Tomas Delininkaitis – apie šansą tapti unikaliu žaidėju ir derybas per „Messenger“

Dominykas Meškauskas
BasketNews žurnalistas
2023-03-11 12:59

Tomas Delininkaitis gali užfiksuoti unikalų pasiekimą Lietuvoje – per karjerą triumfuoti visose trijose pagrindinėse šalies lygose. Šiuo metu snaiperis siekia RKL titulo, o LKL ir NKL trofėjus iškovojo jau anksčiau.

Nuotr.: Jurbarkas-Karys, D.Lukšta
Nuotr. Jurbarkas-Karys, D.Lukšta

Utenos „Juventus“ gretose praėjusius metus užbaigęs Tomas Delininkaitis šį sezoną pradėjo be komandos. 40-mečio krepšininko karjera atsidūrė nežinioje. Klaipėdietis apie karjeros pabaigą neskelbė, tačiau žinių apie ketinimą tęsti karjerą taip pat nebuvo. 

Visgi žinios apie buvusį Lietuvos rinktinės gynėją pasipylė sausio pabaigoje. Per savaitę pasirodė naujienos apie Delininkaičio įspūdingą debiutą 35+ Mažųjų miestelių krepšinio lygoje, persikėlimą į trečioje pagal stiprumą Regionų krepšinio lygoje (RKL) pirmaujančią „Jurbarko-Kario“ komandą bei prisijungimą prie Palangos „Kuršių“ trenerių štabo. 

Delininkaitis Mažųjų miestelių krepšinio lygoje sužaidė vos vienerias, tačiau įspūdingas rungtynes. 190 cm ūgio krepšininkas pelnė 37 taškus ir surinko 37 naudingumo balus. 

Tomas Delininkaitis

Tomas  Delininkaitis
Pozicija: PG
Amžius: 40
Ūgis: 190 cm
Svoris: 82 kg
Gimimo vieta: Klaipėda, Lietuva

Netrukus debiutas įvyko ir RKL pirmenybėse, kuriose atstovaujant Jurbarko ekipai klaipėdietis jau spėjo sužaisti 7 mačus. Per juos 40-metis fiksuoja 13 taškų, 1,1 atkovoto kamuolio, 5,1 rezultatyvius perdavimus ir 14,1 naudingumo balo vidurkius. 

Trečias debiutas kiek kitoks. Iš uostamiesčio kilęs krepšininkas debiutavo ir stovėdamas už šoninės linijos, kuomet „7bet-NKL“ rungtynėse tapo „Kuršių“ trenerio asistentu. 

Visgi pirmų dviejų debiutų galėjo ir nebūti. Delininkaitis net du kartus rimtai svarstė apie karjeros pabaigą. Tačiau galiausiai nugalėjo aistra ir noras žaisti krepšinį.

„Noro žaisti dar tikrai yra daug. Noriu rungtyniauti ne tik šiemet, bet ir ateinančiais metais, jaučiu, kad kūnas dar leidžia, – bendraudamas su tinklalapiu BasketNews pasakojo Delininkaitis. – Aišku, kai matai, kad nelabai turi iš ko rinktis ir nelabai esi kam reikalingas, natūralu, kad ateina tos mintys apie karjeros pabaigą, tačiau dabar veju jas į šalį.“

Nuotr. Deividas Petraitis

Penkiuose čempionatuose su Lietuvos rinktine žaidęs snaiperis dabar turi unikalią galimybę įsirašyti į Lietuvos krepšinio istoriją.

„Jurbarko-Kario“ ekipa, kurią papildė Delininkaitis, šį sezoną RKL yra iškovojusi 24 pergales ir patyrusi tik 3 nesėkmes bei užsitikrinusi pirmąją vietą reguliariajame sezone. Būtent Jurbarko klubas yra bene pagrindinis favoritas iškovoti RKL trofėjų. Komandoje be Delininkaičio žaidžia tokie krepšininkai kaip Vytautas Šarakauskas, Ignas Juškevičius ir Rokas Ūzas.

Jeigu Delininkaitis su „Jurbarko-Kario“ klubu triumfuotų RKL, tuomet taptų unikaliu žaidėju. Dar nė vienas krepšininkas Lietuvos krepšinio istorijoje nėra laimėjęs visų trijų pagrindinių lygų – LKL, NKL ir RKL.

Atletas Lietuvos krepšinio lygą laimėjo tris sykius – 2006, 2011 ir 2012 metais. Tuo metu NKL klaipėdietis triumfavo prieš dvejus metus, 2021 metais. Tada jis buvo vienas Jonavos „CBet“ lyderių, kuri laimėjo antrąją lygą ir pateko į LKL.

