka Lakovičių, kuris išvyko į „Barcą“, o Spanoulis pasirinko NBA. Šie du vyrukai buvo pagrindiniai taškų rinkėjai. Prarasti 35-40 taškų yra baisu. Vasarą treneriai turėjo didžiulį galvos skausmą, tačiau atvyko Ramūnas ir tapo vienu iš mūsų puolimo lyderių.

– Mike‘ai, ar sutinkate, kad būtent Ramūnas turėjo gauti Eurolygos finalo MVP, ne Dimitris? Tuo metu MVP buvo renkamas po trijų kėlinių, o Ramūnas galingai sužaidė ketvirtąjį kėlinį bei baigė mačą su 20 taškų ir 30 naudingumo balų.
– Visiškai sutinku. Su visa pagarba Dimitriui, būtent Ramūnas buvo tas, kurio metimai nulėmė rungtynes. Aišku, dabar istorijos nepakeisi, bet manau, kad jis nusipelnė to trofėjaus. Man atrodo, kad tai yra vienintelis MVP, kurio jis neturi. Tame mače Šiška metė 17 baudų ir aš vis dar manau, kad tai yra rekordas. Kaip jis draskė CSKA gynybą... Jie gynėsi labai gerai, bet kaip ir sakiau, Ramūnas visuomet rasdavo būdų pelnyti taškus. Nei Smodišas, nei Andersenas – aukštaūgiai, negalėjo jo sustabdyti po krepšiu. Kai tokiu tempu meti baudas ir laikrodis netiksi, turi didžiulį pranašumą. Jeigu tu jas sumeti, aš vadinu tai lėta mirtimi. Ramūnas tiesiog lėtai žudė CSKA. Baudos metimas po baudos metimo, po baudos metimo...

Tai buvo neįtikėtinas pasirodymas. Jis pataikė daug svarbių metimų, kad išlaikytų mus priekyje. Žinome CSKA, tuo metu jie turėjo čempionišką mentalitetą, nes laimėjo 2006 m. Taigi, nesvarbu, kokia mūsų persvara buvo, jautėme, kad jie naudojosi menkiausia mūsų klaida. Negalėjome klysti ir Ramūnas pasirūpino, kad titulas neišslystų iš rankų. CSKA apribojo mus su Diamantidžiu, bet Ramūnas parodė, kad turi visas lyderio savybes, kurių reikia čempionui. Mes tiesiog atidavėme jam kamuolį ir jis darė savo magiją. Džiaugiuosi, kad jį turėjome komandoje. Labai norėjau, kad jis liktų, bet jis pasirinko CSKA, kuri pasiūlė jam kosminius pinigus, ir jis tapo čempionu kitais metais.

Nuotr. Fotodiena.lt/R.Dačkus

– Kiek aukštai jūsų lengvųjų kraštų sąraše rikiuojasi Ramūnas?
– Pačioje aukščiausioje lentynoje. Jis tikrai yra TOP 2-3 lengvasis kraštas Eurolygos istorijoje šalia Anthony Parkerio, Dejano Bodirogos. Jis nebuvo pats atletiškiausias žaidėjas, nešoko labai aukštai, bet jis turėjo neįtikėtiną kojų darbą, žinojo, kaip naudotis kūnu, mokėjo susikurti sau erdves pelnyti taškus. Ramūnas turėjo puikų metimą, buvo neįtikėtinai stiprus verždamasis po krepšiu. Jis buvo labai pavojingas ginklas, kad ir kur žaidė. Matome kai kuriuos krepšininkus NBA, kurie neturi įspūdingų fizinių duomenų, bet pasižymi neeiliniu IQ. Būtent tai Šiška ir turėjo. Jis yra tame geriausiųjų trejete, kalbant apie lengvuosius kraštus, o kurioje vietoje – sunku pasakyti.

– Ar turite savo geriausią momentą su Šiškausku arba Robertu Javtoku, kuris tuo metu irgi žaidė PAO?
– Po Eurolygos titulo žaidėme pusfinalį Graikijos lygoje prieš Atėnų „Panionios“. Buvo labai sunkios rungtynės, mums nesisekė ir Željko netikėtai pastūmė Šišką į sunkiojo krašto puolėjo poziciją, o vėliau – į įžaidėjo. Obradovičius jį pradėjo slankioti per pozicijas ir Šiška darė viską, ką reikėjo. Įžaidinėjo kamuolį, žaidė nugara į krepšį, metė tritaškius. Buvome sužavėti. Kai matai jį daranti tokius dalykus, pagarba dar labiau pakyla. Ir jis nesiginčijo, darė, ką reikėjo. „Panionios“ po pertraukos taip ir nesuprato, kas vyksta, o kai prisitaikydavo prie mūsų sumanymo, Željko Ramūną perkėlė į kitą poziciją (juokiasi). Obradovičius tiesiog išsitraukė Ramūną, kaip ginklą, ir nužudė visą priešininkų komandą.

