Vasarį į Lietuvą atvykęs Tyrone'as Nesby turėjo pakeisti sunkią traumą patyrusį Vilniaus "Lietuvos ryto" ekipos lyderį Fredericką House'ą. Visą gyvenimą su muzika siejantis Tyrone'as padėjo "Lietuvos ryto" ekipai pasiekti Europos klubų viršūnę ir iškopti į išsvajotas Eurolygos varžybas. Dabar amerikietis svajoja apie Eurolygos trofėjų.
[image=3496 left]– Ar pasiteisino jūsų sezono lūkesčiai?, – "Sportas" paklausė T.Nesby.
– Iš dalies. Visada noriu kovoti dėl pergalių. Vieną jų – svarbiausią – mes pelnėme, ir dėl to esu labai laimingas. Tiesa, norėjau laimėti ir LKL pirmenybes, tačiau mums nepavyko. Vis dėlto svarbiausias sezono tikslas buvo tarptautinės varžybos, ir mes tą užduotį įvykdėme.
LKL ir BBL čempionų titulai taip pat yra reikšmingi, tačiau mums buvo svarbiausia gerai žaisti Europoje, kad kitąmet galėtume žengti į kitą – aukštesnį lygį.
– O ko tikėjotės atvykdamas čia?
– Nesitikėjau nieko, nes nežinojau, kur važiuoju. Iki tol nebuvau nieko girdėjęs apie krepšinį, žaidžiamą būtent Lietuvoje. Tiesiog žinojau, kad tai yra gera komanda ir atvažiavau jai padėti. Man atvykus atsitiko keletas gerų dalykų (šypsosi, – red.).
– Ką dabar galėtumėte pasakyti apie Lietuvos krepšinį?
– Jis yra aukšto lygio. Kai atvykau čia, patyriau nedidelį šoką, nes iki tol nebuvau nieko girdėjęs apie Lietuvą. Mane šiek tiek nustebino puikūs žaidėjai, gera komanda. Be to, jūsų šalis man labai patiko – ji nuostabi. Tai krepšinio šalis, o aš krepšininkas, tad mes tinkame vienas kitam (juokiasi, – red.).
– Ar ULEB taurės laimėjimas yra didžiausias pasiekimas jūsų karjeroje?
– Taip, tai vienas iš didžiausių. Puikiai prisimenu ir kitą laimėjimą, iki šiol man glostantį širdį – JAV studentų lygoje laimėjome savo konferencijos varžybas.
Dabar norėčiau laimėti Eurolygos varžybas. Tai kitas laiptelis, ant kurio norėčiau atsistoti. Žinau, kad mums reikės daug dirbti ir nugalėti nemažai komandų, bet tai aukščiausio lygio krepšinis, todėl nieko nėra lengvai pasiekiamo.
– Ko vis dėlto pritrūko iki LKL čempionų titulo?
– Širdies. Mes iš visos širdies žaidėme per ULEB taurės varžybas, troškome jas laimėti. Lietuvos krepšinio lygoje mes neparodėme to noro. Kodėl? Ateidavome į treniruotes, į salę ir nebejausdavome tos energijos, kuri mums padėtų nusiteikti varžyboms. Komandoje buvo jaučiama kažkas panašaus į neigiamą lauką, kuris negalėjo mūsų atvesti į pergalę. Bet svarbiausia yra širdis. Mes jos neįdėjome.
– Taigi galėtumėte sutikti su Tomo Mahoričiumi, kuris teigė, jog komandos sezonas pasibaigė po laimėtos ULEB taurės?
– Taip, tačiau tai buvo visiems. Ne vien žaidėjams, bet ir treneriams, visam klubui. Nenoriu sutikti, kad tai tik krepšininkų kaltė. Visiems trūko motyvacijos, o komanda susideda iš žaidėjų ir trenerių, todėl kaltos yra abi pusės.
– Kauno klubui šiemet pralaimėjote du finalus. Galbūt "Žalgiris" jums nėra paranki ekipa?
– "Žalgiris" turi puikią komandą. Ji gerai suformuota, o žaidėjai kartu rungtyniauja ne vienerius metus. Kai krepšininkai kartu žaidžia ir treniruojasi ilgą laiką jie žino, kuris jų gali imtis iniciatyvos, kas gali pataikyti. Visi turi savo vietą aikštelėje ir žino, kada į kurią pusę bėgti. Taip pat daug kas priklauso ir nuo trenerio.
Mūsų komanda dar nėra taip susižaidusi, tačiau jeigu ekipos pagrindas išliks, ateityje galime laukti panašaus rezultato. Mes turime metikų, tačiau nebuvo stipraus lyderio, kuris lemiamu metu imtųsi iniciatyvos, o lyderio savybės per trumpą laiką neišryškėja.
– Po ULEB taurės finalo pažadėjote sukurti pergalei skirtą dainą. Kada galėsime ją išgirsti?
– Taip, daina jau pabaigta, o ją išgirsti galėsite visiškai netrukus. Dar atliekame kai kuriuos su jos išleidimu susijusius darbus. Tai daina, skirta krepšininkams, klubui ir su juo ką nors bendra turintiems. Ji nebus transliuojama per radijo stotis. Ji sukurta kaip paskatinimas siekti naujų pergalių.
[image=3448 right]– Ką jūsų gyvenime reiškia muzika?
– Ji yra vienas svarbiausių dalykų. Seniau ji užėmė pirmąją vietą, nes krepšiniu susidomėjau šiek tiek vėliau. Tačiau dabar krepšinis man svarbesnis, nors šie du pomėgiai visą laiką kovoja vienas su kitu (šypsosi, – red.).
Muzika tarsi antrasis mano gyvenimas – aš jos nuolat klausausi, kuriu ją. Muzika man padeda susikoncentruoti po krepšinio varžybų. Kai darai tai, kas tau patinka, – nėra sunku. Esu įsimylėjęs muziką (kvatoja, – red.).
– Kiek dainų jau įrašėte Lietuvoje?
– (galvoja, – red.) Tiksliai nepasakysiu, bet maždaug 14-15. Šiandien (05.18) turiu susitikti su Erika (Erica Jennings, – red.) ir kartu įrašysime dainą. Taip pat ketinu įrašyti dainą ir su Stano. Su šiais dviem atlikėjais pabaigsiu šio sezono savo muzikinę karjerą Lietuvoje (juokiasi, – red.).
Iki šiol esu įrašęs dainų su atlikėja Mia, "Mokinukėmis" ir kitais atlikėjais. Dirbau su daugybe žmonių, bet man tai patinka. Taip pat ketinu išleisti albumą, kuriame bus kai kurie bendri mano ir Lietuvos atlikėjų projektai.
– Ar esate girdėjęs Tanokos Beardo dainą?
– Taip, man ji patiko. Tikrai gera daina. Aš, kaip ir Tanoka, JAV turiu muzikos įrašų studiją. Ją įkūriau prieš penkerius – šešerius metus, o kol žaidžiu krepšinį, ja rūpinasi keli žmonės.
– Vilniuje praleidote beveik keturis mėnesius. Kaip čia jaučiatės?
– Jaučiuosi puikiai – panašiai, kaip ir JAV. Kai tik atvykau, buvau mažumėlę apstulbęs, tačiau dabar viskas gerai. Tai krepšinio šalis, kuri nori pasiekti vis daugiau ir daugiau.
Aš čia nesuku galvos dėl "Žalgirio" ar dėl kokios nors kitos komandos. Galvoju tik apie komandą, kurioje žaidžiu pats. Čia yra puikūs fanai, kurie mums labai padėjo. Ne tik finale, bet ir visame kelyje iki jo. Pirmus kartus atėjęs į „Siemens“ areną ir pamatęs, kiek ten yra žiūrovų, likdavau apstulbęs. Jie buvo šeštasis mūsų komandos žaidėjas.
– Ar jie jus pamatys ir kitą sezoną?
– Apie kitą sezoną kalbėsime tada, kai jis prasidės (juokiasi, – red.). Artimiausiomis dienomis į Vilnių atvyks mano agentas, kuris ir derėsis su klubu. Aš diskusijose nedalyvausiu, tegul kiekvienas dirba savo darbą. O ar liksiu, greitai sužinosime.
Man labai patinka komandos savininkas ir ekipa, kuri yra geriausia per mano karjerą. Puikiai sutariau ir su klubo vadovybe, didelį įspūdį paliko ir arena. Rėmėjai buvo puikūs. Viskas buvo nuostabu, mes buvome tarsi didelė šeima. Aš čia nuostabiai praleidau laiką.
Ar norėčiau sugrįžti? Nenorėčiau, o trokščiau! Man patinka šis miestas, susiradau draugų, taip pat noriu daugiau sužinoti apie Lietuvą. Tegul jie padeda man, ir aš padėsiu jiems. Nematau jokių kliūčių čia sugrįžti.
– Tik atvykęs į Lietuvą sakėte, kad jau esate užsidirbęs tiek pinigų, kad galėtumėte viską mesti ir eiti atostogų. Kiek dar ketinate žaisti?
– Tai priklauso nuo mano kūno. Jeigu jis gerai jausis, galėsiu rungtyniauti dar trejus – ketverius metus.