Pirmasis europietis NBA lygoje – Šarūnas Marčiulionis – fizine jėga nenusileido daugeliui juodaodžių krepšininkų.
Sprogstama jėga pasižymėjęs įžaidėjas su Sovietų Sąjungos rinktine iškovojo Seulo olimpinių žaidynių auksą, o tai jam atvėrė galimybę 1989 m. apsivilkti „Golden State Warriors“ klubo marškinėlius.
Kai 1992 m. Lietuva išsilaisvino iš Sovietų Sąjungos ir atkūrė nepriklausomybę, Marčiulionis buvo vienas svarbiausių Lietuvos rinktinės krepšininkų, kurie Barselonos olimpinėse žaidynėse iškovojo bronzos medalius.
NBA čempionate kaunietis atstovavo ir Sietlo „Supersonics“, Sakramento „Kings“ bei Denverio „Nuggets“ komandoms.
Tinklalapio „Championat.ru“ žurnalistui Marčiulionis papasakojo apie įsimintiniausias karjeros akimirkas ir nesutarimus su NBA treneriu George'u Karlu.
– Šarūnai, jūsų pirmasis vardas yra Raimondas. Kodėl vis tiek esate Šarūnas? – „Championat.ru“ žurnalistas paklausė Marčiulionio.
– Sąžiningai pasakysiu: nežinau iš kur atsirado Raimondas. Negaliu atsiminti jokių klaidų su savo pasu, nes buvau dar vaikas. Bet manęs niekada nevadino Raimondu.
– „Vikipedijoje“ rašoma, kad esate vienas sėkmingiausių verslininkų Lietuvoje. Tiesa?
– Priklauso nuo to, ką reiškia žodis – sėkmingas. Šiandien gali būti sėkmingas verslininkas, jeigu banke neturi paskolos. Tad šiuo atžvilgiu esu sėkmingas.
– Kalbama, kad Europos krepšininkams paruošėte dirvą NBA lygoje. Jūs pasaulį pirmą kartą įtikinote, kad Senojo žemyno žaidėjai gali rungtyniauti už Atlanto.
– Kalbos apie mane yra perdėtos. Panašiu laiku į NBA atvyko penki europiečiai – Žarko Paspaljis, Vlade Divacas, Draženas Petrovičius, Aleksandras Volkovas ir aš. Vlade gavo šiek tiek daugiau minučių aikštėje, nei kiti. Kaip bebūtų, tačiau pirmieji metai NBA buvo sudėtingi mums visiems.
– Ar jūsų santykiai su Donu Nelsonu buvo sudėtingi? Sakoma, kad jis pasikvietė sūnų į klubą, kad pastarasis į komandą priviliotų jus.
– Su jaunesniuoju Donnie kalbėjome kur kas anksčiau, todėl man buvo lengviau perteiktos tam tikros žinios. Greitai pradėjau komunikuoti su amerikiečiais, tačiau prastos anglų kalbos žinios aikštėje trukdė psichologiškai. Su Donu išlaikėme gerus santykius. Gerbiu jį. Jis mane labai spaudė, kartais netgi per daug. Tačiau jie manęs laukė, todėl atitinkamai ir reikalavo. Treneriui tai buvo eksperimentas – pasikviesti žaidėją iš kitos aplinkos, kito pasaulio. Galėjo nutikti bet kas, bet mus vienijo tai, kad tame eksperimente nei treneris, nei aš nenorėjome patirti nesėkmių. Labai gerbiu Nelsoną ir jaučiuosi jam dėkingas.
– Taip.
– Kas tarp jūsų buvo negerai?
– Į Sietlą atvykau po traumos, dėl kurios nerungtyniavau 18 mėnesių. Jis iš karto norėjo matyti mane tokį, koks buvau prieš pusantrų metų. Be to, „Supersonics“ komanda turėjo šešis gerus gynėjus – Hersey Hawkinsą, Nate'ą McMillaną, Gary Paytoną, Kendallą Gillą, Vincentą Askew ir mane. Kiekvienam iš mūsų Karlas prižadėjo po 30 minučių aikštėje. Kai tai išsiaiškinome, kilo skandalas. Nejaugi jis manė, kad žaisime keturis pratęsimus kiekvienose rungtynėse? Treneris tvirtino, kad jam bus reikalinga mano patirtis atkrintamosiose varžybose, todėl jose tikrai žaisiu. Visi jo žodžiai buvo pramanyti. Tačiau atkrintamosiose nerungtyniavau nė sekundės. Tada Karlą pavadinau vagišiumi.
– Vagišiumi.
– Taip, pasakiau, kad jis yra vagišius. Jis mane apgavo, pavogė mano tikėjimą. Pasakiau, kad su juo dirbti nebenoriu. Kodėl jis turėjo mus visus apgaudinėti? Jis turėjo būti nuoširdus ir doras, pasakyti situaciją tokią, kokia yra.
– Kokia buvo jūsų įspūdingiausia akimirka NBA lygoje?
– Įvardyčiau pirmąjį atkrintamųjų varžybų etapą 1991 m. Tuomet Vakarų konferencijos reguliariajame sezone likome septinti ir susitikome su antrąją vietą užėmusiais San Antonijaus „Spurs“ krepšininkais. Nugalėjome juos per ketverias rungtynes. Tada žaidžiau daug ir buvau svarbi komandos dalis (Marčiulionis vidutiniškai pelnydavo po 17,2 taško, – Red.).
– Tais metais NBA lygoje europiečių buvo vos keli. Kaip jus priėmė kiti lygos krepšininkai?
– Man pasisekė, kadangi „Golden State Warriors“ komandoje buvo geras mikroklimatas. Lyderiai – Chrisas Mullinas ir Mitchas Richmondas – mane palaikė. Nebuvo trinties, nešvarių žaidimų už aikštės ribų ar paprastame gyvenime.
– Turite daug komandinių ir asmeninių apdovanojimų. Ar Barselonos olimpinių žaidynių bronzos medalis jums yra brangiausias?
– Artėja šios pergalės dvidešimtmetis. Seulo olimpiados auksas užima tokią pačią vietą – juk tai pergalė olimpinėse žaidynėse. Tai labai brangu. Ketveri metai prieš Seulo olimpines žaidynes man buvo labai svarbūs. Be olimpiados sunkiai būčiau išvykęs į NBA. Kiekviena pergalė yra svarbi. Kiekviena reikalauja kovos ir sunkaus darbo. Tas pats ir 1995 m. Europos čempionate, kai iškovojome sidabrą, o pats tapau turnyro naudingiausiu žaidėju. Man tai buvo labai didelė moralinė parama, kadangi žaidžiau po sunkios traumos bei nesėkmingo žaidimo Sietle. George'ui Karlui norėjau nusiųsti apdovanojimo kopiją.
– Maniau, kad jums svarbiausia Barselonos bronza, labiausiai atspindėjusi Lietuvos žavesį. Daug kas kalbėjo, kad ta rinktinė buvo svajonių komanda. Be to, tai įspūdinga istorija, kai žymi roko grupė „Grateful Dead“ parėmė ir padėjo Lietuvos rinktinei pasiruošti olimpiadai.
– Buvo sudėtingi metai, labai sudėtingi metai. Lietuva buvo ką tik išsilaisvinusi iš Sovietų Sąjungos. Neturėjome jokios organizacijos, nebuvo net olimpinio komiteto. Tačiau jo mums ir nereikėjo, norint įveikti atrankos turnyrą. Daug kas galvoja, kad bilietą į Barseloną gavome su vėliava. Laimėjome vienuolika rungtynių paeiliui. Nugalėjome stiprius varžovus – kroatus, italus. Niekam neturėjome pinigų. „Grateful Dead“ parama nebuvo didžiausia, ji sudarė 10 proc. mūsų biudžeto. Tačiau vis tiek prisimename tas akimirkas, kadangi jos buvo simbolinės.
– Ar dabartinė Lietuvos rinktinė jus nuvylė?
– Tai skausmingos akimirkos. Iš žaidėjų reikalaujama per daug, jiems reikia laiko. Krepšininkai patiria daug spaudimo ir negali su juo susidoroti. Tai akivaizdžiai tapo aišku prieš metus Lietuvoje vykusiame Europos čempionate. Tai buvo akivaizdu ir šiais metais. Atrankos turnyre galiausiai nugalėjome Puerto Riką. Paskutinę minutę pergalę ištraukė Šarūno Jasikevičiaus patirtis. Vėliau Londone nieko nepasiekėme. Olimpiadoje buvo matyti, kad neužteks mūsų lyderių indėlio. Lyderiai turi žaisti net ir tada, kai iš pradžių jiems nesiseka. Jei per pirmą kėlinį pakeiti dvidešimt žaidėjų, vadinasi neturi žaidimo plano, pasitikėjimo vadovaudamas. Krepšinyje nutinka stebuklai. Visi tai žinome. Jei treneris netikės savo žaidėjais, komanda nepasieks pergalių.
Marčiulionio karjeros epizodai: