Naujai startavusioje Lietuvos nacionalinėje krepšinio lygoje žaidžia ne tik krepšininkai, tačiau ir vienas profesionalus ugniagesys-gelbėtojas. Klaipėdos „Naftos-Uni-Laivitės“ vienas lyderių 26-erių metų, 194 cm ūgio Remigijus Kasparavičius didelę laiko dalį praleidžia Klaipėdos miesto priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos trečiosios komandos stotyje.
Apie komandą, kurioje rungtyniauja jau aštuonerius metus, išgelbėtų žmonių padėkas ir dalyvavimą šeimų turnyruose "Naftos-Uni-Laivitės" ekipos vienas iš lyderių papasakojo tinklapiui „BasketNews.lt“.
– „Naftos-Uni-Laivitės" komandoje žaidžiate jau aštuntąjį sezoną. Ar atvykdamas į šią ekipą tikėjotės, kad joje išbūsite tokį ilgą laiką?
– Na iš tikrųjų nelabai, kol mokiausi žaidžiau, o kad čia žaisiu ir baigęs mokslus tikrai nesitikėjau.
Norėtų runtyniauti aukštesniame lygyje
– Koks jūsų vaidmuo komandoje?
– Kuo toliau žaidžiau, tuo labiau įsitvirtindavau klube. Dabar įgavau trenerio pasitikėjimą, aikštelėje praleidžiu nemažai laiko, todėl tikiuosi kad mano vaidmuo komandoje yra vienas pagrindinių.
– Krepšininko tikslas – žaisti kuo aukštesniame lygyje, ar jūsų tai netraukia?
– Aišku, kad traukia. Kaip kiekvieną traukia, taip ir mane. Turiu minčių išeiti pažaisti aukštesniame lygyje, tačiau, kaip bus - parodys laikas.
– Ar nebuvote gavęs pasiūlymų iš LKL rungtyniaujančių komandų? O gal iš užsienio klubų?
– Ne, nebuvau gavęs jokių pasiūlymų.
26-erių metų, tačiau vienas vyriausių klube
– Kas per tuos aštuonerius metus pasikeitė „Naftos-Uni-Laivitės“ komandoje?
– Pasikeitė labai daug kas - visi krepšininkai, treneriai. Esu vienintelis komandoje likęs krepšininkas iš pirmųjų trijų sezonų. Dabar tik Andrius Žymantas yra vienas senbuvių, tačiau jis žaidė 2000-aisiais, vėliau išvyko į Mažeikių „Naftos“ klubą, o pernai vėl grįžo į Klaipėdą. Esu vienas vyresnių komandos krepšininkų - dabar komandos branduolį sudaro jaunimas. Pirmaisiais metais buvau jauniausias žaidėjas, o dabar jau vos ne seniausias (šypsosi, – Red.).
– Kelių trenerių mokyklą praėjai „Naftos-Uni-Laivitės“ komandoje?
– Kai atėjau komandai vadovavo Henrikas Giedraitis, vėliau Genadijus Glikmanas ir dabar Dalius Ubartas.
– Pernai patekote į finalinį LKAL ketvertą, tačiau patyrėte tris nesėkmes ir likote ketvirti, kodėl taip nutiko?
– Sunku pasakyti. Gal tiesiog nepasisekė, gal todėl kad turim daug jaunų žaidėjų. Taip pat pritrūko ir patirties.
Ekipos naujokams dar reikia daug dirbti
– NKL čempionate laimėjote jau trečias rungtynes iš eilės. Kas nutiko čempionato starte, kai du mačus iš eilės pralaimėjote triuškinamais skirtumais?
– Kamuolys yra apvalus. Galbūt nenusiteikėme kovai, dar nebuvome „įsivažiavę“ – vis dėlto dar tik pati sezono pradžia.
– Komanda prarado vieną pagrindinių savo vedlių Irmantą Milišauską. Ar tai didelė netektis? Ar šio žaidėjo pelnomus taškus lengvai sugebės įmesti komandos naujokai?
– Iš patirties galiu pasakyti, kad šiuo metu Irmantas būtų labai naudingas komandai ir padėtų iškovoti pergalių. Naujokai galbūt ir sugebės pelnyti Irmanto taškus, tačiau jiems dar reikia priaugti iki jo lygio.
– Kokius tikslus šiam sezonui kelia „Naftos-Uni-Laivitės“ ekipa?
– Kaip ir visi sieksime pirmosios vietos (šypsosi, – Red.).
Dalyvauja šeimų turnyruose
– Pernai pirmą kartą dalyvavote „K.Budrio taurės šeimų krepšinio turnyre“ ir užėmėte pirmąją vietą. Jūsų šeimos nariams krepšinis taip pat yra nesvetimas?
– Taip. Kai aš jaunas buvau krepšinį žaidė tėtis, vėliau pradėjau aš ir šia manija „užkrėčiau“ tris savo brolius. Pamatėme, kad neblogai sekasi, tad nutarėm pabandyti sudalyvauti ir pasisekė.
– Ar žadate dalyvauti ir šiemet?
– Jeigu kvies – tai būtinai. Jei neklystu, šiemet bus šio turnyro trisdešimtmetis, tad tikrai dalyvausime, jeigu gausime kvietimą.
Įsimintiniausią gaisrą gesino laive
– Be krepšinio dirbate ir ugniagesiu-gelbėtoju. Ar į sportinę aprangą „įšokate“ taip pat greitai kaip ir į gaisrininko uniformą?
– Taip, sportinę aprangą apsirengiu taip pat greitai, nes krepšinis man teikia didelį malonumą.
– Ar įdomus ugniagesio-gelbėtojo darbas?
– Taip, jis man tikrai labai įdomus, nors prieš įsidarbinant neteko įsivaizduoti kaip teks dirbti. Laikui bėgant daug išmokau. Gaisruose kyla vis kitokios situacijos, visur – pavojus, tenka bendrauti su įvairiais žmonėmis. Ugnegiasio-gelbėtojo darbas ne tik įdomus, bet ir ekstremalus.
Išgelbėtų gyvybių neskaičiuoja
– Gal galite papasakoti apie gaisrą ar kitą nelaimę, kurią prisimenate geriausiai?
– Čia reiktų pagalvoti ... Ko gero pats įsimintiniausias gaisras buvo tada, kai uoste reikėjo gesinti laivą. Patekus į deganti laivą pasijaučiau nejaukiai, o tai man buvo pirmas toks rimtas gaisras - iki tol gaisrininku dirbau tik apie pusmetį. Iš to gaisro gesinimo liko ir įspūdžių, nes vis tik pavojinga, todėl reikia labai saugotis.
– Ar skaičiuojate, kelių žmonių gyvybes išgelbėjote?
– To tai tikrai neskaičiuoju, nes toks mano darbas. Gelbėti žmones yra pareiga, todėl skaičiavimų čia negali būti.
- Kokia būna išgelbėtųjų reakcija? Gal jie tampa komandos gerbėjais?
- Na ... (juokiasi, – Red.) yra ir tokių žmonių kurie domisi krepšiniu tampa ir komandos gerbėjais, tačiau yra ir priešiškų. Kaip visada yra kelios žmonių nuomonės.
Su S.Airošiumi nebendrauja
– Ar ugniagesio darbas netrukdo žaisti krepšinio, lankyti treniruotes?
– Ne, man tai netrukdo, nes kai nori, gali suderinti viską.
– Kaip leidžiate laisvalaikį? Kokį automobilį vairuojate?
– Važinėju su „Audi 100“, o daugiausiai laisvalaikio praleidžiu namuose, kartais pabūnu gamtoje prie ežero, nes esu gimęs ir užaugęs Plateliuose, kur labai graži gamta, ežeras. Bet dirbant ir treniruojantis, laisvalaikiui lieka nedaug laiko.
– Ar bendraujate su Svajūnu Airošiumi? Jis taip pat ugniagesys-gelbėtojas, šiuo metu rungtyniaujantis ?
– Airošiaus asmeniškai nepažįstu, esu matęs, žaidęs prieš jį, tačiau daugiau bendrauti neteko.
Ačiū, kad mus skaitote! Mes jums turime dar daugiau turinio.