Kalbant apie Robį, jis buvo neįtikėtinas personažas, su juo buvo lengva bendrauti. Jis labai sunkiai dirbo ir turėjo įspūdingą kūną. Robis labai man padėjo, nes jis buvo aukštesnis ir fiziškesnis už mane. Jis man padėjo pasiruošti rungtynėms prieš didesnius už mane centrus. Ir jis nebuvo tik kažkoks eilinis lėtas centras. Jis galėjo bėgti, aukštai pašokti, blokuoti metimus, puikiai gintis po susikeitimų. Buvo didžiulis iššūkis prieš jį stumdytis treniruotėse ir žaidimas prieš Robį mane padarė dar geresniu krepšininku nei buvau prieš tai. Esu gavęs ir alkūnių (juokiasi). Apskritai, tos treniruotės tarpusavyje buvo sunkesnės nei daugelis Eurolygos mačų. Turėjome tokią lygią sudėtį, kad kaudavomės kaip šunys. Reikėjo pastatyti kamerą jų metu, reginys buvo nepakartojamas.

– Robertas tą sezoną praktiškai nežaidė. Kas neveikė tarp jo ir Željko?
– Manau, kad kiti centrai – aš, Dejanas Tomaševičius, Dimos Dikoudis, Kostas Tsartsaris – žaidė neįtikėtinai. Robis turėjo labai mažai vietos klaidoms. Jeigu jis nepagaudavo kamuolio, ar tinkamai neišpildydavo derinio, Željko jam neleisdavo žaisti. Tuo Obradovičius ir yra geriausias – jis tau neleis padaryti 3-4 klaidų iš eilės. Nesakau, kad Robertas tiek dažnai klysdavo, bet jeigu nesužaidi gerų rungtynių, tavo šansai mažėja. Manau, kad sezono startas Robiui nebuvo geras, o Obradovičius turėjo kitų pasirinkimų centro pozicijoje, todėl jis pamažu iškrito iš rotacijos. Gaila, nes manau, jog Robertas galėjo turėti svarbesnį vaidmenį čempioniškoje komandoje.

Antroje interviu dalyje Batiste'as papasakos apie įspūdingą 2009-ųjų PAO komandą, legendinį pikenrolo tandemą su Šaru, lietuvio griežtumą, kurio neatlaikė kai kurie komandos draugai, Jasikevičiaus švelniąją pusę bei momentą, kuomet Šaras paaukojo asmeninę statistiką vardan komandos.

Laukite tęsinio.



Rodyti komentarus

hmm
puikus interviu, daugiau tokiu
2022-09-30
+4
Atsakyti
istorijos iškasenos
2022-09-30
-6
Atsakyti
Kunigaikštis
aš tai laukiu ar antroje dalyje paklaus kodėl užmyne varzovui ant galvos. juk atsimenat visi ta epizoda. beje dar pries tai kokiais 2002 buvo toks daryl midleton, ten pat zaide pora cm žemesnis ir irgi lyg centru. o šitas jei buvo atletiškas kažin kaip butu visą karjerą ketvirtu zaides, turbut panasiai, tik ji butu legviau sustabde tokie pat greiti ketvirti numeriai
2022-09-30
+1
Atsakyti
respect už šitą. laukiu antros dalies. smagu prisiminti istoriją.
2022-09-30
+8
Atsakyti
Serbentautas
vėlavau atlikti dienos darbus nes labai įtraukė skaitant :D super, laukiu antros dalies ir daugiau tokių interviu. Manau ir patiems krepšininkams smagu, kad mus dar domina jų istorijos. Perduokit kitiems linkėjimų nuo mūsų. Jie yra priežastis ne tik kai kuriems pradėti žaisti krepšinį, bet ir gyventi juo.
2022-09-30
+5
Atsakyti

Komentuoti

Vardas:      
  Iš viso komentarų: 5

„BasketNews.lt“ pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, nesusiję su tema, pasirašyti kito asmens vardu, pažeidžia įstatymus, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams.