Paulius Jankūnas jau daugiau nei keturis mėnesius dirba Kauno „Žalgirio“ direktoriaus pavaduotoju, tačiau atliko dar ne visas su krepšininko karjera susijusias pareigas.
Ko gero paskutinė jų – viena maloniausių. Antradienio vakarą per „Žalgirio“ ir Bolonijos „Virtus“ rungtynių ilgąją pertrauką į „Žalgirio“ arenos palubes bus iškelti 13-uoju numeriu pažymėti Pauliaus marškinėliai.
18 metų klube praleidęs Jankūnas virto „Žalgirio“ simboliu: tapo kapitonu, eilę metų buvo komandos vedlys aikštėje ir už jos ribų bei susišlavė visą glėbį asmeninių ir komandinių apdovanojimų.
Apdovanojimų kolekcija bus pristatyta „Žalgirio“ arenoje per Jankūno pagerbimo rungtynes. Joje – net 15 LKL žiedų, 5 MVP apdovanojimai, Eurolygos simbolinės komandos nario apdovanojimas.
Taip Jankūnas krepšininko karjeroje sudės paskutinius taškus ant i, tačiau naujoje veikloje „Žalgirio“ biure jis tik deda pirmuosius žingsnius.
Apie pagerbimą „Žalgirio“ arenoje ir darbus direktoriaus pavaduotoju tinklalapis BasketNews su Jankūnu pasikalbėjo kauniečių vizito Pirėjuje metu.
– Arvydas Sabonis, Modestas Paulauskas, Vladas Garastas, Jonas Kazlauskas ir Paulius Jankūnas. Tokių žmonių marškinėliai antradienio vakarą kabės „Žalgirio“ arenos palubėse. Ką jums tai reiškia?
– Čia yra kažkas neįtikėtino, pradėjus žaisti krepšinį niekada negalėjau pagalvoti, kad toks dalykas įvyks – marškinėliai su mano pavarde bus pakabinti šalia tokių garbingų, tiek daug „Žalgiriui“ nusipelniusių žmonių. Man yra didžiulė garbė ir atsakomybė. Tikrai džiaugiuosi, kad pavyko ten patekti, jog klubas nusprendė taip pagerbti.
– Tai dienai į areną atgabensite visus savo laimėjimus, tad kada bus atliekami pervežimo darbai?
– Sekmadienį tikriausiai, prieš LKL rungtynes reikės viską suvežti. Keli MVP apdovanojimai, žiedai, daugiau asmeniniai apdovanojimai. O visos taurės yra likusios klube. Labai gražu, kad pasiūlė tokią idėją, ta kolekcija yra namie, nėra maža, todėl fanams gal ir įdomu bus pasižiūrėti, kokie žiedai buvo užpraeitą sezoną ir 2003 metais. Skirtumas yra didžiulis.
– Ar įprastai jaudinatės tokių ceremonijų dieną, per savo paties pristatymus?
– Nėra, kad labai jaudinčiausi. Kaip žaidėjas nebuvau mėgėjas asmeninių pagerbimų, bet dabar, kai baigiau karjerą, svarbu, kad šeima pamatytų, vaikai, tėvai, artimieji, draugai. Vaikams bus prisiminimas, kad tėtis truputėlį žaidė krepšinį. Ir pačiam svarbu, įvertinimas, jog prisidėjau prie klubo.
– Sakysite kalbą?
– Jeigu pagal scenarijų reikės, tai ir pasakysiu (šypsosi).
– Jūsų naujosios pareigos yra direktoriaus pavaduotojas.
– Sporto reikalams (šypsosi).
– Kaip įprastai atrodo jūsų darbo dienos?
– Kai yra Eurolygos išvykos, jos yra vienokios, kai namuose – vėl kitokios. Ryte vaikus nuvežu į mokyklą, arenoje pasportuoju prieš darbą ir einu į biurą. Kol sezonas buvo neprasidėjęs, veiklos buvo mažiau, nes komanda jau buvo sukomplektuota. Dabar, sezonui prasidėjus, atsiranda kasdienių reikalų. Stengiuosi perteikti pagrindus, daug ką žinojau iš žaidėjo pusės, o dabar reikia žinoti iš kitos pusės. Turėsiu paskaitas, kaip klubas yra valdomas, kaip žaidėjai yra stebimi. Mane supažindina su organizacijos virtuve. Klubas nori, kad kuo greičiau visaverčiai įsiliečiau. Ačiū Pauliui Motiejūnui ir visiems, kurie man padeda, kad man būtų lengviau.
– Dabar didžiausias darbas yra apmokymai?
