„Žalgirio“ vadovas prietarais netiki, tačiau jeigu tai buvo vienintelis būdas atgręžti Fortūną į savo pusę, Motiejūnas nusprendė nežiūrėti paskutinių dvikovos minučių.
Vaikščiodamas palei įėjimus į ložes, jis iš publikos reakcijos sprendė, kad reikalai pradėjo klostytis teigiama linkme. Po Luko Lekavičiaus tritaškio, nukirpusio deficitą iki 4 taškų, Motiejūnas trumpam žvilgtelėjo į rezultatą, tačiau tada vėl išėjo iš ložės.
Kai po Jameso Andersono dvitaškio, išlyginusio rezultatą, Motiejūnas išgirdo sprogstant emocijų dozei, jis dar kartą užėjo į ložę ir pamatė, kad rezultatas tapo lygus. Nieko neklausęs, jis vėl išėjo į koridorių, manydamas, kad netrukus „Dinamo“ komanda rengs paskutinę ataką.
Andersonui stojant prie baudų metimo linijos, arena nuščiuvo. „Žalgirio“ direktorius pagalvojo, kad įvyko blogiausia – „Dinamo“ krepšininkai pataikė paskutinę sekundę ir pasiuntė „Žalgirį“ į Europos taurės varžybas. Todėl kai po kelių sekundžių Motiejūnas sužinojo, kad Andersonas dar pataikė ir baudą, taip išplėšdamas pergalę, jis negalėjo patikėti, kaip jo komandai pasisekė.
Solidžiausias „Žalgirio“ vasaros pirkinys ištempė Kauno klubą į „Top 16“, tačiau jau po kelių dienų buvo bekeliąs sparnus į kitą Eurolygos komandą.
Andersonas iki gruodžio 29 dienos vakaro galėjo nutraukti sutartį su „Žalgiriu“ ir buvo arti susitarimo su Vitorijos „Laboral Kutxa“, tačiau paskutinę minutę sandėris žlugo ir amerikietis liko Kaune.
Taip „Žalgiriui“ ir jo vadovui Motiejūnui per kiek daugiau nei savaitę du kartus šyptelėjo krepšinio dievai. Tai klišė, tačiau sportas be sėkmės – neįsivaizduojamas.
Įpusėjus 2014-2015 m. sezonui, tinklalapis „BasketNews.lt“ su Motiejūnu kalbėjosi apie pirmąją sezono pusę – tiek apie „Žalgirio“ žaidimą bei krepšininkus, tiek apie Eurolygos bei LKL ateitį.
– Pauliau, šiemetinis „Žalgiris“ yra gynybinio pobūdžio komanda. Ar prieš sezoną dėl to kalbėjote su treneriais, ar tai buvo vien tik jų sumanymas? – „BasketNews.lt“ paklausė Motiejūno.
– Daugiau trenerių. Aš stengiuosi į žaidimą nesikišti – svarbu yra iškelti tikslai ir rezultatai, o kaip tai pasieks treneriai, tai jų darbas. Dažnai juokaujame, kad galime žaisti ir negražiai, bet svarbu laimėtume, o ne žaistume gražiai, bet pralaimėtume. Galbūt gynybinis krepšinis ne toks gražus akiai ar žiūrovams, bet mums svarbiausia pergalės. Negali treneriams sakyti: „Laimėkite, bet dar ir žaiskite įspūdingai“. Svarbu laimėti.
– Sezono pradžioje daug buvo kalbėta ir vis dar kalbama apie jauną įžaidėjų tandemą. Bet iš esmės šios situacijos būtų išvengta, jeigu ne greitas Maaliko Waynso išvykimas. Kaip jo trauma nebuvo pastebėta iš karto, vos jam atvykus?
– Ne tik mes nepastebėjome, to nepastebėjo ir Waynso gydytojas, kuris jį operavo. Jam gulint ar tiesiai laikant koją, viskas buvo tvarkoje, tą patį ir mūsų gydytojai patikrino. Pamatėme, kad kažkas negerai, kai po pasaulio čempionato grįžo mūsų didieji specialistai – Gudas su Trumpicku. Kai darėme medicininį patikrinimą, Gudo nebuvo, o kai grįžo, dar kartą padarė nuotrauką, ir greitai suprato, kad yra problema. Iš pradžių ir amerikietis gydytojas sakė, kad nesąmonė, viskas gerai, bet kai po visko Waynsas nuvažiavo su Gudo išvadomis pas gydytoją, šis pripažino, kad net prapjovęs koją nematė to, ką mato mūsų gydytojai iš nuotraukų.
– Ar pamatę, kad su jaunimu iškovojote kelias pergales ir artėjate link „Top 16“, sulėtinote naujo įžaidėjo paieškas?
– Tuo metu net nebuvo kandidatų. Buvo tokie, kad padėtų, bet ne tiek, kiek mes norime. Daug kas kalbėjo apie Jaką Lakovičių – taip, jis patirties turi, vyresnis, bet jis nežaidęs nuo praėjusio sezono, iš karto atėjęs neduotų tokio rezultato, kokio norėtume. Pagrindas patekimui į „Top 16“ buvo padėtas, todėl nepanikavome ieškodami bet ko ir neskubėjome. Bet nebuvo taip, kad matėme, kad jaunimas ištemps (į kitą etapą) ir mes nieko neieškome.
– Na, mes visą laiką gandų nekomentuojame (šypsosi). Bet taip, jis ir pats buvo tai sakęs. Buvo kalbėta su visais galimais kandidatais – ir McCalebbu, ir kitais Europoje tuo metu buvusiais laisvais krepšininkais. Įžaidėjų ieškojo daug komandų – ir Vitorijos „Laboral Kutxa“, ir Stambulo „Fenerbahce Ulker“, ir „Barcelona“, ir mes. Bet rinka buvo labai suspausta ir net agentai sakydavo, kad nieko neturi ir reikėjo laukti.
– Kodėl buvo pasirinktas Willas Cherry? Kuo jis atkreipė dėmesį?
– Jis dėmesį atkreipė jau vasaros lygoje. Kartu su Maaliku sąrašuose buvo ir jo pavardė. Tokių pavardžių buvo bent penkios, bet visi svarstė, ką daryti toliau – ar žaisti antrinėje NBA lygoje, ar važiuoti į Europą. Cherry buvo mūsų judinamas, bet negalėjo atvažiuoti, nes turėjo sutartį su „Cavaliers“. Kai tik atsilaisvino, mes žinojome, kad jis gali žaisti geriau nei kiti kandidatai.
– Cherry anksčiau nėra žaidęs Europoje ir matome, kad jo adaptacinis periodas užtrunka. Ar nėra baimės, kad jis čia gali ir nepritapti?
– Nėra baimės, bet yra galimybės. Norime turėti krepšininką, kuris būtų žaidęs Europoje ir dar būtų labai geras krepšininkas. Bet su pinigais, kuriuos mes turime, reikia rinktis įmanomą variantą. Labai norime visi važinėti su „Ferrari“ ar „Porsche“, bet jeigu negalime, tai neperkame. Lygiai taip pat ir mes žinome, kokius pinigus turime, ir ką galime pasiūlyti. Daugeliui žaidėjų geriau likti NBDL, negu atvažiuoti čia pas mus ir žaisti už mūsų siūlomą algą. Willas tiki, kad Europoje gali padaryti karjerą, kaip ir tuo tiki Jamesas, ir ateityje uždirbti daugiau pinigų.
„Visi labai norime važinėti su „Ferrari“ ar „Porsche“, bet jeigu negalime, tai neperkame. Lygiai taip pat ir mes žinome, kokius pinigus turime, ir ką galime pasiūlyti įžaidėjui.“
Paulius Motiejūnas
– Čia galime žiūrėti į ankstesnius atvejus. Sonny Weemsas čia atvažiavo žaisti už mažesnius pinigus nei gaudavo NBA. Taip, tada buvo lokautas, bet jis net sutartį pasirašė tokią, kad pasibaigus lokautui, liktų Europoje. Nedaug tokių pavyzdžių, bet yra. Manau, kad ir Andrew Goudelockas taip pat galėjo žaisti NBA, bet atvažiuoja į Europą, investuoja į save, o paskui uždirba geresnius pinigus. Taip, Andersonas žaidė NBA, bet jo komanda pernai beveik nieko nelaimėjo. Čia priklauso nuo žaidėjo požiūrio, o mes turime sėkmingų pavyzdžių – ir minėtas Weemsas, ir Justinas Dentmonas. Pamato, kad treneris – savas, duoda žaisti, sąlygos treniruotis ir žaisti yra geros. Galbūt metus uždirbi mažiau, bet paskui kitus 5 metus uždirbi tiek, kad galbūt gyvenime neuždirbtumei. Žaidėjai pas mus mato tokią galimybę.
– Kiek teko girdėti apie Andersoną, jis labai lengvai pritapo komandoje, yra tarsi netipinis amerikietis, kuris pirmiausia galvoja apie komandą, o ne apie save.
– Jeigu turėtume finansines galimybes, norėtume, kad jis pas mus žaistų 10 metų. Jau po pirmosios savaitės Šarūnas (Jasikevičius) tą pasakė. Esame turėję visokių amerikiečių, bet kad taip stengtųsi, dirbtų, visada su pozityvia nuotaika, šypsena, tai per „Žalgirio“ istoriją buvę tik vienetai.
– Kiek buvo realu, kad jis išvyks į kitą komandą prieš „Top 16“ etapo pradžią?
– Labai realu. Buvo perėjimų langas, kontrakto sąlygos ir mes nieko negalėjome padaryti.
– Kontrakte buvo numatytas laikas, iki kada Andersonas galėjo nutraukti sutartį?
– Taip. Rašydamiesi kontraktą, buvome tai numatę. Buvo numatyta ir nedidelė išpirka. Norint pasikviesti tokio lygio žaidėją, reikia palikti jam galimybes kažkada išeiti, ir mes tai buvome numatę. Džiaugiamės, kad jis liko.
– Ar jam liekant komandoje buvo pakeltas atlyginimas?
– Nenoriu to komentuoti. Stengėmės, kad liktų (šypteli).
– Ar Cherry atvykimas yra paskutinis šį sezoną?
– Taip. Ką turime, su tuo ir žaisime.
– Trūksta laisvės, susižaidimo, pasitikėjimo. Gynyboje viskas tvarkoje, tačiau puolime dar trūksta. Žaidimo stilius šiemet visai kitoks, nei pernai, nes tada visą puolimą tvarkė įžaidėjas, o dabar kaip tik jauni įžaidėjai puolime vykdo trenerių derinius. Mums trūksta kamuolio judėjimo, bet įsivaizduoju, kad viskas su laiku keisis.
– Aišku matote ir tai, ką daro kitos komandos. Vilniaus „Lietuvos rytas“ pasipildė Simu Jasaičiu ir Kšištofu Lavrinovičiumi. Kaip tai keičia jėgų santykį LKL?
– Negalvojame apie tai. Puikiai žinome ir Brolį, ir Simą, žinome ir tą patį „Lietuvos rytą“, reikia nepamiršti ir Klaipėdos komandos. Mes nebesistiprinsime, nes mūsų ilgalaikė strategija buvo tokia, kad jauni žaidėjai turi gauti patirties ir žaisti. Mes niekada nesakėme, kad esame visa galva geresni už kitus. Be Javtoko, Jankūno ir Andersono nelabai turime tokių garvežių, kurie mus galėtų patempti. Norime, kad atsirastų tokie žaidėjai, kurie galėtų daugiau prisidėti. Galvoju, kad ir Willas tai gali padaryti, ir Milaknis, jauni įžaidėjai parodė, kad gali. Pas mus potencialo daug.
O kad kitos komandos stiprinasi, tai labai gerai, kad jie gali tai daryti, o ne galvoti apie jauno žaidėjo ugdymą. Labai lengva pasistiprinti, o jaunimą paskolinti. Mums sunkiau, nes mūsų kryptis yra užauginti jauną žaidėją. Karniauskas turi žaisti, Lekavičius turi žaisti, Dimša turi žaisti, Gudaitis turi žaisti.
Tikrai nepasakysiu, kad „Lietuvos rytas“ pasistiprinęs tapo daug pajėgesnis už mus ar „Neptūną“. Mūsų tikslas tas pats – laimėti tiek federacijos taurę, tiek LKL.
„Labai gerai, kad kitos komandos stiprinasi, kad jie gali tai daryti, o ne galvoti apie jauno žaidėjo ugdymą. Labai lengva pasistiprinti, o jaunimą paskolinti. Mums sunkiau, nes mūsų kryptis yra užauginti jauną žaidėją.“
Paulius Motiejūnas
– Reikia dirbti, tą patį sakiau ir anksčiau. Pagaliau naujoji LKL valdžia tai išgirdo ir ėmėsi veiksmų. Vienas darbų tai ir yra susitikti, paaiškinti, ką darai, ką ruošiesi daryti. Manau, labai realu, jeigu lyga toliau stengsis didinti lankomumą, žiūrimumą, tada atsistos ir grįš į tą lygį, kuriame turi būti Lietuvos krepšinis. Bet tam reikia kantrybės. Eurolygai viską lemia trys punktai – lankomumas, rezultatai ir televizijos teisės. Lankomumas kyla, Europos taurėje Lietuvos komandos kol kas irgi neblogai atrodo, ir jeigu tik viskas taip išliktų kitus 2-3 metus, manau, antra Lietuvos komanda sugrįžtų į Eurolygą.
– Buvo kalbėta apie Eurolygos naują formatą, kuriame Eurolyga yra tarsi viršūnė, Europos taurė – per vidurį, o apačioje – Nacionaliniai čempionatai. Jeigu toks pakeitimas būtų padarytas, ar Eurolygoje žaidžiančios komandos liktų nacionaliniuose čempionatuose?
– Yra keli variantai. Mes už tai, kad liktų, bet priklauso, kiek būtų rungtynių. Mes visada kartojame, kad LKL be „Žalgirio“ – tai ne LKL. Nesinorėtų, kad taip būtų. Aišku, prioritetas yra Eurolyga, bet mes kaip Lietuvos komanda, negalime sakyti, kad nesvarbu LKL. Dėl to ir sutikome žaisti keturis ratus LKL. Darome viską, kad krepšinis Lietuvoje kiltų. Priklauso, kokios sąlygos būtų Eurolygoje, bet pasisakome už tai, kad liktų ir nacionalinis čempionatas.
– Kaip Eurolyga mato savo ateitį – labiau kryps link NBA modelio, kur uždara lyga ir daug rungtynių, ar galbūt link futbolo Čempionų lygos pavyzdžio?
– Kol kas sunku pasakyti. Artimiausi 2-3 metai bus tokie, kad laikysimės to paties modelio, tik pakeisime reitingavimo sistemą. O kaip bus po 3 metų, matysime. Eurolyga tikrai neskuba kopijuoti futbolo ir negalvoja, kad futbolo pavyzdys yra idealus. Viskas paremta tuo, kad būtų finansiškai naudinga klubams, nes viskas, kas surenkama, skiriama atgal klubams. Per visus valdybos posėdžius diskutuojame apie tai, ko nori klubai. Pasisako ir didieji, ir mes, mažesnieji.
– Ar finansinis indėlis, kurį „Žalgiris“ gauna iš Eurolygos, per paskutinius 5-7 metus padidėjo?
– Iš pačios Eurolygos didėjimas nedidelis, keli procentai. Daugiausiai mes gauname iš to, ką sumoka televizija. Buvo ilgalaikė sutartis tarp Eurolygos ir „Viasat Sport Baltic“, šiemet ji baigiasi ir vyksta derybos tarp Eurolygos ir televizijos, kokio dydžio sutartis bus toliau.
Mes kaip klubas, turime įtaką pajamoms, kurias galime gauti iš bilietų pardavimo. Ir jaučiame labai didelį skirtumą tarp to, jeigu parduodame daug bilietų, ir jeigu – nedaug. Tai – šimtų tūkstančių litų skirtumas.
– Visą laiką norisi geriau. Lankomumas geresnis nei pernai, ir tai yra džiugu. Norime ir darome viską, kad būtų pilna salė. Tokią situaciją, kokia būdavo halėje, kai žmonės sėdėdavo ant laiptų, kol kas turėjome tik per rungtynes su „Real“, kai buvo parduotos praktiškai visos arenos vietos. Norėtųsi, kad taip būtų visada.
– Žaidimas halėje šiemet buvo vienkartinis atvejis, ar bandysite tai pakartoti ir ateityje bent kartą per sezoną?
– Norėtųsi nebandyti, bet nesakome ne. Sudėtinga dėl to, kad abonementų yra parduota daugiau, negu halėje yra vietų. Šiemet sukandę dantis tilpome, tačiau kažką nuskriaudėme, ypatingai ložių turėtojus. Todėl Eurolygos nesinori ten žaisti, o LKL rungtynėse irgi greičiausiai nebūtų išpirktos.
„Nuolat kalbame apie finalo ketvertą Kaune. Turime didelį norą ir visą laiką kalbame, kad Kaune turi būti finalo ketvertas.“
Paulius Motiejūnas
– Žiūrint su kuo lyginti. Jeigu su NBA, tai aišku rinka mažesnė. Tačiau parduotuvės pardavimai didėja didžiuliais tempais, randame savo publiką. Niekur apie tai neskelbiame, tačiau žmonės perka ir iš Amerikos, ir Kanados, ir iš Ispanijos. Kartais net patys būname nustebę – pavyzdžiui, pasirašius sutartį su Willu Cherry, iš karto iš Amerikos užsisakė jo marškinėlius. Aišku, čia nėra „Liverpool“ komanda, kur pasirašę sutartį su Mario Balotelli, pardavė marškinėlių už 50 tūkst. svarų, bet jaučiame, kad yra susidomėjimas ir ne tik Lietuvos mastu. „Žalgiris“ ypatingai žinomas Ispanijoje – dėl Joano Plazos, Arvydo Sabonio, Mindaugo Kuzminsko, bet perka net kanadiečiai, kurie klausia, ar gali gauti Valančiūno aprangą. Mus tai maloniai stebina.
– Ar vis dar turite mintį vieną dieną Kaune surengti Eurolygos finalo ketvertą?
– Nuolat apie tai kalbame. Ir dabar, kai buvo atvažiavęs Bertomeu, diskutavome apie tai. Užsiminėme, kad studentai atliko baigiamąjį darbą, studiją, kurioje išsiaiškino, kad šiam renginiui yra ir viešbučiai, ir infrastruktūra. Turime didelį norą ir visą laiką kalbame, kad Kaune turi būti finalo ketvertas.
– Ar yra suskaičiuota, kiek tai gali kainuoti?
– Tai ir yra sunkiausias klausimas, kadangi visus skaičius turi pateikti Eurolyga. Nėra taip, kad sumokame „X“ sumą pinigų, ir darome. Kadangi Lietuva yra mažesnė rinka, Eurolyga prarastų dalį pinigų iš rėmėjų – jie mažiau mokėtų. Bilietų kainos Lietuvoje turėtų būti mažesnės nei kitur – vėl prarandama pinigų. Norime, kad Eurolygos vadovai, pamatytų, kad galime tai padaryti, tada būtų galima kalbėtis ir apie sumą, kurią turėtume sumokėti už teisę padaryti tokį renginį.
– Paskutinis klausimas – kada ant „Žalgirio“ arenos atsiras jos pavadinimas?
– Sunkus klausimas (šypsosi). Yra keli variantai, tam sukurta ir darbo grupė, ir savivaldybėje žmonės dėl to diskutuoja. Kol kas neradome tinkamo varianto, kuris tenkintų visas pusės. Arena turi būti gražesnė, o dabartiniai pasiūlyti variantai yra tokie, kad geriau kaip yra, negu uždėti bet kokį užrašą. Tačiau galbūt 2015 metais kažkas ir gausis.
