Penktadienio popietę tinklalapio „BasketNews.lt“ redakciją pasiekė krepšinio sirgaliaus Tomo Pagirio laiškas, kuriame jis kritikavo „Viasat Sport Baltic“ komentatorių Vaidą Čeponį. Pastarasis nusprendė atsakyti skaitytojui. Pateikiame neredaguotą Čeponio laišką.
Ačiū krepšinio sirgaliui Tomui Pagiriui už laišką ir išsakytą kritiką. Tiesa, negaliu sutikti su daugeliu jo teiginių. Straipsnis persmelktas mintimi, kad aš labai nemėgstu „Žalgirio“. Tai visiška netiesa.
„Žalgiris“ man yra įaugęs į kraują. Pamenu, kai sovietiniais laikais stebėdavau legendines kauniečių kovas su Maskvos CSKA. Po žalgiriečių pralaimėjimų verkdavau ir mėtydavau šlepetes į nespalvotą „Horizont“ televizorių.
Tai, kad kritikuoju „Žalgirio“ žaidimą, nereiškia, kad man ši komanda nemiela. Kauniečiams Eurolygos rungtynėse ne kartą atsiliekant 30 taškų skirtumu ir demonstruojant prastą žaidimą, žarstyti ekipai komplimentus, nuolat kurti pozityvą arba tylėti tarsi nieko blogo nevyksta, manau, būtų kvaila. Tai traktuočiau kaip žemo lygio pataikavimą. Jei komanda beviltiškai atsiliktų nuo varžovų, o aš visa gerkle šaukčiau „Luuukas Lekavičius tryyyyys taškai!“, turbūt daugelis žiūrovų pagalvotų, kad man reikia apilankyti pas psichiatrą.
Tiesa, pripažįstu, kad kartais galbūt perlenkiu lazdą kritikuodamas „Žalgirio“ krepšininkus, tačiau tuo tikrai nesimėgauju.
Visiška nesąmonė, kad Vilniaus „Lietuvos rytas“ man labiau prie širdies nei „Žalgiris“. Mano simpatijos stipriausiems šalies klubams yra vienodos. Kai vilniečiai pastarąjį kartą rungtyniavo Eurolygoje, komentavau jų mačus.
Tada „Lietuvos rytas“ per daugelį dvikovų atrodė tragiškai, negatyviai atsiliepiau apie komandos žaidimą, komplektavimą, patraukiau per dantį vieną blogiausių žaidėjų per visą Vilniaus ekipos istoriją Andrea Glyniadakį. Apie tai rašiau straipsnius portaluose.
Be to, sostinės klubo vadovams nepatiko, kad tuometis strategas Virginijus Šeškus man pasiguodė, kad jam buvo skirta per mažai laiko įrodyti savo vertę ir buvo per greitai atleistas. Viskas baigėsi tuo, kad nebegaunu žurnalisto akreditacijos į „Lietuvos ryto“ namų rungtynes. Klubo atstovas spaudai Remigijus Kazilionis pareiškė, jog Gedvydas Vainauskas liepė man akreditacijos neduoti. Tai va, kokia „artima“ mano ir „Lietuvos ryto“ draugystė.
Apskritai tokia kritika krepšininkams, kokia yra Lietuvoje, yra katino ašaros, palyginti su Turkijos, Italijos, ypač Graikijos žiniasklaida. Manau, kad mūsų šalies klubų vadovai be reikalo taip jautriai reaguoja į jiems nepatinkančias žurnalistų įžvalgas.
Dažnai išgirstu ir paskaitau tokius krepšinio gerbėjų priekaištus: „Tu, storuli, nieko nesupranti apie žaidimą. Juk nesi žaidęs krepšinio“. Nenoriu ir nemėgstu girtis, bet pasakysiu, kad krepšinį esu žaidęs profesionaliai, ne vienus metus rungtyniavau stipriausioje šalies lygoje, kuri tada tiesiog vadinosi Lietuvos čempionatu (prieš LKL įsikūrimą).
Teko ne kartą žaisti ir prieš tą patį „Žalgirį“, kuriam tada atstovavo Gintaras Einikis, Saulius Štombergas, Darius Lukminas, amžiną atilsį Tauras Stumbrys, kiti garsūs žaidėjai. Rungtynėse Vilniuje į „Žalgirio“ krepšį netyčia pavyko įmesti 26 taškus. Rungtyniavau ir prieš Žydrūną Ilgauską, Darių Sirtautą, Kęstutį Kemzūrą. Studentų lygoje – T. Pačėsą, moksleivių pirmenybėse – Darių Maskoliūną, Virginijų Sirvydį, Nerijų Zabarauską, draugiškuose mačuose – prieš Artūrą Karnišovą, Alvydą Pazdrazdį, Dainių Adomaitį.
Esu dėkingas likimui, kad ne vienus metus mane treniravo tokie kvalifikuoti treneriai kaip Raimundas Sargūnas, Vytautas Bimba, Linas Šalkus. Pastaruoju metu žinias bandau gilinti nuolat susitikdamas su įvairiais treneriais prie derinių lentos. Dabar neretai vykstu į Kauną pas Kęstutį Kemzūrą, kartu nagrinėjame įvairių komandų taktiką. Kai galiu, dalyvauju trenerių seminaruose (pvz., buvau praėjusiame).
Vis dėlto tikrai nenoriu pasakyti, kad neklystu vertindamas situacijas aikštėje, nelaikau savęs labai geru komentatoriumi. Vienam komentuoti ir kartu paanalizuoti žaidimą, kai viskas vyksta uraganiniu greičiu, yra velniškai sudėtinga. Beveik visada antrą kartą peržiūriu rungtynes, pastebiu ne tik krepšininkų, bet ir savo klaidas.
Jei komentatorius nė kiek neanalizuoja rungtynių, lieka tik sakyti, kuris žaidėjas meta, kuris pataiko, kuris atkovoja kamuolį, kokia vieno ar kito krepšininko statistika ir koks rezultatas. Viskas. Bet ar visiems tai bus įdomu? O dėl emocijų tai vieniems mano komentavime jų per daug, o kitiems – per mažai.
Nemaniau, kad „Žalgirio“ sirgaliai taip jautriai ir piktai sureaguos į tai, kad kauniečių Eurolygos rungtynes su Vitorijos „Laboral Kutxa“ komentavau su Tomu Pačėsu. Jis prieš mačą pareiškė, kad nė trupučio nekritikuos žalgiriečių, net jei jie žais labai prastai. Aš tam pritariau. Kaip ten bebūtų, pažadu, kad kol T. Pačėsas bus „Lietuvos ryto“ treneris, jo kartu komentuoti „Žalgirio“ rungtynių nekviesiu. Taip pat ir kitų Vilniaus klubo atstovų.
Seniai asmeniškai pažįstu ir T. Pačėsą, ir Šarūną Jasikevičių, ir daug kitų trenerių, bet jie nėra mano draugai. Su treneriais ir žaidėjais į artimas draugystes stengiuosi nesivelti. Kitu atveju tektų rungtynių metu liaupsinti komandą, kuri pralaimi 30 taškų skirtumu.