– Taip, pagrindų išaiškinimas, mokymasis. Organizacija yra Eurolygos lygio, yra daug vidinių dalykų, juos visus reikia žinoti prieš priimant vienokius ar kitokius sprendimus.
– Darbas kompiuteriu, elektroninis paštas, laiškai – ar tai buvo įprasti dalykai ir anksčiau, ar visgi dabar teko priprasti?
– Niekada nebūdavo problema parašyti laišką, bet žaidžiant buvo kitokios formos – socialiniai tinklai, komandos bendravimo grupės, o dabar visas bendravimas labiau persikėlė į elektroninius laiškus. Bet tai nėra problema, priėmiau tai kaip naują bendravimo formą ir tiek.
– Kaip turėtų atrodyti jūsų darbo funkcijos, kai jau dirbsite visaverčiai?
– Jau dabar tos funkcijos yra išgrynintos. Turėsiu visą sportinę pusę, ką Paulius Motiejūnas dabar veikia. Jis dalį tų funkcijų nori atiduoti man, kad pats galėtų susikoncentruoti į kitus projektus. Turime skautus, tai tas bendravimas su skautais sezono metu, žaidėjų stebėjimas kitiems metams, bendravimas su agentais, posėdžiai LKL ir Eurolygoje, klubo atstovavimas. Turėčiau perimti visą sportinę pusę, jeigu įdėsiu daug darbo ir pastangų, greitai perprasiu dalykus.
– Jau per pirmąją vasarą dirbant klube turėjote susidurti su situacija, kai komanda atsisveikino su jūsų ilgamečiu bendražygiu ir bičiuliu Artūru Milakniu. Ar šio sprendimo klausimas jums buvo sunkesnis nei dėl kitų?
– Treneriai pasijungė iki sezono pabaigos likus maždaug trimis mėnesiams ir jie jau tada ėmė dėliotis žaidėjus kitam sezonui. Aš tuose dalykuose dar nedalyvavau, nes buvau krepšininkas, žaidžiau. Po sezono jau daug kas buvo išdiskutuota ir nuspręsta, mane pajungė tik į galutinius sprendimų priėmimus, iki tol daugiau buvau stebėtojas.
Aišku, labai gaila Artūro, mes visi ne taip įsivaizdavome jo karjeros „Žalgiryje“ pabaigą. Bet taip kartais gyvenime būna. Kaip aš su juo kalbėjau, labai prastas praėjęs sezonas turbūt pakenkė ir jo ateičiai „Žalgiryje“, ir kitų galbūt. Jeigu sezonas būtų geras ar bent vidutiniškas, tai tokių didelių permainų nebūtų, bet dabar jų tiesiog reikėjo.
– Paulius Motiejūnas buvo užsiminęs, kad norėtų išnaudoti Milaknio žinias „Žalgirio“ administracijoje. Kokioje sferoje jį matytumėte, kur jis galėtų būti stipriausias?
– Nežinau, kokioje srityje jis save matytų. Bent kai prieš kelerius metus šnekėdavome, tai jam buvo įdomus trenerio darbas. Nežinau, ar pirmo trenerio, ar asistento, ar individualių savybių tobulinimo, metikų treneris. Bet jis sakė, kad jau jam įdomu tai darosi. Praėjo kažkiek laiko ir kai nuspręs baigti karjerą, reikės vėl paklausti, ar jį domintų tie dalykai.
– Kaip ir pastaruosius 18 metų, jūs ir vėl su „Žalgiriu“ Eurolygos išvykose. Kaip dabar atrodo tos išvykos, kai jau nebežaidžiate?
– Režimas tas pats – treniruotės, video peržiūros, pietūs, vakarienės. Visada turi būti su komanda, kas yra natūralu. Tik tiek, kad galbūt nereikia pietų miego, nes nereikia po to į treniruotę, gali su kažkuo susitikti. Be abejo, dabar stebiu komandą, žaidėjus, kaip jie vieni su kitais bendrauja, trenerius, kaip jie ruošia planus. Tai yra vidinis komandos darbas ir žiūriu į tai, kaip kiekvieną dieną komanda elgiasi. Galbūt kažkas su kažkuo nesutaria, galbūt kažko kažkam trūksta, pamiršo. Toks kasdienis buvimas šalia komandos ir jos pulso jautimas.
– Ilgametės kapitono pareigos dabar padeda?
– Be abejo, ir būnant krepšininkui atkreipdavau dėmesį, kaip kiekvienas jaučiasi, kas jiems negerai, kas gerai. Būdavo visokių situacijų. Dabar žiūri iš kitos situacijos, plačiau, bet galima panašumų įžvelgti.
– Kaip naujajam kapitonui Edgarui Ulanovui sekasi?
– Viskas gerai – susidėliojo viską, įsivedė naujų rūbinės taisyklių, kažką išbraukė, kažką patobulino, bet tai yra natūralu – kiekvienas žmogus viską mato pagal save. Turėjo komandos vakarienę. Tęstinumas yra, bet natūralu, kad viskas truputį bus kitaip.
– Dar užsukate į rūbinę pasėdėti?
– Pasėdėti jau ne, bet užsuku kasdien pasisveikinti, pažiūrėti, kuo jie gyvena. Bet pasėdėti ne – tai yra žaidėjų rūbinė ir jie ten karaliauja.
– Ką dabar galite daryti kito lyginant su laiku per krepšininko karjerą, pavyzdžiui, kalbant apie maistą ar aktyvias pramogas?
– Galėčiau tikrai turėti platesnį maisto racioną, bet svoris auga, tai sunkiai sekasi save riboti (juokiasi). Bet po truputį įeinu į ne vasaros režimą, kai viskas buvo laisviau – reikia ir fizinį krūvį susiderinti, ir mitybą susiderinti. Dabar rutina yra kitokia – vakarai laisvi, LKL išvykų mažiau, savaitgalį gali paplanuoti. O profesionalaus krepšininko rutina yra labai įtempta – jeigu ne treniruotės, tai reikia planuoti poilsį.
– Dabar dažniau ar rečiau ant svarstyklių užlipate?
– Dabar rečiau (šypsosi). Būnant krepšininku labai dažnai sverdavausi, o dabar tik kas mėnesį, esu susidėliojęs tikslus. Kol kas sunkiai įgyvendinami, tegul jie lieka paslaptyje (šypsosi).
– Kada atėjo suvokimas, kad viskas, vasaros pabaigoje nebebus treniruočių, kad visiškai pasikeis gyvenimo rutina?
– Jau vasarą buvo atėjęs. Praėjusį sezoną žinojau, kad jis tikrai bus paskutinis, galbūt dėl to. Viduje jau buvau susigyvenęs. Aišku, kai prasidėjo komandos pasiruošimas sezonui, grįžus vakare pagalvodavau, kad dabar eičiau į treniruotę. Kitą akimirką pagalvodavau, kad dabar eičiau pietų miego, o dabar visai kitoks režimas. Tik per kitokį režimo būdą pajauti, kad nesi krepšininkas.
– Geras jausmas, kai žinai, kad nebėra pavojaus patirti kad ir smuklią traumą?
– Tikrai taip, labai geras jausmas, kai nėra pašalinių skausmų. Paskutiniais metais žaidžiant problemų nebuvo, bet prieš tai tikrai turėjau bėdų su nugara ir klubais. Dabar viskas nurimę, vasarą visai nesportavau, bet neišlindo jokių įsisenėjusių dalykų. Dabar pradėjau sportuoti, tai iš pradžių atsirado raumenų skausmas, bet toks jausmas yra kone pasiilgtas. Dabar kūnas apsipranta su krūviais ir džiaugiuosi, kad nėra užsilikusių jokių traumų. Stengiuosi prisižiūrėti, kad turėčiau komfortišką gyvenimą, nereikėtų su skausmais lipti iš lovos.
– Artėja mėgėjų lygos sezonas. Ar domintų žaidimas mėgėjiškai?
– Iš tikro galvojau, kad nuo pirmųjų metų žaisiu mėgėjų lygoje. Anksčiau pažįstami draugai turėjo komandą, galvojau, kad prie jų prisijungsiu, bet jie nutarė padaryti pauzę. Viena komanda kvietė, bet truputį pasitaręs, nutariau iš pradžių pasižiūrėti, koks bus mano tvarkaraštis, kiek bus veiklos, kiek išvykų. Nenorėjau prižadėti, kad žaisiu, o po to neištesėti. Visgi turime ir dvigubų savaičių, o mėgėjų rungtynės dažnai vyksta trečiadieniais. Ir šiaip išvykų daug per sezoną. Būčiau pavedęs. Šiais metais bent kol kas nedalyvausiu, bet rungtynių azarto labiausiai pasiilgstu.
– Kaip suprantu iš tono, ateityje tikrai yra planuose žaisti mėgėjų lygoje?
– Tikrai norėčiau, bet kada tai pavyks, dabar negaliu pasakyti.
– Kaip įsivaizduotumėte save darbe po 3-5 metų?
– Nemėgstu labai fantazuoti, bet norėčiau būti visiškai perpratęs „Žalgirio“ organizaciją, įgavęs patirties renkant komandą ir bendraujant su agentais. Apsipratęs dirbant nauju amplua ir turintis galimybę priimti sprendimus ne pasitariant su kitais, o savo galva.
