Vilniaus „Lietuvos ryto“ vadovai per pastarąsias dvi dienas atliko permainas savo sudėtyje – „Šiauliams“ paskolino Roką Giedraitį, o patys pasikvietė Artūrą Jomantą. Savo nuomonę, kaip gali pasikeisti vilniečių žaidimas įsigijus Jomantą, pateikia krepšinio apžvalgininkas Simas Baranauskas.
Nereikėtų vertinti savotiškų mainų tarp „Lietuvos ryto“ ir „Šiaulių per tiesmukišką Roko Giedraičio ir Artūro Jomanto įgūdžių palyginimo prizmę. Požiūris, kad tai eilinis atvejis, kai aukojamas puolimas, jog būtų sustiprinta gynyba, mano manymu, yra šiek tiek per siauras.
Čia, žinoma, galiu potencialiai kluptelėti, bet, kaip sakoma, I‘ll go out on a limb – labai tikėtina, kad Artūras Jomantas vilniečių buvo pagriebtas su mintimi, kad su juo bus galima žaisti kiek labiau Pačėsui priimtiną small-ball variantą.
Bent pagal mano krepšinio supratimą, krepšininkas kaip Jomantas mažiausiai 75% laiko turėtų žaisti būtent sunkiojo krašto pozicijoje. Ypač tokioje lygoje, kaip LKL, kurioje, be Pauliaus Jankūno, dominuojančių šios pozicijos žaidėjų nėra.
Naujieną apie Jomanto grįžimą buvo pavadinta labai skambiai – neva jis turėtų būti priešnuodis Edgarui Ulanovui. Kad ir kaip simpatizuočiau Ulanovui, nemanau, kad jo grėsmė puolime priverstų Pačėsą dar labiau varžyti ir taip arti nulio balansuojantį komandos puolimo potencialą, statant Jomantą trečiu numeriu.
Tuo tarpu small-ball su ketvirtoje pozicijoje žaidžiančiu Jomantu — o ne Gediminu Oreliku, kai visiškai aukojama gynyba — racijos, mano nuomone, turi ne tik prieš eilinius LKL priešininkus, bet ir prieš „Žalgirį“.
Kol kas super aukštos sunkiojo krašto-centro kombinacijos „Lietuvos rytui“ atnešė vaisių, bet į lemiamas sezono kovas žengti be atsarginio plano irgi nebūtų gudru.
Ir per pastarąsias rungtynes su „Žalgiriu“, vilniečių žaidime būdavo nemažai situacijų, kai tiesiog nebuvo sugebama įmesti paprasto high-low perdavimo į baudos aikštelę. Kartais tokiose situacijose antras aukštaūgis net nesusivokdavo, kada iš priešingos pusės pakilti ant baudos, kad būtų galima per jį kamuolį perduoti centruoti bandančiam, bet dėl aktyvios gynybos kamuolio priimti negalinčiam, žaidėjui.
Gudaičio, Lapetos ir to paties Kavaliausko universalumo trūkumas ryškiai įspaudžia „Lietuvos ryta“ į siaurus žaidimo rėmus puolime. Nors esu gana skeptiškos nuomonės apie išankstines liaupses Šarūnui Jasikevičiui, tikėtis, kad „Žalgirio“ trenerių štabas anksčiau ar vėliau neras būdų, kaip efektyviau tą išnaudoti ateinančiuose susitikimuose, būtų mažų mažiausiai naivu.
Jei — o greičiausiai kai — žalgiriečiams pavyktų išspręsti pirmą mįslę, Pačėsas šiuo atveju kišenėje turės ir antrą kortą. O tai niekada nėra blogai. Problemų gynyboje su Brocku Motumu ar Siimu-Sanderiu Vene į Vilnių sugrįžusiam Jomantui nekils, o puolime, kad ir kaip komiškai tai skambėtų, sunkiojo krašto pozicijoje šalia kito aukštaūgio žaidžiantis Jomantas galimai būtų net teigiamas veiksnys, jei lygintume, tarkime, Kavaliausko ir Gudaičio kombinaciją.
Taip, Jomanto grįžimo į Vilnių idėja yra keistoka. Galbūt kiek netradicinė, bet, žiūrint į buvusius Pačėso ėjimus, logiška, nuosekli ir atitinkanti trenerio filosofiją – ne veltui tiek Jomantas, tiek Adamas Lapeta yra žaidę „Dzūkijoje“.
Žinoma, egzistuoja tikimybė, kad mano prielaidos neturi nieko bendro su tikrove, o netrukus išvysime visišką antikrepšinį su Jomantu lengvojo krašto pozicijoje. Arba, jei vidutiniškai žais po penkias minutes per rungtynes, galėsime ir toliau sėkmingai ignoruoti jo egzistavimą.
Prenumeruokite BasketNews ir naršykite be reklamų.