Pats krepšininkas teigia, kad toks pasiekimas jam suteiktų teigiamų emocijų.

„Žinoma, tai būtų svarbu, visi pasiekimai yra reikšmingi. Nesvarbu, ar komandinis, ar asmeninis. Aišku, asmeninių apdovanojimų per karjerą daug nesiekiau, nes gal buvau daugiau komandinis žaidėjas. Tačiau į istoriją įsirašyti visada yra malonu“ – atviravo 40-metis. 

Bendraudamas su tinklalapiu BasketNews Delininkaitis papasakojo apie trenerio darbo pradžią, atskleidė tolimesnės krepšininko karjeros planus, apžvelgė pokyčius Klaipėdos „Neptūno“ administracijoje bei prisiminė įspūdingiausius karjeros epizodus. 

– Esate minėjęs, kad 2021-aisiais rimtai svarstėte apie karjeros pabaigą. Kas galiausiai nulėmė tai, kad žaidžiate iki dabar?
Buvau persirgęs sunkia COVID-19 forma. Po ligos prastai jaučiausi, greitai padusdavau, permušinėdavo širdis. Tai buvo vienas iš signalų, kad gal jau metas viską baigti. Tačiau man paskambino Renaldas Seibutis ir paprašė, kad padėčiau Palangos komandai, nes jie dar nebuvo surinkę visos sudėties ir negalėjo vykdyti normalaus treniruočių proceso. Gavosi taip, kad aš padėjau jiems, o jie padėjo man susigrąžinti sportinę formą. Viskam gerai susiklosčius prisijungiau prie Utenos „Juventus“. Po sezono Utenoje vėl prisijungiau sportuoti su „Kuršiais“ ir su jais sportuoju iki dabar.

– Sportavote su „Kuršiais“, tačiau komandoje nežaidžiate. Ar buvo kalbų prie Palangos klubo prisijungti kaip žaidėjui?
– Ne. Su Renaldu (Seibučiu) kalbėjome ne kartą, bet jis mane matė trenerių štabe. Tačiau tuo metu dar tikėjausi kažkur sužaisti kaip krepšininkas. Tas tikėjimas mane nuvedė į Uteną. Lygiai taip pat ir šiemet, dar nenorėjau baiginėti karjeros ir prisijungiau prie Jurbarko komandos, smagu, kad dabar pavyksta derinti žaidimą ir treniravimą.

– Kaip įvyko prisijungimas prie Jurbarko komandos? Ar apie tai minčių buvo jau anksčiau?
– Ne, jokių kalbų ir minčių anksčiau nebuvo, viskas įvyko netikėtai. Gavau į „Messenger“ žinutę iš klubo narių, jie paklausė, ar būtų noro prisijungti prie komandos. Pas mane jo buvo, sutarėme dėl detalių ir viskas. Kai su Jonavos komanda 2020-2021 m. sezone laimėjome „7bet-NKL”, rūbinėje pasakiau, kad dabar trūksta tik RKL titulo. Pažiūrėjau lentelę, pamačiau, kad Jurbarko klubas rikiuojasi pirmoje vietoje. Aišku, vyks finalo ketvertas, viskas spręsis iš vienerių rungtynių, gali būti daug netikėtumų. Bet ta galimybė iškovoti RKL aukso medalį yra pakankamai didelė. Žiūrėsime, gal pavyks.

Nuotr. Jurbarkas-Karys

– Tai yra jūsų debiutinis sezonas RKL. Kokį įspūdį palieka trečia pagal stiprumą Lietuvos lyga?
– Sunku pasakyti, prisijungiau reguliariajam sezonui einant į pabaigą, man teko žaisti tik su antros turnyro lentelės pusės komandomis, kurios gal yra šiek tiek silpnesnės. Kol kas neteko žaisti su pirmaujančiomis ekipomis, tad tą lygį man sunku vertinti. Iki šiol visas rungtynes, išskyrus vienerias, laimėjome dideliu taškų pranašumu. Norisi pačiupinėti pirmaujančias komandas.

– Ar su Jurbarko ekipa laimėjus RKL norėtumėte kartu su komanda kilti ir kitą sezoną rungtyniauti „7bet-NKL“?
– Kaip jau sakiau, krepšinį dar tikrai noriu žaisti, ar tai būtų „7bet-NKL”, ar RKL. O kaip bus, pamatysime ateityje. Neaišku, ar aš jiems būsiu reikalingas, galbūt jie norės atsijauninti, nieko negali žinoti. Bet šiaip, puikiai suprantu, kad geresnio darbo už krepšinį aš nesusirasiu, tad norisi jį žaisti, kiek galiu. Sezono gale nuovargis gal kažkiek ir pasijaučia, bet vasarą į rinktinę važiuoti nebereikia, kažkiek pailsi, pasiilgsti ir toliau žaidi. Aš nesu optimistas, aš – realistas, puikiai suprantu, kad nebesu jaunas ir greitas, natūralu, kad tų pasiūlymų nebėra daug, bet kol galėsiu, tol žaisiu. Gal ne aukščiausiame, bet žemesniame lygyje jaučiu, kad dar tikrai galiu žaisti.

– Panašioje situacijoje jau esate buvęs prieš dvejus metus, kuomet su Jonavos klubu laimėjote „7bet-NKL“, tačiau kartu su komanda į LKL kartu nepakilote. Kodėl taip įvyko?
– Negaliu atsakyti, čia reikėtų klausti klubo, tikriausiai nebematė manęs savo planuose. Tikrai nelaikau kažkokio pykčio, viską suprantu, krepšinyje esu ne vienerius metus ir žinau, kaip viskas vyksta. Bet jokių pykčių tikrai nebuvo, su treneriu Šeškumi bendraujame iki dabar.

– Kalbant apie Virginijų Šeškų ir Jonavos klubą, ar nustebino, kad vos praeitais metais LKL debiutavęs klubas taip sparčiai auga?
– Nenustebino nė kiek. Aš pats kiek žinau, tai ir miesto meras labai palaiko komandą, prisimenu, kad meras po to, kai laimėjome „7bet-NKL“ sakė: „Mes į LKL ateiname ne kaip patrankų mėsa ir mažiausiai 25 metams“. Tikrai netikėjau, kad jie bus LKL dugne, kaip tarkime šiuometiniai „Gargždai“. Jie gal ir nėra paskutiniai, bet kovoja dėl išlikimo. Tuo metu žinojau, kad Jonavos klubo ambicijos nuo pirmojo sezono bus visai kitokios.

Nuotr. Dainius Lukšta

– Kaip nusprendėte save išbandyti trenerio darbe?
– Viskas prasidėjo nuo to, kad sportavau su „Kuršiais“. Kai klubą paliko Povilas Šakinis, komandos vairą perėmė Albertas Vilimas. Nežinau, kodėl buvo nuspręsta atsisveikinti ir su Vilimu, gal netenkino rezultatai, bet susidarė situacija, kad buvęs asistentas Henrikas Lubinas tapo vyr. treneriu, o asistento pozicija atsilaisvino. Kadangi Henrikas, kaip ir dauguma žaidėjų, turi antrus darbus, negalėjo vesti rytinių treniruočių. Pakalbėjus su Renaldu pradėjau vesti rytines treniruotes ir stengiuosi kiek įmanoma padėti komandai rungtynėse, o ta asistento pozicija yra tik oficialumas.

– Kaip kol kas jaučiatės trenerio darbe?
– Jeigu atvirai, tai galvojau, kad bus kažkiek lengviau, bet apsiavus trenerio batus viską pradedi matyti kitomis akimis. Tų dalykų, kurių tu nematei kaip žaidėjas, dabar matai kaip treneris. Būdamas žaidėju matydavai visumą, dabar pradedi atkreipti dėmesį į įvairiausias detales: gynybos sistemas, derinius, iš kur ateina pagalbos ir panašiai. Dabar į viską aikštelėje žiūriu kitu kampu.

– Ar matote ateityje save tampant ir vyr. treneriu?
– Nežinau, bus matyti, kol kas man tai yra didelis iššūkis. Laikas parodys, ar patempsiu šitą darbą, ar ne, tačiau viskam gerai susiklosčius tikrai būtų smagu krepšinyje dirbti ir baigus karjerą.

– Galbūt trenerio asistentu tenka pabūti ir Jurbarko komandoje?
– Ne, Jurbarko komanda yra atskiras dalykas. Atvažiavau ten kaip žaidėjas, niekada nekišu nagų ten, kur nereikia. Jeigu kažkas norės, paklaus patarimo, visada padėsiu, o jei nenorės, tai reiškia, kad nereikia. Atvažiavau ten dirbti savo darbo, klausyti trenerio nurodymų, stengtis ir padėti komandai laimėti.

– Kokius trenerius dažniausiai stebite, kas palieka didžiausią įspūdį? 
– Iš tikrųjų esu ne tik stebėjęs, bet ir dirbęs su daugybe trenerių, kažkokio vieno favorito tikrai neturiu. Pavyzdžiui, mano žaidėjo idealas buvo Michaelas Jordanas, stengdavausi žiūrėti ir atkartoti jo judesius. Kaip treneris, tokio idealo neturiu. Iš visų strategų stengiuosi pasiimti kažką teigiamo ir bandau sulipdyti į vieną sniego gniūžtę. Tiesiog norisi žaidėjams perteikti visą savo patirtį. Dar tikrai yra labai daug dalykų, kurių turiu mokytis, tik ateitis parodys, kaip man seksis.

– Kokią komandą norėtumėte treniruoti labiausiai?
– Kol kas jokios, pirmiausia noriu apšilti kojas, apsiprasti. Tą patį sakiau ir Renaldui, nes turėjau galimybę iš karto tapti „Kuršių“ vyr. treneriu. Esu žmogus, kuris nenori šokti į baseiną nepatikrinęs jo gylio. Esu pats sau pasakęs, kad jei tapsiu vyr. treneriu, tai noriu pradėti nuo žemiausios lygos, kad galėčiau lipti po truputį.

– Prie Klaipėdos „Neptūno“ organizacijos neseniai prisijungė jūsų buvęs komandos draugas Martynas Mažeika. Kaip vertinate tokį savo miesto klubo ėjimą?
– Labai džiaugiuosi, kad į klubą dirbti ateina buvę žaidėjai, mano nuomone, taip ir turėtų būti. Žmogus, kuris klubui atidavė tiek daug metų, turi ten dirbti. Šioje situacijoje matau tik pliusus. Žinomas žmogus, turintis aplinkinių pagarbą, kuriam tikrai rūpi komandos gerovė. Tikrai labai džiaugiuosi ir linkiu, kad klubas grįžtu į aukštumas, kuriose buvo. Klaipėda yra trečias didžiausias Lietuvos miestas ir jo komandai kovoti dėl aštuntos vietos tikrai nėra gerai. Man, kaip klaipėdiečiui, nėra smagu.

– Sakėte, kad ir po karjeros norite dirbti su krepšiniu. Ar nesusiklosčius trenerio karjerai svarstytumėte prisijungti į klubo vadybą?
– Aš savęs vadyboje tikrai nematau, aišku, labai norėtųsi prisidėti prie Klaipėdos klubo augimo. Gal žmonės galvoja, kad aš pykstu ant klubo, nes mūsų išsiskyrimas nebuvo pats gražiausias, bet tikrai jokio pykčio nelaikau. „Neptūnas“ yra mano pirmoji komanda, žaidžiau ir dublerių ekipoje, šis klubas man davė trampliną į platesnius vandenis. Tikrai linkiu kuo greičiau išsivalyti savo skolas ir vėl pakilti ten, kur „Neptūnas“ ir turėtų būti.

Nuotr. FIBA

– Žvelgiant atgal į krepšininko karjerą, ar yra dalykų, dėl kurių gailitės?
– Nepasakyčiau, kad yra sprendimų, dėl kurių gailiuosi, visada galutinis žodis būdavo mano. Aišku, su žmona tardavomės, bet ji suprasdavo, kad aš renkuosi tai, kas geriausia karjerai. Tačiau yra sezonų, kuriuose klubai išmokėdavo ne visą atlyginimą. Gal vieno dalyko ir gailiuosi. Kai komandos pradėdavo nebemokėti atlyginimo, neklausydavau žmonos, kuri sakydavo: nebežaisk, važiuojam namo. Aš vis ją ramindavau ir žaisdavau toliau bei tikėdavausi, kad viską sumokės. Patirtis parodė, kad reikėjo klausyti žmonos (juokiasi).

– Kokios rungtynės ar momentas yra labiausiai įstrigęs?
– Vienerių rungtynių tokių nėra, bet išskirčiau 2010 m. pasaulio čempionatą su rinktine, tai – vienareikšmiškai labiausiai įsiminęs karjeros epizodas. Aišku, laimėtas Europos taurės finalas, pirmas LKL žiedas, čempionų titulai su „Žalgiriu“. Daug yra įsimintinų, bet jei reikėtų rinktis vieną, tai būtų 2010 m. pasaulio čempionatas.

„Basketnews.lt“ podkastas:



Komentarai:

Ši naujiena dar neturi komentarų. Būk pirmas, išreiškęs savo nuomonę!

Komentuoti

Vardas:      
  Prenumeruoti   Iš viso komentarų: 0

„BasketNews.lt“ pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, nesusiję su tema, pasirašyti kito asmens vardu, pažeidžia įstatymus, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams.