Kai praėjusį kartą kalbėjau apie Klaipėdos mėgėjų krepšinį, užsiminiau, kad Šiaulių mėgėjų krepšinio dienos nelabai saulėtos. Tačiau nemaniau, kad Saulės miesto krepšinio lygoje toks storas debesų sluoksnis. Iš tų debesų pinigų lietus, galintis padėti naujiems daigams, anaiptol nelyja. O iš dviejų buvusių medžių vienas nudžiuvo, o kitas liko su devyniomis šakomis iš penkiolikos. Čia taip poetiškai trumpai nusakiau susidariusią padėtį.
Man tai atrodo keista, nes Šiauliai garsėjo ir toliau garsėja savo krepšinio mokykla, vyrų ir moterų komandomis. Savo krepšinio legendomis.
Trumpai nusikelsiu į savo patirtis Šiauliuose. Kai dar žaidžiau, labai nepatiko žaisti prieš šiauliečius. Kieti, krapšto kamuolius ir smeigia tritaškius. Kalbu apie Robertą Giedraitį ir Giedrių Pečiulionį. Ai, dar teko žaisti ir prieš Antaną Sireiką, kai jis dar rungtyniavo „Kelininko“ gretose. Man Antanas yra visiškai unikalus ir labai atviras žmogus. Gerai prisimenu, kai teisėjaudamas Šiauliams sušvilpiau kažkokią baudą. „Kas čia buvo?“ – kiek pakeltu balsu klausia treneris Antanas. „Bauda“, – sakau. „By**s čia, o ne bauda“, – ramiai pareiškia Sireika. Nelabai turiu ką ir atsakyti.
Dar prisimenu, kai Antanas po vieno mačo Utenoje (jis tada treniravo „Juventus“) atėjo į teisėjų kambarėlį ir pareiškė: „Bičiuliai, kitąsyk, kai būsite Utenoje, po rungtynių pakviesiu pas save. Paragausime bebro uodegos“. Taip ir atsitiko. Po rungtynių (jau neatsimenu, laimėjo Utena ar pralošė) Antanas ateina ir pasitikslina, ar prisimename jo pažadą. Aišku, atsimename. Į Vilnių grįžau gal kokią antrą ar trečią nakties. Su bebro uodegos skoniu burnoje ir nuostabiomis nuoširdaus pokalbio emocijomis.
Taigi, keista, kad tokias krepšinio tradicijas ir tokius krepšinio žmones turintis miestas mėgėjų krepšinio prasme yra kitoks. Tačiau, pasikalbėjus su Saulės miesto krepšinio lygos vadovu Nerijumi Daunoravičiumi, daug kas aiškėja.
