Ilgametis „Šiaulių“ ekipos krepšininkas Vaidas Pauliukėnas džiaugiasi sulaukęs Antano Sireikos pasitikėjimo ir kvietimo prisidėti prie komandos trenerių štabo
„Kai gimtuosiuose Biržuose pradėjau lankyti krepšinio treniruotes, jau po savaitės tėčiui buvo sakoma, kad iš manęs nieko gero nebus“, – dabar juokiasi „Šiaulių“ krepšinio komandos stratego asistentu dirbantis ilgametis Šiaulių ekipos krepšininkas Vaidas Pauliukėnas.
Pirmieji slidūs karjeros žingsniai
Trenerių štabo atstovas neslepia – tam, kad jis atsidurtų ten, kur dabar yra, prireikė skaudžios patirties.
Vos tik mokyklą baigęs Pauliukėnas išvyko mokytis į Panevėžį ir buvo pakviestas į tuometinę „Kalnapilio“ komandą. „Tuomet pasijutau įvertintas – mane pakvietė į tokią komandą... Ir nė kiek nesistengiau. Nebuvau atsidavęs šimtu procentų. Rūpėjo linksmybės, gyvenau bendrabuty... Nenuostabu, kad teko nusileisti ant žemės ir grįžti atgal į Biržus“, – pirmuosius slidžius krepšininko karjeros žingsnius prisimena Pauliukėnas.
Į gimtąjį miestą sugrįžęs vaikinas suprato – reikia daug ir uoliai dirbti, kad išsipildytų visi ateities planai: „Suvokiau, kad su tokiu požiūriu galiu labai greit viską prarasti ir plušėjau iš visų jėgų. Netrukus sulaukiau trenerio Sireikos pakvietimo atvykti į Šiaulius. Labai džiaugiausi, nes šis strategas – buvo ir yra mano autoritetas. Nors Biržų „Naftotiekio“ komandoje finansų atžvilgiu žaisti būtų buvę naudingiau, troškau tobulėti, todėl nė kiek nedvejodamas susikroviau daiktus ir persikėliau į Šiaulius. Čia nuo pat pirmų dienų atidaviau visą širdį. Visą karjerą žaidžiau ne dėl pinigų. Galbūt todėl vis dar esu čia“. Pašnekovas sako nė karto nesigailėjęs, kad liko Šiauliuose: „Man čia gera, čia praleidau visą savo jaunystę“.
Metai, apie kuriuos kalbėti nenori
Visgi per tuos trylika metų Pauliukėnas iš Šiaulių buvo išvykęs – 2008 metais žaidė Ukrainos Dnepropetrovsko „Azot“ komandoje. „Kodėl išvykau? Galima sakyti, kad nebuvau reikalingas... Važiavau ieškoti laimės, užklupo krizė... Nenusisekė man tie metai. Gal geriau apie tai nekalbėkime“, – šypteli Sireikos vėl į Šiaulius pakviestas Pauliukėnas.
Kai sulaukė pasiūlymo tapti trenerio asistentu, krepšininkas sako net netikėjęs, kad likimas po kojomis pametė tokią galimybę: „Pagalvokite, trenerio darbe buvau visiškai „žalias“, tačiau Sireika manimi pasitikėjo... Tai – pats geriausias įvertinimas, kokio gali tikėtis bet koks žaidėjas. Iš pradžių buvo neįprasta varžybas stebėti nuo atsarginių suolo, norėjosi pačiam bėgti į aikštelę“.
„Dirbti trenerio asistentu – šimtąkart sunkiau, nei žaisti aikštelėje“
„Kaip atrodo trenerio asistento darbo diena?“ – smalsaujame. Daugelį metų aikštelėje mūsų miesto komandos garbę gynęs Pauliukėnas neslepia tik dabar suprantantis, kodėl treneriai taip greit pražyla. „Tiems, kurie mano, kad šis darbas – lengvas, galiu pasakyti, kad dirbti trenerio asistentu – šimtąkart sunkiau, nei žaisti aikštelėje. Peržiūriu daug video, analizuoju varžovų žaidimą. Stengiuosi komandai suteikti kuo daugiau naudingos informacijos apie priešininkus, kai kuriuos pagrindinius jų krepšininkus. Visada peržiūriu bent trejas paskutines jų varžybas. Atlieku ir savų žaidėjų analizę, kiekvienam „Šiaulių“ krepšininkui parodau jų gynybos ar puolimo klaidas, kur reikėtų sužaisti geriau. Vaizdinė medžiaga – labai naudinga. Tuomet žaidėjas labiau įsisavina reikiamą informaciją“.
Ne tik su „Šiaulių“ krepšinio komandos vyrais, bet ir jaunimu dirbantis Pauliukėnas neslepia apmaudo, kad šiuolaikinis jaunimas – labai sumaterialėjęs: „Norėtųsi, kad ankstyvą rytą manęs jau lauktų žinių ir tobulėjimo siekiantis jaunimas. Kad nereikėtų priminti treniruotės laiko, skatinti. Dabar jaunimas – išlepintas pinigų“.
Ginčų tarp trenerių nekyla
Karštų ginčų tarp vyriausiojo trenerio Sireikos ir jo asistento nekyla: „Man nereikia treneriui kažko įteigti. Jis atsirenka tai, kas jam naudinga, o mano tikslas – surinkti kuo daugiau informacijos“.
Prieš sezoną planuota, kad Pauliukėnas bus žaidžiantysis treneris – Latvijos pajūryje kartu su stovyklavusiais „Šiaulių“ krepšininkais prakaitą liejęs 31-erių metų vyras pelnė „Lagerio karaliaus“ titulą. Tačiau Pauliukėnas sako supratęs, kad reikia atsiduoti vienai krypčiai: „Visko suspėti – neįmanoma“. Žaidimo poreikį Pauliukėnas patenkina žaisdamas aukščiausios iš Šiaulių krepšinio lygos (ŠKL) debiutantėje „Kalvio“ komandoje: „Nenustygstu vietoje, visur lendu. Va, prieš pusantro mėnesio šonkaulį man sulaužė per varžybas“, – juokiasi judrusis biržiškis.
„Kas tūr balts kojns?“
Pirmųjų treniruočių „Šiaulių” komandoje ilgametis Šiaulių miesto ekipos krepšininkas sako nepamenantis, tačiau iki pat šios dienos jo atminty įstrigęs kuriozinis nutikimas.
„Adomas Klimavičius sakė, kad visi turime žaisti mūvėdami baltas kojines. Aš tuomet buvau jaunas „bachūrėlis“ iš kaimo, neturėjau tokių pasiėmęs ir komandos draugų paklausiau: „Kas tūr balts kojns?“ Savaime suprantama, mano klausimo niekas nesuprato, tad ilgai ir gardžiai juokėmės. Tiesa, pirmosiomis dienomis buvo šiek tiek nejauku – patekau į visai kitą – aukštesnį – lygį. Kita disciplina, reikalavimai. Laimė, ekipos senbuviai Sigitas Birutis, Robertas Giedraitis ir Giedrius Pečiulionis mane maloniai priėmė. Jie tarsi traukė prie savęs ir leido greitai pasijusti kaip žuviai vandeny“, – gurkšnodamas karštą arbatą ankstyvą penktadienio rytą „Šiaulių naujienoms“ pasakojo Pauliukėnas.
Jo teigimu, Biržų „Naftotiekyje“ viskas buvo kitaip: „Ten buvo tikra „dedavšina“. Tuomet buvau jaunas „pacanas“ ir LKL žaidėjams nešiojau kamuolius. Tol, kol susimušiau ir buvau įtrauktas į vadovaujančių gretas“.
Triskart gimęs
Pauliukėnas, kalbėdamas apie gyvenimo atsiųstus išbandymus, sako, kad jis – nelaimėlis, gimęs su laimingais marškinėliais: „Esu gimęs tris kartus. Pirmą kartą gimiau 1979-ųjų birželio 1-ąją. Antrą kartą – 2002 metais, kai patekau į avariją. Laimė, kad mašina buvo didelė – iš jos nieko neliko, o aš likau gyvas. Tuomet du mėnesius išgyvenau košmarą. Nuo rugsėjo iki lapkričio pabaigos mano šeimai buvo labai sunkus išbandymas, tačiau baigėsi laimingai“.
Tais gyvenimą sukrėtusiais metais Pauliukėnas, po varžybų grįžęs namo ir niekaip negalėjęs užmigti, nutarė padaryti žmonai, kuri viešėjo pas jo tėvus Biržuose, staigmeną. Tačiau vos išvažiavus iš Šiaulių, krepšininką apėmė miegas – mašina atsitrenkė į vienintelį toje
vietoje buvusį medį ir labai greitai sudegė.
Trečią kartą išgyvenimo stebuklą Pauliukėnas patyrė per varžybas 2006 metais. Krepšininkas sunkią traumą patyrė mačo su „Neptūnu“ trečiojo kėlinio pabaigoje. Kovodamas prie savo krepšinio dėl atšokusio kamuolio žaidėjas atsidūrė tarp Vaidoto Pridotko ir Donato Zavacko. Kažkuris varžovas šiauliečiui netyčia smogė alkūne į smilkinį. Orientaciją praradęs Pauliukėnas susmuko aikštelėje. Krisdamas krepšininkas susitrenkė ir pakaušį. Sužeistas „Šiaulių“ žaidėjas sąmonę atgavo tik ligoninėje. „Pasižiūrėjau video, salėje sėdėjo žmona ir dukra... Labiausiai jų buvo gaila“, – susijaudinimo neslepė pašnekovas.
Pauliukėnas sako per krepšininko karjerą patyręs begalę operacijų: „Kokius penkis kartus sakiau – gana, nebesportuosiu, užteks tų traumų, tačiau išsigydęs ir vėl bėgau į aikštelę. Negaliu sėdėti ir tinginiauti. Jeigu prie namų nebus ką veikti – žvyrą iš vienos krūvos į kitą pernešiu, tačiau nesėdėsiu vietoje. Man reikia judesio. Toks jau esu“.
Paprašė nemesti į vandenį ir tapo žmona
Žmona Jurgita ir septynmetė dukra Urtė – vieni iš brangiausių Vaido Pauliukėno žmonių. Paprašytas papasakoti pažinties su mylimąja detales, „Šiaulių“ krepšinio komandos trenerių štabo atstovas šypteli: „Oi, tai buvo labai seniai... Jurgita man į akį krito dar mokykloje. Kadangi Biržai – ežerų kraštas, vasarą vaikinai mėtydavo paneles į vandenį. Pamenu, turėjau įmesti Jurgitą, ją pakėliau, tačiau ji taip gražiai paprašė to nedaryti, kad susileidau. Tai va, neįmečiau į vandenį ir susiradau žmoną“. Po kiek laiko pora tapę Vaidas ir Jurgita, birželį švęsiantys devynerių metų santuokos sukaktuves, sukūrė šeimą ir susilaukė žavingos dukrelės Urtės. Pauliukėnas sako nesulaukiantis priekaištų, kad šeimai skiria mažai dėmesio: „Stengiuosi kiek galėdamas, kad Jurgita ir Urtė nejaustų dėmesio stokos“.
Ne paslaptis, kad nebūna namų be dūmų. Pauliukėnas neslepia – pykčių su žmona būna, tačiau jie išsprendžiami ramiai, be pašalinių įsikišimo: „Stengiamės viską išsakyti ir pasikalbėti. Neignoruojame vienas kito užsidarę skirtinguose kambariuose. Taip – kur kas lengviau gyventi“.
Mėgo žaisti su ugnimi
Pauliukėnas sako nebijantis, kad dukrelė Urtė bus tokia pat hiperaktyvi, kaip ir tėtis vaikystėje: „Ji – labai geras vaikas. Dar neteko į kailį duoti“.
Nors beržinė košė, pasak vyro, padarė jį tokiu žmogumi, kokį dabar matome: „Lupt gaudavau dažnai – ir diržu, ir rykšte, ir „šlanga“, ir laidu... Gal ir gerai, išmušo visus velnius“, – juokiasi Sireikos asistentas. Jis atskleidė, kad didžiausios jo nuodėmės – meilė liepsnai: „Mėgau žaisti su ugnimi. Vos dukart namų nepadegiau, mama apdegė rankas gesindama verandą, šiukšlių dėžę, pievą kaime esu padegęs“.
O ir muštynes Pauliukėnas nuo pat mažens vėlėsi dažnai ir dėl menkiausių priežasčių: „Pamenu, mokykloje per darbų pamoką susikeitėme su mergaitėmis ir kepėme blynus. Kadangi pamačiau, kad klasės draugas iškepė skanius blynus, paprašiau paragauti. Davė – užsinorėjau antro blyno, o kai atsisakė pavaišinti – daviau į nosį“.
Buvusį chuliganą skaudina chuliganiški sirgalių poelgiai
Chuliganas, virtęs drausmingu krepšininku, o dabar sėdintis trenerio asistento krėsle, sako, jog vienas iš skaudžiausių dalykų – sirgalių požiūris: „Kai laimime, visi ploja, džiaugiasi ir savaitę nešioja ant rankų. Tačiau kai mums nesiseka – mėto skaudžias replikas, keikia. Jie net nesusimąsto, kad tie žodžiai pasiekia jaunimo ausis. O jauni krepšininkai labai skaudžiai reaguoja į pastabas, ima jaudintis ir klysti. Nenuostabu – įsiaudrinusių sirgalių žodynėlis – labai platus...“
Labiausiai Vaidui Pauliukėnui skaudu tada, kai žiūrovai, net nesulaukę rungtynių pabaigos, ima stotis iš savo vietų ir palieka areną: „Tai – didžiausias pažeminimas ir nepagarba komandai. Mes stengiamės, dirbame, norime jums padovanoti pergalę, o jūs net negalite palaukti tos pusės minutės?“ – apmaudo neslepia 31-erių vyras.
Šį sezoną „Šiaulių“ komandai ir jos trenerių štabui teko iškęsti begalę kritikos kirčių. Krepšininko aprangą į stilingą kostiumą iškeitęs Pauliukėnas sako, kad žmonės ne visada suvokia, jog kartais laimėti – neįmanoma: „Reikėtų tvardyti emocijas, keiksmus ir tikėti savo komanda. Kaip ir kasmet, taip ir šiemet sieksime užimti kuo aukštesnę vietą“.
„Nė karto nesigailėjau, kad Šiauliuose praleidau visas jaunystės dienas“, – tikina 31-erių Pauliukėnas.
Prenumeruokite BasketNews ir gaukite išskirtinį turinį.